- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-989-1092/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14194-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aurimas Brazdeikis
- Pareiškėjas
- I. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, V. K.
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas ir V. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą, jog įgyjamosios senaties būdu pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas 1). Nurodė, kad pareiškėjas su sutuoktine V. K. nuo 1962 metų valdo Butą 1. Maždaug prieš 40 metų nurodytas butas buvo sujungtas su pareiškėjui nuosavybės teisė priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas 2). Buto 1 ir Buto 2 bendras plotas yra 52,37 kv. m. Gyvenamojo namo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Priemiestis“ pareiškėjui išrašo sąskaitas už teikiamas eksploatavimo paslaugas už 52,37 kv. m bendrą plotą. Pareiškėjas valdo, prižiūri ir apmoka visas Buto 1 ir Buto 2 eksploatavimo išlaidas ir komunalines paslaugas. Buto 1 nuosavybės teisė niekam nepriklauso. Nurodytas aplinkybes patvirtina Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenų bazės išrašai, UAB „Priemiestis“ sąskaitos, mokėjimo kvitai ir sujungtų butų nuotraukos. Butas 1 nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Pareiškėjas sąžiningai įgijo Butą 1, jį sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo visą valdymo laiką, visą valdymo laiką Butas 1 buvo valdomas kaip savas, valdymas tęsėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas pateiktu atsiliepimu prašo pareiškėjo pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad ta aplinkybė, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus viena iš sąlygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už tokį turtą turėjo būti sumokėti pinigai. Duomenų, kad Butas 1 būtų įkainotas ir kad jį buvo ketinama perleisti fiziniams asmenims, nepateikta, todėl Butas 1 negali būti privati asmenų nuosavybė. Tais atvejais, kai toks turtas (patalpos ar butas) nebuvo valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo.
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą, juo prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodo esant visas CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti būtinas sąlygas. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono vykdomojo komiteto 1986 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 34 pareiškėjui buvo priskirtas atlaisvintas butas (duomenys neskelbtini) (dabar Butas 1) kaip sandėliavimo patalpos. Pareiškėjas 1992 m. birželio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą nusipirko vieno kambario, 26,06 kv. m, Butą 2. Duomenų apie Buto 1 privatizavimą nerasta. Pareiškėjas su 2022 m. gegužės 6 d., 2023 m. sausio 9 d raštais kreipėsi į Savivaldybę prašydamas leisti pirkti Butą 1. Pareiškėjui Savivaldybės 2022 m. birželio 2 d. ir 2023 m. vasario 2 d. raštais buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, valstybei priklausantys neprivatizuoti butai yra priskiriami turtui, kurį Savivaldybė valdo patikėjimo teise ir kuris turi būti perduotas jos nuosavybėn. Paaiškėjus, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Buto 1 kadastrinių matavimų duomenys neatitinka faktinės situacijos dėl atliktų Buto 1 sujungimo su Butu 2 darbų, ir esant aplinkybei, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, Buto 1 perėmimo Savivaldybės nuosavybėn procedūra sustabdyta. Nors pareiškėjas teigia, kad jis valdo Butą 1, tačiau šis valdymas nėra laikytinas valdymu CK 4.22 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. tai nėra valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad pareiškėjas šį daiktą faktiškai turi neturėdamas tikslo jį valdyti kaip savo. Pareiškėjui Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono vykdomojo komiteto 1986 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 34 buvo priskirtas atlaisvintas butas (duomenys neskelbtini) (dabar Butas 1) kaip sandėliavimo patalpos. Taigi pareiškėjui butas buvo suteiktas kaip sandėliavimo patalpos, nesiekiant perduoti jo nuosavybės teisės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šis butas pareiškėjo buvo valdomas kaip savininko. Pareiškėjui buvo perduotas neterminuotai naudotis butas, priklausantis Valstybiniam butų fondui, kuris priklausė valstybės nuosavybei (1986 m. galiojęs 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 98 straipsnis). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnį asmenims, neprivatizavusiems jų naudojamų gyvenamųjų patalpų, išliko teisė šiomis patalpomis toliau naudotis nuomos ar panaudos pagrindais. Butas 1 nebuvo privatizuotas, todėl Butas 1 turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimo netenkino ir priteisė iš pareiškėjo į valstybės biudžetą 18,89 Eur teismo patirtų pašto išlaidų. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
Atsiliepimas
4.1. Teismas sutiko su suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytais argumentais, kad Butas 1 (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)) atitinka CK 4.69 straipsnio 3 dalies sąlygas, t. y. kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Visas pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto valdybos potvarkiu buvo perduotas Naujosios Vilnios seniūnijai. Aplinkybė, kad pareiškėjas buto privatizavimo sutartimi įsigijo ne tik butą, bet ir sandėlį, nekeičia teismo išvadų, kad jo nurodytas Butas 1, kuris jam buvo skirtas kaip sandėliavimo patalpos, gali būti perduotas pareiškėjui nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu, nes pateikti įrodymai pagrindžia, kad nurodytas butas priklauso Savivaldybei, nepaisant to, kad šis faktas nėra įregistruotas viešajame registre. Aplinkybė, kodėl į privatizavimo sutartyje minimą sandėlį nėra įregistruota nuosavybės teisė, nėra aktuali šios bylos kontekste.
