Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį - dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams ir keturiems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į 18.633,77 litų PVM atskaitą įgijimo bei prievolės šiai sumai panaikinimo) – 35 paroms arešto,

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 35 paroms arešto,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į 26.396 litų pelno mokesčio atskaitą įgijimo ir prievolės šią sumą sumokėti, panaikinimą) – 40 parų arešto,

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo) – 40 parų arešto.

Nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta - dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į 18.633,77 PVM atskaitą įgijimo bei prievolės panaikinimo ir dokumentų tai sumai suklastojimo bei jų panaudojimo), vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta - 35 parų arešto bausmė.

Bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į 26.396 lt pelno mokesčio atskaitą bei prievolės šiai sumai išvengimo ir dokumentų šiai sumai suklastojimo), vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirti subendrinta – 40 parų arešto bausmė.

Paskirtos subendrintos dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo, 35 parų ir 40 parų arešto bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai ir aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo, atliekant ją pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. T. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB “V” komercijos direktoriumi ir užimamų pareigų bei teisiškai apibrėžtų įgalinimų pagrindu savo valdyme turėdamas svetimą UAB „V“ turtą, o 2003 m. rugsėjo - 2004 m. gegužės mėnesiais – būdamas šios bendrovės direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę pavaldiniams duoti nurodymus dėl bendrovės turto panaudojimo, veikdamas vieninga tyčia, 2002 m. sausio - 2004 m. gegužės mėnesių laikotarpiu, bendrininkų grupėje su asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje, siekdamas iš pagal suklastotus dokumentus tretiesiems asmenims pervedamų sumų pasisavinti 90 procentų pervestos pinigų sumos bei 10 procentų pervestos sumos palikti tretiesiems asmenims, iš bendrininko, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje, per eilę kartų įsigijęs 328.183,14 lt sumai žinomai suklastotus dokumentus - A. K. firmos “A” PVM sąskaitas faktūras serija GDB Nr. 2914480, serija GBB Nr. 5475951, 5475960, serija GBD 3290767, 3290776, 3290777, 3290786, 3290803, 3290804, UAB “E” PVM sąskaitas faktūras serija LEA Nr. 3165440, 3165448, 3165446 su prie jos pridėtu 2003 m. vasario 10 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 5, 3165455 su prie jos pridėtu 2003 m. kovo 25 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 6, 3165459, 3165462, 2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB” sutartį Nr. P01/02-2003 ir 2003 m. balandžio 3 d. bei 2003 m. balandžio 18 d. priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie jos, 2004 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų teikimo Nr. P5-2003/04 bei PVM sąskaitas faktūras serija LEA, Nr. 7021373, 7021380, 7021393, 7021397, 7021405, 7021408, 7021410, serija LEB, Nr. 5527962 su prie jos pridėtu 2003 m. spalio 8 d. priėmimo aktu pagal sutartį Nr. P34-2003/05, 5527966, 5527982, 5528022, 5528033, 5528037, 5528041, 5528073, liudijančius, kad už tariamai minėtų firmų parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas prekes ir paslaugas UAB “V” sumokėjo 328.183, 14 lt (jų tarpe 278.121,28 lt sudarė tariamai pirktų prekių ir paslaugų vertė + 50.062 lt sudarė mokėtinas PVM), patvirtinęs minėtus dokumentus savo parašais, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras bei pagamino netikrus dokumentus – sutartis, paslaugų suteikimo sutartis ir, atidavęs juos bendrovės finansininkams, šiuos jam žinomai suklastotus dokumentus panaudojo. Bendrovės finansininkams per eilę kartų pagal suklastotus dokumentus pavedimais A. K. firmai, UAB “E”, ir UAB “IAB” pervedus 328.183,14 lt, jis per eilę kartų nuo pervestų piniginių lėšų gavęs siektą pasisavinti 90 procentų dydžio sumą, kurią sudarė ne mažiau, kaip 295.364,83 lt bei ją panaudojęs nenustatytų poreikių tenkinimui, pagamindamas ir panaudodamas žinomai suklastotus dokumentus, pasisavinimo būdu užvaldė didelės, ne mažiau kaip 295.364,83 lt vertės svetimą turtą bei perleidęs tretiesiems asmenims ne mažiau kaip 32.818,32 lt vertės svetimą turtą, didelės vertės svetimą turtą iššvaistė.

