- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-31
- Bylos Nr.
- e2-168-356/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01203-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vijolė Vitienė
- Ieškovas
- B. K.
- Atsakovas
- K. B., G. J. B.
- Advokatai
- Gediminas Bulotas
- Kategorijos
- 2.4.2.12.2Negatorinis ieškinys (actio negatoria)
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-168-356/2021 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovams G. J. B. ir K. B. dėl nuosavybės teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė B. K. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jiems priklausančios dalies, esančios pietvakarinėje sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pašalinti: ąžuolą, esantį 2,33 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos; krūmus, augančius mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos.
Ieškovė faktines aplinkybes nurodė procesiniuose dokumentuose bei paaiškino, kad tuo metu, kai 2002 metais šalys nustatė bendru žemės sklypu naudojimosi tvarką ir tvora atskyrė asmeniškai naudojamų dalių ribas, atsakovai dar nebuvo pasodinę ąžuolo ir krūmų. Vėliau juos pasodino nepaisydami nuo 2003 m. galiojusių Utenos rajono savivaldybės tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T-46 patvirtintų Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių ir nuo 2008 metų galiojančių analogiško pobūdžio taisyklių, patvirtintų Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008-04-30 sprendimu Nr. TS-115, nes ąžuolą ir krūmus pasodino per arti tvoros, atribojančios naudojamas sklypo dalis. Esant tokius pažeidimus nustatė Utenos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) sudaryta komisija, todėl jau vien dėl šių pažeidimų, minėtas taisykles bei atitinkamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo bei Želdynų įstatymo teisės normas taikant pagal analogiją, yra pagrindas atsakovus įpareigoti ąžuolą ir krūmus pašalinti. Be to, šie augalai užstoja saulę ieškovės sodinamiems augalams, kaupiasi drėgmė, šaknys peraugę ir yra ieškovės naudojamoje dalyje, jos ima vandenį ir maistines medžiagas iš gėlių sodinimui naudojamos dalies, todėl gėlės skursta, o daržovės iš viso neauga. Pastaruoju metu dėl garbaus amžiaus ir pablogėjusios sveikatos ieškovė ketina sodinti ne vien tik gėles, o pasisodinti ir daržovių. Tai, kad atsakovai, ieškovės nuomone, visai negiliai įkasė šiferio lakštus, kurie turi kenksmingų medžiagų – asbesto, tai šaknų skverbimosi tolyn nesustabdo. Be to, ąžuolas ir krūmai rudenį meta lapus, kurie krenta ir į ieškovės naudojamą dalį, todėl ieškovei tenka juos tvarkyti. Atsakovai, nors į juos buvo kreiptasi dar iki ieškinio pareiškimo, gera valia pažeidimų nepašalino. Prašė ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai G. J. B. ir K. B. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovė ir atstovas paaiškino, kad ieškovės nurodyti teisės aktai, nustatantys medžių, krūmų sodinimo nuo kaimyninio žemės sklypo ribų atstumus, nagrinėjamu atveju netaikomi, nes šalys yra to paties žemės sklypo bendraturčiai. Atsakovai ąžuolą, krūmus pasodino po to, kai 2002 m. šalių sutarimu buvo nustatytos konkrečios bendro žemės sklypo dalys asmeniniam naudojimuisi. Miško medžius, t.t. ąžuolą sodino tam, kad susikurti jų poreikius tenkinančią jaukią erdvę poilsiui, o krūmus palei tvorą pasodino tikslu atsitverti nuo kaimynų, t.y. nuo ieškovės ir jos šeimos narių bei draugų, ir taip užtikrinti, kad jų namų valdos erdvė poilsiui būtų kuo privatesnė. Ąžuolas ir krūmai jokio neigiamo poveikio ieškovės naudojamai sklypo daliai nedaro. Ąžuolo ir krūmų nei šaknys, nei šakos nepereina į ieškovės sklypo dalį. Atsakovai įkasė šiferio lakštus į žemę ir tokiu būdu užtikrino, kad šių augalų šaknys nepatektų į ieškovės sklypo dalį. Dalį įkasto šiferio lakštų ieškovė ištraukė ir sudaužė. Netoli tos vietos, kur ieškovė užfiksavo žemėje esančias šaknis, anksčiau augo jos pačios obelis ir kriaušė, taigi tos šaknys gali būti likę nuo šių vaismedžių, nors jie buvo nupjauti. Atsakovai krūmus geni, taip užtikrina, kad jų atžalos nepereitų į ieškovės naudojamą sklypo dalį. Lapus meta visi medžiai, o vėjas juos išnešioja, todėl atsakovai dėl šių gamtos reiškinių nėra atsakingi. Be to, ieškovė sugrėbtus lapus permeta per tvorą į jų teritoriją. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad gėlės auga, žydi ir nėra nuskurdusios, o daržovių šioje dalyje ieškovė neaugino ir ieškinyje nieko apie tai nepasisakė. Ieškovė savo šiltnamį, kuriame galėtų auginti daržoves, neteisėtai pertvarkė į kitos paskirties pastatą, kuris nėra įregistruotas. Šešėlius ant tos sklypo dalies, kurioje ieškovė augina gėles, meta ir pastatai, t.t. pačios ieškovės pastatai. Ąžuolas ir krūmai yra sklypo vakarinėje dalyje, todėl šešėlis nuo jų krenta vėliau, nei nuo namo ir kitų pastatų. Prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49 straipsnis), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas. Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą, kuris yra visiems privalomas ir priverstinai vykdomas (CPK 18, 259 straipsniai). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas. Taigi, suinteresuotas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, privalo ne tik nurodyti pažeidimą, tačiau ir jį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 324/611 dalys 0.0611 ha ploto mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kitos 287/611 dalys šio žemės sklypo nuosavybės teise registruotos atsakovui G. J. B., kuris yra sudaręs santuoką su atsakove K. B., tokių aplinkybių atsakovai neginčijo. Nuosavybės teises ieškovė įgijo nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, išduotų (duomenys neskelbtini), pagrindu, o atsakovas – valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos (duomenys neskelbtini) pagrindu. Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, žemės sklypo savininkų 2002 m. susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu įregistruotas 2010 m., t. y. po Panevėžio apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenys). Taigi šalys žemės sklypą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnio 1 dalis, 4.74 straipsnis). Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) parengto Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties priedo – 611 kv. m. ploto žemės sklypo plano, žemės sklypo dalimi, kurios indeksas „1“, asmeniškai naudojasi atsakovai, o dalimi, pažymėta indeksu „2“, asmeniškai naudojasi ieškovė. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas (reikalavimas) – įpareigoti atsakovus iš jiems priklausančios žemės sklypo dalies, esančios pietvakarinėje sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pašalinti: ąžuolą, esantį 2,33 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos; krūmus, augančius mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos.
Reiškiamą ieškinio reikalavimą ieškovė grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis (faktiniu pagrindu): ąžuolas (kurio aukštis yra apie 10 metrų) ir krūmai bei žemaūgiai medžiai (kurių aukštis yra apie 2-4 metrus), nuolat kelia ieškovei nepatogumų naudojantis jai priklausančia žeme, kadangi yra pasodinti visai šalia žemės sklypo vidinės ribos, skiriančios šalių asmeniškai naudojamas dalis, pažeidžiant Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisykles, patvirtintas Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008-04-30 sprendimu Nr. TS-115, išdėstytas VI skyriaus 24 punkte, jų šaknys patenka į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, ima maisto medžiagas ir skurdina gėlynus, šaknų plitimo atsakovų įkasti kenksmingo aplinkai šiferio lakštai neužtikrina, augalų aukštis užstoja šviesą, meta šešėlį, todėl kaupiasi bei ilgai išsilaiko drėgmė, o rudens laikotarpiu meta lapus į ieškovės naudojamą dalį. Tuo metu, kai 2002-02-27 šalys savo susitarimu nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, minėtų želdinių, ąžuolo nebuvo. Atsakovai neginčija, kad augalus sodino jie, kad augalai yra aukšti ir ūksmingi, tačiau nesiima jokių priemonių jiems pašalinti, į ieškovės pretenzijas nereaguoja.
