Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-288-383/2015

Teisėja Jolanta Damulienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00120-2013-8

2015 m. kovo 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Albino Antanaičio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Astai Kaminskienei, išteisintajam B. K., jo gynėjai advokatei Laimai Razvickienei, nukentėjusiajai A. G., jos atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei, nukentėjusiajam A. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Kaminskienės ir nukentėjusiųjų A. G. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nuosprendžio, kuriuo B. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). B. K., pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų A. G. ir A. G. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. K., teismui buvo atiduotas jį kaltinant, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str.1d. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-04 apie 11.05 val., pirmojoje laiptinėje, trečiame aukšte – adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto su A. G. metu, tyčia rankos delnu sudavė telefonu kalbančiai nukentėjusiajai A. G. į veido sritį, po ko ji staigiai atlošė galvą, tuo padarė nukentėjusiajai kaklo raiščių patempimą - nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to B. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-02-04 apie 11.15 val., pirmojoje laiptinėje, trečiame aukšte - adresu Parko g. 5 Jonavoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dujiniu revolveriu „OLYMPIC 38“ Nr.D00039, nukreipęs jį į nukentėjusiąją A. G. grasino ją nušauti sakydamas : „Tu daugiau negyvensi, tau viskas“, tuo pat metu nukreipė dujinį revolverį „OLYMPIC 38“ Nr. D00039 į nukentėjusį A. G., grasindamas jį nušauti sakydamas : “pamėgink suduoti, ir aš iššausiu, negyvensi“, kas sudarė nukentėjusiesiems realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tai yra pagal BK 145 str.1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji A. G. nuo pat tyrimo pradžios ir teisme davė nuoseklius parodymus apie sužalojusį asmenį ir sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusiosios sužalojimo faktas ir jo sunkumo laipsnis yra nustatytas medicininiais dokumentais ir specialisto išvada Nr. pG739/13. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos ekspertė S. B. duodama teisme paaiškinimus teisme šią savo išvadą patvirtino, kartu pažymėdama, kad kaklo raiščių patempimas buvo nustatytas kliniškai, t.y. atlikus rentgenogramą, o ne pagal nukentėjusiosios nusiskundimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas netinkamai įvertino B. K. bei liudytojų G. Š. ir K. V. parodymus visų byloje esančių duomenų visumoje. B. K. ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs dėl įvykio aplinkybių ir kilusių pasekmių ir prieštaringi bylos aplinkybėms.

Skunde pažymima, kad nukentėjusioji A. G. nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes ir sužalojimo mechanizmą- netikėti jos parodymais nėra pagrindo. B. K. neigia savo kaltę, tik prisipažino konfliktavęs žodžiu su A. G., todėl šie jo parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamosios bylos medžiaga tvirtina, jog B. K. yra konflikto iniciatorius, vyko barnis tarp jo ir A. G.. Teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją, nes bylos duomenimis B. K. prisiartinęs prie nukentėjusiosios ir suduodamas A. G. smūgį, t.y. atlikdamas tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks elgesys turės pasekmių. Jei B. K. tokių padarinių ir nesiekė, tačiau suvokė jų atsiradimo galimybę ir sąmoningai leido jiems kilti.

Nukentėjusiosios manymu, teismas priimdamas nuosprendį netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas reglamentuojančias žalos atlyginimą. A. G. teigimu, ieškinys yra įrodytas byloje surinktais įrodymais. Byloje pateikti įrodymai patvirtina pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumą, todėl prašo teismo patenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimais į prokurorės ir nukentėjusiosios A. G. apeliacinius skundus, B. K. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, prokurorės ir A. G. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorę, nukentėjusiuosius A. G., A. G., nukentėjusiosios A. G. atstovę prašiusius skundus patenkinti, išteisintąjį B. K. bei jo gynėją, prašiusius tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų skundus atmesti, sprendžia, kad prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, atlikusi įrodymų tyrimą ir pati įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog B. K. veikoje nėra BK 140 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d., numatytų nusikaltimų požymių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Jonavos rajono apylinkės teismas išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 str. 1d.)

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas B. K. kaltės klausimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo, padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad B. K. tyčia sudavė smūgį A. G., tuo nežymiai sužalodamas jos sveikatą (BK 140 str. 1 d.).