Be to, J. T. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. rugsėjo – 2004 m. birželio mėnesiais, būdamas UAB “V”“ direktoriumi, 2003 m. rugsėjo 24, 2003 m. spalio 22, 2003 m. lapkričio 20, 2003 m. gruodžio 19, 2004 m. sausio 22, 2004 m. kovo 12, 2004 m. balandžio 14, 2004 m. gegužės 14, 2004 m. birželio 21 dienomis, veikdamas vieninga tyčia, žinodamas, kad VMI pateikiamose PVM deklaracijose teisė į 18.633,77 lt PVM atskaitą pagrįsta jo paties suklastotais dokumentais – suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, sutartimis, paslaugų atlikimo aktais, 2003 m. rugsėjo 24, 2003 m. spalio 22, 2003 m. lapkričio 20, 2003 m. gruodžio 19, 2004 m. sausio 22, 2004 m. kovo 12, 2004 m. balandžio 14, 2004 m. gegužės 14, 2004 m. birželio 21 dienomis savo parašu patvirtinęs PVM deklaracijas, suklastojo dokumentus – PVM deklaracijas, o perdavęs jas bendrovės finansininkams jų pateikimui VMI, jam žinomai suklastotus dokumentus – PVM deklaracijas, panaudojo ir tokiu būdu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB “V” naudai įgijo turtinę teisę į 18.633,77 lt PVM atskaitą bei panaikino UAB „“V”‘ turtinę prievolę sumokėti šią sumą į valstybės biudžetą.

Be to, J. T. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 25 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d., būdamas UAB “V”“ direktoriumi, žinodamas, kad metinėse pelno mokesčio deklaracijose už 2002 ir 2003 metus teisė į 26.396 lt metines pelno atskaitas paremta jo paties suklastotais dokumentais – suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, sutartimis, darbų ir paslaugų atlikimo aktais, veikdamas vieninga tyčia, 2003 m. rugsėjo 25 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d. savo parašais patvirtinęs metines pelno mokesčio deklaracijas už 2002 ir 2003 metus, suklastojo dokumentus – metines pelno mokesčio deklaracijas už 2002 ir 2003 metus, o perdavęs jas bendrovės finansininkams jų pateikimui VMI, jam žinomai suklastotus dokumentus – metines pelno mokesčio deklaracijas už 2002 ir 2003 metus, panaudojo ir tokiu būdu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB “V” naudai įgijo turtinę teisę į 26.396 lt pelno mokesčio atskaitą už 2002 ir 2003 metus ir panaikino UAB “V” turtinę prievolę sumokėti šią sumą į valstybės biudžetą.

