- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- e2A-1977-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32424-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- H. G.
- Atsakovas
- L. P. D., J. D.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. G. ieškinį atsakovams L. P. D., J. D., dėl pažeistų teisių gynimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė H. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus L. P. D. ir J. D. tujas, pasodintas 1996 m. gruodžio mėn., žemės sklypo plane M 1:500 ties tašku, pažymėtu Nr. 5 nuo gyvinamojo namo fasado iki gyvatvorės 250 cm atstumu, ties tašku, pažymėtu Nr. 48, nuo gyvenamojo namo fasado iki gyvatvorės 244 cm atstumu, ties taškais, pažymėtais Nr. 47 ir Nr. 25 nuo gyvenamojo namo fasado iki gyvatvorės 209 cm atstumu, ties taškais, pažymėtais Nr. 25 ir Nr. 46 nuo gyvenamojo namo fasado iki gyvatvorės 208 cm atstumu perkelti 5 metrų atstumu iki gyvenamojo namo fasado. Nurodė, kad ieškovė yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė ir jai nuosavybės teise priklauso 554/1035 dalių minėto žemės sklypo. Ieškovė gyvena minėtame žemės sklype pastatytame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 1996 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo plane M 1:500 yra pažymėtas indeksu 2G, ir yra šio namo bendrasavininkė, kuriai priklauso 368/1000 dalių minėto gyvenamojo namo. Kiti namo bendrasavininkai, atsakovai, be ieškovės, kaip bendrasavininkės sutikimo, minėtame bendrame žemės sklype pasodino tujas. Atstumas nuo atsakovų pasodintų tujų iki namo fasado su langais mažesnis nei leidžia Lietuvos Respublikos medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių 4.1-4.3 punktai. Atsakovų veiksmai pažeidžia ieškovės kaip savininkės teises, nes trukdo jai naudotis nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu ir blogina minėtų nekilnojamųjų daiktų vaizdą.
Atsiliepimas
Atsakovai ieškinio nepripažino. Nurodė, jog ieškovės nurodytas teisės aktas ir jame nurodyti želdinių atstumai iki gyvenamojo namo fasado netaikomi privačiose žemės valdose esantiems želdiniams. Ieškovė neįrodė, jog atsakovų pasodinti želdiniai blogina jos gyvenimo sąlygas bei galimybes naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė H. G. ir atsakovai L. P. D. bei J. D. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai: ieškovei nuosavybės teise priklauso 554/1035 dalių minėto žemės sklypo ir 368/1000 dalių minėtame žemės sklype esančio gyvenamojo namo; atsakovui L. P. D. nuosavybės teise priklauso 418/1000 dalių gyvenamojo namo, J. D. nuosavybės teise priklauso 214/1000 dalių gyvenamojo namo ir 481/1035 dalių žemės sklypo. Atsakovai pripažįsta bendrame žemės sklype pasodinę tujas. Atsakovai yra minėtų nekilnojamųjų daiktų bendraturčiai, todėl turi teisę proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje su ieškove įgyvendinti savo kaip savininkų teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu bei gyvenamuoju namu, visi bendraturčiai minėtu turtu naudojasi bendrai. Taigi ieškovė neįrodė, jog atsakovai tujas pasodino ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, taip pat kad tujos pasodintos didesnėje, nei atsakovams nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalyje. Atsakovų tujos pasodintos ne ieškovei nuosavybės teise priklausančiame, o ieškovei kartu su atsakove J. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovė, reikalaudama perkelti atsakovų pasodintas tujas ieškinyje nurodytais atstumais iki namo fasado, privalo įrodyti, kad atsakovų veiksmai, veisiant minėtus želdinius, pažeidžia ieškovės teises. Tokio pažeidimo buvimo ieškovė neįrodė.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 patvirtintų „Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių“ 2 punktas numato, kad minėtos taisyklės netaikomos privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamiems medžiams ir krūmams ir įrengiamoms vejoms ir gėlynams. Taigi ir minėtose taisyklėse numatyti reikalavimai atstumams nuo želdinių ir želdynų iki namo fasado netaikomi šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui tarp privačios namo valdos bendraturčių dėl privačioje namų valdoje veisiamų želdinių. Ieškovė netinkamai traktuoja minėto teisės akto netaikymą privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamiems medžiams ir krūmams ir įrengiamoms vejoms ir gėlynams, kaip teisės spragą, t. y. situaciją, kuomet