Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio ministrui K. N., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl žalos priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

7. Pareiškėjas nesutiko su nepagrįstais kaltinimais dėl tarnybinių nusižengimų padarymo, nes jam, iki to negavusiam jokios tarnybinės nuobaudos, per trumpą laiką buvo pradėti keli tyrimai dėl tarnybinių nusižengimų. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas psichologinis spaudimas (mobingas). Pareiškėjui trukdoma tinkamai atlikti tiesiogines funkcijas, tai parodo, kad tiesioginis vadovas siekia jį pažeminti, o darbo sąlygas padaryti nepakeliamas ir galiausiai nepagrįstai atleisti. Pareiškėjo atostogų metu Ministerija įvedė tiesioginį valdymą, nors buvo paskirtas pavaduojantis departamento direktorius, Agentūros vadovu buvo paskirtas Ministerijos Teisėkūros ir atstovavimo skyriaus vedėjas. Tokios situacijos niekada nėra buvę, todėl buvo sutrikdyta Agentūros veikla, sukurtas neužtikrintumo jausmas tarp darbuotojų. Naujasis laikinai paskirtas direktorius nepriėmė jokių esminių sprendimų, tai patvirtina, kad jo skyrimui nebuvo jokio pagrindo. Ministro patarėjas D. R. viešame renginyje pasisakė, kad Agentūros direktorius jau turėjo būti atleistas, tačiau niekaip nepavyksta. Taip pat viešai žiniasklaidos priemonėse buvo skelbiama pareiškėją žeminanti, tikrovės neatitinkanti informacija, kuri nebuvo paneigta ir pareiškėjui kreipusis su prašymu. Pareiškėjo vertinimu, Ministras trukdo pareiškėjui tinkamai atlikti pavestas pareigas, dėl to pareiškėjas patiria itin didelį stresą, nes siekiama parodyti, kad pareiškėjas neva netinkamai vykdo pavestas pareigas. Pareiškėjui trukdoma tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Ministro ir Ministerijos veiksmais sudaromos kliūtys Agentūrai tinkamai vykdyti priskirtas funkcijas. Tokie veiksmai yra sistemingi, atliekami siekiant pareiškėją atleisti, t. y. jo atžvilgiu yra vykdomas mobingas. Sąmoningai siekiama sumenkinti tiek pareiškėjo, kaip asmens, vadovaujančio Agentūrai, dalykinę reputaciją, tiek pačios Agentūros reputaciją. Agentūros darbuotojai taip pat demotyvuojami, to pasekmė gali būti prastėjantis tiesioginių funkcijų atlikimas ir, atitinkamai, dar vieno nepagrįsto tarnybinio patikrinimo inicijavimas. Teismų pripažinta, kad didelės apimties pavedimai, reikalaujantys ypatingo susikaupimo ir per labai trumpą laiką, atitinka klasikinius mobingo požymius. Nagrinėjamu atveju būtent taip ir elgiasi Ministras, visais būdais siekdamas tarnybos santykių su pareiškėju nutraukimo. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją ministrams taikytinos kitokios teisinės atsakomybės taisyklės (išskyrus Konstitucijos 100 straipsnyje numatytą imunitetą taikant baudžiamąją atsakomybę ar suvaržant laisvę) negu kitiems asmenims.

II.

17. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 30 straipsnio nuostatas dėl darbdavio pareigų kuriant darbo aplinką ir atliekant psichologinio smurto darbo aplinkoje prevenciją.

20. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pagal pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 19 d. skundą dėl Ministro 2022 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 3P-121, kuriuo jam paskirta nuobauda, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6546-1066/2022, t. y. pareiškėjas pasinaudojo VTĮ 34 straipsnio 6 dalyje nustatytomis teisėmis.

22. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jo atžvilgiu buvo taikytas mobingas nesuteikiant jam galimybės vykti į komandiruotę Serbijoje vykdant Projektą, pažymėjo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas prašymą dėl vykimo į komandiruotę ir prašymą dėl atšaukimo iš kasmetinių atostogų teikė ne Ministrui, o Ministerijos kancleriui. Vėliau, 2022 m. liepos 5 d. savo prašymą dėl vykimo į komandiruotę pareiškėjas atšaukė, nes komandiruotės metu buvo jo anksčiau suplanuotos kasmetinės atostogos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nevyko į komandiruotę Serbijoje 2022 m. liepos 10–12 d. dėl to, kad komandiruotės metu dar 2022 m. gegužės mėnesio dokumentu buvo patvirtintos jo kasmetinės atostogos 2022 m. liepos 11–13 d. ir dėl šios priežasties jis pats pateikė prašymą Ministerijos kancleriui 2022 m. liepos 5 d. nebesvarstyti jo 2022 m. birželio 30 d. pateikto prašymo dėl vykimo į komandiruotę. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas dėl vykimo į komandiruotę buvo pateiktas 2022 m. birželio 30 d., o po 3 darbo dienų, t. y. 2022 m. liepos 5 d., jis prašymu atsisakė vykti į komandiruotę dėl suplanuotų atostogų. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jo prašymo svarstymas buvo nepagrįstai delsiamas, tai galėjo lemti pareiškėjo sprendimą atšaukti savo prašymą dėl vykimo į komandiruotę. Teismo vertinimu, šios aplinkybės parodo pareiškėjo, kaip Agentūros vadovo, nesąžiningą elgesį.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Ministras bei Ministerija nepagrįstai inicijuoja tarnybinius patikrinimus, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad tarnybinių nusižengimų procedūros negali būti siejamos su mobingo sąvoka, nes teisinio vieneto administracija, esant tam pagrindo gali ir turi, remiantis VTĮ, pradėti tokias procedūras. Valstybės tarnautojui išreiškiami priekaištai dėl jo galbūt netinkamai atliekamų pareigų ir tarnybinio nusižengimo tyrimų inicijavimas bei atlikimas savaime neleidžia spręsti, kad prieš valstybės tarnautoją yra taikomas sistemingas psichologinis spaudimas. Teismas sprendė, kad Ministras turi teisę, o kai kuriais atvejais ir pareigą sudaryti komisiją galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Todėl komisijos sudarymas pareiškėjo galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti negali būti vertinamas kaip Ministro neteisėti veiksmai ar psichologinis smurtas (mobingas). Be to, Ministro sprendimas sudaryti komisiją galimai padarytiems pareiškėjo tarnybiniams nusižengimams ištirti rodo siekį kuo objektyviau ištirti galimai padarytus tarnybinių pareigų pažeidimus, o ne Ministro neteisėtus veiksmus ar psichologinį smurtą. Bylos medžiaga patvirtina, jog visi galimai pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų tyrimai yra pradėti trečiųjų asmenų skundų, adresuotų Ministrui, pagrindu.

25. Teismo vertinimu, Ministras neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, kai Agentūroje įvedė tiesioginį valdymą, nes bylos medžiaga patvirtina, kad tuo metu Agentūroje nebeliko teisę pasirašyti dokumentus turinčio subjekto susirgus pareiškėjui. Be to, tiesioginis valdymas įvestas ne Ministro sprendimu, o jį pavaduojančio aplinkos ministro sprendimu, todėl negali būti laikomas Ministro neteisėtais veiksmais ar psichologiniu smurtu (mobingu) pareiškėjo atžvilgiu. Todėl ir šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas.

33. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, nustatė, kad Ministerija prašo priteisti 7 820,47 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė už advokato suteiktas teisines paslaugas. Patirtos išlaidos yra grindžiamos suvestine pažyma, patvirtinimu, kad Ministerija už teisines paslaugas atsiskaitė – advokatų profesinei bendrijai TRINITI JUREX apmokėjo nurodytą sumą.

III.

36. Pareiškėjas pakartoja su ginču susijusias aplinkybes ir laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu yra atliekami tęstiniai mobingo veiksmai: pareiškėjas yra kritikuojamas, jam siekiama sudaryti nepakeliamas darbo sąlygas bei visomis priemonėmis įrodyti, kad pareiškėjas netinkamai atlieka jam pavestas pareigas; pareiškėjui nėra sudaromos sąlygos atlikti funkcijas komandiruotėse; per itin trumpą laikotarpį pareiškėjui pradėti net penki tyrimai dėl galimų tarnybinių nusižengimų; pareiškėjo kompetencijos nepagrįstai yra vertinamos nepatenkinamai ir kt. Visi nurodyti veiksmai parodo, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekant sistemingus ir bene metus trunkančius mobingo veiksmus, yra menkinama pareiškėjo reputacija, jam daromas psichologinis spaudimas, siekiama įstumti pareiškėją į beginklę padėtį, sudaromos netinkamos ir sveikatai kenksmingos sąlygos dirbti.

