Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

7. Nuteistojo N. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. atstovo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, kvalifikuojant nuteistojo N. K. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir dėl nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų dalies teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).

9. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešęs proceso dalyviams, pakeitė kaltinimą dėl pasikėsinimo nužudyti, taip pat kaltinime dėl viešosios tvarkos pažeidimo nenurodė visų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių, dėl to buvo grubiai pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

9.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje, aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų BPK 255, 256 straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-7-29-942/2016, 2K-243-697/2020). Nustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme, taigi, teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, paprastai įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, taip pat nepripažintinas kaltinimo keitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).

9.2. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė iš esmės naujas, kaltinime nenurodytas, N. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog kaltinamajame akte N. K. pareikštame kaltinime pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį buvo nurodoma, kad N. K. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis įbėgo į pastatą ir laikė uždaręs duris, o V. A. tuo metu atėmė iš jo kirvį. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad N. K. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam pavyko išvengti mirtinų smūgių, o galiausiai įbėgo į pastatą ir laikė uždaręs duris.

9.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, iš kaltinimo pašalino nepasitvirtinusią aplinkybę, kad V. A. atėmė iš nuteistojo N. K. kirvį, ir patikslino veikos padarymo aplinkybę, kad nukentėjusiajam pavyko išvengti mirtinų smūgių. Nors šis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pakeitimas (tikslinimas) ir buvo atliktas neįspėjus apie tai kaltinamojo N. K., pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytame kaltinime nurodytos aplinkybės nelaikytinos iš esmės skirtingomis nuo išdėstytų kaltinamajame akte, šiuo atveju nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, nei kaltinimo apimtis pakeisti nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame teismo nuosprendyje jokių naujų, nuteistajam N. K. ir jo gynėjui anksčiau nežinomų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustatyta, nusikalstamos veikos kvalifikavimas nepakeistas, taigi jokio procesinio netikėtumo gynybai nekilo, todėl daryti išvadą, kad buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai, nėra pagrindo.

10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal neaiškų kaltinimą, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš viso nėra nurodytas kaltinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Su tokias skundo teiginiais sutikti taip pat nėra pagrindo.

10.1. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamajame akte N. K. buvo suformuluotas kaltinimas pagal BK 284 straipsnį nurodant, kad jis 2016 m. rugpjūčio 7 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 13.30 val., viešoje vietoje – turizmo sodyboje „P. V.“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su V. A., kitų asmenų akivaizdoje, elgdamasis itin įžūliai, grasindamas užmušti kirviu rankoje, vaikėsi V. S., sudavė kirviu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. B. bei sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam Š. B., padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį muštine kiaurymine žaizda viršutinės lūpos dešiniame kampe, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, vertinamu nežymiu sveikatos sutrikdymu, V. A. suduodant ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam Š. B., tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

10.2. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė pateikė prašymą kaltinime nurodytos veikos pagal BK 284 straipsnį faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir kaltinimą išdėstyti taip: 2016 m. rugpjūčio 7 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 13.30 val., viešoje vietoje – turizmo sodyboje „P. V.“, esančioje (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, elgdamasis itin įžūliai, grasindamas užmušti kirviu rankoje, vaikėsi V. S., sudavė kirviu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. B. bei sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam Š. B., padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį muštine kiaurymine žaizda viršutinės lūpos dešiniame kampe, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, vertinamu nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio turinio matyti, kad, prokurorei pateikus patikslintą kaltinimą, nagrinėjimo teisme dalyviai apie tai buvo informuoti, taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl pertraukos suteikimo kaltinamajam ir jo gynėjui susipažinti su kaltinimu bei pasiruošti gynybai. Akivaizdu, kad pareikšto kaltinimo patikslinimas yra susijęs tik su bendrininkavimo požymio pašalinimu, kuris nekeičia veikos kvalifikacijos. BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti.