Nagrinėjant bylas dėl žemės sklypų savininkų teisių pažeidimų, CK 4.99 straipsnio pagrindu yra reiškiami negatoriniai ieškiniai, siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškiniai dėl neteisėtų veiksmų padarinių pašalinimo, reiškiami siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui, o antruoju – vien imperatyvaus pobūdžio viešųjų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, kuomet papildomai įrodinėti, kad pažeistos dar ir žemės sklypo savininko daiktinės teisės, nereikalaujama.
Ieškovė pasirinko įrodinėti tiek aplinkybes dėl atsakovų padarytų imperatyvaus pobūdžio viešųjų teisės aktų reikalavimų pažeidimų, tiek ir aplinkybes dėl augalų neigiamo neleistino poveikio žemės sklypui.
Iki ieškinio pareiškimo ieškovė 2020-07-03 buvo pateikusi skundą Utenos rajono savivaldybės administracijai, skundo tyrimui buvo sudaryta Utenos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos komisija, kuri lankėsi atsakovų namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir 2020-08-03 surašė namų valdoje augančių želdinių patikrinimo defektinį aktą Nr. (duomenys neskelbtini), tikrinimo metu nustatyta: beržas (apie 12 m aukščio, 25 cm skersmens) nuo ieškovės namų valdos ribos auga 5,62 m atstumu; ąžuolas (apie 8,0 m aukščio, 20 cm skersmens) – 2,33 m atstumu; alyvų atžalų krūmas (apie 1,0 m aukščio) – 0,6 m atstumu; jazmino krūmas – 0,70 m atstumu; šeivamedžio krūmas – 0,40 m atstumu; pūslenio krūmas – 0,50 m atstumu; raugerškio krūmas – 0,40 m atstumu (toliau – ąžuolas, krūmai).
Ieškinio reikalavime ieškovė konkrečiai neįvardijo krūmų, augančių mažesniu nei 1 m atstumu nuo ieškovei priskirtos naudotis žemės sklypo ribos, nes nežinojo jų pavadinimų, nagrinėjant bylą sukonkretino, kad tai būtų alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio krūmai, nurodyti minėtame defektiniame akte Nr. (duomenys neskelbtini).
Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 ir 7 punktais, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisyklėmis, patvirtintomis Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008-04-30 sprendimu Nr. TS-115, ir iki to galiojusiomis Utenos rajono savivaldybės tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T-46 „Dėl Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių“ patvirtintomis taisyklėmis, taikant šias teisės normas pagal analogiją, pasirinko įrodinėti, kad atsakovai yra padarę šių teisės normų pažeidimus, nes ąžuolą, alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio krūmus pasodino mažesniais atstumais nei yra leidžiama: ąžuolas – 5 m, krūmams – 1 m, todėl šie pažeidimai turėtų būti pašalinti ieškovės nurodytu būdu – ąžuolas ir krūmai pašalinti.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys yra žemės sklypo bendraturčiai, taigi atsakovų įrengta tvora pažymėta ne kaimyninių žemės sklypų riba, o to paties žemės sklypo šalių asmeniškai naudojamų sklypo dalių riba. Ginčo dėl šios ribos tarp šalių taip pat nėra.
Pažymėtina, kad ieškovei, išnagrinėjus jos 2020-07-03 skundą, buvo duotas atsakymas, kad riba, skirianti bendraturčių žemės sklypo dalis, nėra laikoma kaimyninio sklypo riba, todėl atstumai, numatyti Utenos rajono savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių, patvirtintų Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008-04-30 sprendimu Nr. TS-115, netaikomi.
Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai savo asmeniškai naudojamoje žemės sklypo dalyje pasodindami ąžuolą ir krūmus tokiais atstumais, kurie yra fiksuoti defektiniame akte Nr. (duomenys neskelbtini), būtų padarę teisės pažeidimus. Taigi nėra pagrindo konstatuoti viešosios teisės aktų garantuojamų ieškovės teisių pažeidimą, ir vien tuo pagrindu pašalinti atsakovų pasodintus ąžuolą ir krūmus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai ąžuolą ir krūmus pasodino savo poreikių tenkinimui, kad turėtų nuo kaimynų labiau izoliuotą žemės sklypo dalį, kurioje galėtų leisti laisvalaikį. Ieškovė žemės sklypo dalyje, kuri ribojasi su atsakovų naudojama dalimi, sodino gėles, dabar norėtų pasisodinti ir daržovių. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad žemės sklypas yra labai mažas, o bendraturčių santykiai – konfliktiški. Abi šalys turi teisę savo nuožiūra naudoti konkrečiai tenkančią bendro sklypo dalį, tačiau nepažeisti viena kitos teisių ir įstatymų saugomų interesų.
CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys. Remdamasis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovas CK 4.98 straipsnio pagrindu pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Tokiu atveju savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Savininkas (ieškovas) turi įrodyti savo nuosavybės teises į daiktą ir šių teisių pažeidimo faktą, o atsakovas – kad jo veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovų žemės sklype pasodintas ąžuolas ir krūmai užstoja saulę jos augalams, ilgai laikosi jų metamas šešėlis, todėl kaupiasi drėgmė. Iki pareiškiant ieškinį ieškovė kreipėsi į atsakovus dėl teisių pažeidimo pašalinimo. Atsakovė raštu ieškovei atsakė, kad tą žemės sklypo dalį, kur ieškovė augina gėles, iš pietryčių pusės riboja jos pačios aukšti pastatai, o jų, atsakovų, želdiniai riboja tik iš vakarinės pusės. Tokios pat nuomonės, kad ta sklypo dalis, kurioje ieškovė augina gėles, yra orientuota į pietų pusę, o todėl atsakovų augalai negali užstoti pietų pusės saulės šviesos, atsakovai laikėsi ir bylos nagrinėjimo metu. Liudytojai A.A. K., M. K., V. Š., šalių kaimynai, paaiškino, kad atsakovų naudojamoje sklypo dalyje, kuri ribojasi su ieškovės naudojama sklypo dalimi, esantys krūmai yra tankiai suaugę, vešlūs, meta šešėlį, todėl laikosi drėgmė.
Kaip matyti iš ieškovės pateikto (duomenys neskelbtini) parengto Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties priedo – 611 kv. m. ploto žemės sklypo plano, tai žemės sklypo daliai, kurioje ieškovė sodina gėles, o norėtų sodinti daržoves, šešėlį meta gyvenamasis namas, pačios ieškovės kitos paskirties pastatai, o ąžuolas ir krūmai šešėlį meta tik iš vakarinės pusės. Be to, šešėlį meta ir atsakovų naudojamoje žemės sklypo dalyje esantis 12 m. aukščio beržas, kuris, ieškovės teigimu, yra pasodintas leistinu atstumu. Taigi dienos metu ant minėtos žemės sklypo dalies šešėlis krenta ne tik nuo atsakovų augalų, t.t. ąžuolo ir krūmų, bet ir nuo pastatų. Ieškovė nurodė, kad neturi ir nepateiks kitokių įrodymų. Taigi įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kokią įtaką ieškovės sodinamiems augalams konkrečiai daro atsakovų augalų (ąžuolo ir krūmų) metamas šešėlis, t. y. ar jis krenta ant ieškovės žemės sklypo dalies didžiąją dalį dienos, ar tai trunka ganėtinai neilgai, ieškovė neteikė.
Nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo prieiti prie išvados, kad saulės šviesą ieškovės sodinamiems augalams užstoja tik atsakovės augalai: ąžuolas ir krūmai, kurie pasodinti mažesniu nei 1 m atstumu, nes šešėlį meta tiek gyvenamasis namas, tie ir pačios ieškovės kitos paskirties pastatai. Pastebėtina ir tai, kad ieškovės pateiktose nuotraukose matyti, jog gėlės, kurias ji augina, yra vešlios, žydi. Nors liudytojai A.A. K., M. K., V. Š. nurodė, kad ieškovės sodinamos daržovės „nelabai augo“, negalėjo detaliau paaiškinti, kaip tokios daržovės atrodydavo, jeigu jas matė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje tokiomis aplinkybėmis, kad sodino, ar norėtų sodinti daržoves, o ne gėles, nesirėmė, tokias aplinkybes nurodė tik bylą nagrinėjant teisme. Taigi padaryti išvadą, kad dėl atsakovų ąžuolo ir krūmų metamo šešėlio ir susidarančios drėgmės neaugo ar negalėtų augti daržovės, nėra pagrindo.
