Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui K. V., atstovaujančios Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei J. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo

Sutiktina su ieškovo atstovės pozicija, kad dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagal BPK 407 straipsnį procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, taigi procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pirmiausia buvo pradėtas dėl veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., pagal tyrėjos 2013-02-11 tarnybinį pranešimą, gavus patrulių 2013-02-04 tarnybinius pranešimus bei A. G. ir A. G. 2013-02-04 paaiškinimus (BPK 171 str.), kurio pagrindu prokurorė surašė 2013-02-13 pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą. 2013-02-18 buvo gautas A. G. bei A. G. pareiškimas (baudž. b. l. t. 1, b. l. 30, 72). Tik 2013-02-28 buvo surašytas prokurorės reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 140 str. 1 d. (BPK 169 str., 409 str.), gavus A. G. ir A. G. 2013-02-18 pareiškimus, kuriuose nurodė, kad B. K. sudavė A. G., susitumdė su A. G., o po kurio laiko grįžo su revolveriu, kurį nukreipė į A. G. ir A. G.. Prašė nubausti B. K.. Teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą turi teisę pradėti prokuroras, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: veika turi visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika: 1) turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) padaryta žala asmeniui, kuris gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra ją išreiškęs, nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną, tačiau to objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyse, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2007, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178/2010). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, prokuroras priėmė 2013-02-28 reikalavimą ir nurodė, kad veika (BK 140 str. 1 d.) turi visuomeninę reikšmę, kadangi veika betarpiškai susijusi su kita veika, padaryta naudojant šaunamąjį ginklą. Kita vertus, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl veikos, numatytos ne tik BK 140 str. 1 d., bet ir 145 str. 1 d., dėl kurios procesas negali būti pradedamas privataus kaltinimo tvarka.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pradėdami ikiteisminį tyrimą, esant duomenims, kad B. K. viešoje erdvėje (namo laiptinėje), dalyvaujant namo gyventojams bei medicinos darbuotojams, galimai sudavė smūgius A. G. bei grasino nužudymu dviem asmenims, naudojant šaunamąjį ginklą, nepažeidė BPK normų ir turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir palaikyti valstybinį kaltinimą, o ne atsisakyti pradėti procesą BPK 3 str. 1 d. 6 p. nustatyta tvarka. Šiuo atveju duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą buvo pakankamai (patrulių tarnybiniai pranešimai, nukentėjusiųjų paaiškinimai, nukentėjusių pareiškimai). Ieškovo baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje.

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-7-183/2006; 2009-02-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-5/2009, ir kt.).

Iš ikiteisminio tyrimo institucijai pateiktų duomenų matyti, jog buvo įtariama, kad B. K. galėjo padaryti sveikatos sužalojimą bei grasinti nužudyti, t. y. galimai padarė BK numatytas nusikalstamas veikas, todėl, siekiant patikrinti tarnybiniame pranešime bei nukentėjusios pareiškime atlikti ikiteisminį tyrimą išdėstytas aplinkybes, ir buvo teisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu siekiama surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo arba duomenų, kurie sudarytų pagrindą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų pažeidę jiems įstatymo numatytas pareigas, t. y. atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. tvarka.

Dėl procesinės prievartos priemonės skyrimo

Nustačius, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamas veikas, bei nenustačius aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas apskritai buvo negalimas, vertintina, ar teisėtai ieškovui taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

BPK 119 straipsnio nuostatos numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kaip jau nurodyta aukščiau, šiuo atveju darytina išvada, kad B. K. baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis galimai padarė nusikalstamas veikas. Nustačius, kad asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis galimai padarė nusikaltimus, ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti nustatyta, ar teisėtai skirta kardomoji priemonė ar jos skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas, kurios nustatytos BPK.

Teismas pažymi, kad tiek iš ieškinio turinio, tiek iš ieškovo atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad byloje nėra kvestionuojamas pagrindo skirti minėtą kardomąją priemonę teisėtumas, ieškovas neginčija pačios kardomosios priemonės skyrimo būtinumo. Įrodinėdamas pareigūnų veiksmų neteisėtumą, teigia, kad jam nebuvo išaiškintos taikytos kardomosios priemonės sąlygos, t. y. kad paskyrus šią kardomąją priemonę, jis negalėjo išvykti ilgiau nei 7 paroms, manant, kad visą parą privalo būti namuose.