įstatymų leidėjas nėra reglamentavęs želdymų ir želdinių veisimo taisyklių privačioje namų valdoje. Tai, kad tesės aktais nėra nustatyti atstumai nuo privačioje namų valdoje veisiamų želdinių iki namo fasado, nepatvirtina, jog nėra privačioje namų valdoje želdinių veisimo teisinio reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju šalių, kaip privačios namų valdos bendraturčių, teisė veisti želdinius ir želdynus bei jos įgyvendinimo tvarka yra reglamentuota bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principus bei tvarką reglamentuojančių teisės normų, taip pat aukščiau paminėtomis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 14 str., 15 str. 1 d. 1 p., 15 str. 2 d. 1 p. nustatytomis želdinių ir želdynų savininko teisėmis bei pareigomis. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą želdiniai privačioje namų valdoje gali būti veisiami privačios namų valdos savininko, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų, taip pat žemės sklypo bendraturčių interesų. Kadangi ieškovės reikalaujamas išlaikyti 5 metrų atstumas nuo atsakovų pasodintų želdinių iki namo fasado pagal minėtus želdinių veisimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus nėra privalomas privačioje žemės valdoje, tai ieškovė, reikalaudama atsakovus perkelti želdinius minėtu atstumu, privalo įrodyti, jog esamas atstumas tarp atsakovų pasodintų želdinių ir namo fasado pažeidžia ieškovės kaip žemės sklypo savininkės teises ir kad minėtų želdinių perkėlimas ieškovės reikalaujamu atstumu nuo namo fasado pašalintų ieškovės teisės pažeidimą. Tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ateityje atsakovų pasodinti želdiniai augs ir pablogins ieškovės naudojamų gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo sąlygas, neįrodytas. Ieškovė teiginys, jog laikui bėgant, atsakovų pasodintos tujos augs ir pablogins ieškovės naudojamų gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo sąlygas bei ieškovės galimybes naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, yra grindžiamas tik deklaratyviu ieškovės teiginiu, nepateikiant įrodymų, patvirtinančių, jog minėti atsakovų veiksmai pablogins ieškovės gyvenimo sąlygas kitaip, nei leidžia galiojantys teisės aktai. Bylos nagrinėjimo eigoje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovų pasodinti želdiniai įtakoja ieškovės naudojamų gyvenamųjų patalpų apšvietimo sąlygas. Antstolio Daliaus Traigio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad šiuo metu atsakovų pasodintų tujų aukštis yra nuo 80 cm iki 105 cm ir nesiekia ieškovės naudojamų gyvenamųjų patalpų langų aukščio. Minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad ties žemės sklypo plane žymimu takeliu paliktas tarpas tarp tujų. Tokios antstolio konstatuotos aplinkybės paneigia ieškinio teiginius, jog atsakovų pasodinti želdiniai įtakoja ieškovės naudojamų gyvenamųjų patalpų apšvietimo sąlygas ir galimybes patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Teismas neturėjo pagrindo laikyti, jog atsakovai ateityje netinkamai tvarkys jų pasodintus želdinius ir taip pažeis ieškovės teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė H. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 14 str. numato asmenų teisę dalyvauti veisiant, atkuriant želdinius, tvarkant želdynų aplinką; 15 str. 1 d. 1 p. numato želdynų savininko pareigą tinkamai tvarkyti želdynus ir želdinius, atkurti ir veisti naujus. Minėto įstatymo 15 str. 2 d. 1 p. numato, kad želdynų ir želdinių savininkai ir valdytojai turi teisę privačioje žemės valdoje esančius želdynus ir želdinius, kurie teisės aktais nėra priskirti saugotiniems, tvarkyti savo nuožiūra, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų.
2) Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių patvirtintų 2009-09-23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1230 „Dėl Vilniaus miesto želdynų apsaugos taisyklių tvirtinimo“, Taisyklių 3 punktas nustato Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, kūrimo, priežiūros ir naudojimo kultūrinei bei švietėjiškai veiklai tvarką ir reikalavimus, kurių turi laikytis žemės sklypo savininkai ir naudotojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka priskirtose ir bendrojo naudojimo teritorijose vykdantys tvarkymo, priežiūros, statybos ar remonto darbus ir kuriantys naujus želdynus. Taisyklių 15 punktas nustato medžių ir krūmų sodinamo atstumus.
3) STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr.705; 178.5 punktas nustato - medžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 6-8 m nuo fasado. Medžių lapija (tankios spygliuočių šakos) turi būti ne žemiau kaip 2,2 m nuo žemės paviršiaus. Bendras sklypo apželdinimas turi būti toks, kad netemdytų matomumo sklype.
Ginče turi būti taikoma nurodyta specialioji teisės norma, kurios esmė yra ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai yra taikoma specialioji norma (LR Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklės patvirtintos 2009-09-23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.1-1230 „Dėl Vilniaus miesto želdynų apsaugos taisyklių tvirtinimo“, STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705).
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio: mano, kad priteistos antstoliui 403,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą neturi ryšio su byla, todėl šios išlaidos nepagrįstai priteistos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai L. P. D. ir J. D. su juo nesutinka, prašo atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Šalies argumentai
1) Apeliantė apeliaciniame skunde teikia tuos pačius motyvus, kurie buvo nurodyti ieškinyje ir dėl kurių pasisakė Vilniaus miesto apylinkės teismas. Apeliantė apeliaciniame skunde savo reikalavimus grindžia LR CK 4.98 str. pagrindu. Ši teisės norma nustato savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo teisės netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010-; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Ginčijamu atveju ieškovė H. G. ir atsakovai J. D. ir L. P. yra nurodyto žemės sklypo bendrasavininkai, žemės sklypas nėra padalintas, nėra nustatyta notarine tvarka naudojimosi tvarka. Tokiu būdu, teigti, kad pasodintos tujos yra ant ieškovei H. G. priklausančios žemės, nėra pagrindo ir tai reiškia, kad nėra pirmosios būtinos sąlygos, kad ieškovė yra žemės sklypo, kuriame pasodintos tujos savininkė ir to faktiškai pakanka, kad ieškinys būtų atmestas.
2) Dėl LR želdynų įstatymo ir Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių taikymo
Tiek apeliantės ieškinys, tiek ir apeliacinis skundas grindžiami LR želdynų įstatymo 14 str. Šioje byloje apeliantės nurodyta teisės norma negali būti taikoma, kadangi LR želdinių įstatymo paskirtis - nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkytino, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Šį įstatymą papildantis poįstatyminis aktas yra LR aplinkos ministro 2007-12-29 įsakymu Nr. DI-717 patvirtintos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės, kurios yra priimtos vadovaujantis būtent LR želdinių įstatymo 22 str. 1 d., nustatančia, kad želdynai kuriami, želdiniai veisiami vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektais ir Aplinkos ministerijos patvirtintomis Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklėmis. Aplinkos ministro patvirtintų Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių 2 p. nustato, kad taisyklėse nustatytais reikalavimais vadovaujasi fiziniai ir juridiniai asmenys, veisiantys medžius ir krūmus, parenkantys vejų žolių ir gėlių asortimentą ir įrengiantys vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namu valdose veisiamus medžius ir krūmus ir įrengiamas vejas ir gėlynus. Tokiu būdu, akivaizdu, kad ieškinyje nurodyta teisės norma - Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės šiuo atveju negali būti taikomos, nes minimame teisės akte imperatyviai nurodyta, jog taisyklių reikalavimai netaikomi, privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamiems medžiams ir krūmams, įveisiamiems gėlynams ir vejoms. Dėl Želdynų įstatymo taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Įstatymas yra skirtas nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1826-13).
Apeliaciniame skunde išdėstytas motyvas, kad šioje byloje turi būti taikomi Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių, patvirtintų 2009-09-23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.1-1230 „Dėl Vilniaus miesto želdynų apsaugos taisyklių patvirtinimo“, reikalavimai yra nepagrįstas ir atmestinas. Nurodytos taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymu (Žin., 2007, Nr. 80-3215), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 „Dėl Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin. 2008, Nr. 17-611), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Dl-716 „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos dendrologiškai, ekologiškai, estetiškai vertingi, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui reikšmingi želdiniai, augantys privačioje žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 2-76), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-673 „Dėl Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 135-5503), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. Dl-62 „Dėl Atskirųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinio reglamento ir Priklausomųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinio reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 15-533), 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Dl-675 „Dėl Želdynų ir želdinių sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 135-5505), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Dl-717 „Dėl Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 2-77), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. Dl-45 „Dėl Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 10-356). Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 214 „Dėl Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 72-1368).
Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių tikslas nustatyti priemones užtikrinančias želdynų ir želdinių išsaugojimo kaip estetiškai, ekologiškai, istoriškai ir kultūrai svarbius kraštovaizdžio elementus, kurie užtikrintų gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į aplinkos sąlygas, gerinančias jų gyvenimo kokybę. Šios taisyklės nustato Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, kūrimo, priežiūros ir naudojimo kultūrinei bei švietėjiškai veiklai tvarką, ir reikalavimus, kurių turi laikytis žemės sklypo savininkai ir naudotojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka priskirtose ir bendrojo naudojimo teritorijose vykdantys tvarkymo. priežiūros, statybos ar remonto darbus ir kuriantys naujus želdynus.
Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos galiojančiuose teisės aktuose, o tai reiškia, kad taisyklėse sąvokos suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos LR želdynų įstatyme, yra LR aplinkos ministro 2007-12-29 įsakyme Nr. DT-717 patvirtintose Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklėse, kurios nėra taikomos namų valdų savininkams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytose taisyklės aiškiai apibrėžta želdyno sąvoka : želdynas - ne mažesnis kaip 0,05 ha želdinių žemės sklypas, kuriame gali būti mažųjų kraštovaizdžio architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių (5.13 p. taisyklių punktas); Taisyklių 14 p. nustato, kad želdynų tvarkytojai Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje (išskyrus privačią žemę ir privačias namą valdas) sodinti želdinius gali tik su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miesto įvaizdžio skyriumi suderinę apželdinimo projektą arba schemą. Taisyklėse yra padaryta išimtis, nustatanti, kad taisyklės netaikomos privačioms namų valdoms.
Dėl STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ taikymo
Apeliantė H. G. apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje turi būti taikoma speciali norma - STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 178.5 punktas, nustatantis, kad medžiai sodinami ne arčiau kaip 6 - 8 m. nuo fasado. Ieškinyje apeliantė iš viso nebuvo nurodžiusi šios teisės normos, jos reikalavimai buvo reiškiami visai kitu pagrindu (Želdynų įstatymu). Toks ieškovės H. G. ieškinio reikalavimų keitimas, skirtingų reikalavimų nurodymas apeliaciniame skunde neleistinas pagal LR CPK. Šioje byloje negali būti taikoma apeliantės nurodyta teisės norma STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kadangi ši teisės norma nustato esminius reikalavimus gyvenamųjų pastatų (išskyrus vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius pastatus) ir jų sklypų projektiniams sprendiniams, statant naujus pastatus, rekonstruojant ar remontuojant esamus, keičiant pastatų ir patalpų paskirtį, tai reiškia, kad paminėto STR reikalavimai taikomi projektuojant, statant, rekonstruojant, remontuojant daugiabučius namus. Žemės sklype, kuriame pasodinta tujų gyvatvorė, pastatytas gyvenamasis namas nėra daugiabutis, namo bendraturčiai yra atsakovai ir apeliantė H. G.. Namas nėra statomas, projektuojamas, rekonstruojamas ar remontuojamas.
3) Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantės motyvai, neva antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas kaip įrodymas byloje buvo nereikalingas, dalinai nesusijęs su ieškinio reikalavimais, yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė H. G. nurodė tikrovės neatitinkančias žinias dėl tujų gyvatvorės atstumo iki namo, šių atstumų negrindė jokias įrodymais. Atsakovai privalėjo pateikti tinkamus įrodymus, ką ir padarė antstolio pagalba užfiksuojant faktines šios bylos aplinkybes. Pateikus šiuos rašytinius įrodymus ieškovė H. G. pagal juos patikslino ieškinį. Faktinių aplinkybių konstatavimo akte pažymėtos obelys, kiti medžiai ir krūmai įrodo, jog žemės sklypo bendrasavininkai žemės sklypu naudojasi bendrosios nuosavybės teise, žemės sklypas nėra atskirtas. LR CPK 88 str. „Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“ nustato, kad prie bylinėjimosi išlaidų yra priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Antstolio sudarytas Faktinių aplinkybių konstatavimo aktas yra būtinas įrodymas šioje byloje, atsiradusios išlaidos pagrįstos reikiamais dokumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti sprendimą nėra jokio pagrindo.
Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, apeliantė neįrodė jog jos kaip bendrasavininkės teisės CK 4.98 str. pagrindu buvo pažeistos. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė kartu su atsakovais yra žemės sklypo, bei gyvenamojo namo, esančių Geležinė g. 1, Vilniuje bendrasavininkė, tačiau žemės sklypo bei gyvenamojo namo naudojimosi tvarka nėra nustatyta ir visi bendraturčiai minėtu turtu naudojais bendrai. Todėl visiškai teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad apeliantė neįrodė, kad atsakovai tujas pasodino jai nuosavybės teise tenkančioje žemės sklypo dalyje. Teisingai pirmos instancijos teismas nurodė ir tai, kad apeliantė neįrodė jog minėti želdiniai trukdo jai naudotis priklausančiu turtu - gyvenamuoju namu (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad sprendžiant ginčą taikytinas LR želdynų įstatymas ir Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklės. LR želdynų įstatymo paskirtis - nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Šį įstatymą papildantis poįstatyminis aktas yra LR aplinkos ministro 2007-12-29 įsakymu Nr. DI-717 patvirtintos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės. Aplinkos ministro patvirtintų Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių 2 p. nustato, kad taisyklėse nustatytais reikalavimais vadovaujasi fiziniai ir juridiniai asmenys, veisiantys medžius ir krūmus, parenkantys vejų žolių ir gėlių asortimentą ir įrengiantys vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamus medžius ir krūmus bei įrengiamas vejas ir gėlynus. Todėl visiškai pagrįstai pirmos instancijos teismas netaikė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, nes jame nurodyta, jog taisyklių reikalavimai netaikomi privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamiems medžiams ir krūmams, įveisiamiems gėlynams ir vejoms. Kaip teisingai nurodė atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, tokią praktiką plėtoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-1826-13.
Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių, patvirtintų 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.1-1230 „Dėl Vilniaus miesto želdynų apsaugos taisyklių patvirtinimo“ tikslas, nustatyti priemones užtikrinančias želdynų ir želdinių išsaugojimą, kaip estetiškai, ekologiškai, istoriškai ir kultūrai svarbius kraštovaizdžio elementus, kurie užtikrintų gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į aplinkos sąlygas, gerinančias jų gyvenimo kokybę. Šios taisyklės nustato Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, kūrimo, priežiūros ir naudojimo kultūrinei bei švietėjiškai veiklai tvarką ir reikalavimus, kurių turi laikytis žemės sklypo savininkai ir naudotojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka priskirtose ir bendrojo naudojimo teritorijose vykdantys tvarkymo, priežiūros, statybos ar remonto darbus ir kuriantys naujus želdynus.
Taisyklių 14 p. nustato, kad želdynų tvarkytojai Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje (išskyrus privačią žemę ir privačias namą valdas) sodinti želdinius gali tik su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miesto įvaizdžio skyriumi suderinę apželdinimo projektą arba schemą. Tokiu atveju nustatyta, kad Taisyklėse yra padaryta išimtis, jog taisyklės netaikomos privačioms namų valdoms.
Pagal CPK 312 str. apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Apeliantė H. G. apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje turi būti taikoma speciali norma - STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kurio 178.5 punktas nustato, kad medžiai sodinami ne arčiau kaip 6 - 8 metrai nuo fasado, todėl dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustato reikalavimus gyvenamųjų pastatų (namų) (išskyrus vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius pastatus) ir jų sklypų projektiniams sprendiniams, statant naujus pastatus, rekonstruojant ar remontuojant esamus, keičiant pastatų ir patalpų paskirtį, tai reiškia, kad paminėto STR reikalavimai taikomi projektuojant, statant, rekonstruojant, remontuojant daugiabučius namus. Šiuo atveju, gyvenamas namas yra pastatytas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų: teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų priteisimo už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą. Šalys turi teisę byloje teikti įrodymus savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti (CPK 178 str.), todėl atsakovai turėjo teisę pateikti įrodymus, atsikertant į ieškinio reikalavimus. Pateiktu antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu atsakovai atsikirtinėjo ir įrodinėjo, jog žemės sklypo bendrasavininkai žemės sklypu naudojasi bendrosios nuosavybės teise, žemės sklypas nėra atskirtas ir/ar padalintas. Kadangi CPK 88 str. numato išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, šios išlaidos priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų (1 d. 9 p.), todėl ieškinį atmetus, pirmos instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė atsakovų naudai iš ieškovės.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis (apeliantė) neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu atsakovo L. P. D. bylinėjimosi išlaidas sudarė 200 EUR už advokato suteiktas teisines paslaugas. Kadangi šios išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių (8.11 p.), todėl jos priteistinos iš apeliantės atsakovo naudai (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (ieškovės) H. G. (duomenys neskelbtini) 200 EUR (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo L. P. D. (duomenys neskelbtini) naudai.