Su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada nesutiko nei prokurorė, nei nukentėjusioji A. G.. Apeliaciniame skunde prokurorė teigė, jog priešingai teismo teiginiams, iš bylos medžiagos matyti, kad B. K. veikė tyčia, t.y. suvokė pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nukentėjusioji A. G. nuo pat tyrimo pradžios ir teisme davė nuoseklius parodymus apie sužalojusį asmenį ir sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusiosios sužalojimo faktas ir jo sunkumo laipsnis yra nustatytas medicininiais dokumentais ir specialisto išvada Nr. pG739/13. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos ekspertė S. B. duodama teisme paaiškinimus teisme šią savo išvadą patvirtino, kartu pažymėdama, kad kaklo raiščių patempimas buvo nustatytas kliniškai, t.y. atlikus rentgenogramą, o ne pagal nukentėjusiosios nusiskundimus. Prokurorės skunde taip pat keliamas klausimas, jog iš bylos medžiagos matyti, kad teismas netinkamai įvertino B. K. bei liudytojų G. Š. ir K. V. parodymus visų byloje esančių duomenų visumoje, jų parodymai yra nenuoseklūs dėl įvykio aplinkybių ir kilusių pasekmių ir prieštaringi bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija su šiais prokurorės ir nukentėjusiosios skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų B. K. kaltei dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, pagrįsti.

Tai, jog B. K. nepanaudojo smurto nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtino ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai K. V. ir G. Š. (t. 2 b. l. 100-101, 115 – 118). Liudytojas K. V. patvirtino, jog matė kaip prie kalbančios telefonu A. G. priėjo B. K. ir ėmė ją gėdinti. Jis su paramediku G. Š. stovėjo netoliese ir stebėjo. Matė kaip A. G. sudavė B. K. ranka, kurioje laikė telefoną, per veidą, šiam ant veido pasirodė kraujas. B. K. jokio smūgio A. G. nesudavė. Pasisukusi į juos su paramediku, A. G. pasakė, kad jūs būsit liudininkai, kad B. K. jai sudavė. Jie pradėjo juoktis, kad pati muša, pati rėkia ir dar prašo liudyti. Kad konfliktas nesivystytų toliau, jiedu su paramediku palydėjo B. K. namo, o patys nuėjo į lauką parūkyti. Liudytojas G. Š., nurodė, jog jis su K. V. stovėjo laiptinėje ir matė, kaip A. G. kalbant telefonu, prie jos priėjo B. K. ir ėmė ją gėdinti. A. G. ėmė mosikuotis rankomis ir įdrėskė B. K. veidą. B. K. smūgių jai nesudavė. Jis su K. V. parvedė B. K. namo ir išėjo parūkyti. Liudytojas K. Š. paaiškino pirmosios instancijos teismui, kad tyrimo metu per akistatą su A. G., bijodamas, kad ši gali pulti į isteriją, apalpti (tokią išvadą jis pasidarė iš jos elgesio įvykio bei kelionės į ligoninę metu), o jam tokios emocijos labai nemalonios, pasakė, kad nematė, kad A. G. vartojo smurtą prieš B. K., nors tai buvo netiesa. Vėliau tyrimo metu ir dabar teisme jis sako tiesą. Nors prokurorė apeliaciniame skunde prašė atkreipti dėmesį, jog liudytojas G. Š. teisminio posėdžio metu keitė parodymus, dėl įvykio aplinkybių, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. Š. nurodyti neatitikimai dėl neesminių įvykio aplinkybių, įtakos skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui nedaro.

Taip pat atmestinas ir prokurorės skundo argumentas, jog liudytojas K. V. kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties incidento kitų aplinkybių (kurioje nukentėjęs buvo B. K.) teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio aplinkybių jis nematė (dėl B. K. padarytų sužalojimų pobūdžio ir lokalizacijos), nes jam buvo neaktualu ir jis nekreipė dėmesio, o šioje byloje nurodė, kad matė įvykį ir davė apie tai parodymus. Priešingai nei nurodė prokurorė, kaip matyti iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo kitoje baudžiamojoje byloj, kurioje nukentėjusiuoju buvo pripažintas B. K., teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas K. V. nurodė, jog nematė kas vyko tarp A. G. ir B. K., tačiau matė kas vyko tarp A. G. ir B. K.. Matė kaip priėjo B. K. prie A. G. ir pradėjo ją gėdinti dėl mamos, tarp jų įvyko ginčas, tada moteris B. K. trenkė su telefonu į veido dešinę pusę. Jam su paramediku atsistojus tarp A. G. ir B. K., A. G., pasakė, jog jie paliudys kaip B. K. jai trenkė. Kad nebūtų muštynių jis su paramediku palydėjo B. K. iki buto durų (t. 2 b. l. 144-145).