Atsakovė paaiškino ir pateikė nuotraukas, kad ji laikosi reikalavimo apgenėti krūmus, kad jie pernelyg neišsikerotų. Ieškovė teigė, kad tokius veiksmus atsakovai atliko tik po ieškinio pareiškimo, nes ieškovės pateiktose nuotraukose matyti, kad medžiai labai išsikeroję. Kaip matyti iš nuotraukų, nei ąžuolo, nei krūmų šakos neišeina iš už tvoros ribos, tačiau ieškovės naudojamoje žemės sklypo dalyje yra prikritusių lapų. Kaip pasirinko įrodinėti ieškovė, jos teigimu, tokio pobūdžio nepatogumus ji patiria dėl to, kad ąžuolas ir krūmai pasodinti nesilaikant atstumų. Jau minėta, kad tiesiogiai ąžuolo ir krūmų šakos nesiekia ieškovės naudojamos žemės sklypo dalies, taigi, jeigu nepūstų vėjas, lapai nukristų tiesiai po ąžuolu ir krūmais. Be to, žemės sklype, kurį šalys valdo kaip bendraturčiai, yra ir daugiau abiem šalims priklausančių medžių, kurie meta lapus. Taigi padaryti išvadą, kad ieškovei nepatogumai kyla tik dėl nuo ąžuolo ir krūmų nukritusių lapų, vėjo atnešamų į jos naudojamą dalį, ir tik dėl to, kad jie pasodinti arčiau nei 1 m atstumu, nėra pagrindo.
Ieškovė taip pat pasirinko įrodinėti aplinkybes, kad atsakovų pasodintų ąžuolo ir krūmų šaknys yra peraugę į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, sudaro šaknų tinklą, alina žemę, ieškovės augalai skursta, žemę neįmanoma įdirbti. Tokias aplinkybes tvirtino esant ir apklausti liudytojai A.A. K., M. K., V. Š. Kad patvirtinti tokias aplinkybes, ieškovė prieš teismo posėdį atkasė žemės sluoksnį, nufotografavo šaknis, po to jas nukirto ir pašalino. Kad ieškovės naudojamoje žemės sklypo dalyje (žemės sklypo dalis, besiribojanti su atsakovų tvora ir pačios ieškovės išbetonuotu taku), ten, kur ieškovė, kaip matyti iš nuotraukų, augina gėles, atkasus matyti, kad iš atsakovų naudojamos dalies, kur pasodinti krūmai, jų šaknys peraugusios ir yra ieškovės naudojamoje dalyje. Nuotraukose fiksuota tik žemės sklypo dalis, esanti arčiau gyvenamojo namo. Kaip nurodė atsakovai, jie yra ėmęsi priemonių užkirsti galimybę medžių ir krūmų šaknims patekti į ieškovės naudojamą dalį – netoli tvoros, skiriančios jų naudojamas žemės sklypo dalis, įkasė šiferio lakštus. Ieškovė neteikė įrodymų (neatkasė žemės sluoksnio), kad kitoje jos naudojamos sklypo dalyje, t. y. ten, kur kitoje pusėje tvoros auga ąžuolas ir yra matyti iš nuotraukų įkasti šiferio lakštai (ar jų dalys), šaknys būtų peraugusios į ieškovės naudojamą dalį. Pastebėtina, kad toje dalyje, kaip matyti iš nuotraukų, auga daugiametės gėlės, taigi atkasant joms galėjo būti pakenkta. Atsakovų teiginys, kad nuotraukose užfiksuotos šaknys gali būti ankščiau augusių, tačiau nupjautų ieškovei priklausiusių obels ir kriaušės, mažai tikėtinas. Nuotraukose matyti šaknų augimo kryptis – auga iš atsakovų naudojamos dalies, t. y. nuo ten, kur auga krūmai. Nors, kaip atsakovai teigia, ieškovės pasodintos gėlės nėra nuskurdę, tačiau nelogiška būtų manyti, kad krūmų šaknys neima iš dirvožemio vandens, maistinių medžiagų ir nealina žemės, o jų susiformavęs tinklas nekliudo įdirbti žemę. Nors atsakovai iš dalies yra ėmęsi priemonių, kad ąžuolo ir krūmų šaknys nepatektų į ieškovės naudojamą dalį, t. y. yra įkasę šiferio lakštus, tačiau ne per visą sklypus skiriančios tvoros ilgį. Ieškovei procesiniuose dokumentuose nurodžius, kad panaudotas šiferis yra senas, savo sudėtyje turi asbesto, dėl to yra kenksmingas, uždraustas naudoti, todėl