38. Pareiškėjas, grįsdamas visų deliktinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimą, pasisako dėl kiekvieno prieš jį atlikto mobingo veiksmo, laikytino neteisėtais atsakovų veiksmais, kurie yra tiesiogiai susiję su kilusia neturtine žala, sudarančiais pagrindą deliktinei atsakomybei kilti ir neturtinei žalai pareiškėjui atlyginti. Pareiškėjas teigia, kad Ministras pažeidė Veiklos vertinimo apraše nustatytus procedūrinius reikalavimus, nesilaikė nustatytų taisyklių, nemotyvavo atlikto vertinimo, nenurodė priežasčių, kurios nulėmė būtent tokį pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, nesuteikė galimybės pateikti argumentus dėl šio vertinimo nepagrįstumo, neišaiškino einamiesiems metams nustatytų užduočių tikslo, turinio, įvykdymo sąlygų, nesuteikė galimybės išsiaiškinti einamiesiems metams keliamų užduočių esmės, neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui nustatė neproporcingus ir sunkiai įgyvendinamus uždavinius, nepagrįstai pateikė siūlymą perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas (o prieš vertinimą – pasiūlymą trauktis iš užimamų pareigų savo noru). Visi šie Ministro, pareiškėjo tiesioginio vadovo, prieš pareiškėją atlikti veiksmai, laikytini psichologinio, smurto, mobingo veiksmais, kuriais pareiškėjas buvo pažemintas, sumenkinta jo dalykinė reputacija, sukeltos abejonės pareiškėjo kompetencija žemės ūkio sektoriuje prieš klientus – ūkininkus, bei dirbtinai siekta, kad pareiškėjas pats pasitrauktų iš užimamų pareigų. Jei atsakovai nebūtų atlikę visų nurodytų veiksmų (t. y. nepagrįstai ir neteisėtai nepatenkinamai įvertinę pareiškėjo tarnybinę veiklą, nepakeitę jo tarnybinei veiklai keliamų metinių uždavinių, kurie jų pateikimo laikui yra neproporcingi), nebūtų pažeidę VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir DK 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjui žala nebūtų kilusi.

39. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad kiti mobingo veiksmai, dėl kurių kilo neturtinė žala, yra tai, kad jis nebuvo išleistas į komandiruotę į Serbiją dalyvauti Projekto veiklose. 2022 m. gruodžio mėnesį Ministerija net kreipėsi į Projekto vadovą su prašymu pakeisti pareiškėją kitu asmeniu (kitu jaunesniuoju projekto lyderiu) dėl, neva, pastaraisiais metais įvykusių pokyčių Agentūroje ir padidėjusių pareiškėjo pareigybių ir atsakomybių masto. Projekto vadovas priėmė šį Ministerijos prašymą ir pareiškėjas buvo pakeistas kitu jaunesniuoju projekto lyderiu. Toks Ministerijos prašymas nepagrįstas, nes jos nurodytos priežastys neatitinka tikrovės.

46. Ministras laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir pažymi, kad visais pareiškėjo nurodytais veiksmais, kuriuos jis subjektyviai laiko mobingu, buvo realizuojamos tiesioginės Ministerijos ir (ar) Ministro, funkcijos, įgyvendinami Agentūros, kaip Ministerijai pavaldžios ir jai atskaitingos įstaigos prie Ministerijos, priežiūros ir kontrolės veiksmai, tačiau jokiu būdu ne psichologinis smurtas (mobingas). Ministro, kaip fizinio asmens, solidariai atsakomybei kartu su Ministerija nėra jokio teisinio pagrindo, nes nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, nei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas nenumato tokių atvejų, kada galima reikalauti žalos atlyginimo iš ministrų

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

49. Nagrinėjamas ginčas byloje kilo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos iš atsakovų (Ministro ir Ministerijos) solidariai priteisimo.

50. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų Ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojų veiksmų, neįrodė neturtinės žalos, kurią sąlygojo atsakovų veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl įpareigojimo Ministrą nutraukti neteisėtus veiksmus ir atsakovams solidariai atlyginti pareiškėjui 20 000 Eur žalą yra nepagrįsti.

51. A. M. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Teigia, jog teismas nevertino visų administracinėje byloje esančių įrodymų, kai kuriuos įrodymus, pasirinkęs selektyviai įvertino, tačiau itin formaliai, neatsižvelgdamas į visų administracinėje byloje esančių įrodymų bei mobingo epizodų visumą, tęstinumą, dėsningumą ir tikslą, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas tenkintas.

52. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

53. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus (pareiškėjo 2022 m. spalio 13 d. pateiktą prašymą dėl komandiruotės į Kiprą ir 2022 m. lapkričio 4 d. pateiktą prašymą dėl komandiruotės į Belgijos Karalystę). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Atsakovas Ministerija nenurodė svarbių priežasčių, kurie jam sutrukdė naujus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jie nėra vertinami. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ir apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus, nes nenustatė priežasčių, kodėl šie rašytiniai dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui.

54. Tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybe, kad jo atžvilgiu atliekant sistemingus ir bene metus trunkančius mobingo veiksmus, yra menkinama pareiškėjo reputacija, jam daromas psichologinis spaudimas, siekiama įstumti pareiškėją į beginklę padėtį, sudaromos netinkamos ir sveikatai kenksmingos sąlygos dirbti. Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas įvardija tokius atsakovų veiksmus: 1) nepagrįstai nepatenkinamą pareiškėjo 2021 m. veiklos vertinimą ir naujų uždavinių 2022 m. nustatymą; 2) kliūčių pareiškėjui dalyvauti Europos Sąjungos (ES) Dvynių projekte sudarymą ir jo pašalinimą iš Projekto; 3) pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai pradėtus tarnybinių nusižengimų tyrimus; 4) menkinamą pareiškėjo reputaciją visuomenės informavimo priemonėse; 5) didelį paklausimų skaičių ir pernelyg trumpus terminus atsakymams pateikti; 6) pareiškėjo atžvilgiu atliktą 360 laipsnių kompetencijų vertinimą; 7) reikalavimą pareiškėjui pateikti informaciją dėl anglų kalbos mokėjimo.

55. Dėl nepagrįsto nepatenkinamo 2021 m. tarnybinės veiklos vertinimo pareiškėjas nurodo, jog pats vertinimas buvo atliktas pažeidžiant teisės aktus, taip pat vykdant vertinimą buvo padaryta daugybė esminių procedūrinių ir turinio pažeidimų, kurie buvo sąmoningi ir planuoti veiksmai, kas laikytina psichologiniu smurtu (mobingu). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kodėl pareiškėjo veikla buvo atitinkamai (nepatenkinamai ir po to gerai) įvertinta: tai įtakojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2021 m. birželio 4 d. gautas Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato sprendimas „Dėl 2020 finansinių metų sąskaitų patvirtinimo. Mokėjimo agentūra LT01. Nacionalinė mokėjimo agentūra“ ir 2022 m. vasario 18 d. pranešimas „Atitikties patvirtinimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 52 straipsnį. Tyrimas Nr. RDJ/2021/001/LT (Tyrimo Nr. RD2R/2020/004/LT tęsinys) dėl priemonių „Kaimo plėtra. EŽŪFKP. Priemonės, pagal kurias taikoma fiksuoto dydžio parama“, „Kaimo plėtra. EŽŪFKP investicijos. Privatieji paramos gavėjai“, „Kaimo plėtra. EŽŪFKP priemonės, kurioms taikoma IAKS“, kuriuose buvo nustatyti tam tikri Nacionalinės mokėjimo agentūros veiklos pažeidimai.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog buvo padaryta visa eilė esminių procedūrinių pažeidimų. Vadovaujantis Aprašo 18 punktu vertintina, jog nustatytų tarnybinės veiklos vertinimo terminų nesilaikyta dėl objektyvių priežasčių (pareiškėjas buvo komandiruotėse, atostogavo bei nebuvo darbe dėl kitų teisėtų priežasčių) ir jie pažeisti nebuvo. Dėl nurodytos procedūros – tiesioginio vadovo pokalbio su pareiškėju, skirtos aptarti jo veiklos rezultatams – nebuvimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tokį procedūrinį pažeidimą, net jeigu jis nustatomas, nėra pagrindo pripažinti esminiu vertinimo procedūros pažeidimu, kadangi vertinamas pareigūnas turi galimybę savo argumentus išdėstyti vertinimo komisijos posėdyje (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-2160/2006, 2009 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-646/2009, 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010, 2021 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-520/2021 ir kt.). Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tiesioginis vadovas jam nepaaiškino einamiesiems metams keliamų užduočių tikslo, jų turinio bei vykdymo sąlygų, tačiau ir nesuteikė galimybės išsiaiškinti einamiesiems metams keliamų užduočių esmės, nesuteikė galimybės aptarti galimas rizikas, kurios gali sutrukdyti sėkmingai įvykdyti tiesioginio vadovo suformuluotas užduotis einamiesiems metams (patvirtina susirašinėjimas su pareiškėju dėl metinių užduočių derinimo).

