Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-527-544/2021

teisėja Nijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01203-2020-0

2021 m. lapkričio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. K. bei atsakovų G. J. B. ir K. B. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-168-356/2021 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovams G. J. B. ir K. B. dėl nuosavybės teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė B. K. prašė įpareigoti atsakovus G. J. B. ir K. B. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš atsakovams priklausančios žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, esančios pietvakarinėje sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pašalinti ąžuolą, esantį 2,33 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos, bei krūmus, augančius mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliaciniai skundai atmetami.

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

30. Ieškovė B. K. kartu su apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – nuotraukas, 2021 m. liepos 13 d. kaimynų raštą bei vaizdo įrašą. Nurodo, kad nuotraukos yra teikiamos 2021 m. birželio 29 d. situacijai po teismo sprendimo priėmimo patvirtinti, nes realybėje krūmai yra sužėlę, dideli, ąžuolo šakos patenka į apeliantės naudojamo sklypo dalį, yra išėjusios iš tvoros. Vaizdo įrašo duomenys patvirtina, kad šiferio lakštai į žemę ne įkasti, o įstatyti į ją vos kelis centimetrus. Kaimynų rašte nurodyta, kad apeliantė K. B. tą dieną kieme tvarkė želdinių šakas su tikslu paslėpti aiškiai matomus ieškovės nuosavybės teisių pažeidimus, nes po kiek laiko atvažiavęs jų atstovas advokatas viską nufotografavo. Fotonuotraukos, darytos 2021 m. liepos 14 d., rodo, jog mongoldų ieškovė buvo priversta pasisodinti vietoje burokėlių, kadangi jų šaknys yra paviršinės, ir kad jos žemės sklypo dalyje pasodintos daržovės nunykę, kai tuo tarpu atsakovų sklypo dalyje augmenija klesti.

31. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, turi būti pagrįstas įrodymų sąsajumas su byla (CPK 180 straipsnis). Įvertinus tai, kad byla elektroninė, kad šalys turėjo galimybę susipažinti su pateiktais įrodymais ir dėl jų pasisakyti procesiniuose dokumentuose, kad teikiamos nuotraukos ir vaizdo įrašas yra ne apie iš esmės naujas bylos aplinkybes, o tik fiksuoja faktinę situaciją šalių valdomame žemės sklype kitu laikotarpiu, nei ji užfiksuota anksčiau prie bylos prijungtose nuotraukose, teisėjų kolegija priima pateiktus naujus įrodymus ir juos vertina visų byloje esančių įrodymų kontekste.

32. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės B. K. ieškinys patenkintas iš dalies ir atsakovai įpareigoti savo lėšomis per 2 (du) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pagal tvorą (iš savo naudojamos pusės), per visą atkarpą, pagal kurią auga alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio krūmai, ne mažesniu kaip 40-50 cm gyliu stačiai įkasti šiferio (be asbesto), plastiko ar medienos lakštus, o ieškinio reikalavimas pašalinti iš atsakovų valdomos žemės sklypo dalies ąžuolą ir krūmus, augančius mažesniu, nei numato teisės aktai, atstumu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal šalių apeliacinių skundų argumentus.

33. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad jis yra neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, neatskleista bylos esmė, teismo nurodyti argumentai yra dviprasmiški ir prieštaraujantys vienas kitam, teismas neištyrė ir nepasisakė dėl visų ieškovės pateiktų prašymų. Ji kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu dėl nuosavybės teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimo, nes yra apsunkintos galimybės naudotis jai priklausančia žemės sklypo dalimi dėl atsakovų atliktų priešingų teisei veiksmų, šiems pasodinus ąžuolą ir alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio ir raugerškio krūmus, pažeidžiant 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-46 patvirtintas Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisykles, nuo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-115 patvirtintas Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisykles, taip pat Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą. Sprendime nurodytas įpareigojimas atsakovams iš savo naudojamos sklypo dalies stačiai įkasti šiferio (be asbesto), plastiko arba medienos lakštus yra priimtas neįsigilinus į bylos esmę, teisės pažeidimo pobūdį, juo nebus apgintos jos nuosavybės teisės, nes tai įmanoma padaryti tik įpareigojant atsakovus pašalinti neteisėtai pasodintus želdinius.

35. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 35 - 36 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, kruopščiai vertino tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl jų visų nekartoja.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai iš esmės siekia, jog byloje pateiktų ir teismo įvertintų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais įrodymais.

39. Nuosavybės teisės ir jos apsaugos institutas yra įtvirtintas CK 4 knygos V skyriuje „Nuosavybės teisė“. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95 – 4.99 straipsniuose. Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu. Todėl ieškovė, būdama 324/611 dalių 0.0611 ha ploto mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininke ir manydama, kad jos nuosavybės teisės, nors ir nesusiję su valdymo netekimu, yra pažeistos atsakovų veiksmais (neveikimu), turėjo teisę reikšti negatorinį ieškinį atsakovams, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išnagrinėjo taikydamas CK 4 knygos V skyriaus nuostatas.

40. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės santykiuose gana dažnai kyla interesų konflikto grėsmė, taip pat konfliktinių situacijų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

41. Tiek ieškovė, tiek atsakovai apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), nes be pagrindo pakeitė ieškovės pateikto ieškinio dalyką (reikalavimą), išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, t. y. įpareigojo atsakovus atlikti tai, ko ieškovė nereikalavo. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų argumentu nesutinka.

42. CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik ieškovui priklauso teisė pakeisti ieškinio dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018).

44. Tik tinkamai identifikavęs bei kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiam santykiui taikyti tinkamas (atitinkančias šį santykį) materialiosios teisės normas, nustatančias ir pažeistų teisių gynimo būdus. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

45. Kaip matyti, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai pažeisti, spręsdamas dėl pažeistų teisių gynimo būdo, laikė, jog ieškovė neįrodė atsakovų padaryto imperatyviųjų teisės normų pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje patenkintų ieškinio reikalavimų apimtis yra mažesnė, nes ieškovė įrodė tik dalį jos nurodytų galimų nuosavybės teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Todėl teismas pagrįstai netaikė pačio griežčiausio ieškovės pažeistų teisių gynimo būdo - atsakovams priklausančių ąžuolo ir krūmų pašalinimo, bet atsakovus įpareigojo pašalinti byloje nustatytą ieškovės nuosavybės teisių pažeidimą kitu, negu ieškovė ieškiniu reikalavo, būdu - įpareigojo atsakovus pastatyti fizinį barjerą, kuris užkirstų kelią ieškovės nuosavybės teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, pažeidimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes pažeistos teisės gynimo būdo pakeitimas nėra byloje pareikštų reikalavimų peržengimas CPK 265 straipsnio 2 dalies prasme, todėl apeliacinių skundų argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

46. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

47. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovus per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš žemės sklypo jiems priklausančios dalies, esančios pietvakarinėje sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pašalinti ąžuolą, esantį 2,33 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos, bei krūmus, augančius mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos. Toks ieškovės reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji yra žemės sklypo savininkė, taip pat tai, kad atsakovų sklypo dalyje esantys augalai pažeidžia jos teises. Byloje nėra ginčo, kad šalys yra žemės sklypo bendraturčiai, o atsakovų įrengta tvora žymi ne kaimyninių žemės sklypų ribą, o to paties žemės sklypo šalių asmeniškai naudojamų sklypo dalių ribą.

48. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovės sklypo bendraturčių atsakovų žemės sklypo dalyje esantis apie 8 m aukščio, 20 cm skersmens ąžuolas auga 2,33 m atstumu, alyvų atžalų krūmas (apie 1 m aukščio) – 0,6 m atstumu, jazmino krūmas – 0,70 m atstumu, šeivamedžio krūmas – 0,40 m atstumu, pūslenio krūmas – 0,50 m atstumu, raugerškio krūmas – 0,40 m atstumu nuo ieškovės sklypo ribos, ir dėl to yra pažeistas 2003 m. Želdinių apsaugos taisyklių, galiojusių nuo 2003 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., 6 punktas, 2008 m. patvirtintų Želdinių apsaugos taisyklių 24.1. – 24.3. punktai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 ir 7 punktai, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti viešosios teisės aktų garantuojamų ieškovės teisių pažeidimą ir vien tuo pagrindu pašalinti atsakovų pasodintus ąžuolą ir krūmus.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 48 punkte nurodyti teisės aktai, kuriais remdamasi ieškovė grindžia savo argumentus, nagrinėjamai byloje situacijai reguliuoti netaikytini. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, kad šalys yra ne gretimų sklypų savininkai, o to paties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovei, išnagrinėjus jos 2020 m. liepos 3 d. skundą, buvo atsakyta, kad riba, skirianti bendraturčių žemės sklypo dalis, nėra laikoma kaimyninio sklypo riba, todėl atstumai, numatyti Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisyklėse, patvirtintose Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-115, bei kituose nutarties 48 punktuose nurodytuose aktuose, netaikomi.

50. Nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad, atsakovams želdinius pasodinus neteisėtai, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pažeidus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 ir 7 punktus, Želdynų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Želdinių apsaugos taisyklių nustatytus reikalavimus, šie aktai pagal analogiją turi būti taikomi ir to paties sklypo bendraturčiams, o ne tik kaimyninių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Apeliantės cituojamoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1977-450/2015 (2015 m. liepos 16 d. nutartis) yra nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei jos nustatytos šioje byloje. Be kita ko, minėtoje nutartyje nurodyta, kad teisėjų kolegija atmetė apeliantės argumentą, jog sprendžiant ginčą taikytinas Želdynų įstatymas ir Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklės, nes pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. DI-717 patvirtintų Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių 2 punktą taisyklėse nustatytais reikalavimais vadovaujasi fiziniai ir juridiniai asmenys, veisiantys medžius ir krūmus, parenkantys vejų žolių ir gėlių asortimentą ir įrengiantys vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamus medžius ir krūmus bei įrengiamas vejas ir gėlynus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai netaikė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, nes jose nurodyta, jog taisyklių reikalavimai netaikomi privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamiems medžiams ir krūmams, įveisiamiems gėlynams ir vejoms. Kaip teisingai nurodė atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, tokią praktiką plėtoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-1826-13. O vienodą teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

51. Pripažintina, kad byloje pagal ieškovės reikalavimą sprendžiant, ar būtina įpareigoti atsakovus pašalinti ąžuolą bei kitus augalus, esančius pagal tvorą iš atsakovų naudojamos pusės, aktualu ne tik užtikrinti proporcingą ieškovės teisių pažeidimo būdą, bet turi būti įvertinta ir tai, kad ąžuolas yra priskirtinas saugotiniems medžiams. Tai patvirtina Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijos raštas, kuriame nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtintų Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, 4.1 punktu, beržas 25 cm skersmens ir ąžuolas 20 cm skersmens, augantys žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), K. B. ir G. J. B. naudojamoje žemės sklypo dalyje, priskiriami saugotiniems. Todėl ir dėl šios aplinkybės – ąžuolo priskyrimo saugotinam negalėjo būti taikomas ieškovės prašomas taikyti jos pažeistos teisės gynimo būdas.

52. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl krentančio šešėlio į jos naudojamą žemės sklypo dalį įtakos jos augalams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu apeliantės argumentai bei jos pateiktos fotonuotraukos nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų vertinti kitaip. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad: įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kokią įtaką ieškovės sodinamiems augalams konkrečiai daro atsakovų augalų (ąžuolo ir krūmų) metamas šešėlis, t. y. ar jis krenta ant ieškovės žemės sklypo dalies didžiąją dalį dienos, ar tai trunka ganėtinai neilgai, ieškovė nepateikė; nėra pakankamo pagrindo prieiti prie išvados, kad saulės šviesą ieškovės sodinamiems augalams užstoja tik atsakovų augalai – ąžuolas ir krūmai, kurie pasodinti mažesniu nei 1 m atstumu, nes šešėlį meta tiek gyvenamasis namas, tiek ir pačios ieškovės kitos paskirties pastatai; ieškovės pateiktose nuotraukose matyti, jog gėlės, kurias ji augina, yra vešlios, žydi; ieškovė ieškinyje tokiomis aplinkybėmis, kad sodino, ar norėtų sodinti daržoves, o ne gėles, nesirėmė, tokias aplinkybes nurodė tik bylą nagrinėjant teisme, todėl padaryti išvadą, jog dėl atsakovų ąžuolo ir krūmų metamo šešėlio ir susidarančios drėgmės neaugo ar negalėtų augti daržovės, nėra pagrindo; iš ieškovės pateikto 2002 m. parengto Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties priedo – 611 kv. m. ploto žemės sklypo plano, tai žemės sklypo daliai, kurioje ieškovė sodina gėles, o norėtų sodinti daržoves, šešėlį meta gyvenamasis namas, pačios ieškovės kitos paskirties pastatai, o ąžuolas ir krūmai šešėlį meta tik iš vakarinės pusės. Taigi, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nurodė, jog yra aukšta tikimybė, kad šešėlį ieškovės naudojamai žemės sklypo daliai meta gyvenamasis namas, pačios ieškovės pastatai bei atsakovų naudojamoje žemės sklypo dalyje augantys medžiai ir kiti augalai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad saulės šviesą ieškovės sodinamiems augalams užstoja išimtinai tik atsakovų augalai ir tai daro įtaką jos auginamiems augalams, nes iš pačios ieškovės pateiktų nuotraukų matyti, jog gėlės, kurias ji augina, neatrodo nuskurdintos ir tinkamai neaugančios. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad dėl atsakovų ąžuolo ir krūmų metamo šešėlio ir susidarančios drėgmės neaugo ar negalėtų augti ieškovės augalai, įskaitant ir norimas auginti daržoves.

53. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad žemės sklype, kurį šalys valdo kaip bendraturčiai, yra ir daugiau abiem šalims priklausančių medžių, kurie meta lapus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, jog padaryti išvadą, kad ieškovei nepatogumai kyla tik dėl nuo ąžuolo ir krūmų nukritusių lapų, vėjo atnešamų į jos naudojamą dalį, ir tik dėl to, kad jie pasodinti arčiau nei 1 m atstumu, nėra pagrindo.

54. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymu, ką patvirtina byloje esantys įrodymai, kad atsakovai ėmėsi priemonių užkirsti galimybę medžių ir krūmų šaknims patekti į ieškovės naudojamą sklypo dalį, kadangi netoli tvoros, skiriančios jų naudojamas žemės sklypo dalis, įkasė šiferio lakštus, tačiau tos priemonės nepakankamos, kadangi lakštai įkasti ne per visą sklypus skiriančios tvoros ilgį. Šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovė neteikė įrodymų (neatkasė žemės sluoksnio), jog kitoje jos naudojamo sklypo dalyje, t. y. ten, kur kitoje pusėje tvoros auga ąžuolas ir yra matyti iš nuotraukų įkasti šiferio lakštai (ar jų dalys), šaknys būtų peraugusios į ieškovės naudojamą dalį.

55. Spręsdamas, kad ieškovė iš dalies įrodė savo teisių pažeidimą (krūmų šaknys patenka į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, į žemę įkastas šiferis turi asbesto, įkastas ne per visą žemės sklypo ribą ir negiliai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog šiferio lakštai turi asbesto ir yra įkasti nepakankamai giliai. Dėl to parinkdamas atitinkamą ieškovės pažeistų teisių gynimo būdą teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovų auginami krūmai (alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio) neturi giliai einančių šaknų, jų šaknys yra paviršinės, jie yra dauginami šaknų atžalomis, todėl jų šaknys nuo plitimo turi būti ribojamos, kad nepatektų į ieškovės naudojamą sklypo dalį ir nedarytų neigiamo poveikio.

