- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-760-864/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Citadelė“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo D. Š. atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: AB „Citadelė“ bankas, UAB „Specagra“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Konekesko Lietuva“, UAB „Agrorodeo“, G. V. įmonė „Šoklys“, UAB „Žemės vystymo fondas 19“, UAB „Žemės vystymo fondas 16“, UAB „Žemės vystymo fondas 14“, UAB „Žemės vystymo fondas 12“, UAB „Žemės vystymo fondas 7“, UAB „Žemės vystymo fondas 11“, UAB „Žemvesta“, UAB „Žemėpatis“, Jonas A. Č., T. T., R. P., A. P., A. A., K. Č., UAB „Zenvita“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas D. Š. prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą. Paaiškino, kad nuo 2001 m. gegužės 28 d. yra įregistravęs ūkį, vykdo žemės ūkio veiklą. 2009 m. pareiškėjas dalyvavo projekte, turėdamas tikslą modernizuoti augalininkystės ūkį ir pasinaudoti Europos Sąjungos bei valstybės teikiama parama. Jam buvo skirta 50 procentų projekto vertės parama. 2010 m. balandžio 23 d. su AB „Citadelė“ banku sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjui iki 2014 m. gegužės 23 d. buvo suteiktas lengvatinis 290000 Eur kreditas, kurio paskirtis – investiciniam projektui „Augalininkystės ūkio modernizavimas“ finansuoti. Likusią atitinkamą projektui įgyvendinti piniginių lėšų sumą (200000 Eur) 2010 m. kovo 24 d. paskolos sutarties Nr. 1 pagrindu iki 2010 m. rugsėjo 1 d. paskolino UAB „Konekesko Lietuva“, iš kurios buvo įsigyta visa žemės ūkio technika pagal investicinį projektą. Dėl vėluojančių mokėjimų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių nebuvo gauta planuotų pajamų, sutriko atsiskaitymai su kreditoriais, dėl ko iki 2010 m. spalio 1 d. UAB „Konekesko Lietuva“ buvo grąžinta tik daugiau nei pusė paskolos – 360580 Lt, o negrąžintos paskolos likutis liko 329980 Lt. Kreditorius pradėjo priverstinius išieškojimo veiksmus pagal vekselį, kuriuo buvo užtikrintas paskolos grąžinimas. Dėl pritaikyto viso turto ir piniginių lėšų arešto, negavus pajamų iš 2010 metų derliaus, sutriko pareiškėjo atsiskaitymas su kitais kreditoriais. Nepristačius 2010 metų derliaus, kuris sunyko dėl prastų klimato sąlygų, kreditorius UAB „Agrorodeo“ pareikalavo nuostolių atlyginimo. Pareiškėjas buvo kooperatyvo (duomenys neskelbtini) pajininkas, laidavęs už kooperatyvo prievoles. Kooperatyvui bankrutavus, jam teko iš laidavimo teisinių santykių atsiradusios piniginės prievolės. Pagal preliminarų kreditorių sąrašą pareiškėjas turi apie 399212,88 Eur skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdyti negali, nes preliminarioji turto vertė yra tik apie 157000 Eur. Pareiškėjas ketina toliau vykdyti žemės ūkio veiklą, 2017 m. rudenį planuoja gauti apie 6622,50 Eur iš derliaus pardavimo. Veiklai vykdyti yra reikalinga faktiškai visa kreditoriaus AB „Citadelė“ bankui įkeista žemės ūkio technika bei nekilnojamas turtas, priešingu atveju, jokia ūkininko veikla be technikos nebus galima.
Suinteresuotas asmuo UAB „Konekesko Lietuva“ prašė atsisakyti kelti pareiškėjui bankroto bylą, kadangi jis yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. UAB „Konekesko Lietuva“ 2010 m. kovo 24 d. paskolino pareiškėjui 200000 Eur, kuriuose pareiškėjas įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. liepos 30 d., vėliau terminas pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 1 d. 2010 m. liepos 19 d. pareiškėjas išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolos sumai pagal minėtą paskolos sutartį užtikrinti. 2010 m. spalio 1 d. UAB „Konekesko Lietuva“ grąžinta 104431,9 Eur paskolos, tačiau pareiškėjui daugiau neatlikus jokių mokėjimų, 2011 m. kovo 16 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo pagal vekselį. 2011 m. kovo 16 d. vykdomasis įrašas pateiktas antstolei vykdyti. Pareiškėjas nuo 2011 metų yra iniciavęs daugybę teisminių ginčų prieš UAB „Konekesko Lietuva“, kuriuose įrodinėjo ir tariamai nesąžiningus UAB „Konekesko Lietuva“ veiksmus, tačiau visose bylose jo reikalavimai buvo atmesti. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso javų kombainas CLASS LEXION 480 ir traktorius CLAAS ARES 836 RZ, kurį jis yra išsipirkęs iš lizingo davėjo. Pareiškėjas sąmoningai nėra įregistravęs savo vardu nuosavybės teisių į šias transporto priemones viešame registre, siekdamas išvengti priverstinio išieškojimo veiksmų iš jų. Pareiškėjas 2012-2014 metais, galimai ir vėlesniu laikotarpiu uždirbo dideles pajamas, tačiau nepanaudojo jų atsiskaitymui su kreditoriais, o nuslėpė, išleido neaiškioms asmeninėms reikmėms ir (ar) perleido tretiesiems asmenims. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik tada, kai AB „Citadelė“ banko naudai vykdomas išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą turtą, siekdamas išvengti tokios priverstinio išieškojimo priemonės taikymo iš bankui įkeisto turto, kuris jam reikalingi žemės ūkio veiklai.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys A. P. ir R. P. prašė atsisakyti kelti pareiškėjui bankroto bylą. Paaiškino, kad kartu su pareiškėju, P. Š. ir kitais dviem asmenimis įsteigė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui kooperatyvas buvo reikalingas tik tam, kad galėtų toliau ūkininkauti – pirkti savo ūkiui medžiagas ir parduoti produkciją, nes kaip ūkininkas objektyviai tai daryti nebegalėjo dėl kitiems kreditoriams jau turimų įsiskolinimų, areštų. Pareiškėjas buvo faktiniu kooperatyvo vadovu, pas jį buvo laikoma visa žemės ūkio technika bei medžiagos. Kooperatyvas jokių pajamų iš savo veiklos negavo, liko skolingas tiekėjams ir pačiam pareiškėjui, kuris tikėjosi, kad tik su juo bus atsiskaitoma, o visos skolos liks tiekėjams. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. laiduodamas už kooperatyvo prievoles elgėsi nesąžiningai, nes jas prisiėmė, būdamas faktiškai nemokus. A. P., supratęs pareiškėjo veiklos tikslus, nepraėjus nė dvejiems metams nuo kooperatyvo veiklos, t. y. 2013 m. sausio 25 d., kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo.