4.2. Teismas sutiko su suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodyta kasacinės instancijos teismo suformuota praktika ir išaiškinimu, kad aplinkybė, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Pareiškėjas I. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
5.1. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Butas 1 priklauso Savivaldybei. Byloje nėra įrodymų, kad buto (duomenys neskelbtini) numeracija buvo pakeista į Buto 1. Butas (duomenys neskelbtini), NTR įregistruotas nuosavybės teise kaip Savivaldybės, įregistravimo pagrindas: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 1649-01; 1999 m. spalio 6 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 1649-01, kadastro duomenų nustatymo data: 1995 m. vasario 28 d. NTR duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuo 1995 m. vasario 28 d. buto numeracija nesikeitė ir butas buvo perduotas Savivaldybei ne Naujosios Vilnios seniūnijos valdybos 1992 m. liepos 1 d. gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų perdavimo aktu, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 1649-01 ir 1999 m. spalio 6 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1649-01.
5.2. Pastatas Strielčiukų g. 27 negalėjo būti perduotas Savivaldybei Naujosios Vilnios seniūnijos valdybos 1992 m. liepos 1 d. gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų perdavimo aktu, nes dalis butų buvo privati nuosavybė. Buto 1 nuosavybės teisė ne tik kad nebuvo įregistruota NTR Savivaldybei, bet Butas 1 niekada nebuvo įtrauktas į Savivaldybės apskaitą. Nurodytą faktą patvirtina Savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus 2024 m. balandžio 24 d. raštas Nr. A121-11205/24(2.1.19E-NTS).
5.3. Buto 1 NTR išrašo 2.1 punkte nurodyta, kad jo statybos pabaigos metai 1940. Butai gyvenamajame name buvo pastatyti iš privačių asmenų lėšų, o ne viešosios nuosavybės pagrindu, todėl Butas 1 niekada nebuvo ir nėra valstybės ar Savivaldybės nuosavybė.
5.4. Byloje nėra įrodymų, kad Butas 1 anksčiau buvo adresu (duomenys neskelbtini) ir kad jis priklauso Savivaldybei.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, juo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V 1 punktu seniūnijos teritorijoje esantys savivaldybės pastatai perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. Aplinkybę, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo perduotas, patvirtina 1992 m. liepos 1 d. Naujosios Vilnios seniūnijos valdybos gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų perdavimo aktas. 1992 m. birželio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad pareiškėjui buvo parduotas vieno kambario butas, kurio plotas 26,04 kv. m, ir sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini). Kaip teigia pareiškėjas, jis naudojasi Butu 1, kuris sujungtas su jam nuosavybės teise priklausančiu Butu 2. Butas 1 pareiškėjui nebuvo parduotas. Taigi šio buto naudojimas nesukūrė jam valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnį asmenims, neprivatizavusiems jų naudojamų gyvenamųjų patalpų, išliko teisė šiomis patalpomis toliau naudotis nuomos ar panaudos pagrindais. Butas 1 nebuvo privatizuotas, todėl Butas 1 turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.
7. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, juo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad savo argumentus šioje byloje jau išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente. Pažymi, kad teismas visapusiškai, iki galo ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo reiškiamu reikalavimu, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių negali būti patenkintas jo pareikštas prašymas. VĮ Turto banko manymu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jokio teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
11. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė papildomą įrodymą – NTR 2022 m. balandžio 20 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), išrašą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad buto (duomenys neskelbtini) numeracija buvo pakeista į (duomenys neskelbtini), todėl iškilo būtinybė pateikti šį išrašą, siekiant paneigti šią išvadą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas teise pateikti naują įrodymą nepiktnaudžiauja, pateiktu įrodymu bando paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, suinteresuoti asmenys su teikiamu nauju įrodymu yra susipažinę, todėl jis pridėtinas prie bylos.