Teismas atmeta ieškovo argumentus, kad kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, sąlygojo ieškovo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju ši kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta 2013-02-28 tyrėjos nutarimu (b. b. t. 2, b. l. 11-12), todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise ją skiriant nėra, ji paskirta įstatymo nustatyta tvarka (BPK 121 str.). Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamas veikas – 2013-02-06 specialisto išvada (baudž. b. l. t. 1, b. l. 44), liudytojų apklausos, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas (baudž. b. t. 1, b. l. 7). Šie duomenys buvo gauti iki kardomosios priemonės paskyrimo ir jų visuma kardomąją priemonę skyrusiam pareigūnai leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Todėl teismas sprendžia, kad Europos žmogaus teisių teismo (toliau EŽTT) praktikos požiūriu, apie ieškovą surinkta informacija buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog jis galėjo padaryti nusikaltimą ir buvo pakankama kardomajai priemonei paskirti.

Be to, ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad ši švelniausia kardomoji priemonė kaip nors iš esmės pažeidė jo interesus, esminiai sutrikdė įprastinį jo gyvenimą, sukėlė didelių nepatogumų. Ieškovui paskirta pati švelniausia kardomoji priemonė ir be jokių papildomų įpareigojimų, tokių kaip: nesilankyti tam tikrose vietose, nebendrauti su tam tikrais asmenimis (BPK 136 str. 2 d.). Nors ieškovas teigia, kad dėl kardomosios priemonės taikymo jam kilo nepatogumų, nes jis negalėjo išvykti iš namų, manydamas, kad tai draudžiama, dalyvauti koncertinėje veikloje, tačiau pastebėtina, kad ši kardomoji priemonė nereiškia besąlyginio draudimo išvykti iš gyvenamosios vietos. Visų pirma, ši kardomoji priemonė draudžia išvykti iš gyvenamosios vietos tik ilgesniam nei įstatyme numatytam laikui, o antra, ji leidžia išvykti ir ilgesniam nei numatytam laikui, jeigu gaunamas prokuroro ar teismo leidimas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad paskirta kardomoji priemonė jam būtų užkirtusi kelią nors kartą kur nors išvykti kai jam to reikėjo arba, kad jis būtų prašęs leidimo išvykti ir jo prašymas būtų atmestas. Tiek ieškovo atstovės paaiškinimai, kad buvo apribota ieškovo koncertinė veikla bei byloje pateikti įrodymai apie ieškovo dalyvavimą koncertinėje veiklose su senjorais, tiek liudytojo (ieškovo sūnaus) paaiškinimai, kad mama sakydavo, kad tėtis neina iš namų, neleidžia pagrįstai teigti, kad ieškovo veikla iš tiesų esminiai buvo apribota. Liudytojas (artimas ieškovui žmogui) negalėjo pateikti duomenų, kokiuose suplanuotose koncertuose ieškovas, paskyrus kardomąją priemonę, nesudalyvavo. Vien ieškovo atstovės bei liudytojo teiginiai, kad kurį laiką ieškovas neidavo iš namų, kol jis išsiaiškino su pareigūne (liudytojo paaiškinimai 2016-05-13 teismo posėdžio metu), kad gali išeiti iš namų, neleidžia vertinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerūpestingai vykdė savo pareigas, neišaiškindami procesinės prievartos priemonės taikymo sąlygų. Procesinių teisių neišaiškinimas grindžiamas vien subjektyviais paaiškinimais. Galimas ieškovo buvimas namuose, kuris įrodinėjamas vien žodiniais paaiškinimais, galėjo būti sąlygotas ne tik kardomosios priemonės taikymo, bet ir lemtas kaimynų grasinimo, kadangi byloje pateikti duomenis apie buvusius grasinimus ieškovo atžvilgiu. Vien tik kardomosios priemonės paskyrimas baudžiamajame procese, net ir tuo atveju jei būtų nustatyta, kad ji paskirta nepagrįstai, nereiškia, kad asmeniui savaime atsiranda žala dėl jos taikymo jeigu nėra įrodoma, kad nepagrįstas kardomosios priemonės taikymas kaip nors faktiškai pakenkė tam asmeniui. Kaip minėta, šiuo atveju kardomoji priemonės buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai ir ieškovas neįrodė, kad jos taikymas padarė jam žalos. Teismas pažymi, kad vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad procesinės prievartos priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas. Ieškovas neišnaudojo gynybos priemonių dėl jam taikytų procesinių prievartos priemonių pripažinimo neteisėtomis bei galimo jų pakeitimo.