Suinteresuoti asmenys K. Č., UAB „Agrorodeo“, Valstybinė mokesčių inspekcija, A. A., UAB „Zenvita“ neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui D. Š. bankroto bylą. Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra ūkininkas, 2001 m. gegužės 28 d. įregistravęs ūkį, vykdantis augalininkystės žemės ūkio veiklą. Pareiškėjas 2009 metais parengė projektą, turėdamas tikslą modernizuoti augalininkystės ūkį ir pasinaudoti Europos sąjungos teikiama parama. Šiam projektui buvo paskirta 50 procentų dydžio projekto vertės parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį „Žemės ūkio produktų gamyba ir (arba) paslaugų žemės ūkiui teikimas“. Projekto įgyvendinimui tikslinę lengvatinę paskolą suteikė Žemės ūkio paskolų fondo valdytojas per finansinį tarpininką AB „Citadelė“ banką. Dėl to 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjas su AB „Citadelė“ banku pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią jam iki 2014 m. gegužės 23 d. buvo suteiktas lengvatinis 290000 Eur kreditas. Likusią projektui įgyvendinti reikalingą piniginių lėšų sumą (200000 Eur) 2010 m. kovo 24 d. paskolino UAB „Konekesko Lietuva“, skolos grąžinimo terminas 2010 m. rugsėjo 1 d. Tačiau dėl sutrikusio paramos lėšų išmokėjimo, atitinkamai sutrikusio atsiskaitymo su UAB „Konekesko Lietuva“, prastų klimato sąlygų, areštų taikymo, nuostolių atlyginimo, priverstinio skolų išieškojimo, produkcijos supirkėjo neatsiskaitymo, nesąžiningų kreditorių UAB „Konekesko Lietuva“ ir UAB „Agrorodeo“ veiksmų, sumažėjo dirbamos žemės plotai, liko vos 4 procentai dirbamos žemės, pareiškėjo veikla tapo paralyžiuota. Pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 294933,77 Eur, turto vertė – 235224,62 Eur. Todėl įvertinęs tai, jog pareiškėjo 2017 m. planuojamos gauti pajamos sudarytų apie 9622,5 Eur, padarė išvadą, jog pareiškėjas yra nemokus. Tačiau teismui kilo abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo kreditorių atžvilgiu.
Teismas nustatė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso javų kombainas CLAAS Lexion 480 (vertė 42700 Eur), kurio pareiškėjas, siekdamas išvengti išieškojimo, sąmoningai neperregistruoja savo vardu. Be to, pareiškėjui priklausė traktorius CLAAS ARES 836 RZ (vertė apie 27000 Eur), kurį pareiškėjas finansinės nuomos pagrindu nuomojo iš UAB „Konekesko Lietuva“, kuris 2012 m. liepos 23 d. lizingo davėjo teises perleido UAB „Pahjola Lietuva“. Pareiškėjas, negalėdamas įgyvendinti savo finansinių įsipareigojimų UAB „Pahjola Finance“ už traktoriaus finansinę nuomą, papildomai skolinosi 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 3 d. iš Z. K. Su UAB „Pahjola Finance“ atsiskaitė 2014 m. kovo mėnesį, galutinis atsiskaitymas įvyko 2014 m. birželio 3 d., tačiau pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų įregistruoti nuosavybės teises į traktorių, o pradėjo domėtis lizinguojamo turto objekto nuosavybės teisių jam perdavimu tik 2015 m. lapkričio 16 d., t. y. prieš perleidžiant lizingo objektą Z. K. Pareiškėjas lizinguojamo traktoriaus perdavimo priėmimo aktą pasirašė 2016 m. vasario 20 d., šio turto savo vardu neregistravo, iš karto tą pačią dieną nuosavybės teises perleido Z. K. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys, kuomet jis, jo paties teigimu, būdamas nemokiu nuo 2010 metų, prieš bankroto bylos iškėlimą suteikia pirmenybę atsiskaitymui su tam tikrais kreditoriais, yra nesąžiningi, nes šiais veiksmais buvo išvengta atsiskaitymo su kreditoriais, kurių reikalavimai kilę dar 2010 metais.
Teismas nevertino suinteresuotų asmenų A. bei R. P. atstovės pateiktų duomenų dėl pareiškėjo 2011 metais įsiteigto ŽŪK „Viridis group“ veiklos bei laidavimo, kadangi visi veiksmai buvo atlikti iki 2013 m., tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką, pareiškėjo elgesys turėtų būti vertinamas išimtinai tik nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2016 m. spalio 18 d., t. y. pareiškimo teismui pateikimo dienos.
Iš pareiškėjo D. Š. paaiškinimų teismas nustatė, kad nepaisant 2011 metais taikytų apribojimų jo turtui, jis vykdė žemės ūkio veiklą iki pat 2014 metų ir vėliau natūriniais mainais, t. y. nepiniginiu keitimusi prekėmis ar paslaugomis, ir grynaisiais pinigais. Nepaisant vykdomos veiklos, atsiskaitymai su kreditoriais vyko tik priverstinio išieškojimo tvarka, antstoliams nurašant jo sąskaitoje gautas tikslines išmokas už deklaruotus dirbamos žemės plotus. Pareiškėjas neįrodė, jog per paskutinių trejų metų laikotarpį pareiškėjas savo iniciatyva iš uždirbtų lėšų atsiskaitinėjo su kreditoriais, išskyrus Z. K., kuriam už 2013-2014 metų skolas (iš viso paskolinta 60000 Lt) buvo perleista žemės ūkio technika ir AB „Citadelė“ banką, kuriam vyko tikslinės paskolos mokėjimai pagal vykdomą Europos sąjungos projektą. Teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 18 d. sutartinio įkeitimo sutartimi, pareiškėjas, užtikrindamas kredito sumų grąžinimą AB „Citadelė“ bankui, įkeitė jo naudai visas esamas ir būsimas reikalavimo teise į gaunamas išmokas (dotacijas) iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Dėl to banko kreditoriniai reikalavimai ilgą laiką buvo tenkinami pirmiau (iki 2015 m. lapkričio 30 d. išmokėta 51760,37 Eur), nei senųjų kreditorių. 2014 m. kovo 3 d. pareiškėjas pasiskolino iš A. A. 40000 Lt. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad buvo ir dar viena paskolos sutartis su šia kreditore, kurios neturi, nes už joje suteiktą paskolą atsiskaityta žemės ūkio technikos įranga.
Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktus prekių pirkimo pardavimo 2013 m. ir 2014 m. I pusmečio suvestines, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo uždirbti apie 197762,47 Eur. Tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kur uždirbtos lėšos buvo panaudotos, kad iš jų buvo atsiskaitoma su kreditoriais, kurių reikalavimai kilę dar 2010 metais (valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos nuo 2012 m. balandžio 1 d., pridėtinės vertės mokestis nuo 2012 m. antrojo pusmečio, žemės nuomos mokesčio nemokėjo nuo 2013 metų). Pareiškėjo argumentus, jog piniginės lėšos buvo panaudotos tolimesnei žemės ūkio veiklai, teismas vertino kaip deklaratyvius. Nurodė, jog rašytiniai duomenys, kuriais grindžiami dirbamiems laukams apsėti reikalingų medžiagų kiekiai ir kainos, nepatvirtina, kad tokias išlaidas pareiškėjas faktiškai patyrė, juolab, pareiškėjas pats teismo posėdžio metu paaiškino, kad pateikti dokumentai rodo ne jo faktines išlaidas, o reikalingas investicijas į ūkį derliui gauti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį 2015-2016 metais, nors iš pradžių nurodė, kad tokių duomenų neturi, vėliau paaiškino, kad tokių duomenų nespėjo pateikti, nepaisant to, jog juos buvo prašoma pateikti jau nuo kreditorių atsiliepimų gavimo dienos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas slėpė nuo kreditorių savo tikrąją turtinę padėtį ir tai turėjo tiesioginę įtaką jo nemokumui. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie jo vykdyta veiklą nuo 2010 metais taikytų areštų dienos natūriniais mainais ir grynaisiais pinigais; byloje esančius duomenis apie 2013-2014 m. pirmąjį pusmetį pareiškėjo gautą pelną; kad kreditoriniai reikalavimai buvo tenkinami tik priverstinio išieškojimo tvarka; kad pareiškėjas neregistravo savo vardu technikos priemonių, siekdamas išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo priverstinio išieškojimo tvarka; duomenis, kad su senaisiais kreditoriais nebuvo atsiskaitoma, o su kai kuriais iš jų (pvz. UAB „Konekesko Lietuva“) tiesiogiai vengiama atsiskaityti (neregistruota kombaino nuosavybės teisė, iš kurio buvo galima vykdyti išieškojimą). Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teismo vertinimu, pareiškėjas per keletą paskutinių metų slėpė nuo kreditorių savo tikrąją turtinę padėtį, kas laikytina tyčiniais veiksmais arba sąmoningu neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o tai turėjo tiesioginę įtaką jo nemokumui šiai dienai. Todėl fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti pareiškėjų FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas D. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba perduoti nagrinėti pareiškimą iš naujo pirmosios instancijos teismui. Paaiškino, kad vienur teismas nurodo, jog pareiškėjo skolos kreditoriams yra 294933,77 Eur, kitur, kad 296679,34 Eur, todėl neaišku, koks įsipareigojimų dydis yra tikslus. Skola UAB „Agrorodeo“ yra ne 10375 Eur, kaip nurodė teismas ir pats kreditorius, o 92882,16 Eur. Teismas nepagrįstai į pareiškėjo turto balansą įtraukė kombainą CLAAS LEXION 480, nes šis turtas yra dar neišnagrinėtos Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. e2A-224/2017 ginčo dalyku. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. 2-287-881/2014 nėra konstatuota, jog kombainas pareiškėjui perėjo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu. Minėtame sprendime konstatuota, jog UAB „Konekesko Lietuva“ pažeidė lizingo sutarties įsipareigojimus ir savalaikiai neperdavė kombaino dokumentų (per 7 dienas nuo 2010 m. spalio 22 d.). Turto perdavimo-priėmimo aktas buvo pasirašytas tik 2012 m. gegužės mėn. Tuo tarpu UAB „Konekesko Lietuva“ pranešimas apie parduotą kombainą ar perleistas daiktines teises į jį, be kurio nėra įmanomas kombaino įregistravimas Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre, buvo pateiktas tik 2013 m. rugsėjo 30 d. Dėl antstolės V. Ž. 2012 m. spalio 24 d. ir pakartotinai 2015 m. rugpjūčio 31 d. pritaikyto arešto kombainui, nebuvo jokios galimybės keisti turto teisinio statuso viešame registre. Nors antstolė 2016 m. sausio 20 d. patvarkymu leido, jog kombainas būtų perregistruotas pareiškėjo vardu, tačiau pareiškėjas laukia, kol bus išnagrinėta Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. e2A-224/2017. Tik Lietuvos apeliacinės teismui konstatavus, jog kreditorius ir antstolė veikė teisėtai, kombainas galės būti įtrauktas į pareiškėjo turto balansą. Kombainas 42700 Eur sumai įvertintas daugiau nei prieš pusmetį, todėl šiai dienai yra mažesnė. Atitinkamai skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą, susijusį su kombaino registracija, kadangi šiuo metu ginčas, susijęs su kombaino nuosavybės teise, perregistravimu, areštų taikymu ir UAB „Konekesko Lietuva“ nesąžiningais veiksmais, nėra baigtas. Būtent UAB „Konekesko Lietuva“ nesąžiningi veiksmai, neperimant kombaino, neleidžiant parduoti kitiems asmenims, o vėliau po penkerių metų, kai kombainas nuvertėjo, siekiant kombaino realizavimo, prisidėjo prie pareiškėjo nemokumo. Net ir užregistravus kombainą pareiškėjo vardu, tai neturės įtakos pareiškėjo mokumui. Teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi Nr. 2S-570-198/2016, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl konkretaus antstolio patvarkymo, o ne dėl klausimų, kurie yra sprendžiami Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr. e2A-224/2017. Teismas turėjo spręsti, ar kombaino neperregistravimas turėjo įtakos pareiškėjo mokumui, ar būtent tai turėjo reikšmingą įtaką nemokumui bei kokios yra registravimo procedūros neatlikimo priežastys. Pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas perregistruoti kombainą, tačiau registrą tvarkanti įstaiga nuolat atsisakydavo tai atlikti. Teismas neteisingai traktavo situaciją su traktoriaus CLAAS ARES 836 RZ perleidimu Z. K. Traktorius Z. K. buvo perleistas, siekiant užkirsti kelią dar didesniems įsipareigojimams atsirasti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 2-1237-235/2013 pripažino, jog finansuotojas UAB „Pohjola Finance“ nepagrįstai nutraukė 2007 m. sudarytas dvi lizingo sutartis. Sprendimo pagrindu pareiškėjui kilo pareiga sumokėti finansuotojui apie 29000 Eur įsiskolinimo, nes priešingu atveju pareiškėjas netektų lizinguojamų objektų (minėto traktoriaus, plūgo, tankinimo volų) ir turėtų atlyginti nuostolius dėl sutarčių nevykdymo. Todėl atsiskaitymui su UAB „Pohjola Finance“, 2013 m. liepos 1 d. su Z. K. ir buvo sudaryta 13032,9 Eur paskolos sutartis. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d., Vilniaus apygardos teismui palikus pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tačiau 3 mėnesiams atidėjus nesumokėtų įmokų sumokėjimą. Pareiškėjas neturėjo lėšų lizingo objektų išpirkimui, todėl siekdamas, jog neatsirastų dar vienas didelis kreditorius ir nereikėtų atlyginti nuostolių, 2014 m. vasario 3 d. paskolino iš Z. K. dar 15000 Lt, 2014 m. kovo 3 d. iš ūkininkės A. A. iš viso 76000 Lt. Paskolos buvo tikslinės – jose numatyta, kad skolinama įsipareigojimams UAB „Pohjola Finance“ įvykdyti, pareiškėjas įsipareigojo įkeisti turtines teises į kilnojamuosius daiktus ar pačius kilnojamuosius daiktus paskolos davėjo naudai. Iš paskolintų lėšų UAB „Pohjola Finance“ buvo sumokėta 75903,48 Lt, lizinguojami objektai išpirkti visiškai. Kadangi perdavimo-priėmimo aktą iš UAB „Pohjola Finance“ gavo tik 2016 m. vasario 20 d., UAB „Konekesko Lietuva“ registrui apie perleistas teises pranešė tik 2016 m. vasario 25 d., o pagal paskolos sutartis Z. K. jų grąžinimo terminas suėjo 2016 m. vasario 1 d., tol turtinės teisės ir patys kilnojamieji daiktai negalėjo būti įkeisti. Todėl, remiantis sutarčių 4.4 p., traktorius buvo perduotas Z. K., kurio lėšomis traktorius ir buvo išpirktas likutine verte. Realiai pareiškėjas traktoriaus savininku nebuvo, o lizingo pabaigos aktas buvo reikalingas tik tam, kad būtų galimas traktoriaus įregistravimas Z. K. vardu. Tokiu būdu jokiems kreditoriams pirmenybė nebuvo suteikta, nes pareiškėjui neturint lėšų, lizingo objektai ir taip nepereitų jo nuosavybėn. Pareiškėjo nemokumas atsirado ne 2010 m., o 2016 m. Ūkis pradėjo ristis žemyn nuo 2011 m., sutriko atsiskaitymai su kreditoriais. Pareiškėjas visą laiką dėjo maksimalias pastangas dirbti, kad mažinti įsiskolinimus, atitinkamai kad nereikėtų grąžinti gautos paramos ūkio modernizavimui. Pareiškėjas nėra nesąžiningas UAB „Konekesko Lietuva“ atžvilgiu, kadangi su kreditoriumi yra atsiskaityta apie 45 proc., ginčai vyksta ilgą laiką, dėl ko yra taikyti areštai, sustabdyti išieškojimo veiksmai. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas yra nesąžiningas, nes tik 2016 m. spalio mėn. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors skolos atsirado 2013-2014 m., kadangi FABĮ nėra numatyta pareigos, kada pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Per laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m. spalio mėn. buvo padengta didžioji dalis skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi tik nebeturint galimybių toliau vykdyti ūkio veiklą ir gauti pajamų. Pareiškėjas su visais kreditoriais atsiskaitinėjo proporcingai turimų skolinių įsipareigojimų dydžiui. AB „Citadelė“ bankas buvo didžiausias ir seniausias kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti buvo lėšų ir kito turto įkeitimu. UAB „Konekesko Lietuva“ reikalavimo teisė atsirado 2011 m. kovo 3 d., o išieškojimas UAB „Agrorodeo“ naudai pradėtas tik 2014 m. balandžio mėn. Iš kreditorės A. A. paskolintos lėšos buvo investuotos į ūkinę veiklą, siekiant gauti pajamų, tačiau dėl nukritusių žemės produkcijos kainų pajamos nebuvo gautos. Kreditorei buvo atskleista visa informacija apie pareiškėjo finansinę padėtį, kreditorė neabejoja pareiškėjo sąžiningumu. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie finansinę padėtį už 2015-2016 m., kadangi tai prieštarauja kitai teismo išvadai, jog pareiškėjas yra nemokus. Teismui buvo pateiktos PVM deklaracijos, iš kurių matyti žemės ūkio produkcijos pardavimai ir medžiagų pirkimai, pateikti duomenys apie turtą, 2016 m. rudenį pasėtus pasėlius bei į juos atliktas investicijas, apie Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateiktą paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, duomenis apie turimas lėšas bankuose. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjų paaiškinimų dėl žemės ūkio veiklos specifikos, reikalingų lėšų panaudojimo ūkio veiklai ir nuolatinio investavimo į žemę poreikio. Taip pat visiškai neaiški teismo išvada, jog pareiškėjas slėpė nuo kreditorių savo tikrąją turtinę padėtį ir tai turėjo įtaką jo nemokumui, kadangi jokia informacija nuo kreditorių nebuvo slepiama. Atsisakymas iškelti bankroto bylą neatitinka nei pareiškėjo, nei kreditorių interesų, nes pareiškėjas ir toliau liks nemokus bei negalės užauginti 2016 m. rudenį pasėtų pasėlių, atitinkamai negauti tiesioginių išmokų ir nepadengs dalies įsipareigojimų.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys A. P. ir R. P. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad pareiškėjas per keletą pastarųjų metų slėpė nuo kreditorių savo tikrąją turtinę padėtį, ir tai laikytina tyčiniais veiksmais arba sąmoningu neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o tai turėjo tiesioginę įtaką jo nemokumui.