Tokiu atveju, jei būtų pripažinta, kad nuteistojo bendrininkavimas su A. K. nevertintinas kaip mano atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl byloje nustatytos tik dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apeliantas mano, kad jo atžvilgiu pagrįstai galėtų būti taikoma ir BK 62 straipsnio 2 dalis, t. y. nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir jo kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis taip pat prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisiškai įsigilino į kaltinime apibrėžtas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtintas teisinę reikšmę nuteistojo J. T. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui turinčias aplinkybes ir nepagrįstai nuteistojo veiką dalyje dėl ne mažiau, kaip 32818,32 Lt iš bendros 328183,14 Lt sumos pasisavinimo, perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį. Be to, apygardos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant nuteistajam J. T. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, todėl nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismui nustačius siauresnę nuteistojo J. T. padarytų nusikalstamų veikų apimtį, iš dalies pakeitus jų teisinį vertinimą ir iš naujo aptarus aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, nuosprendis keistinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas iš esmės teisingai nustatė nuteistojo J. T. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis pasisavino svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Tačiau kolegijos nuomone, nepagrįstai iš nuteistajam prokuratūros kaltinamajame akte inkriminuotos bendros 328183,14 Lt sumos išskyrė 10 procentų sumą (ne mažiau 32818,32 Lt), kurią nuteistasis perleisdavo tretiesiems asmenims už pinigų išgryninimą ir šioje dalyje nuteistojo veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kaip svetimo turto iššvaistymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkte teismams išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, tuo tarpu turto iššvaistymas yra tada, kai, kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Taigi, pasisavinant patikėtą ar esantį kaltininko žinioje svetimą turtą, skirtingai nuo iššvaistymo, egzistuoja laiko tarpas, kurio metu kaltininkas valdo svetimą jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą, t. y. turi jį savo žinioje ir gali su juo elgtis savo nuožiūra (kasacinė nutartis Nr. 2K-330/2006). Šiuo konkrečiu atveju, byloje nustatyta, kad bendrovės finansininkai UAB “V” turtą – 328183,14 litų, J. T. jiems perduotų suklastotų dokumentų pagrindu bankiniais pavedimais iš UAB “V” bankinės sąskaitos pervesdavo tretiesiems asmenims į jų bankines sąskaitas. Šioje dalyje nuteistojo J. T. atliktų veiksmų pobūdis formaliai atitiktų svetimo turto iššvaistymo veiksmus, nes 328183,14 litų, jų nepasisavinus, pavedimais buvo perleidžiami tretiesiems asmenims. Tačiau, iš nuteistojo J. T. bei liudytojo A. K. parodymų matyti, kad po pervestų pinigų sumų išgryninimo sekdavo pervestos pinigų sumos perdavimas nuteistajam J. T. . Kolegijos nuomone, tai rodo nuteistojo J. T. tiesioginę tyčią užvaldyti pervestas pinigų sumas, todėl šioje dalyje kaltinamojo veika laikytina turto pasisavinimu, padarytu užmaskuota (užslėpta) forma. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo J. T. pasisavinta suma ženkliai viršija 250 MGL dydį (32500 Lt), jo veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad faktiškai nuteistasis J. T. gaudavo tik 90 procentų nuo pervestos sumos, šiuo atveju negali būti laikoma pagrindu daryti išvadą, kad jis iššvaistė likusią 10 procentų sumą (t. y. ne mažiau 32818,32 Lt), kurią jis perleisdavo pinigus išgryninusiam asmeniui, t. y. kad padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistojo J. T. tyčia buvo nukreipta pervesti ir išgryninti visą 328183,14 litų sumą, t. y. jis disponavo ir savo nuožiūra elgėsi su visa per keletą kartų pervesta 328183,14 litų suma. Būtent, nuteistojo sutikimu 10 procentų iš šios bendros sumos (A. K. parodymais nuo 2 iki 10 procentų pervestos sumos), buvo perleidžiama pinigus išgryninusiam asmeniui. Liudytojas A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad dėl jam atitenkančios sumos buvo kiekvieną kart atskirai sprendžiama, buvo derinama suma. Taigi, kokia suma atiteks A. K. , iš esmės priklausė nuo nuteistojo J. T. valios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija, 11 punkte numatyta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju, nuteistas J. T. , perleisdamas apytiksliai 10 procentų sumą, kaip atlygį už pervestų pinigų išgryninimą, šioje dalyje taip pat padarė svetimo turto pasisavinimą. Dėl šių aplinkybių nuteistojo J. T. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina ne pagal du BK specialiosios dalies straipsnius (BK 183 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d.), o pagal vieną, kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas bendroje 328183,14 litų sumoje (BK 184 str. 2 d.). Kaip pasisavinti pinigai bus panaudojami, šiuo atveju neturi reikšmės, kvalifikuojant nuteistojo padarytą, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo atveju, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Beje, apygardos teismui netinkamai vadovavusis susiklosčiusia teismų praktika, prokuratūra dėl šios aplinkybės apeliacinio skundo nepadavė.