Dėl šių aplinkybių teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą dėl neteisėto ir nepagrįsto kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, taikymo yra nepagrįstas.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės

Ieškovas, įrodinėdamas vieną iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus, nurodė, kad veiksmų neteisėtumas pasireiškė ir per ilgu ikiteisminio tyrimo procesu, jį užbaigus tik per aštuonis mėnesius.

Šiame kontekste pritartina atsakovą atstovaujančių atstovų dėstytai pozicijai, kuri neprieštaringa kasacinio teismo bei EŽTT formuojamai praktikai, kad ilga bylos nagrinėjimo proceso trukmė pati savaime nėra laikytina pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą (EŽTK 6 str. 1 d.). Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek EŽTT yra išaiškinę, kad siekiant vertinti, ar procesas yra per ilgas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, reikia nustatyti jo pradžios ir pabaigos momentą, konkrečią trukmę, po to turi būti išaiškintos ir įvertintos visos konkrečios aplinkybės, leidžiančios vertinti ikiteisminio tyrimo tinkamumą: ar galimus priimtus klaidingus institucijų sprendimus lėmė bylos aplinkybių sudėtingumas ar tyrimo trūkumai, nustatyti, kokia buvo tyrimo eiga, kaip operatyviai buvo atliekami procesiniai veiksmai, ar pagrįsti intervalai tarp atskirų veiksmų, ar buvo nepagrįsto procesinio pasyvumo laikotarpių ir kokių, kokie procesiniai veiksmai atlikti pavėluotai ir dėl kokių priežasčių, kaip tai paveikė galimybes išsiaiškinti aplinkybes, nustatyti ir patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis, t. y. kokie įrodymai arba asmenys buvo prarasti, pavyzdžiui, svarbūs laiku neapklausti liudytojai arba liudytojai, kuriuos reikėjo suvesti akistaton, išvyko ir jų buvimo vieta tapo nežinoma, arba neprisiminė reikšmingų aplinkybių, laiku neparinkus tinkamos kardomosios priemonės pasislėpė įtariamasis; kaip šie trūkumai pakenkė sėkmingo tyrimo galimybėms ir kt. Svarbu įvertinti nukentėjusiojo įtraukimą į procesą. Taip pat privalo būti vertinama ir tai, ar nustatyti pareigūnų veiklos trūkumai buvo tokios didelės reikšmės, kad būtent dėl jų ikiteisminis tyrimas tapo bevaisis ir negali būti baigiamas. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-534/2009; 2010-07-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-313/2010). EŽTT yra išaiškinęs, kad teismo proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir į paties proceso poveikį pareiškėjo teisėms (žr. Frydlender v. France, No. 30979/96)