Suinteresuotas asmuo UAB „Konekesko Lietuva“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad net ir patikslinus pareiškėjo įsiskolinimus UAB „Konekesko Lietuva“ ir UAB „Agrorodeo“, pareiškėjas vis tiek pripažintinas nemokiu. Tai, jog kombainas Claas Lexion 480 priklauso pareiškėjui, yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. 2-5287-881/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartyje Nr. 2S-570-198/2016. Nors pareiškėjas nesutinka, kad kombaino vertė yra 42700 Eur, tačiau kitokių paskaičiavimų nepateikė. Pareiškėjas tapo nemokiu išimtinai dėl savo paties tyčinių veiksmų ir (arba) sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, negana to, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ne visą informaciją apie savo turtinę padėtį ir mokumo galimybes, o taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl yra nesąžiningas. Kreditorių atžvilgiu nesąžiningais laikytini ne tik sandoriai, kurių pagrindu traktorius buvo perleistas Z. K., bet ir pareiškėjo elgesys laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 3 d., kurią jis galutinai atsiskaitė su UAB „Pohjola Finance“ už lizinguotą traktorių, iki 2016 m. vasario 20 d., kurią perleido traktorių. Pareiškėjui neišviešinant traktoriaus nuosavybės teisės ir ją įforminant tik prieš pat traktoriaus perleidimą, pareiškėjas siekė nuslėpti traktorių nuo kreditorių, kad į jį nebūtų nukreipti išieškojimai, kaip ir kombaino atveju. Pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo geranoriškai neatsiskaitinėjo su jokiais kreditoriais, išskyrus Z. K. ir AB „Citadelė“ banką, o kitų kreditorių reikalavimai buvo tenkinami išimtinai priverstinio išieškojimo tvarka. Pareiškėjas per 2013-2014 m. pirmą pusmetį uždirbo iš viso 197762,47 Eur, tačiau su kreditoriais neatsiskaitinėjo, kas laikytina tyčiniais veiksmais ir (arba) sąmoningu neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Pareiškėjas jokiais patikimais ir pakankamais įrodymais nepagrindė, kiek konkrečiai pajamų gavo ir kiek bei kam išlaidų patyrė per paskutinius 3 metus iki pareiškimo priėmimo. 2013 m. pabaigoje pareiškėjas turėjo turto iš viso už 602412,82 Eur, tuo tarpu pareiškime preliminari turto vertė yra apie 157000 Eur. Taigi, nėra aiškus 445412,82 Eur vertės turto panaudojimas, kadangi pareiškėjas neatsiskaitė nė su vienu didesniu kreditoriumi.
Suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas pateikė pakankamai įrodymų, kad jam būtų iškelta bankroto byla, o pavienių kreditorių bandymai užkirsti kelią bankrotui yra nenaudingi kreditorių daugumai. Neleidžiant pareiškėjui atkurti mokumo, jis nebegalės vykdyti ūkinę veiklą, todėl sąžiningiems kreditoriams mažės galimybė atgauti bent dalį skolų.
Suinteresuotas asmuo K. Č. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą tenkinti. Paaiškino, kad kombainas priklauso UAB „Konekesko Lietuva“, o ne pareiškėjui. Teismas nepagrįstai rėmėsi minėto kreditoriaus paaiškinimais, dėl ko neteisingais sprendė, jog pareiškėjas yra nesąžiningas. Pareiškėjo paaiškinimai dėl lėšų panaudojimo ūkio veiklai yra pagrįsti skaičiavimais, PVM deklaracijomis. Atsisakymas iškelti bankroto bylą pažeidžia pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesus, kadangi neleidžiant pareiškėjui atkurti mokumo, vaikas negaus tėvo išlaikymo.
Suinteresuotas asmuo UAB „Agrorodeo“ atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas nėra įvykdęs Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties Nr. e2A-371-407/2015, pagal kurią skola šiuo metu sudaro iš viso 62359,38 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d. fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.
Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas vertindamas pareiškėjo atitikimą FABĮ 2 str. 2 d. nustatytiems reikalavimams nustatė, jog pareiškėjas atitinka nemokumo būklę –įsipareigojimai kreditoriams sudaro 294933,77 Eur, turto vertė – 235224,62 Eur, 2017 m. planuojamos gauti pajamos – 9622,5 Eur. Tačiau teismui kilo abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo kreditorių atžvilgiu, nustačius, jog pareiškėjas slėpė ir slepia tikrąjį savo turtinę padėtį, neregistravo kombaino ir traktoriaus savo vardu, siekdamas išvengti priverstinio išieškojimo iš turto, atsiskaitinėjo su pasirinktinais kreditoriais, didino savo įsipareigojimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo įsipareigojimų dydį, be pagrindo įtraukė kombainą į bendrą pareiškėjo turto masę bei nepagrįstai pripažino pareiškėją nesąžiningu.
Dėl turto ir įsipareigojimų santykio
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas ne visiškai tiksliai nustatė pareiškėjo įsipareigojimų kreditoriams dydį. Teismas atkreipia dėmesį, jog fizinio asmens bankroto metu yra tenkinami kreditorių reikalavimai, atsiradę iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, su paskaičiuotomis palūkanomis, netesybomis ir kitomis su pagrindine skola susijusiomis sumomis dviem etapais (išskyrus įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus): pirmuoju etapu pagal FABĮ 29 str. nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antruoju etapu ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos) (FABĮ 29 str. 2 d.). Todėl nustatant pradelstų įsipareigojimų ir bankrutuoti siekiančio fizinio asmens turimo turto santykį, yra tikslinga skaičiuoti visas žinomas pradelstas fizinio asmens įsipareigojimų sumas.