Taip pat nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad jis padarė ne vieną BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą tęstinę veiką, o atskirais atvejais padarė pavienes nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje. BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalis įtvirtina tęstinės nusikalstamos veikos sąvoką, tačiau šios dalies tekste jos turinys detaliau nėra aprašomas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui. Tačiau priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti gali būti keliami ir papildomi ar kitokie reikalavimai (kasacinė byla 2K-26/2006). Šiuo atveju, kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. nuteistasis J. T. dokumentų klastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu užsiėmė reguliariai. Per dvejus metus ir 3 mėnesius jis, fiktyvius dokumentus savo parašu patvirtino ir atidavęs juos bendrovės finansininkams, panaudojo net 30 kartų. Nuo 2002 m. sausio iki 2004 m. gegužės mėnesių nuteistojo daromą nusikalstamą veiką siejo bendras dalykas, turtą jis savinosi iš to paties šaltinio ir analogiškais (tapačiais) veiksmais. Neteisėtai užvaldyta suma susidarė nuteistojo pateiktų suklastotų dokumentų pagrindu bendrovei “V” padarius 30 piniginių pervedimų, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės rodo, jog savinimasis vyko nuolat. Nuteistojo J. T. daromus veiksmus siejo bendras nusikalstamas ketinimas užslėpta forma, t.y. suklastotų dokumentų pagalba pasisavinti konkrečias sumas pinigų. Akivaizdu, kad nuteistojo atskirus nusikalstamos veikos epizodus siejo vieninga tyčia. Per eilę kartų pasisavinęs 328183,14 litų, jis padarė ne atskiras nusikalstamas veikas, bet tęstinę nusikalstamą veiką. Nuteistojo esminis argumentas šioje apeliacinio skundo dalyje yra tai, kad jo atskirų nusikalstamos veikos epizodų nesiejo vieninga tyčia, nes kiekvienu atveju, priklausomai nuo situacijos jis atskirai kreipdavosi dėl pinigų išgryninimo. Kolegijos nuomone, bylos medžiaga paneigia tokius nuteistojo argumentas. Išties, iš bylos medžiagos negalima spręsti, kad jo tikslas buvo pasisavinti per keletą kartų vieną konkrečią sumą pinigų, tačiau kolegijos nuomone, šioje dalyje nuteistasis suvokė, kad tik atsiradus poreikiui gali kreiptis dėl pinigų išgryninimo, tai darė sistemingai, taigi jis turėjo vieningą tiesioginę, konkrečia pinigų suma neapibrėžtą tyčią savintis UAB “V” lėšas. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota kaip tęstinė. Aukščiau išdėstytais motyvais taip pat atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis ginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje, tęstinumą. Nors nuteistasis teigia, kad tvirtindamas tam tikrą buhalterinės apskaitos dokumentą ar konkretaus mokestinio laikotarpio deklaraciją jis neveikė vieninga tyčia, neturėjo ir vieningo sumanymo ar tikslo apgaule UAB “V” naudai įgyti turtinę teisę ar panaikinti turtinę prievolę į maksimaliai įmanomą ar tam tikrą iš anksto nustatytą į Lietuvos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių sumą, tačiau tokie jo teiginiai neturi esminės įtakos veikos kvalifikavimui. Dėl vieningos tyčios daryti šias nusikalstamas veikas pasisakyta, atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos, nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos tęstinumo. Be to, kolegija konstatuoja, kad tikslai ar motyvai nėra būtinieji BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl nėra esminiai nuteistojo teiginiai, kad klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus jis turėjo vienintelį tikslą, gauti konkrečią pinigų sumą, bet nesuvokė, kad daro žalą Lietuvos valstybės biudžetui.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių ir dėl to, ar nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavus kaip pavienes, nebūtų pasunkinta nuteistojo padėtis, nes atsižvelgiant padarytų veikų gausą bei į tai, kad tokiu atveju turėtų būti taikoma visiško arba dalinio sudėjimo bausmių bendrinimo taisyklė, nuteistajam paskirta bausmė tikėtina būtų gerokai didesnė.

Atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo prašymu A. K. UAB “V” realiai pateikė tam tikras prekes ir suteikė tam tikras paslaugas, t. y. pagamino reklaminius lankstinukus „Viljandi langai ir durys" už 31 928,44 Lt, todėl ši suma turėtų būti atimta iš bendros sumos. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra tai neginčijamai patvirtinančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo pateikti lankstinukų pavyzdžiai, šiuo atveju negali būti vertinami, kaip neginčijamas įrodymas, kad šios paslaugos buvo išties suteiktos, nes nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių kad šiuos lankstinukus gamino bent viena iš aukščiau minėtų A. K. bendrovių, be to, nėra galimybės spręsti dėl šių lankstinukų tiražo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo J. T. veiką šioje dalyje perkvalifikavus pagal vieną BK straipsnį (BK 183 str. 2 d.), ši nuteistojo nurodyta suma neturi esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes ir iš bendros 328183,14 litų sumos atėmus nurodytą tariamai suteiktų paslaugų sumą, likusi suma gerokai viršija BK 190 straipsnyje nurodytą didelės vertės turto dydį (250 MGL). Taip pat atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas jį apgavo nuolat kartodamas, jog jis neprivalo akcentuoti, kad buvo realiai suteiktos paslaugos ir žadėdamas, jog jam bus skirta bauda. Iš bylos medžiagos matyti, kad visose proceso stadijose nuteistasis turėjo gynėją, kurio pareiga išvengti tokių nesusipratimų ir imtis priemonių, kad būtų užfiksuoti visi jo ginamajam reikšmingi faktai.