nėra tinkama medžiaga, atsakovai laikėsi nuomonės, kad aplinkybės, ar šiferis turi asbesto, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl neįrodinėjo, kad atsakovų į žemę įkastas šiferis savo sudėtyje neturi asbesto. Be to, savo teiginiams apie tai, kad šiferio lakštai įkasti reikiamu gyliu, patvirtinti atsakovai, ieškovei teigiant, kad lakštai yra tik paviršiuje, įrodymų neteikė. Pažymėtina, kad šiferio lakštai yra įkasti atsakovų naudojamoje žemės sklypo dalyje, taigi ieškovė neturėjo galimybės atkasti žemę, užfiksuoti šiferio lakštų padėtį ir tokius įrodymus pateikti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nepasirinko įrodinėti, jog šiferio lakštų sudėtyje nėra asbesto, kad jie įkasti taip giliai, kad užtikrina, jog šaknys neperaugs į ieškovės naudojamą sklypo dalį, laikytina, kad atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad šiferio lakštai turi asbesto ir yra įkasti nepakankamai giliai.
Iš viešoje erdvėje esančios informacijos matyti, kad ąžuolai turi stambią giliai einančią pagrindinę šaknį, o kitos šaknys auga plačiai, tačiau irgi giliai, taigi negalėtų daryti neigiamo poveikio paviršiniam žemės sluoksniui toje dalyje, kur ieškovė sodina gėles, ketina sodinti daržoves. Kiti atsakovų auginami krūmai (alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio) neturi giliai einančių šaknų, jų šaknys yra paviršinės, jie yra dauginami šaknų atžalomis, todėl jų šaknys nuo plitimo turi būti ribojamos, kad nepatektų į ieškovės naudojamą sklypo dalį ir nedarytų neigiamo poveikio.
Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, prieina prie išvados, kad ieškovė iš dalies įrodė savo teisių pažeidimą (krūmų šaknys patenka į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, į žemę įkastas šiferis turi asbesto, įkastas ne per visą žemės sklypo ribą ir negiliai ) – būtinąsias negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas (CPK 12, 178 straipsniai), todėl nagrinėjamu atveju taikytinos CK 4.98 straipsnio normos.
Pažymėtina, kad savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikių ir būdų, neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų.
Ieškovė laikėsi pozicijos, kad jos pažeistos teisės gali būti apgintos tik vieninteliu būdu – iš atsakovų žemės sklypo naudojamos dalies pašalinant ąžuolą ir krūmus. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovai pažeidė imperatyvias viešosios teisės normas, t. y. kad ąžuolą ir krūmus pasodino nesilaikant nustatytų atstumų, o tik iš dalies įrodžius būtinąsias negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas, ieškovės teisės negali būti ginamos taikant pačias griežčiausias priemones. Nagrinėjamu atveju taikytinos proporcingos savininko teisių gynimo priemonės: atsakovai įpareigotini iš savo naudojamos sklypo dalies stačiai įkasti šiferio (be asbesto), plastiko arba medienos lakštus, t. y. imtis priemonių, kad į ieškovės naudojamo žemės sklypo dalį nepatektų krūmų šaknys. Turint omenyje, kad nuo 2005 metų, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, taip ir Lietuvoje naudoti asbestą ir jo turinčius gaminius draudžiama, o atsakovai pasirinko neįrodinėti, kad jų naudoti šiferio lakštai neturi asbesto, atsakovai įpareigotini minėtu būdu įkasti (ne mažesniu kaip 40-50 cm gyliu) nurodytų medžiagų lakštus pagal visą šalių naudojamų žemės sklypo dalis skiriančios tvoros ilgį, darbus atlikti savo lėšomis.