Iš pareiškėjo kreditorių sąrašo matyti, jog pradelsti įsipareigojimai iš viso sudaro 397740,84 Eur (su palūkanomis, netesybomis ir pan.), iš jų 64311,69 Eur skola kreditoriui UAB „Konekesko Lietuva“ ir 94680,32 Eur – UAB „Agrorodeo“ (t. I, b. l. 21). Tačiau iš suinteresuotų asmenų pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjo skola UAB „Konekesko Lietuva“ yra 61745,57 Eur (t. II, b. l. 47), UAB „Agrorodeo“ – 62359,38 Eur (t. VI, b. l. 113). Taigi, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodydamas dvi skirtingas sumas (294933,77 Eur ir 296679,34 Eur be 20299,91 Eur palūkanų, netesybų ir pan.), pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai sudaro ne mažesnę nei 362853,78 Eur sumą. Visgi nagrinėjamu atveju neteisingas įsiskolinimų dydžio nustatymas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas atitinka FABĮ 2 str. 2 d. nurodytą nemokumo būklę, kadangi jo pradelsti įsipareigojimai bet kuriuo atveju viršija 25 minimalias mėnesines algas (9500 Eur) ir yra žymiai didesni nei turimo turto vertė (235224,62 Eur), o 2017 m. planuojamos gauti pajamos (iš viso 9622,50 Eur už derlių ir deklaruotą žemės ūkio naudmenų plotą) yra objektyviai nepakankamos įvykdyti skolinius įsipareigojimus per protingą terminą.
Apeliantas taip pat teigia, jog iš tikrųjų jo turto vertė yra dar mažesnė, kadangi į turto balansą buvo nepagrįstai įtrauktas javų kombainas Claas Lexion 480, dėl kurio šiuo metu vyksta teisminis ginčas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. kovo 25 d. įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. 2-287-881/2014, konstatuota, jog nuosavybė D. Š. į lizinguotą kombainą Claas Lexion 480 perėjo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu 2010 m. spalio 22 d. Kadangi minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jame konstatuotos faktinės aplinkybės nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 str. 2 d.). Apelianto nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr. e2A-224/2017 bus nagrinėjamas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2964-392/2016 panaikinimo. Byloje Nr. e2-2964-392/2016 buvo nagrinėjamas UAB „Konekesko Lietuva“ ieškinys atsakovui D. Š. dėl leidimo antstolei V. Ž. vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/381 nukreipti išieškojimą į atsakovui nuosavybės teise priklausantį kombainą CLAAS LEXION 480 bei D. Š. priešieškinis atsakovams UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolei V. Ž. dėl nuo 2012 m. spalio 24 d. javų kombaino CLAAS LEXION 480 atžvilgiu pritaikyto arešto vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/00381 pripažinimo neteisėtu; UAB „Konekesko Lietuva“ 2007 m. rugpjūčio 13 d. finansinės nuomos (lizingo) sutarties Nr. 2021130 tinkamo ir savalaikio nevykdymo pripažinimo; 20307,48 Eur nuostolių iš UAB „Konekesko Lietuva“ priteisimo; solidariai 26332,21 Eur nuostolių priteisimo iš UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės V. Ž. (CPK 179 str. 3 d.). Taigi, apelianto nurodomoje apeliacine tvarka dar neišnagrinėtoje byloje nebuvo ir nebus sprendžiamas ginčas dėl kombaino nuosavybės teisės, nes bylos ginčo dalykas (reikalavimai) yra visiškai kitas – išieškojimo nukreipimas į pareiškėjo nuosavybės teisę valdomą kombainą, nuostolių priteisimas, turto arešto akto pripažinimas neteisėtu ir lizingo sutarties vykdymo netinkamu pripažinimas. Tai reiškia, jog galutinis sprendimas apelianto nurodomoje byloje negali turėti ir neturės jokios įtakos pareiškėjo nuosavybės teisėms į kombainą. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įtraukė kombainą į pareiškėjo turto balansą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog kombaino Claas Lexion 480 vertė yra žymiai mažesnė, nei nustatyta UAB „Verslavita“ 2016 m. balandžio 5 d. kombaino vertinimo ataskaitoje – 42700 Eur. Iš vertinimo ataskaitos turinio matyti, jog vertinimas atliktas paties pareiškėjo užsakymu, turto perleidimo tikslu, vertinimą atliko tokio pobūdžio vertinimo veikla galintis verstis subjektas. Taigi tam, jog pagrįsti mažesnę kombaino vertę, pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo teiginių pagrįstumą (CPK 178 str.). Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių kitą (mažesnę) kombaino vertę, pareiškėjas nepateikė. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo turto vertę, pagrįstai rėmėsi UAB „Verslavita“ 2016 m. balandžio 5 d. kombaino vertinimo ataskaita.
Dėl nesąžiningumo
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu, kuriame nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-516/2014). Pareiškėjo nesąžiningas elgesys kreipiantis į teismą gali pasireikšti tuo, kad jis pateikia tikrovės neatitinkančias žinias apie savo mokumą (tiek įsipareigojimų dydį, tiek turtą), jas nuslėpdamas ar iškreipdamas, neatskleidžia informacijos apie egzistuojančias FABĮ 5 str. 8 d. nurodytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-242-248/2015).
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl laikotarpio, kuris turi reikšmės, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylą bei vertinant bankrutuoti siekiančių fizinių asmenų sąžiningumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-394-415/2015).
Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2016 m. spalio 20 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas kreditorių atžvilgiu, yra nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo elgesys turėtų būti vertinamas išimtinai tik nuo 2013 m. spalio 18 d. (nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos) iki 2016 m. spalio 18 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė vertintiną laikotarpį, laikydamas, jog vertintinas laikotarpis skaičiuojamas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo teismui, kadangi aktualus trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo pareiškimo priėmimo dienos. Visgi nagrinėjamu atveju netinkamas aktualaus termino skaičiavimas neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, kadangi dėl termino suklysta nežymiai, be to, pirmosios instancijos teismas nevertino suinteresuotų asmenų nurodomų aplinkybių dėl pareiškėjo galimai nesąžiningų veiksmų iki 2013 m., o atsisakė iškelti bankroto bylą dėl priežasčių, patenkančių į aktualų trejų metų laikotarpį. Todėl toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl esminių atskirojo skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, lėmusiomis atsisakymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų kombainui CLAAS LEXION 480 įregistruoti Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre savo vardu, siekdamas išvengti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų UAB „Konekesko Lietuva“ naudai. Apelianto teigimu, šis turtas yra dar neišnagrinėtos Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. e2A-224/2017 ginčo dalyku, be to, registravimo procesą apsunkino lizingo davėjas (UAB „Konekesko Lietuva), kuris vengė perleisti kombainą, taip pat pritaikyti areštai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į kombainą pasisakė aukščiau šioje nutartyje, o dėl kombaino įregistravimo aplinkybių pažymi, jog pareiškėjo vengimą įregistruoti kombainą savo vardu patvirtina kitose civilinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. 2-287-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje yra konstatuotos aplinkybės, kad D. Š. kaip rūpestingas, atidus ir protingas, savo turtu besirūpinantis šeimininkas, ketinantis parduoti turtą (kombainą) preliminarios sutarties pagrindu, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo principais, remdamasis bendradarbiavimo pareiga, laiku negavęs iš UAB „Konekesko Lietuva“ dokumentų nedelsiant galėjo kreiptis į UAB „Konekesko Lietuva“ (lizingo davėjas) ar UAB „Pahjola Finance“ (finansuotojas) ir prašyti pasirašyti turto perdavimo-priėmimo aktą ir perduoti jam visus reikalingus dokumentus, tačiau tai padarė tik 2012 m. vasario 8 d. Minėtoje byloje D. Š. reikalavimas įpareigoti UAB „Konekesko Lietuva“ suteikti/išduoti įgaliojimą atlikti visus veiksmus reikiamus, susijusius su nuosavybės teisės į lizingo objektą išregistravimu bei perduoti ieškovui visus kitus reikalingus ir Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių 38 punkte nurodytus dokumentus buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad D. Š. nėra jokių kliūčių įregistruoti javų kombainą savo vardu viešame registre (t. III, b. l. 171-184). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartyje Nr. 2S-570-198/2016 konstatavo, kad pareiškėjas D. Š. piktnaudžiauja turima teise ir elgiasi nesąžiningai neperregistruodamas kombaino CLAAS LEXION 480, tokiais savo veiksmais, pažeisdamas kreditorių teises, sukuria apsunkinimus išieškoti kreditoriams priteistą skolą (t. III, b. l. 189). Minėtose bylose konstatuotos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų šiam turtui registruoti, siekdamas išvengti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto argumentai dėl areštų įtakos perregistravimui yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi išieškojimą vykdančiai antstolei 2016 m. sausio 20 d. patvarkymu net ir leidus perregistruoti kombainą pareiškėjo vardu (be antstolės leidimo registratorius nesutiko perregistruoti), pareiškėjas su patvarkymu nesutiko, motyvuodamas, jog jis yra neteisėtas. Neįregistravus kombaino pareiškėjo vardu, yra negalimas išieškojimas iš šio turto. Antstolių informacinės sistemos duomenimis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki šiol buvo pradėtos 62 (iš jų 48 tebevykdomos) vykdomosios bylos dėl išieškojimo iš pareiškėjo turto (CPK 179 str. 3 d.). Todėl akivaizdu, jog nesant kliūčių savo teisių į kombainą išviešinimui, pareiškėjo vengimas registruoti kombainą savo vardu, kurio vertė yra pakankamai ženkli įsipareigojimų atžvilgiu, taip pat šio turto nenurodymas pareiškime dėl fizinio asmens bankroto, yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi nuo 2010 m. būdamas nemokus, įvykdęs lizingo sutartį, vengė savo vardu įregistruoti traktorių Claas Ares 836 RZ, o jį įregistravęs – iš karto perleido Z. K. kaip paskolos grąžinimą. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais, jog jo nemokumas atsirado ne 2010 m. Iš Antstolių informacinės sistemos duomenų, pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimų galima spręsti, jog nuo 2010 m. dėl prarasto derliaus, paramos lėšų vėlavimo prasidėjo finansiniai sunkumai, tačiau didelio masto finansiniai sunkumai prasidėjo vėliau, t. y. kai dėl pareiškėjo turto atžvilgiu pritaikytų turto areštų, pareiškėjas, vengdamas piniginių lėšų arešto, savo pagrindinę ūkininko veiklą pradėjo vykdyti natūriniais mainais – su žemės ūkio susijusias prekes ir paslaugas keitė į pinigines lėšas. Visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, klaidingas pareiškėjo nemokumo datos nustatymas, nesudaro pagrindo spręsti, jog traktoriaus neįregistravimas ir perleidimas paskolą suteikusiam kreditoriui nepažeidė kitų pareiškėjo kreditorių interesų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas su finansuotoju UAB „Pohjola Finance“ pagal 2007 m. lapkričio 14 d. lizingo sutartį galutinai atsiskaitė 2014 m. birželio 3 d., tačiau pareiškėjas lizinguojamo turto objekto nuosavybės teisių jam perdavimu pradėjo domėtis tik 2015 m. lapkričio 16 d. Nors laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo apribotas disponavimas traktoriumi, buvo panaikintos 2016 m. vasario 17 d. nutartimi, o lizingo davėjas pranešimą Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registrui pateikė 2016 m. vasario 25 d., tačiau jau 2016 vasario 20 d., pareiškėjui ir lizingo davėjui pasirašius turto perdavimo-priėmimo aktą, turtas tą pačią dieną buvo perleistas Z. K. Antstolių informacinės sistemos duomenimis iki pirmosios paskolos sutarties sudarymo su Z. K. sudarymo (2013 m. liepos 1 d.), buvo vykdoma 18 vykdomųjų bylų dėl bendros apie 150000 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjo turto (iš jų dėl 42600 Eur sumos tebevykdoma šiuo metu), 2014 m. birželio mėn. buvo vykdomos jau 28 vykdomosios