Dėl ginčo esmės
12. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo, iš esmės konstatavęs, kad Butas 1 priklauso Savivaldybei ir negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties būdu. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, jog byloje nėra įrodymų, kad buto (duomenys neskelbtini) numeracija buvo pakeista į Buto 1, butai gyvenamajame name buvo pastatyti iš privačių asmenų lėšų, o ne viešosios nuosavybės pagrindu, todėl Butas 1 niekada nebuvo ir nėra valstybės ar Savivaldybės nuosavybė, Butas 1 niekada nebuvo įtrauktas į Savivaldybės apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie argumentai nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
13. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktą).
15. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
16. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
17. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023, 37–41 punktai).
18. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023). Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Tad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad Butas 2, kurį pareiškėjas privatizavo 1992 m. birželio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 16-3816, jam buvo skirtas tarybiniais laikais (Naujosios Vilnios rajono vykdomojo komiteto 1985 m. gruodžio 18 d. sprendimu). Be to, Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono vykdomojo komiteto 1986 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 34 pareiškėjui buvo priskirtas atlaisvintas butas Nr. 3 (duomenys neskelbtini), kaip sandėliavimo patalpos. Taigi, matyti, kad sprendimus dėl butų, esančių name (duomenys neskelbtini), tarybiniais laikais priiminėjo atitinkamos valstybinės institucijos ir tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad šis namas tuo metu buvo valstybės nuosavybė.
20. Remiantis Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V 1 punktu, seniūnijos teritorijoje esantys Savivaldybės pastatai buvo perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. Pastatas (duomenys neskelbtini), kuriame yra Butas 1, buvo perduotas Vilniaus miesto valdybai 1992 m. liepos 1 d. Naujosios Vilnios seniūnijos valdybos gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų perdavimo aktu. Šiame kontekste pastebėtina, kad tarybiniais laikais privati nuosavybė buvo išimtis iš bendros taisyklės, kad turtas priklauso valstybei. Savo ruožtu įrodymų, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo privačios nuosavybės objektų, nėra.
21. Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo butą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Butas 1 buvo valstybės nuosavybė ir ši nuosavybė niekaip nesitransformavo į privačią nuosavybę, nes niekas šio buto neprivatizavo ir neatkūrė privačios nuosavybės teisių į jį. Savo ruožtu aplinkybė, kad Buto 1 statyba buvo baigta 1940 metais ir kad jis galėjo būti statomas iš privačių lėšų, teismo nuomone, nepaneigia iš kitų įrodymų išplaukiančio fakto, kad vėliau (tarybiniu laikotarpiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę) Butas 1 buvo valstybės nuosavybė. Vadinasi, kaip teisingai šioje byloje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas negali įgyti Buto 1 įgyjamosios senaties pagrindu, nes Butas 1 yra Savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjo atstovo pirmosios instancijos teisme akcentuotą aplinkybę, kad pagal 1992 m. birželio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1 punktą pareiškėjui buvo parduotas ne tik vieno kambario butas, kurio plotas 26,04 kv. m, bet ir sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini). Tačiau šis sandėlis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, niekaip negali būti sutapatintas su Butu 1. Kaip matyti iš 1992 m. vasario 29 d. privatizavimo susitarimo, pareiškėjas susitarė pirkti Butą 2 su priklausiniais „? ??????????????“ (išvertus iš rusų kalbos – su ūkiniais pastatais), o ne ir Butą 1. Taigi, 1992 m. birželio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas neįgijo nei nuosavybės teisės, nei teisės valdyti Butą 1.
23. Apibendrinant nustatytas byloje aplinkybes ir išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai atsisakė nustatyti juridinį faktą, jog įgyjamosios senaties būdu pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į Butą 1, nes tai neatitinka įgyjamosios senaties instituto sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Konstatavus, kad pareiškėjas negali įgyti Buto 1 įgyjamosios senaties būdu, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (pvz., dėl to, ar buvo pakeistas Buto 1 numeris) neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas papildomai tik pastebi, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjo atstovas teigė, kad pareiškėjas dar tarybiniais laikais tiesiog užėmė Butą 1, nes jis buvo laisvas ir niekas juo nesinaudojo. Tačiau toks buto valdymo teisės įgijimas, apeliacinės instancijos teismo manymu, negalėtų būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Tai, savo ruožtu, sudarytų savarankišką pagrindą atmesti pareiškimą dėl nuosavybės teisės į Butą 1 įgijimo įgyjamosios senaties būdu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.