Ieškovė prašė įpareigoti atsakovus jos teisės pažeidimą pašalinti per 2 mėnesius, teismas, įvertinęs ieškovės pažeistoms subjektinėms teisėms apginti taikytiną šių padarinių šalinimo būdą – veiksmai turi būti atlikti atsakovų asmeniškai naudojamoje žemės sklypo dalyje, kur auga ne tik ąžuolas ir krūmai, bet ir kiti augalai, taip pat atsižvelgdamas į atsakovų garbų amžių, sprendžia, kad 2 mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, yra pakankamas teismo sprendimui įvykdyti, todėl nustatytinas, o tuo atveju, jeigu teismo sprendimas šioje dalyje nebus įvykdytas per nustatytą terminą, kiekvienam atsakovui skirtina 5 EUR dydžio bauda už kiekvieną neįvykdymo dieną (CPK 273 straipsnio 3 dalis).
Ieškinys tenkinamas iš dalies (CK 4.98 straipsnis), kitoje dalyje ieškinys atmetamas, nes neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai). Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Esminis ieškovės interesas, kuriam apginti buvo pradėta ši civilinė byla, nėra pasiektas – nenustatytas imperatyviųjų teisės normų pažeidimas, todėl netaikytos pačios griežčiausios pažeidimo pašalinimo priemonės – ąžuolo ir krūmų pašalinimas. Nagrinėjamu atveju bylos išsprendimo rezultatas formaliai skiriasi nuo to rezultato, kurio ieškiniu siekė ieškovė, – teismui nustačius, kad ieškovė įrodė tik vieną jos teisių pažeidimą, atsakovai įpareigoti jį pašalinti, tačiau kitu, negu ieškovė ieškiniu reikalavo, būdu. Teismas, remdamasis šiais argumentais, pripažįsta, kad ieškovė yra šalis, kurios naudai iš dalies priimtas teismo sprendimas, todėl turi teisę gauti proporcingą bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant šią civilinę bylą, atlyginimą – 30 proc. (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Ieškinį ieškovė apmokėjo 75 EUR žyminiu mokesčiu. Bylos nagrinėjimui iš esmės buvo rengiamasi paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl šalių atstovai rengė numatytus procesinius dokumentus (CPK 227 straipsnis), rengė kitus užklausimus, rinko įrodymus, atstovavo teisme. Ieškovė už advokatės ir advokato padėjėjos teisines paslaugas iš viso turėjo 1 391,76 EUR išlaidų, o atsakovai – 1 500 EUR. Šalių turėtų išlaidų advokatų ir advokato padėjėjos pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 5 punkte, 8.2; 8.3; 8.16; 8.17; 8.18; 8.19 papunkčiuose, 9 punkte numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, pripažintina, kad šalių realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatų ir advokato padėjėjos darbo ir laiko sąnaudoms, todėl mažinti pagrindo nėra. Teismas vertina, kad šalių procesinis elgesys iš esmės buvo tinkamas, todėl pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsniu nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nėra.
Iš kiekvieno atsakovo ieškovei priteistina po 11,25 EUR žyminio mokesčio ir po 208,76 EUR už advokatės teisines paslaugas, o iš ieškovės kiekvienam atsakovui priteistina po 525 EUR už advokato teisines paslaugas (CPK 93, 98 straipsniai).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteisiamos, nes jų suma (3,68 EUR) būtų mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270, 273 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovus G. J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), savo lėšomis per 2 (du) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, pažymėtoje indeksu „1“, pagal tvorą (iš savo naudojamos pusės), per visą atkarpą, pagal kurią auga alyvų atžalų, jazmino, šeivamedžio, pūslenio, raugerškio krūmai, ne mažesniu kaip 40-50 cm gyliu stačiai įkasti šiferio (be asbesto), plastiko ar medienos lakštus.
Atsakovams G. J. B. ir K. B. teismo sprendimo šioje dalyje neįvykdžius per nustatytą terminą, kiekvienam atsakovui skirti 5 EUR dydžio baudas už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo G. J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 11,25 EUR žyminio mokesčio ir 208,76 EUR už advokatės teisines paslaugas.
Priteisti iš atsakovės K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 11,25 EUR žyminio mokesčio ir 208,76 EUR už advokatės teisines paslaugas.
Priteisti iš ieškovės B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui G. J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 525 EUR už advokato teisines paslaugas.
Priteisti iš ieškovės B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei K. B., 525 EUR už advokato teisines paslaugas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.