Taip pat esminės įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi ir ta aplinkybė, kad jo teigimu visas neteisėtai išgrynintas UAB “V” pinigines lėšas jis panaudojo išimtinai UAB „“V”“ reikmėms, nes tam kad UAB “V” gautų pelningus užsakymus ar laimėtų konkursus, jis manė, jog privalo užsakovams rengti įvairius priėmimus, reprezentacijas, atskirais atvejais mokėti jiems grynuosius pinigus. Todėl J. T. mano, kad jo elgesyje nebuvo visoms turtinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms būdingo svarbiausio požymio - savanaudiškumo. Kolegija konstatuoja, kad pagal BK 183 straipsnio prasmę, motyvas ir tikslai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir jie esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, nors į šias aplinkybes atsižvelgtina skiriant bausmę. Pastebėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad visas pasisavintas pinigų sumas nuteistasis J. T. panaudojo būtent UAB “V” reikmėms. Apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad J. T. nenurodo kada kur ir kokius banketus ar susitikimus už gautus išgrynintus pinigus jis surengė, kas juose dalyvavo, kada, kur, kam, kiek ir už kokias esamas, būsimas ar buvusias paslaugas jis mokėjo, kada ir kokius konkursus tokiu keliu bendrovė laimėjo. Nors nuteistasis tvirtina, kad apie šias aplinkybes jo tyrėjai neklausė, tačiau pastebėtina, kad net ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis nenurodė nė vieno konkretaus tokius jo teiginius patvirtinančio atvejo, nors be jokios abejonės, esant nors vienam tokiam atvejui, kolegijos nuomone, būtų nesudėtinga prisiminti patikrinus bendrovės dokumentaciją ar konkrečius įvykdytus projektus. Pastebėtina, kad net ir nustačius, jog nuteistasis išties panaudojus lėšas jo nurodytoms reikmėms, negalima būtų konstatuoti, jog jo veiksmuose nebuvo savanaudiškumo požymio. Juolab, kad pats nuteistasis parodė, jog nuo gautų užsakymų priklausė jo karjera, t. y. jis buvo asmeniškai suinteresuotas gauti užsakymus, panaudodamas neteisėtai gautas lėšas. Šioje dalyje nepagrįstas ir nuteistojo argumentas, kad apygardos teismas pažeisdamas nekaltumo prezumpciją perkėlė jam įrodinėjimo naštą, nors tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka kaltintojui. Kolegijos nuomone, vien tai, kad teismas siekdamas patikrinti nuteistojo parodymus, apklausė jį apie konkrečias jo parodymuose nurodytas aplinkybes ir nenustatęs jas patvirtinančių duomenų konstatavo, kad šioje dalyje nuteistojo parodymai deklaratyvus, nereiškia jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. T. nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB “V” komercijos direktoriumi ir užimamų pareigų bei teisiškai apibrėžtų įgalinimų pagrindu savo valdyme turėdamas svetimą UAB „“V”“ turtą, o 2003 m. rugsėjo - 2004 m. gegužės mėnesiais – būdamas šios bendrovės direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę pavaldiniams duoti nurodymus dėl bendrovės turto panaudojimo, veikdamas vieninga tyčia, 2002 m. sausio - 2004 m. gegužės mėnesių laikotarpiu, bendrininkų grupėje su asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje, siekdamas pasisavinti pagal suklastotus dokumentus tretiesiems asmenims pervedamas sumas, iš bendrininko, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje, per eilę kartų įsigijęs 328.183,14 lt sumai žinomai suklastotus dokumentus - A. K. firmos “A” PVM sąskaitas faktūras serija GDB Nr. 2914480, serija GBB Nr. 5475951, 5475960, serija GBD 3290767, 3290776, 3290777, 3290786, 3290803, 3290804, UAB “E” PVM sąskaitas faktūras serija LEA Nr. 3165440, 3165448, 3165446 su prie jos pridėtu 2003 m. vasario 10 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 5, 3165455 su prie jos pridėtu 2003 m. kovo 25 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 6, 3165459, 3165462, 2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB” sutartį Nr. P01/02-2003 ir 2003 m. balandžio 3 d. bei 2003 m. balandžio 18 d. priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie jos, 2004 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų teikimo Nr. P5-2003/04 bei PVM sąskaitas faktūras serija LEA, Nr. 7021373, 7021380, 7021393, 7021397, 7021405, 7021408, 7021410, serija LEB, Nr. 5527962 su prie jos pridėtu 2003 m. spalio 8 d. priėmimo aktu pagal sutartį Nr. P34-2003/05, 5527966, 5527982, 5528022, 5528033, 5528037, 5528041, 5528073, liudijančius, kad už tariamai minėtų firmų parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas prekes ir paslaugas UAB “V” sumokėjo 328.183, 14 lt (jų tarpe 278.121,28 lt sudarė tariamai pirktų prekių ir paslaugų vertė + 50.062 lt sudarė mokėtinas PVM), patvirtinęs minėtus dokumentus savo parašais, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras bei pagamino netikrus dokumentus – sutartis, paslaugų suteikimo sutartis ir, atidavęs juos bendrovės finansininkams, šiuos jam žinomai suklastotus dokumentus panaudojo. Bendrovės finansininkams per eilę kartų pagal suklastotus dokumentus pavedimais A. K. firmai, UAB “E”, ir UAB “IAB” pervedus 328183,14 lt, jis per eilę kartų pasisavino šią pinigų sumą ir ją panaudojo nenustatytų poreikių tenkinimui. Šiais veiksmais J. T. padarė nusikalstamą veikas numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Kolegija, perkvalifikavusi nuteistojo J. T. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje nepasisako dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijami su šia nusikalstama veika susiję kvalifikavimo klausimai, t. y. dėl šios veikos tęstinumo, realiai atliktų paslaugų, taip pat dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžio tariamai pažeistos teisės gintis nuo tokio pakeisto kaltinimo.

Atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad inkriminuojant BK 182, 183 ir 184 straipsnius (ypatingai šių straipsnių antrąsias dalis) papildomai neturėtų būti inkriminuojamas ir BK 300 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija, 17 punkte numatyta, kad tokiu atveju, jeigu kaltininkas, suklastojęs oficialų dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą tik panaudojęs, pasisavina arba iššvaisto svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį - BK 207 ir 275 straipsnius (2000 m. BK šie straipsniai atitiktų BK 300 straipsnį ir BK 183 bei 184 straipsnius). Byloje nustatyta, jog J. T. būdamas specialiu subjektu, tvirtindamas fiktyvius dokumentus savo parašu ir taip juos suklastodamas bei tokius suklastotus dokumentus atiduodamas bendrovės finansų skyriui ir taip juos panaudodamas, pasisavino UAB „“V”“ didelės vertės turtą. Taigi, šiais veiksmais nuteistasis pažeidė du BK straipsnius vieningais veiksmais, todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį, kaip idealioji šių nusikalstamų veikų sutaptis. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kuri šiuo atveju pagrįstai taikyta nuteistojo atžvilgiu, numatytą „didelės žalos" požymį apima „didelės vertės svetimo turto" požymis, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, todėl kvalifikuojant jo veiką pagal BK 300 straipsnį “didelės žalos“ požymis jam neturėtų būti inkriminuojamas. Kolegija mano, kad toks nuteistojo teiginys nepagrįstas. Priešingai, nei teigia nuteistasis, “didelės žalos“ požymis apima tiek „didelės vertės svetimo turto“, tiek didelę neturtinę žalą. Tačiau nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal abu paminėtus BK straipsnius didelė svetimo turto vertė turi būti įvertinama. BK 300 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), „didelė žala“ yra vertinamasis kriterijus, kolegijos nuomone, 328183,14 litų vertės turto netekimas, laikytinas didele žala pagal BK 300 straipsnio prasmę, todėl nuteistajam inkriminuotas pagrįstai.

Atmetami nuteistojo apeliacinio skundo motyvai dėl tariamai apygardos teismo padarytų esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų pažeidimų. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde įvardinti neesminiai trūkumai, t. y. neteisingai nuosprendžio kai kuriose vietose nurodytas nuteistojo vardas bei neva nebaigtas nuosprendis, vertintini, kaip techninės klaidos ir negali būti pripažįstami esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie leistų panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Motyvai dėl nuteistojo J. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, BK 62 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nuteistajam skirtinų bausmių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant nuteistajam J. T. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, todėl nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jo manymu, apygardos teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą arba BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą švelnesnes nei įstatymo numatytos bausmes.