Tiek iš ieškinyje išdėstytų argumentų, tiek iš ieškovo atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad yra kvestionuojama aštuonių mėnesių ikiteisminio tyrimo trukmė, neįrodinėjant nepagrįsto proceso delsimo. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-02-28, kai pareikštas įtarimas ieškovui iki 2013-09-18 kaltinamojo akto surašymo bei baudžiamosios bylos perdavimo 2013-09-20 teismui (baudž. b. l. t. 2, b. l. 36) tyrimas buvo pakankamai intensyvus. Šiuo laikotarpiu buvo apklausti 8 asmenys liudytojais, tikslinami parodymai (baudž. b. l. t. 1, b. l. 33-35, 90-93, 97-100), paskirta 2013-03-18 užduotis atlikti pakartotinį teismo medicinos tyrimą (b. b. t. 1, b. l. 46-47), kuri pateikta 2013-04-22, teiktos užklausos VšĮ Jonavos ligoninei renkant įrodymus (t. 1, b. l. 51-53), rengtos akistatos (t.1, b. l. 57-58, 131-132, 135-140), teiktas 2013-03-25 prašymas dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo laikotarpiu nuo 2013-03-25 iki 2013-04-25 (baudž. b. l. t. 1, b. l. 107-109). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad prokurorė A. K. 2013-07-30 teikė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2013-09-30 tam, kad pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių, pareikšti galutinius įtarimus (b. b. t. 1, b. l. 12), kuris buvo tenkintas. 2013-09-09 buvo pavesta pranešti apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir galimybę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2, b. l. 25). Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo specifiškumą, ikiteisminiam tyrimui aktualų visapusišką ištyrimą, įrodymų surinkimą, ikiteisminio tyrimo vedimo eigą, BPK 176 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą ikiteisminiam tyrimui atlikti, teismas sprendžia, kad akivaizdaus procesinio delsimo nebuvo, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas esminiai nebuvo pažeistas. Nors formaliai ikiteisminis tyrimas per 6 mėnesius užbaigtas nebuvo, surašant kaltinamąjį aktą, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad jau 2013-09-09 buvo surašytas pavedimas dėl BPK 218 str. numatytų veiksmų, konstatuojant, jog ikiteisminis tyrimas yra pabaigtas. Nežymus termino viršijimas, kaltinamąjį aktą surašius ne 2013-08-28 (t. y. praėjus 6 mėnesiams po pirmo įtarimo pareiškimo), o 2013-09-18 nevertintinas kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas, sukėlęs ieškovui neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas civilinio proceso metu nenurodė konkrečių netinkamų valstybės institucijų veiksmų, organizuojant procesą, ar procesinio delsimo laikotarpių. Deklaratyvūs buvo ir ieškovo atstovės teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliktas per tris mėnesius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo delsimo klausimas nebuvo iškeltas tyrimo metu bei tokiais argumentais nebuvo remtasi ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, galimai siekiant nutraukti baudžiamąjį procesą dėl per ilgos jo trukmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-10-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-414/2012), tačiau tokių išvadų, įvertinus bylos medžiagą, padaryti negalima.

Dėl viešai paskleistos informacijos

Vertinant ieškovo įrodinėjamą pareigūnų veiksmų neteisėtumą, paskelbus duomenis viešai apie ieškovui iškeltą baudžiamąją bylą, lėmusią neturtinę žalą, teismas pažymi, kad teismo posėdžio metu patikslinta ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad šis neteisėtas veikimas siejamas su informacijos apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo datą ir laiką Jonavos rajono apylinkės teismo skelbimų lentoje paskelbimu. Dėl tokio ieškovo reikalavimo priteisti neturtinę žalą ryšium su teismo patalpose paskelbta informacija apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, teismas pažymi, kad priešingai, negu įrodinėja ieškovas, tai nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė. Kaip žinia, BPK 9 str. 1 d. numato, jog bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami arba dėl kurių yra pripažinti nukentėjusiaisiais nepilnamečiai, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai tai būtina siekiant užtikrinti nukentėjusiojo specialius apsaugos poreikius, taip pat kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas (BPK 9 str. 3 d.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų baudžiamoji byla dėl galimai ieškovo atliktų nusikalstamų veikų buvo nagrinėjama viešai. Informacijos pateikimas teismo patalpose esančioje skelbimų lentoje apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką bei salę, negali būti vertintinas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veikimas. Viena vertus, toks veikimas pateisinamas BPK normomis bei teismo informacijos apie vyksiantį teismo posėdį teismo patalpose užtikrinimu, įgyvendinant teisės į tinkamą informavimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Kita vertus, tokią informaciją teisme, remiantis teismo vidaus teisės aktais, paprastai paviešina teismo posėdžių sekretorius (-ė), vykdydamas (-a) savo darbines funkcijas. Toks teismo darbuotojų veikimas nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, teismo patalpose skelbiant duomenis apie vyksiantį teisiamąjį teismo posėdį.