Nors apeliaciniuose skunduose prokurorė ir nukentėjusioji teigia, jog teismas netinkamai įvertino B. K. bei liudytojų G. Š. ir K. V. parodymus visų byloje esančių duomenų visumoje, kadangi jų parodymai yra nenuoseklūs dėl įvykio aplinkybių ir kilusių pasekmių, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos pagrįstai rėmėsi tiek B. K., tiek liudytojų G. Š. ir K. V. parodymais, kadangi jų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, jie yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, minėtų liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Byloje jokių duomenų apie tai, jog G. Š. ir K. V. asmeniškai pažįsta A. G., gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siektų ją melagingai apkalbėti, nėra. Jiems be jokios priežasties apkalbėti A. G. nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo. Tokių aplinkybių nukentėjusioji nenurodė ir savo apeliaciniame skunde, todėl, netikėti liudytojų G. Š. ir K. V. parodymais teimui nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusioji A. G. apeliaciniame skunde teigia, jog tai, kad B. K. jai trenkė į veidą patvirtino, jos sūnus A. G..

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis A. G. pačio konflikto pradžios nematė ir į laiptinę, kurioje vyko konfliktas tarp A. G. ir B. K., atvyko jau po B. K. neva tai nukentėjusiajai suduoto smūgio ranka į veidą. Kaip teigė ir pats A. G., tik iš mamos pasakymo jis sužinojo, kad B. K. jai buvo sudavęs į veidą, matė prie lūpos nežymų paraudimą. Pažymėtina, jog, duodant paaiškinimus iš karto po įvykio (t. 1 b. l. 5), A. G. aplinkybių, jog jam atvykus mama būtų sakiusi, kad B. K. jai sudavė ranka nenurodė, ir tik vėlesnėse apklausose nukentėjusysis jau aiškino, kad mama iš karto jam pasakiusi apie B. K. jai suduotą smūgį. Aukštesniojo teismo vertinimu remtis nukentėjusiojo A. G., kuris tiesiogiai nematė smūgio sudavimo momento, parodymais, ir daryti vienareikšmišką išvadą, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo panaudotas smurtas iš B. K. pusės, teismas neturi pagrindo.

Nukentėjusiosios A. G. ir prokurorės teigimu, nukentėjusiosios sužalojimo faktas ir jo sunkumo laipsnis yra nustatytas medicininiais dokumentais ir specialisto išvada Nr. pG739/13. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl teismas nepagrįstai įvertino, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, siekiant pašalinti prieštaravimus dėl konstatuoto sužalojimo nukentėjusiajai A. G., buvo paskirtas papildomas teismo medicininis tyrimas, pavedant jį atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertams. Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. EKG 35/14(02) buvo nustatyta, kad A. G. kaklo raiščių trauminio patempimo diagnozė nustatyta remiantis tik pačios nukentėjusiosios skundais ir pateikiamomis aplinkybėmis. Jokių objektyvių įrodymų apie buvusį tiesioginį trauminį poveikį į veidą nėra. Kaklo skausmai gali būti ir netrauminės kilmės, o jiems išprovokuoti staigus kaklo atlošimas net nebuvo būtinas. Užfiksuoti objektyvūs neurologiniai simptomai (kaklo raumenų įtempimas) ir kompiuteriniu tomografu nustatytas stuburo kaklinės dalies ašies pakitimas (išlyginta fiziologinė lordozė) yra pasikartojusios stuburo smegenų kaklinės dalies ašies nervinių šaknelių liguisto dirginimo (radikulopatijos) požymiai. Medicininių duomenų apie į veidą suduotą smūgį nėra ir kaklo raiščių trauminio patempimo diagnozė atmesta kaip neturinti kategoriško objektyvaus morfologinio pagrindo. Ekspertizės tiriamojoje dalyje išdėstyta, kad nagrinėjant galimybę, jog traumuojantis kontaktas buvo pašalinės jėgos neginkluota ranka suduotas smūgis A. G. per dešinę ranką kalbant telefonu (aparatą laikant dešinėje rankoje prie ausies, smūgio nesitikėta), sunku patikėti, kad sužalojimą lėmusio smūgio pasėkoje iš rankos nebūtų iškritęs telefonas. Be to, turėtų būti kraujosruvų ir plaštakos nugarėlėje ties kitų pirštų delnakauliais, antraip netenka pagrindo ir hipotezė, kad per ranką suduotas smūgis su pakankamai didele ir greita jėga persidavė ir į galvą bei kaklą, suteikdamas galvai judesį viršijantį fiziologines raiščių atsparumą ištempimui ribas. Trauminis kaklo raumenų patempimas dažniausiai būna eismo įvykių atveju ir priešingai niekada nesutinkamas net ir kruvinų muštynių atvejais, kai sulaužomos nosys ar žandikauliai (t.3, b.l. 18-21).

Byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą į teismo posėdį buvo iškviesti teismo medicinos ekspertai Juozas Vėlavičius ir Marija Kolcovaitė, kurie atliko aukščiau minėtą ekspertizę. Teismo posėdžio metu, pagarsinus ekspertizės išvadą, ekspertai savo duotą išvadą, patvirtino. Ekspertas J. Vėlavičius paaiškino, jog išdėstė aplinkybes, kad buvo trauma objektyvių priežasčių neturi, o kaip prigimtinį ir amžiaus kriterijų turi ir tai praktikoje būna. Objektyvių požymių, jog buvo poveikis nukentėjusiajai į veido sritį nerado, o jei ir būta poveikio jie neturi duomenų, kad būtų sužalojimas. Eksperto teigimu, sužalojimas, tai yra organų, audinių vientisumo ir funkcijos pažeidimas. Apie vientisumo pažeidimą neturi duomenų, o apie funkcijos, daro prielaidą, kad anatominė prigimtis yra aiški ir nurodanti į tuos simptomus, negu, kad trauminis pertempimas. Nes į dešinį skruostą smūgiuojant turi linkti galva į šoną, o ne pertemti priekinius, galinius raiščius. Nuo smūgio skruostikaulyje turėjo atsirasti sužalojimas, todėl sunkiai tikėtina, kad neliko kraujosruvos (t. 3 b. l. 76-78)

Aukštesniojo teismo vertinimu atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į išteisintojo B. K., liudytojų G. Š. ir K. V. parodymus, teismo medicininės ekspertizės aktą Nr. EKG 35/14(02) eksperto J. Vėlavičiaus paaiškinimus, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog B. K. tyčia sudavė smūgį A. G., tuo nežymiai sužalodamas jos sveikatą, paneigta ir nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais.

Dėl grasinimo nužudyti (BK 145 st. 1 d.)

Nukentėjusiųjų A. G. ir A. G. bei prokurorės apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas, jog teismo išvada, kad B. K. sprendimas pademonstruoti ginklą savigynos tikslu buvo adekvatus situacijai yra nepagrįsta. Ir būtent ta aplinkybė, kad jis nuėjo, pasiėmė ginklą iš buto, užlipo laiptais iki nukentėjusiųjų ir jiems grasino ir įrodo, kad jis kaip tik tyčia grasino juos nužudyti, kas buvo realu, nes buvo akivaizdu, kad grasinimus įvykdys.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas: nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (kasacinė nutartis Nr. 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį.

Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nėra įrodyta, kad B. K. tyčia grasino nužudyti nukentėjusiuosius, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kaip teisingai paminėta skundžiamame nuosprendyje, byloje ištirtais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, kad B. K. dujinį ginklą iš namų atsinešė tik tada, kai buvo sumuštas pačio nukentėjusiojo A. G.. Tiek duodamas paaiškinimus iš karto po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu B. K. nuosekliai tvirtino, jog po to kai buvo sumuštas atsinešė ginklą ir jį parodęs A. G. pasakė, jog jeigu jis dar muš jį, tada iššaus. B. K. teigimu, jis tik norėjęs parodyti, kad turi kuo apsiginti. Taip pasakęs ginklą įsidėjo į kišenę. Grasinęs A. G. ginklu kategoriškai neigė.

