Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. U. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-4961-344/2021 pagal pareiškėjo V. U. skundą dėl antstolio V. D. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis V. D., Žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Pieno gėlė“, D. G., E. V. ir uždaroji akcinė bendrovė „Litagra“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Antstolis V. D. patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino ir kartu su vykdomosiomis bylomis perdavė nagrinėti teismui. Antstolis patvarkyme dėl pateikto skundo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog civilinėje byloje Nr. e2-161-225/2020 yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei negalimas išieškojimas iš jo turto, kadangi minėtoje civilinėje byloje teismas 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimu leido vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo turto be hipotekos turėtojo sutikimo. Galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių minėtoje civilinėje byloje nėra, tai patvirtina Turto arešto aktų registro išrašas. 2019 m. lapkričio 20 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas patvarkymas dėl areštuoto turto įvertinimo bei nustatyta areštuoto turto vertė. Nors 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas pateikė savo prieštaravimus dėl atlikto įkainojimo, tačiau prieštaravimų objektyviais įrodymais nepagrindė, vertinimo nepateikė, taip pat nepateikė nuomonės dėl turto vertės, todėl 2019 m. lapkričio 25 d. antstolis pasiūlė pareiškėjui įmokėti sumą, būtiną ekspertizės atlikimui (vertinimui), tačiau pareiškėjas siūlymo neįgyvendino, lėšų neįmokėjo. 2020 m. spalio 4 d. buvo priimtas patvarkymas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, siekiant įvertinti pareiškėjui priklausantį kitą turtą, tačiau 2021 m. balandžio 27 d. kartu su turto vertintoju atvykus į skolininko buvimo vietą (duomenys neskelbtini), skolininkas atsisakė aprodyti areštuotą turtą, neleido įeiti į kiemą ir daryti fotonuotraukas. Tokiu būdu matyti, jog skolininkas tyčia trukdė turto vertintojui atlikti vertinimą, nebendradarbiavo su antstoliu bei nesuteikė galimybės įvertinti jam priklausančio turto. Kadangi skolininkas neįmokėjo pinigų sumos, būtinos už ekspertizės atlikimą (turto vertinimą), tokiais savo veiksmais trukdė atlikti vykdymo veiksmus, todėl 2021 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbtas turto pardavimas iš varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pagal antstolio nustatytą turto vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

10. Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 2 dalimi, antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis areštuoto skolininko turto įkainojimas vykdymo procese, visų pirma yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad nustatyta turto kaina maksimaliai atitiktų realią rinkos kainą ir optimaliai užtikrintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018).

11. Vadovaujantis CPK 681 straipsnio 1 dalimi, areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl areštuojamo turto vertės, antstolis turi pareigą pats nustatyti turto rinkos vertę. Tuo tikslu antstolis disponuoja visomis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir turi diskreciją pasirinkti, kokiomis priemonėmis remdamasis jis įgyvendins šią savo pareigą (skirdamas ekspertizę, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis ar kt.). CPK 681 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdymo proceso metu pasikeitus įkainoto turto vertei, antstolio patvarkymu turtas galėtų būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Jei skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti savo iniciatyva (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 682 straipsnio 2 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 20 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas patvarkymas dėl skolininkui V. U. areštuoto turto įvertinimo bei nustatyta areštuoto turto vertė. 2019 m. lapkričio 25 d. skolininkas V. U. pateikė prieštaravimus dėl atlikto įkainojimo, tačiau prieštaravimų objektyviais įrodymais nepagrindė, todėl 2019 m. lapkričio 25 d. antstolis V. D. pasiūlė skolininkui V. U. įmokėti sumą, būtiną turto vertinimo ekspertizės atlikimui, tačiau skolininkas lėšų neįmokėjo. Antstolis V. D. 2020 m. spalio 4 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo siekiant įvertinti skolininkui priklausantį kitą turtą, tačiau 2021 m. balandžio 27 d. antstoliui kartu su turto vertintoju atvykus į skolininko buvimo vietą, skolininkas atsisakė aprodyti areštuotą turtą. Kadangi skolininkas neįmokėjo pinigų sumos, būtinos už turto vertinimo ekspertizės atlikimą, nesudarė galimybės turto vertintojui įvertinti jam priklausančio turto, todėl 2021 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbtas turto pardavimas iš varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pagal antstolio V. D. nustatytą turto vertę.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagrindas skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, kai skolininkas ar išieškotojas nėra pareiškę prieštaravimų dėl antstolio atlikto įkainojimo, arba, nors yra pareiškę prieštaravimus, tačiau nėra sumokėję būtinų sumų už ekspertizės atlikimą ir nėra pagrindo atleisti jų nuo šių sumų sumokėjimo, yra tada, kai pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010). Be to, tarp šalių esant ginčui dėl antstolio veiksmų įkainojant iš varžytynių parduodamą turtą tinkamumo minėtu aspektu, svarbu įvertinti, ar areštuojamo turto įkainojimo metu buvo tam tikrų aplinkybių (duomenų), dėl kurių antstoliui galėjo kilti abejonių dėl jo nustatytos areštuoto turto rinkos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020). Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta, antstolis priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo siekiant įvertinti skolininkui priklausantį turtą, tačiau antstoliui kartu su turto vertintoju atvykus į skolininko buvimo vietą, skolininkas nesudarė galimybės turto vertintojui įvertinti jam priklausančio turto. Dėl tokių skolininko veiksmų, nesant kitų galimybių atlikti turto vertinimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto pardavimas iš varžytynių buvo pagrįstai paskelbtas pagal antstolio nustatytą turto vertę.

14. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, tiek teikdamas prieštaravimus dėl antstolio nustatytos ginčo turto rinkos vertės, tiek nesumokėdamas už ekspertizės atlikimą ir nesiekdamas išspręsti šio klausimo, nevykdė bendradarbiavimo pareigos, todėl antstoliui nekilus abejonių dėl turto rinkos vertės, jis galėjo neskirti ekspertizės savo iniciatyva ir taip pasinaudoti jam suteikta diskrecijos teise. Be to, skolininkas, manydamas, kad turtas gali būti parduotas už didesnę nei antstolio nustatytą kainą, galėjo pasinaudoti savo teise pats surasti ir pasiūlyti areštuoto turto pirkėją. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus apelianto atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl turto vertinimo, darytina išvada, kad jie nėra pakankamai argumentuoti, todėl jie nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolininko prieštaravimai dėl areštuoto turto vertės netinkamo nustatymo turėtų būti ne tik argumentuoti, bet ir paremti realiais skaičiavimais, kurie leistų antstoliui daryti pagrįstą išvadą apie turto vertinimo procedūros pažeidimą ar jos metu atliktus netikslius skaičiavimus, ir kurie sudarytų pagrindą skirti pakartotinę ekspertizę. Byloje nėra duomenų, jog antstolio atliktas turto vertinimas būtų ydingas, prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams, būtų nepagrįstas nustatytais metodais ar vertinimu būtų nustatyta ne turto rinkos vertė.

15. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolis, įkainodamas areštuotą turtą, tinkamai vykdė CPK 681 straipsnyje įtvirtintas pareigas, o pareiškėjas (skolininkas) nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjui priklausantis turtas buvo netinkamai įkainotas.

16. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad dėl civilinės bylos Nr. e2-161-225/2020 teismui argumentuotai ir aiškiai yra pateikta data, kada teismas priėmė nutarti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų, pareiškėjas nurodė, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2020 m. vasario 14 d. civilinėje byloje Nr. e2-161-225/2020 priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo turtui. Apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis patikrinęs civilinės bylos Nr. e2-161-225/2020 procesą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtoje civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės apskritai nebuvo taikytos, kitaip tariant, nenustatyta, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2020 m. vasario 14 d. ar kita data būtų priėmęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjo turtui. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-161-225/2020 atmestini kaip nepagrįsti.

17. Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-2347-1024/2016 taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio V. D. vykdomojoje byloje dėl priverstinės skolininko V. U. turto pardavimo procedūros atliekamus vykdymo veiksmus iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio V. D. veiksmų. Taigi, kaip matyti, minėtoje byloje, priešingai nei teigia pareiškėjas atskirajame skunde, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne pareiškėjo turtui, o vykdymo veiksmams.

18. Taip pat nustatyta, kad Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-2242-225/2016 pareiškėjo V. U. reikalavimų dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo pareiškėjo V. U. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai; sustabdė viso pareiškėjo V. U. areštuoto turto ir piniginių lėšų pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras. Plungės rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje atsisakė iškelti V. U. bankroto bylą, nutartis įsiteisėjusi. Taigi, teismui atsisakius iškelti bankroto bylą pareiškėjui V. U., teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė išnyko, turto areštas buvo panaikintas, ką patvirtina minėtoje byloje pateikti VĮ Registrų centro pranešimai apie turto arešto akto pakeitimo duomenų įregistravimą turto arešto aktų registre.

19. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto atskirojo skundo argumentus dėl teismo pritaikytų galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių apelianto turtui civilinėse bylose Nr. 2FB-2242-225/2016 ir Nr. 2YT-2347-1024/2016.

20. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius jokių antstolio atliktų veiksmų neteisėtumo, kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Taigi, atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.