56. Atsakovai skunde nurodo, kad, ieškovei neįrodžius, jog įkasti šiferio lapai sudėtyje turintys asbesto ir kad jie nėra įkasti į reikiamą gylį, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantams. Kaip minėta, pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kad atsakovai nepasirinko įrodinėti, jog šiferio lakštų sudėtyje nėra asbesto, kad jie įkasti taip giliai, kad užtikrina, jog šaknys neperaugs į ieškovės naudojamą sklypo dalį, ir ši teismo išvada objektyviais duomenimis nepaneigta.

57. Atsakovai nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės, kad jų įkasti šiferio lakštai nesustabdo augalų šaknų patekimo į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį. Ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktame vaizdo įraše matyti, jog šiferio lakštai iš esmės yra įstatyti į žemę, t. y. nuo žemės paviršiaus vos keli centimetrai gilyn. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik dėl tokios priežasties ir pagrįstas pirmosios instancijos teismas įpareigojimas atsakovams per visą atkarpą, pagal kurią auga alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio krūmai, ne mažesniu kaip 40-50 cm gyliu stačiai įkasti šiferio (be asbesto), plastiko ar medienos lakštus.

58. Atsakovų manymu, neteisinga teismo išvada apie želdinių šaknų patekimą į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, nes teismas tokią išvadą padarė neturėdamas jokių tai patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik pačios ieškovės teigimu ir jos pateiktomis foto nuotraukomis. Teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis byloje pateiktų duomenų ir įrodymų visuma, t. y. ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, byloje pateiktomis fotonuotraukomis bei liudytojų parodymais. Aukščiau nurodyti argumentai neabejotinai patvirtina, kad atsakovai tinkamai neatribojo augalų šaknų perėjimo į ieškovės naudojamo žemės sklypo dalį.

59. Apeliantai taip pat teigia, jog jokiais įrodymais byloje nėra patvirtinta, kad kokios nors jų auginamų krūmų šaknys ieškovės naudojamoje žemės sklypo dalyje ima iš dirvožemio vandenį, maistines medžiagas ir alina žemę bei šaknų tinklas kliudo įdirbti žemę. Tačiau šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, kad atsakovų želdinių šaknys patenka į ieškovės žemės sklypo dalį. Tai, kad per arti pasodintų želdinių šaknys ima iš dirvožemio vandenį, maistines medžiagas ir alina žemę bei susiformavęs šaknų tinklas kliudo įdirbti žemę, yra akivaizdu bei logiška. Šias aplinkybes konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nelogiška būtų manyti, kad krūmų šaknys neima iš dirvožemio vandens, maistinių medžiagų ir nealina žemės, o jų susiformavęs tinklas nekliudo įdirbti žemę.

60. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

61. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija šalių apeliacinius skundus atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. Ieškovė už apeliacinio skundo paruošimą turėjo 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, už atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą advokatui sumokėjo 544,50 Eur. Atitinkamai atsakovai už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio bei pateikė prašymą kiekvienam atsakovui atlyginti po 500 Eur (viso – 1 000 Eur) už advokato teisinę pagalbą ruošiant apeliacinį skundą bei atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatyto maksimalaus dydžio. Kadangi šalių apeliaciniai skundai atmetami, joms lieka sumokėti žyminiai mokesčiai bei išlaidos, patirtos už pateiktus apeliacinius skundus. Atsakovai nedetalizavo, kiek konkrečiai sumokėjo už pateiktą apeliacinį skundą ir kiek už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija šią sumą (1 000 Eur) dalina po lygiai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės naudai iš kiekvieno atsakovo priteistina po 272,25 Eur už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, bei atitinkamai iš ieškovės kiekvienam atsakovui priteistina po 250 Eur rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kiekvieno atsakovų G. J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 272,25 Eur (du šimtus septyniasdešimt du eurus ir 25 euro centus) išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovams G. J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.