bylos dėl bendros apie 160800 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjo turto, tuo tarpu iki 2016 m. vasario 20 d. buvo pradėtos dar 14 vykdomosios bylos dėl bendros 37235 Eur išieškojimo. Šiuo metu pradelsti pareiškėjo įsipareigojimai iš viso sudaro apie 362900 Eur sumą (su palūkanomis, netesybomis ir pan.), todėl atsižvelgiant vien į išieškomų skolų dinamiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog faktiškai pareiškėjas tapo nemokus 2013 m. Šias aplinkybes taip pat patvirtina paties pareiškėjo paaiškinimai, jog paskola iš Z. K. buvo paimta, siekiant atsiskaityti su finansuotoju, kadangi pareiškėjas neturėjo tam lėšų. Kaip ir kombaino atveju, traktoriaus neįregistravimas pareiškėjo vardu, užkirto galimybę kreditoriams, tame tarpe ankstesniems kreditoriams nei Z. K., vykdyti išieškojimą iš šio turto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks elgesys, kuomet pareiškėjas, būdamas nemokiu, prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš visų kreditorių tarpo atsiskaito tik su vienu pasirinktu kreditoriumi iš tinkamai kreditoriams neišviešinto vertingo turto (27000 Eur), pirmosios instancijos teismo pripažintas nesąžiningu pagrįstai.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepaisant vykdomos veiklos, neatsiskaitinėjo laisva valia su kreditoriais, išskyrus Z. K., kuriam perleido žemės ūkio techniką už 2013-2014 m. skolas ir AB „Citadelė“ banką, kuriam vyko tikslinės paskolos mokėjimai pagal vykdomą Europos sąjungos projektą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pritaria, jog apeliantui vykdant savo veiklą natūriniais mainais, jis turėjo galimybę atsiskaitinėti su kitais subjektais, kurie jam teikė paslaugas ar prekes (ir atvirkščiai). Tačiau šios aplinkybės nepašalino pareiškėjo pareigos atsiskaitinėti ir su ilgalaikiais pareiškėjo kreditoriais. Priešingai, aukščiau nurodyta skolų didėjimo dinamika rodo, jog dėl ilgalaikio neatsiskaitymo su kreditoriais ir vis naujų įsipareigojimų prisiėmimo, pareiškėjo įsipareigojimai nuo 2013 m. iki šiol padidėjo daugiau nei dvigubai. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad per aktualų trejų metų laikotarpį jis savo noru (ne per antstolius) atsiskaitinėjo su kreditoriais. Vien prie atskirojo skundo pridėta paties apelianto sudaryta atsiskaitymo su kreditoriais lentelė, nesant pirminių mokėjimų dokumentų (pavedimų, pakvitavimų, skolų suderinimo aktų ir pan.) nepatvirtina, jog pareiškėjas atsiskaitinėjo su kreditoriais laisva valia (t. VI, b. l. 74).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apelianto ginčijamoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pareiškėjas iš veiklos gautas lėšas panaudojo neaiškiems tikslams, bet ne atsiskaitymui su kreditoriais. Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas per 2013 m. – 2014 m. I pusmetį uždirbo apie 197762,47 Eur, tačiau teigia, jog visos lėšos dėl ūkinės veiklos specifikos (įneštos lėšos atsiperka tik kitais metais, dažnai patiriami nuostoliai) buvo panaudotos tolimesnės veiklos vykdymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ūkininko vykdoma žemės ūkio veikla yra specifinė, nes yra faktiškai nepertraukiama bei nuolat reikalaujanti investicijų. Tačiau toks pareiškėjo elgesys, kai visos uždirbtos lėšos, turint ilgalaikių įsiskolinimų, panaudojamos ne atsiskaitymui su kreditoriais, yra ne tik nelogiškas, ekonomiškai nepagrįstas, bet ir nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. Pareiškėjo vengimas atsiskaityti su kreditoriais ir siekis vykdyti veiklą bet kokia kaina, t. y. nepaisant turtui pritaikytų areštų ir pradėto išieškojimo vykdymo, lėmė tai, jog pareiškėjo įsipareigojimai per aktualų 3 trejų metų laikotarpį padidėjo daugiau nei du kartus.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas yra ūkininkas, todėl remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo (patvirtintas Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333) nuostatomis, privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą dvejybine arba supaprastinta sistema. Iš bylos medžiagos (finansinių ataskaitų, kredito sutarties dėl paramos gavimo) matyti, jog iki 2014 m. pareiškėjas buhalterinę apskaitą vedė dvejybine sistema (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 8 d.). 2013 m. balanso duomenimis pareiškėjo turto vertė siekė 602412,82 Eur, įsipareigojimai kreditoriams – 83513,09 Eur, t. y. įmonės turto vertės buvo 7 kartus didesnė nei turimi įsipareigojimai kreditoriams. Tačiau aukščiau nustatyta, jog pareiškėjas praktiškai buvo nemokus jau 2013 m. (pritaikyti areštai, vykdomi išieškojimai, imamos paskolos), šiuo metu įsipareigojimai sudaro ne mažesnę nei 362853,78 Eur sumą, turto vertė – apie 235224,62 Eur. Taigi, viena vertus pareiškėjo 2013 m. buvusi faktinė finansinė būsena, neatitinka tuo metu pareiškėjo deklaruotos, kita vertus, žymus turto ir įsipareigojimų pokytis tik patvirtina, jog pareiškėjo vykdoma veikla buvo neatsakinga bei lėmė jo nemokumą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. buhalterinę apskaitą tvarko nebe dvejybine, o supaprastinta tvarka. Pagal Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo 6, 7 p. nuostatas, vedant supaprastintą ūkininko ūkio apskaitą turi būti pildomas Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas, registruojamos pirkimų ir pardavimų operacijos bei pinigų judėjimas banko sąskaitose ir kasoje. Tačiau apeliantas tokio žurnalo nepateikė nei pirmos instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjo už 2013-2014 m. pateikti finansinės būklės duomenys yra tarpusavyje prieštaringi, neišsamūs ir neparodo tikrosios pareiškėjo finansinės padėties. Kadangi disproporcija tarp pareiškėjo deklaruojamos padėties ir teismo nustatytos faktinės pareiškėjo būklės yra ženkli, tai sudaro pagrindą išvadai, jog ir šiuo atveju, t. y. pateikdamas informaciją apie savo būklę, pareiškėjas nebuvo sąžiningas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje yra pakankamai duomenų apie pareiškėjo finansinę padėtį 2015-2016 m. (sumažėjusias ūkinės veiklos apimtis, lėšas banko sąskaitose, nagrinėjamas bylas, pritaikytus areštus ir vykdomus išieškojimus, planuojamas gauti pajamas 2017 m.), todėl už minėtą laikotarpį pareiškėjo nesąžiningumas pasireiškė tik ūkio technikos neišviešinimu bei perleidimu. Visgi nustatytų aplinkybių visuma (turto neišviešinimas ir perleidimas, visos informacijos nepateikimas už 2013-2014 m. ir veiklos vykdymas, nepaisant kreditorių interesų, kas iš esmės ir lėmė nemokumą), sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas per vertintiną aktualų trejų metų laikotarpį buvo nesąžiningas tiek kreditorių atžvilgiu, tiek sąmoningai nepateikdamas (nuslėpdamas) teismui visos informacijos. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą, dėl ko skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.