Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 281 straipsnio 7 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuos nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė M. S. paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. balandžio 26 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, M. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jo į valstybės biudžetą konfiskuotino turto vertę iš dalies atitinkančią pinigų sumą – 2 000 Eur.

Iš M. S. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 4,46 Eur suma proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. S. nuteistas už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis, 2018 m. balandžio 20 d., apie 13.50 val., Vilniuje, Gariūnų gatvėje ties pastatu Nr. 68, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį BMW 530D, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,97 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Kriminalizavus baudžiamąją atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, baudžiamoji atsakomybė taikoma kaip ultima ratio priemonė, tačiau nėra pagrindo iš esmės keisti BK 72 straipsnio taikymo praktikos, kai nėra nusikaltimų sistemiškumo ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių. Šiuo atveju, apelianto manymu, nebuvo pagrindo išieškoti iš jo konfiskuotino turto – automobilio BMW 530D, v/n (duomenys neskelbtini) vertę iš dalies atitinkančią pinigų sumą – 2 000 Eur, kadangi apelianto padaryta nusikalstama veika nebuvo sunkaus pobūdžio, vienkartinė veika. 2 000 Eur vertės išieškojimas pažeidžia proporcingumo, teisingumo principus. Net jei vertinti, kad teismas pagrįstai nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertės dalį, teismas pažeidė proporcingumo ir teisingumo principus, sumažindamas jos dalį iki 2 000 Eur. Apeliantas nurodo, kad jo pajamos yra 500 Eur, žmona yra dekrete, todėl šeimos finansinė padėtis yra prasta. 2 000 Eur sumos apeliantas neišgalės sumokėti, todėl ši suma turėtų būti mažintina bent iki 200 Eur.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis, jo gynėja palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, vertindamas pastarąją kaip per griežtą. Taip pat nesutinka su automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimu bei šios teismo nustatytos verte.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmių bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą. Paskyrus nuteistajam M. S. laisvės atėmimo bausmę, teisingumo principas nebuvo pažeistas. Taip pat pagrįstai pritaikytos 72 straipsnio 5 dalies nuostatos. Keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

9. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir turėtų būti pakeista švelnesne, nesusijusia su laisvės atėmimu, bausme arba turi būti taikomas BK 75 straipsnio nuostatos, bausmės vykdymą atidedant. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-99/2010). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

10. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. S., įvertino veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei padarymo aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktais išsamiais ir motyvuotais argumentais dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo apeliantui, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kaip pagrįstai konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, apelianto elgesys, kuomet jis vairuoja transporto priemones būdamas neblaivus, yra pasikartojantis. Baudžiamosios bylos duomenimis (b.l. 26-27, 33-35), 2012 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu M. S. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad būdamas neblaivus (1,26 promilės alkoholio kraujyje), sukėlė eismo įvykį, kurio metu vienam eismo dalyviui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir trims asmenims – nesunkiai sutrikdyta sveikata. Už šios veikos padarymą apeliantui buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant atvirojoje kolonijoje. 2014 m. liepos 22 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi asmuo paleistas lygtinai, neatlikęs 1 metų 6 mėnesių skirtos bausmės. Vos pasibaigus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, kurio metu, be kita ko, asmuo buvo įpareigotas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, 2016 m. vasario 5 d. M. S. vėl vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (nustatytas 1,88 promilės girtumas), sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nuteistojo keleivio sveikata (b.l. 30-32). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde M. S. akcentuoja aplinkybes, jog paskyrus pastarajam laisvės atėmimo bausmę, nukentės jo mažamečio vaiko interesai, nebus kam juo pasirūpinti, išlaikyti. Vis dėlto, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio M. S. dukters M. S. gimimo liudijimo kopijos (b.l. 67), ji gimė (duomenys neskelbtini). Tačiau tai nuteistojo nesulaikė nuo neteisėto elgesio. Jis, būdamas teistas ir atlikęs laisvės atėmimo bausmę už analogiško nusikaltimo padarymo, puikiai suvokdamas visas iš to kylančias neigiamas pasekmes, turėdamas mažametį vaiką, kurį, tikėtina, ir tuo metu išlaikė, vis tiek sėdo prie vairo stipriai apgirtęs ir dėl tokio pastarojo neatsakingo poelgio vėl buvo sutrikdyta kito asmens sveikata. Be to, jau turėdamas mažametę dukrą, jis buvo nubaustas ir administracine tvarka už tai, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus ir neturėdamas tokios teisės (b.l. 28-29). Pastebėtina, jog šis administracinis nusižengimas (asmuo nubaustas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą) buvo padarytas jau priėmus 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį, kuriuo M. S. buvo įpareigotas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Svarbi ir ta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis nuteistas skundžiamu 2018 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, M. S. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad bausmės vykdymo atidėjimas ir skirti įpareigojimai asmeniui jokios teigiamos įtakos nedaro, draudimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų jis nepaiso. Savo elgesio jis nepakeitė ir gimus dukrai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šį kartą M. S. iš esmės pakeis savo elgesį ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. Šiuo atveju, aplinkybė, kad yra vienintelis šeimos maitintojas, neatsveria anksčiau nurodytų aplinkybių ir savaime nereiškia, kad jam gali būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

12. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas apeliantas M. S. vairavo transporto priemonę, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 1,97 promilių girtumas), dienos metu, Vilniaus miesto ribose. Transporto priemonės vairavimas apsvaigus neabejotinai yra pavojinga veika, galinti sukelti itin tragiškas pasekmes. Tą apeliantas turėtų suvokti ir iš savo patirties, kadangi tokias pasekmes jis pats savo neatsakingu elgesiu jau yra sukėlęs. Todėl skundo argumentai, kad šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis jokios žalos nepadarė yra vertinami kritiškai, nes, kaip teisingai pabrėžė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tokių pasekmių nekilo tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tuo tarpu, akivaizdu, kad savo veiksmų apeliantas kritiškai visgi nevertina. Be kita ko, teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo T. D. nuosekliais paaiškinimais, kad M. S. važiavo pavojingai (buvo didelis greitis, automobilį „sumėtė“). Nėra duomenų, kad šis liudytojas ir nuteistasis yra pažįstami ir kad pastarasis siektų apeliantą apkalbėti. Be to, apeliantas buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, sustojęs prie sankryžos jis iškart užmigo. Taigi nekyla abejonių, jog nuteistojo vairavimas išties kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, manevravimas buvo pavojingas.

13. Tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, yra numatytos alternatyvios bausmės, bei kad laisvės atėmimo bausmės vykdymą galima atidėti vadovaujantis BK 75 nuostatomis, savaime nereiškia, kad laisvės atėmimo bausmė apeliantui skirta nepagrįstai, pažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant minimalų jos terminą. Teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad bausmės tikslai atidedant jos vykdymą negali būti pasiekti. Kaip buvo minėta, bausmės vykdymas asmeniui jau vieną kartą buvo atidėtas ir jo metu apeliantas vėl nusikalto, pakartotinai vairuodamas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino tai, kad nuteistasis jau ne vieną kartą teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, darydamas naujus teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas tų pačių argumentų, su tokia teismo pozicija visiškai sutinka. Nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, pabrėžė, kad problemos kyla dėl alkoholio vartojimo. Tačiau iš jo elgesio matyti, kad visą šį laikotarpį nuo pirmosios veikos padarymo jis savo elgesio nepakeitė, o jo skundo argumentai, kad jis stengiasi laikytis visuomenėje priimtino elgesio reikalavimų ir įstatymų, laikytini deklaratyviais. Vertinti, kad šį kartą bausmės vykdymo atidėjimas apeliantui bus veiksmingas, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. Apelianto teigimu, nebuvo pagrindo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kadangi jo veika nebuvo sunkaus pobūdžio, vienkartinio pobūdžio. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

15. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-119-976/2018).

16. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. S. BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtiną nusikalstamą veiką įvykdė vairuodamas automobilį BMW 530D, v/n (duomenys neskelbtini) kuris nuosavybės teise priklauso ne pačiam pažeidėjui, o kitam asmeniui – J. P. (b.l. 9). Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 72 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų, kurie leistų konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, nėra. Todėl šioje baudžiamojoje byloje taikytinas BK 72 straipsnio 5 dalis ir konfiskuotina automobilio BMW 530D, v/n (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma. Vadovaujantis VšĮ „Emprekis“ pateiktais duomenimis, automobilio BMW 530D vidutinė rinkos kaina Lietuvoje, įskaičiuojant PVM, yra 4 990 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę, jo materialinę bei šeimyninę padėtį, t.y. jo ir žmonos nurodomų pajamų dydį, į tai, kad augina mažametį vaiką, sprendė, kad šios sumos nuteistasis negalės sumokėti ir tokia finansinė našta pastarajam būtų per didelė, todėl konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma buvo sumažinta daugiau nei per pusę, t.y. iki 2 000 Eur. Dar labiau švelninti apelianto padėtį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

M. S. apeliacinį skundą atmesti.