Viena iš būtinų, bet ne vienintelė, sąlyga skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmę, yra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas byloje. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taigi turi būti nustatyta ne mažiau dviejų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-449/2007, 2K-71/2009), iš kurių viena yra bent iš dalies atlyginimas ar pašalinimas turtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios aplinkybės byloje nustatytos. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. padarytą žalą valstybei, už jį pilnai atlygino UAB “V”. Civilinio ieškinio dėl J. T. veiksmais jai padarytos žalos, bendrovė „“V”“ nereiškia, todėl valstybei padarytos žalos atlyginimas taip pat pagrįstai pripažintas nuteistojo J. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad apygardos teismas byloje pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo J. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Tačiau, pagal BK 62 straipsnio 2 dalies prasmę, taikant šį straipsnį nepakanka nustatyti vien atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei konstatuoti, kad atlyginta žala. Taip pat būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose numatytų aplinkybių. Nuteistasis prašo pripažinti, kad byloje turėjo būti nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė – kaltininko, kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Kolegijos manymu, byloje pagrįstai nustatyta, kad darydamas nusikalstamas veikas J. T. bendrininkavo su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, todėl nusikalstamos veikos darymas bendrininkų grupe pagrįstai pripažintas nuteistojo J. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde bando sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, vertindamas jį, kaip antraeilį, tačiau, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Iš bylos medžiagos matyti, kad prireikus grynųjų pinigų nuteistasis pats kreipdavosi į asmenį, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, didžioji pinigų suma likdavo būtent nuteistajam, tiek vieno, tiek kito asmens vaidmuo buvo svarbus nusikalstamos veikos padaryme, todėl teigti, kad nuteistojo J. T. vaidmuo buvo antraeilis, nėra pagrindo. Kolegija konstatuoja, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šiuo pagrindu paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog turėjo būti nustatyta dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, jos padarymo mechanizmą ir dalyvavusius asmenis bei jų vaidmenį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas byloje pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo J. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai teismas nustato, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nustato vieną iš trijų kaltininko elgesio alternatyvų: 1) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, 2) padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, 3) padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis, tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip atskiros atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes įstatymų leidėjas šias aplinkybes suformulavo kaip vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl apygardos teismui konstatavus, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nėra teisinio pagrindo jo pagalbą išaiškinant nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis pripažinti savarankiška atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau, kolegija mano, kad į šias aplinkybes taip pat atsižvelgtina individualizuojant nuteistajam skiriamą bausmę.

Visgi, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, kolegija mano, kad šiuo atveju yra pagrindas nuteistajam J. T. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą teisingumo principą ir šiuo pagrindu paskirti jam švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas LR Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal LR Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Teismų praktikoje nurodoma, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tuo atveju, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Šiuo atveju, kolegija jau anksčiau konstatavo, kad nuteistojo J. T. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo, todėl būtina pasisakyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog skirdamas nuteistajam J. T. bausmę, vadovavosi BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad atsižvelgia į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, veikų pavojingumą, atsakomybę sunkinančią ir dvi lengvinančias aplinkybes, nuteistojo teigiamą asmenybę, t. y. jog jis teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, turi šeimą. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo Kauno apygardos teismo nuosprendyje padaryti pakeitimai, t. y. nuteistojo J. T. veiką perkvalifikavus iš dviejų BK straipsnių (BK 183 str. 2 d. ir BK 184 str. 2.) į vieną BK 183 straipsnio 2 dalį, sumažėjo nuteistojo padarytos nusikalstamos veika pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių apimtis, todėl ši aplinkybė atitinkamai mažina nuteistojo J. T. , kaip asmenybės pavojingumą. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai įvertino ir nuteistojo J. T. asmenybę. Be pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad J. T. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus ir turi šeimą, apeliacinės instancijos teismas įvertina ir kitas asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, t. y. apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus duomenis, kad J. T. teikia finansinę paramą savo tėvams ir seseriai, kurių finansinė padėtis sudėtinga, be to matyti, kad nuteistojo šeima paėmusi didelę paskolą, o nuteistojo sutuoktinės pajamos per mažos ją gražinti. Dėl šių aplinkybių kolegija konstatuoja, kad nuteistajam skyrus realią laisvės atėmimo bausmę nukentės kiti asmenys, kurie nesusiję su nusikalstama veika. Ne mažiau svarbi nuteistojo asmenybę charakterizuojanti aplinkybė yra tai, kad realiai žalą patyrusi įmonė pateikė itin teigiamą nuteistojo charakteristiką bei rekomendacinius duomenis. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis J. T. , būdamas užsienio valstybės pilietis iš esmės laikėsi procesinės drausmės, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, net ir tuo į kuriuos šaukiamas nebuvo, ši aplinkybė taip pat rodo nuteistojo asmenybės teigiamus bruožus.