Dėl pažeistos teisės į gynybą

Ieškovas taip pat įrodinėja, kad žala jam buvo padaryta, pažeidus teisę į gynybą: įteikus pranešimą apie įtarimą, jam iki galo nebuvę išaiškintos teisės dėl gynėjo. Tačiau šie teiginiai neatitinka faktinių bylos duomenų. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad įtarimas padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, B. K. buvo pareikštas 2013-02-28 (baudž. b. l. t., b. l. 119-120). Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalies nuostatą, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Baudžiamojoje byloje esantis 2013-02-28 teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas (baudž. b. t. 1, b. l. 117) įrodo, kad ši teisė ieškovui, kaip įtariamajam padarius nusikalstamą veiką, buvo išaiškinta: šiame protokole išdėstytas minėtos proceso normos turinys, o ieškovas protokolą pasirašė, prieš tai jame pats savo ranka padaręs įrašą: ,,Man išaiškinta teisė turėti gynėją“. Įtarimas nusikalstamos veikos padarymu ieškovui pareikštas 2013-02-28 bei teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas surašyti 2013-02-28 (baudž byla, t. 1, b. l. 117-120). Todėl negalima sutikti su ieškovo bei jo atstovės teiginiu, kad ieškovui nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją, nuspręsti dėl jo dalyvavimo. 2013-02-28 surašytas ir protokolas dėl gynėjo atsisakymo ir tą pačią dieną ieškovas apklaustas kaip įtariamasis (baudž. b., t. 1, b. l. 118, 121). Byloje neįrodinėta, kad šiuos dokumentus pasirašė ne ieškovas. Taigi, objektyviais duomenimis nepagrįstas ieškovo teiginys, kad, jam nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją. Beje, kaip paliudijo byloje liudytas (ieškovo sūnus), ieškovas buvo išreiškęs savo valią dėl gynėjo nereikalingumo sūnui, kadangi tikėjosi, jog tyrimas tuoj bus nutrauktas ir byla užbaigta, o gynėjo paslaugos brangiai kainuoja. Tokie paaiškinimai leidžia vertinti, kad ieškovas suprato savo procesines teises turėti gynėją, tačiau šia procesine teise nesinaudojo. Kita vertus, BPK 51 str. normos numato, kada privaloma yra užtikrinti gynėją. Nagrinėjamu atveju nenustatytas, kad vien įtariamojo amžius, teisinio išsilavinimo neturėjimas sąlygojo būtinybę, pareiškus įtarimą, užtikrinti gynėją. Liudytojas paaiškino, kad tėvas buvo socialiai aktyvus, dalyvavimo įvairiuose veiklose, buvo geros sveikatos iki baudžiamosios bylos pradėjimo, kitokie objektyvūs duomenys apie asmens socializaciją nenustatyta ir iš baudžiamosios bylos medžiagos. Tad įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovo teisės į gynybą.

Dėl procesinių dokumentų kopijų neįteikimo

Kaip minėta, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-08 nutartis c. b. Nr. 3K-7-381/2003; 2006-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-7-183/2006). Tačiau teismas pažymi, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje klaidos padarymas turėjo akivaizdžiai pažeisti ar daryti neigiamą įtaką asmens procesinėms teisėms į gynybą ir ikiteisminio tyrimo proceso trukmei ir pan.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė ne tik procesinių teisių neišaiškinimu, bet ir procesinių dokumentų – įtarimo bei kardomosios priemonės nutarimo - neįteikimu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2013-02-28 pranešime apie įtarimą yra pasirašyta, kad įtarimas įteiktas ieškovui, todėl vertinti to, kaip pažeidimo nėra jokio pagrindo. Objektyvių duomenų apie paskirtos kardomosios priemonės nutarimo kopijos įteikimą ieškovui baudžiamojoje byloje nėra, tačiau šie duomenys nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad minėto nutarimo kopija iš tikro ieškovui nebuvo įteikta bei buvo esminiai pažeistos ieškovo procesinės teisės, galimai užkirtus kelią apskųsti paskirtą kardomąją priemonę, teikti prašymus dėl jos ir kt., juolab kad tiek ieškovo atstovė, tiek liudytojas paaiškino, kad ieškovas laikėsi kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygų. Galimas nutarimo kopijos ieškovui neįteikimas nepripažintinas neteisėtu veiksmu, kurio pagrindu galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 str. 1 d. pagrindu.

Išdėstytų teismo motyvų kontekste, analizuojant pareigūnų veiksmų neteisėtumą, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-7-183/2006, 2007-04-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-169/2007, 2014-06-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-302/2014; kt.). Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid).

Nagrinėjamu atveju nenustatytas teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo) neteisėtumas baudžiamajame procese. Ieškovui neįrodžius pareigūnų veiksmų neteisėtumo, žalos dydžio ir fakto klausimas yra teisiškai neaktualus, nes neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas iš valstybės yra negalimas (CK 6. 272 str., 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.).

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Ieškinį atmetus, remiantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, valstybei iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo jis nėra atleistas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, CPK 83 straipsnio 1-3 dalyse reglamentuojamas atleidimas tik nuo žyminio mokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-319/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu yra atleista tik nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Tai sudaro pagrindą priteisti iš ieškovo valstybei 15,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pažyma byloje).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 150, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo B. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 15,36 Eur (penkiolika eurų 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.