10.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme prokurorės pakeistas (patikslintas) kaltinimo turinys atitinka kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus, taip pat jame pakankamai išsamiai ir aiškiai, kiek nustatyta ikiteisminio tyrimo duomenimis, išdėstytos visos reikšmingos N. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo aplinkybės, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal šį kaltinimą, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas N. K. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnį nenustatęs, jog dėl jo veiksmų kilo šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, aplinkybes, t. y. vietą, laiką, būdą, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apeliantas, jame nenurodyta, jog savo veiksmais N. K. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. nenurodė būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – padarinių. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, šios faktinės aplinkybės – kilusių padarinių nenurodymas aprašant BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nagrinėjamoje byloje nepripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje (15 lape) dar kartą aptariant N. K. nusikalstamus veiksmus, aiškiai nurodytos ir BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. kad nuteistasis aprašytais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Kita vertus, nuteistasis viso proceso metu žinojo, dėl kokios veikos padarymo, kokiomis aplinkybėmis jis yra įtariamas ir vėliau kaltinamas, kokia veika jam inkriminuojama, taip pat žinojo apie prokurorės prašymą, kuriuo buvo prašoma pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, o jo veiką kvalifikuoti taip, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nesuvaržė kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dalies faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių nenurodymas nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kolegija šiuo atveju vertina technine teismo klaida, kuri po to ištaisyta tame pačiame nuosprendyje ir kuri esmingai nepažeidė nuteistojo teisių.

11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, apeliaciniame skunde nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo (kaltinamojo) teisės, nepadarė.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam A. B.

12. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad N. K. inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nepagrįstas ir jo prašymas dėl abiejų nusikalstamų veikų N. K. baudžiamąją bylą nutraukti BK 28 straipsnio pagrindu. Skundžiamu nuosprendžiu N. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik dėl to, kad asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju A. B. metu sudavė jam vieną smūgį į veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Byloje nėra ginčo, kad N. K. sudavė A. B. smūgį į veidą, tačiau pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis tvirtino tokius veiksmus atlikęs įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Skundžiamame nuosprendyje teismas šią jo versiją atmetė ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. K. suduodant smūgį A. B. į veidą nebuvo kilusi būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina teismo nustatytas bylos aplinkybes ir išvadas dėl nuteistojo N. K. kaltės. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats N. K. parodė, kad pripažįsta sudavęs smūgį nukentėjusiajam A. B. į veidą ir tokiu būdu sukėlęs jam fizinį skausmą, t. y. pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to išsamiai motyvų dėl nuteistojo kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajam A. B. teisėjų kolegija nedėsto ir dar kartą patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, jog nukentėjusysis A. B. kėsinosi į N. K. ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, realus bei akivaizdus. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad šventės metu, terasoje, tarp nukentėjusiojo A. B. ir N. K. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu N. K. priėjo prie pat A. B. ir šis viena ranka jį atstūmė, po šio A. B. veiksmo N. K. smogė kumščiu A. B. į veidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pati įvykio situacija leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusiojo A. B. nestiprus N. K. atstūmimas nuo savęs abipusio žodinio konflikto metu negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. Teismas pagrįstai pripažino N. K. kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

14. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu ir prašo nuteistojo N. K. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad nuteistasis N. K. neneigia, jog suduodamas smūgius kirviu sužalojo nukentėjusįjį A. B., tačiau jis nenorėjo ir neturėjo tikslo jį nužudyti, todėl prašoma jo veiksmus vertinti pagal realiai kilusius padarinius. Dar kartą išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, jog N. K., suduodamas kirviu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. B., padarė įvairaus pobūdžio kaltinime nurodytus sužalojimus, kurie nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad N. K. pasikėsino nužudyti A. B., dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

20. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad po to, kai naktį N. K. buvo sumuštas, kitą dieną jis kartu su V. A. ir T. M. atvyko į sodybą. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad jis, Š. B. ir T. L. matė, jog atvažiavo N. K. automobilis. Jie visi trys išėjo iš namo ir ėjo pasitikti N. K., norėdami su juo pasikalbėti. Taigi priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nepaneigti nuteistojo parodymai, kad jis, pamatęs link jo automobilio ateinančius tuos pačius asmenis, kurie jį naktį sumušė, pajuto grėsmę, todėl išlipęs iš automobilio pasiėmė kirvį, kad juos atbaidytų. Nuteistasis N. K. patvirtino visas vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotas įvykio aplinkybes apie tai, kad pirma nusivijo V. S., po to, A. B. atsistojus tarp jų, jis sudavė jam smūgius kirviu į įvairias kūno vietas. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad netoli namo pats įlindo į tarpą tarp N. K. ir V. S., pastarasis nubėgo, o jis pradėjo grumtis su N. K.. Nustatyta, kad N. K. nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius kirviu. Po to A. B. pabėgo ir užsidarė pastato viduje. N. K. nusivijo jį iki pastato, tačiau, tuoj pat atbėgus V. A. ir T. M., N. K. atidavė V. A. kirvį ir pasišalino. Šiame nuosprendyje jau buvo paminėta, kad N. K. pripažįsta atlikęs neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį A. B., tačiau jis nuosekliai teigia, jog neturėjo jokio tikslo nužudyti nukentėjusiojo, tik norėjo pagąsdinti ir pavaikyti, bet ne žudyti.

21. Pačiame skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad N. K. nukentėjusiajam A. B. smūgiavo kirvio pentimi, t. y. bukąja jo puse, tačiau nepaisant to, teismas padarė išvadą, kad N. K. darė viską, kad atimtų gyvybę A. B., t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistasis N. K. nuosekliai parodė, kad jeigu jis būtų norėjęs atimti gyvybę A. B., tai būtų smūgiavęs jam kirvio ašmenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žmogui gyvybę galima atimti ir smūgiuojant kirvio pentimi, tačiau įvertinus byloje esančius duomenis apie N. K. atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, nuteistojo padarytų sužalojimų mastą, nėra pagrindo teigti, kad atlikti smūgiai kirviu nukentėjusiajam parodo išankstinį susiformavusį ketinimą nukentėjusįjį nužudyti. Specialisto išvadoje Nr. G 1041/2016 (05) nurodyta, kad A. B. nustatyta kirstinė žaizda dešinėje momeninėje srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, dešinės plaštakos sumušimas, pasireiškęs 5-ojo delnakaulio galvutės lūžiu, žaizda kairiame dilbyje, odos nubrozdinimai pilvo srityje. Dėl nustatyto dešinės plaštakos 5-o delanakaulio galvutės lūžio A. B. sveikata sutrikdyta nesunkiai, ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 88–89). Taigi šių duomenų pagrindu galima daryti išvadą, kad nuteistojo suduoti smūgiai kirvio bukuoju galu nukentėjusiajam nebuvo suduoti maksimalia jėga kaip nurodoma teismo nuosprendyje. Nors smūgis kirviu buvo suduotas ir į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, padaryti sužalojimai realios grėsmės A. B. gyvybei nesukėlė. Tokią išvadą patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, kad jis nesiekė nukentėjusiajam smūgiuoti kirviu į galvą, jis stengėsi suduoti A. B. į ranką/petį, tačiau nukentėjusiajam judant ir atremiant jo smūgius, jis pataikė ir į galvos sritį. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo N. K. išankstinį pasirengimą nužudyti nukentėjusįjį A. B. patvirtina ir tai, kad jis, atvykdamas į sodybą, pasiėmė kirvį. Akivaizdu, kad kirvis nėra pritaikytas nuolat su savimi nešiotis ar vežiotis įrankis, tačiau N. K. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad automobilis, kuriuo atvyko į sodybą, buvo skirtas ūkio darbams, jame be kitų įrankių buvo ir kirvis. Kaip jau minėta, išlipdamas iš automobilio jis pamatė link jo ateinančius A. B., Š. B. ir T. L., kurie naktį jį sumušė, todėl norėdamas juos atbaidyti, jis iš automobilio pasiėmė kirvį. Šie jo parodymai byloje nepaneigti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. K. atvykdamas į sodybą tikslingai pasiėmė kirvį kaip įrankį, su kuriuo jis ketino nužudyti nukentėjusįjį, yra nepagrįsta.

22. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma apie tai, kad teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo N. K. parodymus, kurie patvirtina aiškiai išreikštą jo apsisprendimą smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nutraukti. Nuteistasis N. K. nuosekliai parodė, kad nukentėjusiajam A. B. įbėgus į pastatą ir uždarius stiklines duris, prie durų atėjo ir jis, tačiau jų nebandė atidaryti, o atidavęs V. A. kirvį, pasišalino. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad N. K. kirvį atidavė V. A. tik tuomet, kai kartu su jais buvęs T. M. pastebėjo vaizdo kamerą ir apie tai pasakė. Pasak teismo, tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad V. A., iš nuteistojo paėmęs kirvį, pasižiūri tiesiai į kamerą. Vis dėlto, šios teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės nepaneigia nuteistojo parodymų, kad šioje situacijoje konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo A. B. jau buvo pasibaigęs ir jis, atidavęs V. A. kirvį, nuėjo nuo pastato. Nuteistojo parodymus patvirtina liudytojas V. A., kuris parodė, kad N. K. tuo metu, kada priėjo prie stiklinių durų, už kurių buvo A. B., jau buvo nusiraminęs ir pats jam atidavė kirvį. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad būtent iš T. M. žvilgsnio galima suprasti, kad jis pastebėjo vaizdo kamerą ir apie tai pasakė. Tačiau tokie teismo argumentai yra niekuo nepagrįsti ir tėra teismo spėlionės, nes nagrinėjamoje byloje T. M. net nebuvo apklaustas. Tai, kad V. A., paėmęs iš nuteistojo kirvį, pasižiūrėjo į kamerą, priešingai negu nurodo teismas, nepatvirtina, kad prieš tai apie vaizdo kamerą jam pasakė T. M.. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, kad N. K. savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nutraukė sąmoningai, kaip pats nurodė, pamatęs kraują ant nukentėjusiojo, suprato, kad konflikto tęsti nebereikia. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad N. K., nukentėjusiajam įbėgus į pastatą ir stovint už stiklinių jo durų, turėjo realią galimybę tęsti savo neteisėtus veiksmus – kirviu išdaužti stiklines duris bei suduoti kur kas pavojingesnius smūgius A. B., tačiau vietoje to nuteistasis, atidavęs nusikaltimo padarymo įrankį – kirvį V. A., nuo pastato pasišalino. Apie tai, kad nukentėjusysis A. B. ir kiti asmenys sodyboje juda į automobiliu atvažiavusio N. K. pusę, apie tai, kaip vyko N. K. ir A. B. konfliktas ir grumtynės, kaip N. K. smūgiavo kirvio pentimi ir sudavė smūgius A. B., teisėjų kolegija sprendžia ir iš apeliacinės instancijos teisme dar kartą peržiūrėtų prie bylos pridėto vaizdo įrašų, o taip pat įvertinus nuteistojo N. K. atsakymus į vaizdo įrašų peržiūrėjimo metu jam užduotus klausimus.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie N. K. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino nuteistojo parodymus apie tai, kad naktį išvažiuodamas iš sodybos švarko kišenėje paliko buto raktus, telefoną ir dokumentus ir kad kitą dieną būtent dėl paliktų daiktų atvyko į sodybą. Byloje nustatyta, kad naktį prieš įvykį tarp nuteistojo N. K. ir nukentėjusiojo A. B. įvyko konfliktas, po kurio nuteistasis buvo sumuštas. Iš paties nuteistojo N. K. ir nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad naktį, kai nuteistasis buvo sumuštas, jis iš sodybos išvažiavo pusnuogis, nukentėjusysis parodė, kad ant kėdės matė kabantį jo švarką. Taigi byloje nepaneigta, kad nuteistasis, išvykdamas iš sodybos, kai kuriuos savo daiktus, bent jau švarką, tikrai buvo palikęs. Dėl to byloje nėra kategoriškai paneigta ir N. K. versija, kad jis antrą dieną į sodybą vyko pasiimti daiktų. Kita vertus, šioje byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo N. K. ir nukentėjusiojo A. B. kilo dėl asmeninių priežasčių, tačiau ši aplinkybė neleidžia spręsti, kad N. K. jau vykdamas į sodybą turėjo ketinimų nužudyti nukentėjusįjį A. B..

24. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad N. K. neturėjo išankstinės tyčios nužudyti A. B. ir specialiai būtent šio tikslo nesiekė. Byloje nustatyta, kad N. K. pirmiausia vijosi V. S., agresija A. B. atžvilgiu buvo panaudota tik tuomet, kai A. B., kaip pats nurodo, stojo ginti V. S. ir ėmė grumtis su nuteistuoju. Nuteistasis neneigia, kad įvykio metu A. B. pastojus jam kelią, jis spontaniškai iš automobilio pasiimtu kirviu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau tai nepatvirtina jo veikimo tiesiogine apibrėžta tyčia. Taigi byloje nėra patikimų įrodymų, kad N. K. tokiais veiksmais būtų turėjęs būtent griežtai apibrėžtą tikslą – atimti A. B. gyvybę. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis N. K., kirviu suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis smūgius, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – jis suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. tai, kad, suduodamas smūgius kirviu nukentėjusiajam A. B., daro pavojingą poveikį nukentėjusiajam, numatė, kad tokiais neteisėtais veiksmais gali sukelti jam bet kokį sveikatos sutrikdymą, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo ir savo veikos padarinių nedetalizavo. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo N. K. veika turi būti vertinama ir kvalifikuojama kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl to nuteistojo N. K. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 1 dalį.

25. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad N. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde irgi dėstomi argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą numatantis BK 284 straipsnis ir šiuo metu, ir nusikalstamos veikos padarymo turi ir turėjo tik vieną dalį. Todėl kvalifikuojant N. K. nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo perteklinis dalykas. Vis dėlto, teisėjų kolegija to nevertina esminiu nuosprendžio trūkumu ir dėl to keisti nuosprendį pagrindo nėra. Tačiau šiame nuosprendyje kolegija nustato, kad N. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnį.

26. Apeliaciniame skunde prašoma nuteistąjį N. K. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto nuomone, nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia pažeisti viešąją tvarką, nebuvo siekiama tyčia sukelti BK 284 straipsnyje numatytų padarinių, be to, nuteistojo veiksmai buvo atlikti privačioje teritorijoje, kurioje nebuvo pašalinių žmonių.

28. Nors konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų iš tiesų įvyko dėl asmeninių priežasčių, šio konflikto vieta, pobūdis, panaudotas įrankis bei aplinkinių žmonių reakcija patvirtina, jog dėl įžūlių N. K. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Konfliktas įvyko dienos metu, kaimo turizmo sodyboje, kurioje buvo švenčiama vestuvių šventė. Nuteistasis N. K., kartu su kitais asmenimis atvykęs į sodybą, pagriebęs kirvį, matant aplinkiniams, vaikėsi V. S., po to smurtavo prieš nukentėjusįjį A. B., vėliau – prieš nukentėjusįjį Š. B., kuris prieš tai nakties metu įvykusiame konflikte net nedalyvavo. Byloje nustatyta, kad konfliktą matė bent trys liudytojai – V. B., V. B. bei Ž. K., kurie be jokios abejonės, buvo išgąsdinti tokio nuteistojo elgesio. Liudytoja V. B. parodė, kad jautė grėsmę, bėgo slėptis. Galiausiai, visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą patvirtina atliktų veiksmų pobūdis – nuteistasis iš automobilio pasiėmęs kirvį dienos metu vaikėsi V. S., smurtavo prieš nukentėjusiuosius A. B. ir Š. B. viešoje vietoje, kas, akivaizdu, turėjo išgąsdinti ir išgąsdino aplinkinius asmenis. Tiek konflikto laikas, vieta, apie kurią N. K. buvo žinoma, tiek jo atlikti įžūlūs veiksmai prieš nukentėjusiuosius, patvirtina, jog nuteistasis suprato, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl tokių veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Taigi, nors siekimas pažeisti viešąją tvarką nebuvo pagrindinis nuteistojo veikos motyvas, bet ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo veikoje buvus tiesioginę tyčią.