Šiuo atveju, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbi ir ta aplinkybė, kad nuo nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos praėjo pakankamai nemažas laiko tarpas ir byloje nėra duomenų, kad nuteistasis per šį laikotarpį būtų padaręs Lietuvos Respublikoje naujų nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistajam J. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 2002 – 2004 m., ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 06-1-10011-04 pradėtas 2004 m., vėliau, t. y. 2005 m. iš šio ikiteisminio tyrimo atskirtas tyrimas Nr. 06-1-10017-05 A. K. atžvilgiu, tuo tarpu ikiteisminis tyrimas nuteistojo J. T. atžvilgiu iš pastarojo ikiteisminio tyrimo LR Generalinės prokuratūros nutarimu atskirtas tik 2008 m. gegužės 12 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar 2004 m. rugpjūčio 5 d. nuteistajam J. T. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, tą pačią dieną jis apklaustas ir davė objektyvią tiesą atitinkančius parodymus apie jo padarytas nusikalstamas veikas (t.3, b. l. 43 - 44, 45 - 46). Toliau su nuteistuoju J. T. procesiniai veiksmai atlikti tik 2007 m. pabaigoje. Kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių yra pagrindas tvirtinti, kad J. T. atžvilgiu baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Be to, nuteistasis šiuo metu gyvena Estijoje ir Lietuvoje jokios komercinės ar ūkinės veiklos nevykdo. Juolab, kad Lietuvos Respublikai padaryta finansinė žala atlyginta. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti).

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos veikos yra ekonominio pobūdžio, todėl manytina, kad nuteistojo atžvilgiu būtų adekvatu taikyti būtent ekonominio pobūdžio sankcijas.

Atsižvelgiant aukščiau išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir neskiriant nuteistajam J. T. laisvės atėmimo bausmės, o paskiriant už inkriminuotas nusikalstamas veikas švelnesnes, nei įstatymo numatytos, bausmes – baudas, jų dydžius nustatant artimus maksimalioms už atitinkamas nusikalstamas veikas skirtinoms baudoms.

Nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl už jas paskirtos bausmės tarpusavyje bendrinamos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta tvarka, t. y. apėmimo būdu. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje tarpusavyje taip pat sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl už jas paskirtos bausmės taip pat tarpusavyje bendrinamos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta tvarka, t. y. apėmimo būdu.

Subendrinus bausmes už BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytų nusikalstamų veikų padarymą, galutinės subendrintos bausmės dydį lemia bausmė skirta už sunkaus nusikaltimo padarymą, o subendrinus bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje padarymą, bausmės dydį lemia bausmės paskirtos už nesunkių nusikaltimų padarymus, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad paminėtos nusikalstamos veikos tarpusavyje skiriasi savo pavojingumu, o taip pat pagal BK 10 ir 11 straipsnius skiriasi ir savo kategorijomis. Todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė skiriama subendrintą bausmę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), t. y. už sunkaus nusikaltimo padarymą bendrinant su subendrintomis bausmėmis skirtomis už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje nesunkių nusikaltimų padarymą, bausmių apėmimo būdu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo J. T. nusikalstamas veikas dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo (BK 184 str. 2 d.) ir didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.) perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir už šios nusikalstamos veikos padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam paskirti 250 MGL dydžio baudą.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo nuteistajam J. T. , vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir paskirti:

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, už teisės į 18633,77 litų PVM atskaitą įgijimą bei prievolės šiai sumai panaikinimą 70 MGL dydžio baudą,

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, už PVM deklaracijų suklastojimą ir panaudojimą 70 MGL dydžio baudą,

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, už teisės į 26396 litų pelno mokesčio atskaitą įgijimą ir prievolės šią sumą sumokėti, panaikinimą 80 MGL dydžio baudą,

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, už metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimą bei panaudojimą 80 MGL dydžio baudą.

Bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu subendrinti jų apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 250 MGL dydžio baudą.

Bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, už teisės į 18633,77 litų PVM atskaitą įgijimą bei prievolės panaikinimą ir dokumentų tai sumai suklastojimą bei panaudojimą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti jų apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 70 MGL dydžio baudą.

Bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, už teisės į 26396 litų pelno mokesčio atskaitą bei prievolės šiai sumai išvengimą ir dokumentų šiai sumai suklastojimą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti jų apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 80 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas subendrintas 250 MGL, 70 MGL ir 80 MGL dydžio baudas subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 250 MGL dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.