57. Pareigūno (valstybės tarnautojo) tarnybinės veiklos vertinimas yra šio pareigūno tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, būtent vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar pareigūno tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo (pareigūno) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-166/2013; 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2466/2013; 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-110-438/2017; kt.).

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinimo komisijai, kuri tikrina tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr., pvz., 2008 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-646/2009; kt.). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu, pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-702/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009; kt.). Pažymėtina ir tai, kad teismui nėra suteikta teisė vertinti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatų, jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją bei priimti sprendimus dėl tarnybinės veiklos išvadų / siūlymo įgyvendinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015; kt.).

59. Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui nesutinkant su jį į pareigas priėmusio Ministro atliktu vertinimu (nepatenkinamai), pagal jo prašymą, jo veikla buvo įvertinta Ministerijos tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje, kurios išvada su įvertinimu „gerai“ buvo pateikta Ministrui. Ministras, nors ir turėdamas teisę neatsižvelgti į vertinimo komisijos išvadą, su ja sutiko ir pareiškėjo tarnybinė veikla už 2021 metus galiausiai buvo įvertinta „gerai“. Pareiškėjas šio vertinimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teismui neskundė, dėl ko nėra teisinio pagrindo veiklos vertinimo laikyti neteisėtu, todėl jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu vertinant jo tarnybinę veiklą nei Ministras, nei Ministerijos tarnybinės veiklos vertinimo komisija neatliko bei nenustatyta, kad Ministras į vertinimo komisiją paskyrė jam nepalankius asmenis.

60. Vien aplinkybė, kad Ministras pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino kitaip nei Ministerijos tarnybinės veiklos vertinimo komisija, nereiškia, kad jo atžvilgiu buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, kurie gali būti vertinami kaip psichologinis smurtas (mobingas). Kita vertus, pareiškėjas nenurodo, jog tarnybinės veiklos vertinimo metu su juo buvo bendraujama neetiškai, A. M. buvo žeminamas ar įžeidinėjamas.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis dalyvavo ES Dvynių projekte „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir pritaikymas žemės ūkio rinkų organizavimo diegimui“. Ryšium su šio Projekto vykdymu pareiškėjui 2022 metais liepos 10–12 dienomis nebuvo leista vykti į komandiruotę, t. y. jo prašymas leisti vykti į komandiruotę buvo ignoruojamas. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 30 d. Ministerijos kancleriui pateikė prašymą leisti vykti į komandiruotę, o liepos 5 d. šį savo prašymą atšaukė, teikdamas prašymą Ministerijos kancleriui nebesvarstyti jo 2022 m. birželio 30 d. pateikto prašymo dėl vykimo į komandiruotę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jog nesulaukus Ministerijos kanclerio galutinio sprendimo dėl komandiruotės, pareiškėjo argumentas, kad jo prašymo svarstymas buvo nepagrįstai vilkinamas, kas galėjo sąlygoti pareiškėjo sprendimą atšaukti savo prašymą dėl vykimo į komandiruotę, atmestinas. Dėl 2022 m. spalio 6–7 dienomis numatytos komandiruotės pareiškėjas taip pat 2022 m. rugsėjo 30 d. pats atsiėmė prašymą, nes anot jo, kelionės organizavimas dėl prašymo nepatvirtinimo laiku tapo neįmanomas.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad buvo pakeisti ir 2022 metams nustatyti nauji uždaviniai, juos ženkliai pasunkinant, detalizuojant jų įgyvendinimą per griežtus vertinimo rodiklius. Šiuo aspektu pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto naujus argumentus, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti nauji argumentai ir naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.