29. Vieša vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-696/2015, 2K-7-71-458/2020, 2K-152-689/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo N. K. smurtiniai veiksmai vyko viešoje vietoje – turizmo sodyboje, kurioje vyko vestuvių šventė. Akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai išgąsdino ir sutrikdė ten buvusius žmones. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad į turizmo sodybą ir jos teritoriją galėjo laisvai patekti sodybos darbuotojai, vestuvių šventės dalyviai (taip pat ir tiesiogiai nestebėję konflikto nuo jo pradžios), patvirtina, kad ta vieta pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta vieša vieta.

31. Vis dėlto, šioje dalyje apeliacinis skundas irgi iš dalies tenkinamas, nes dalis teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybių. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, N. K. pareikštame kaltinime dėl viešosios tvarkos pažeidimo nurodytas ir nuteistojo neteisėtas veiksmas – sudavė kirviu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. B.. Šis nuteistojo neteisėtas veiksmas taip pat jam inkriminuotas ir kaltinime dėl pasikėsinimo nužudyti A. B.. O. Tame kaltinime N. K. veikos motyvu buvo nurodytos asmeninės paskatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, antrą kartą ši faktinė aplinkybė nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 284 straipsnyje, inkriminuota nepagrįstai, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama kaltinimo pagal BK 284 straipsnį dalis, kad N. K. sudavė kirviu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. B..

34. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis A. B. pats išprovokavo savo elgesiu nuteistojo N. K. nusikalstamus veiksmus, tačiau, atsižvelgus į nustatytas šios bylos faktines aplinkybes, pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu, nėra. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Paprastai pripažįstama, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas tokios N. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Šios lengvinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimo galimybės nemato ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Iš paties nuteistojo parodymų ir įvykio aplinkybių matyti, jog nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgį po to, kai šis nestipriai jį nuo savęs atstūmė. Nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis artinosi, šnekėjo, provokavo konfliktą įvairiais žodžiais, po ko sudavė jam į krūtinę. Tačiau tokios nuteistojo nurodomos konflikto aplinkybės prieštarauja vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas konfliktas terasoje, turiniui. Iš šio įrašo matyti, kad terasoje kalbasi A. B. ir N. K., jie stovi vienas nuo kito tam tikru atstumu, po to N. K. artėja prie A. B., prieina prie jo labai arti, tuomet A. B. viena ranka atstumia N. K. nuo savęs, nuo šio veiksmo praėjus maždaug aštuonioms sekundėms N. K. smogia kumščiu A. B. į veidą. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo konfliktas su nukentėjusiuoju buvo sąlygotas asmeninio nesutarimų ir pykčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu.

36. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau šio straipsnio nuostatos N. K. netaikomos, nes jis, kaip jau minėta, anksčiau jau buvo teistas už tyčinį nusikaltimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dar 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, o naujus nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, 2016 m. rugpjūčio 7 d. padarė dar neišnykus pirmajam teistumui. Taip pat nustatyta, kad 2022 m. kovo 30 d. nuosprendžiu N. K. dar nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. metais. Po visų nusikalstamų veikų padarymo iki 2022 m. kovo 30 d. ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo daug laiko, tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti išvados apie tai, kad N. K. ženkliai pakeitė savo požiūrį į savo ankstesnį elgesį ir kad dėl to padarė reikiamas išvadas. Tokią galimybę paneigia tai, kad būtent šioje byloje pirmą kartą jau pasibaigiant jos teisminiam nagrinėjimui N. K. pasislėpė nuo teismo, byla dėl jo buvo išskirta ir paskelbta kaltinamojo paieška, kuri truko net keletą metų. Dėl aptartų bylos aplinkybių teisėjų kolegija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį skiria N. K. sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka sankcijos vidurkį. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį N. K. teismo paskirtas švelnesnių rūšių – arešto ir laisvės apribojimo – bausmes teisėjų kolegija vertina teisingomis, ne per griežtomis ir jų nekeičia.