Nukentėjusiosios A. G. parodymai dėl grasinimo nužudyti nėra nuoseklūs ir nekintantys. Pažymėtina, jog nukentėjusioji duodama paaiškinimus iš karto po įvykio nurodė, jog B. K. po įvykusio konflikto sugrįžo prie nukentėjusiųjų laikydamas rankoje nukreiptą į A. G. pusę revolverį (t. 1 b. l. 4). Apie tai, kad B. K. būtų jai ar jos sūnui A. G. grasinęs ginklu, ar sakęs kokius grasinančius žodžius, nukentėjusioji nenurodė. Vėliau apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 28, 30) A. G. nurodė, jog jinai mano, kad grasinimas su ginklu buvo realus ir jis būtų įvykdytas, konkrečiai kokiais žodžiais ar veiksmais tas grasinimas pasireiškė, nukentėjusioji nepaaiškino. Dar vėliau apklausiant nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 32), A. G. jau tvirtino, kad B. K. laikydamas ginklą rankoje, juo vedžiojo tiek į jos, tiek į sūnaus A. G. pusę ir grasino sakydama „tau pizdec, tu daugiau negyvensi, tau viskas“. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. G. teigė, kad atėjęs B. K. su ginklu, jai grasindamas sakė, kad jinai ir jos sūnus negyvens iš jo kaip iš vulkano liejosi įžeidimai, keiksmažodžiai jos adresu. B. K. ginklu vedžiojo nuo jos prie sūnaus, nuo sūnaus prie jos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis A. G. duodamas paaiškinimus iš karto po įvykio (t. 1 b. l. 5) nurodė, jog atėjęs B. K. rankoje laikė kaip jis suprato dujinį, revolverį. Nukreipęs revolverį į jį, B. K. pagrasino iššauti. Apie tai, jog B. K. būtų grasinęs jo mamai A. G., jokių aplinkybių nenurodė. Tik vėliau apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, jis pateikė naują versiją, jog B. K. grasino tiek jam, tiek A. G. (t. 1 b. l. 74), šių aplinkybių nenurodęs iš karto po įvykio.

Toks nukentėjusiųjų pozicijos keitimasis ir vis naujų aplinkybių atsiradimas, po įvykio praeinant vis ilgesniam laiko tarpui, siekiant sustiprinti ir praplėsti B. K. veiksmų apimtį bei kaltę, teisėjų kolegijos vertinimas kaip siekis bet kokia kaina pasiekti pageidaujamo rezultato – pripažinti B. K. kaltu.

Teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusiųjų A. G. ir A. G., buvusių įvykio vietoje, nurodytų aplinkybių nenuoseklumas ir prieštaringumas teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų, kaip įrodymų šaltinio, duodančių pagrindą minėtų asmenų nelaikyti nesuinteresuotais šios bylos baigtimi, kad jų parodymais būtų galima besąlygiškai remtis, kadangi nukentėjusioji A. G., ką patvirtino ir ji pati bei jos sūnus A. G. (t. 1 b. l. 4-5, 5), yra ilgą laiką priešiškuose santykiuose su B. K.. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog atsižvelgiant į B. K. ir A. G. amžių, sveikatos būklę, į B. K. patirtą sužalojimą, į susidariusią įtemptą padėtį įvykio metu, B. K. sprendimas pademonstruoti ginklą savigynos tikslu buvo adekvatus situacijai, jo tyčia buvo nukreipta ne bauginti nukentėjusiuosius, kad juos nužudys, o tokiu būdu apsiginti, kad jo daugiau nemuštų.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad B. K. tyčia grasino nukentėjusiuosius nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad nusikalstama veika numatyta BK 145 str. 1 d. padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl nesant B. K. veikoje subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios) nėra ir nusikaltimo numatyto BK 145 str. 1 d. str. sudėties. Dėl nurodytų priežasčių prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentas, dėl nepagrįsto B. K. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d., atmetamas kaip nepagrįstas.

Nukentėjusieji A. G. ir A. G. savo apeliaciniuose skunduose prašo patenkinti civilinius ieškinius ir priteisti turtinę bei neturtinę civiliniuose ieškiniuose nurodyta žalą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos nukentėjusiųjų skundo argumentus ir pažymi, jog netenkinus prokurorės bei nukentėjusiųjų skundų ir palikus galioti skundžiamą teismo nuosprendį, kuriuo B. K. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d. padarymo, bausmės individualizavimo ir civilinio ieškinio dydžio klausimai nebespręstini.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad B. K. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų numatytų BK 140 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d. str. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajai A. G., išlaidas iki 2015-01-28 sudaro 155.30 Eur dydžio advokato užmokestis (t. 3 b. l. 62), išlaidas iki 2015-02-10 sudaro 217.55 Eur. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Kadangi šioje byloje nukentėjusiosios A. G. apeliacinis skundas atmetamas, todėl atstovavimo išlaidos iš išteisintojo B. K., nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Kaminskienės ir nukentėjusiųjų A. G. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.

Atstovavimo išlaidų iš išteisintojo B. K. nepriteisti.