63. A. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki gruodžio 16 d., t. y. per septynis mėnesius, jo atžvilgiu buvo pradėti penki tarnybiniai tyrimai (skirtos dvi tarnybinės nuobaudos, atlikus vieną tarnybinį patikrinimą nuspręsta nuobaudos neskirti, vienas tarnybinis patikrinimas atnaujintas ir tęsiamas bei dar vienas tarnybinis tyrimas tęsiamas).

64. Šiame kontekste pažymėtina, kad trys tarnybinių nusižengimų tyrimai buvo pradėti trečiųjų asmenų skundų pagrindu, vienas iš tyrimų buvo pradėtas dėl 2022 m. liepos 22 d.–2022 m. rugsėjo 14 d. atlikto Nacionalinės mokėjimo agentūros administruojamų mokėjimo prašymų ir VVG paraiškų vertinimo audito išvadose nustatytų Nacionalinės mokėjimo agentūros veiklos trūkumų, kitas – dėl Ministerijoje gautos informacijos apie Nacionalinės mokėjimo agentūros pažeidžiamus paraiškų vertinimo terminus. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad vados ir pagrindai pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimams buvo, t. y. gauta informacija apie padarytus pažeidimus.

65. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog tai, kad pareiškėjui buvo inicijuoti tarnybiniai patikrinimai, nepatvirtina aplinkybės dėl tiesioginės vadovės nusistatymo prieš pareiškėją. Atlikus kitą tarnybinį patikrinimą <...> buvo surašyta komisijos išvada pripažinti, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė. <...> Tai kaip tik leidžia daryti išvadą, kad prieš pareiškėją nebuvo neigiamo nusistatymo ar psichologinio spaudimo, o jo veikla analizuojama ir vertinama objektyviai. Tiesioginės vadovės bei kitų Seimo narių teisėti pavedimai tinkamai atlikti pareigas, pagrįstai išreikštos pastabos ir adekvatus įvertinimas bei tinkama kritika negali būti pripažįstama asmens pažeminimu, įžeidimu ar psichologiniu smurtu (žr., pvz., 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1204-756/2020).

66. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tarnybinių patikrinimų kiekybiškumą ir dėl to jam kilusį stresą, siedamas su jam taikytu mobingu, pastarojo niekaip nepagrindė. Tai yra bendro pobūdžio teiginiai, kurie nebuvo pakankamai aiškiai konkretizuoti, t. y. kaip pasireiškė galbūt mobingo atakos (įvardijamos aplinkybės abstrakčios, be išsamaus faktinio pagrindimo). Tarnybinių nusižengimų procedūros, kurios minimos administracinėje byloje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti siejamos su mobingo sąvoka, nes teisinio vieneto administracija, esant tam pagrindo gali ir turi, remiantis VTĮ, pradėti tokias procedūras. Antra, tarnybinių santykių metu galimos įvairios situacijos, kurios gali sukelti papildomos įtampos, nepasitenkinimo ir kt., tačiau, nesant kitų aplinkybių, būdingų mobingui, neturėtų būti priskiriamos aptariamam socialiniam reiškiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1082-556/2019). Be to, pareiškėjas realiai tarnybinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik du kartus.

67. A. M. jo atžvilgiu taikytą mobingą taip pat sieja su iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos gautu dideliu paklausimų skaičiumi ir pernelyg trumpais terminais atsakymams į juos pateikti. Pasak pareiškėjo, tokiu būdu jam buvo trukdoma tinkamai atlikti tiesiogines funkcijas, nes vien 2022 metų liepos mėn. iš Ministerijos gauti 46 paklausimai, rugpjūčio mėn. – 64 paklausimai su pavedimais skubiai pateikti informaciją / dokumentus.

68. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2021 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 3D-563 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 9.11 punktą, Agentūra kaupia ir sistemina informaciją, kurios reikia valstybės ir ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai priemonėms įgyvendinti bei teikia Žemės ūkio ministerijai reikalingus duomenis priežiūrai atlikti. Visų pirma pastebėtina, jog pareiškėjas padidėjusių paklausimų skaičių iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos grindžia tik dviejų mėnesių laikotarpiu. Antra, bylos medžiaga rodo, kad padidėjusį pavedimų Agentūrai skaičių analizuojamu laikotarpiu lėmė ne savitiksliai Ministerijos nurodymai ir siekis daryti pareiškėjui psichologinį spaudimą, tačiau objektyvios priežastys: gautų skundų dėl pareiškėjo vadovaujamos įstaigos veiklos nagrinėjimas, atliekamas auditas, paraiškų ir mokėjimo prašymų nagrinėjimo vėlavimai ir kt. Trečia, šie pavedimai buvo adresuoti ne pareiškėjui kaip vadovui, o tam tikriems Agentūros struktūriniams padaliniams ar konkretiems darbuotojams. Ketvirta, nėra jokio pagrindo išvadai, jog duodant pavedimus ar prašant pateikti informaciją yra siekiama daryti psichologinį spaudimą atitinkamo viešojo administravimo subjekto vadovui (užduočių vykdytojui), nes paprastai pavedimą duodančio subjekto, šiuo atveju Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atliekamos funkcijos ir jų atlikimo terminai dažnu atveju yra nulemti imperatyvių teisės normų, įpareigojančių viešosios valdžios subjektus tinkamai ir laiku vykdyti pavestas funkcijas. Penkta, galiausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad užduočių skyrimas, rūpinimasis jų tinkamu įvykdymu negali būti traktuojami kaip psichologinis ar kitoks spaudimas <...> (žr., pvz., 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020).

69. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad informacijos, dokumentų ir ataskaitų teikimas Ministerijai yra tiesioginė pareiškėjo vadovaujamos įstaigos pareiga, taip pat ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos vadovo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos reikalaujamos informacijos apimtis priklauso ne nuo Ministro valios, o nuo objektyvių aplinkybių, sąlygojančių poreikį Ministerijai tokius duomenis ir dokumentus gauti, todėl Agentūrai teikti Ministerijos paklausimai ir prašymai yra privalomi, jie numatyti Agentūros nuostatuose, tokie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, kuriais siekiama daryti psichologinį spaudimą pareiškėjui.

70. Dėl pareiškėjo atžvilgiu atlikto 360 laipsnių kompetencijų vertinimo pastebėtina, jog pareiškėjas neįvardijo jokių procedūrinių pažeidimų, apart tų, kad į šį procesą įsikišo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, paskirdama į pareiškėjo vertinimo komisiją asmenis, kurie jam yra nepalankūs, tačiau pareiškėjas nedetalizuoja, kodėl šie asmenys yra jam būtent nepalankūs. Nors Ministras kaip tiesioginis vadovas, pareiškėjo kompetencijas įvertino pačiais žemiausiais balais, tačiau jis įgyvendino savo diskrecijos teisę įvertinti pareiškėjo kaip įstaigos vadovo veiklą, todėl tokie Ministro veiksmai nėra ir negali būti laikomi mobingo apraiškomis.

71. A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad tiesioginis jo vadovas, be kita ko, visiškai nepagrįstai reikalavo pareiškėją pateikti informaciją apie jo anglų kalbos lygį. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40P-32 patvirtinto Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pareigybės aprašyme yra įtvirtintas specialusis reikalavimas – anglų kalbos mokėjimas pažengusio vartotojo lygmens B2 lygiu. Kadangi pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. birželio mėn. mokėsi bendrinės anglų kalbos B1 lygiu, kilo abejonių (pareiškėjas lankė žemesnio lygio anglų kalbos kursus ilgiau nei pusę metų po to, kai buvo paskirtas vadovauti NMA, nors realiai tinkamą anglų kalbos žinių lygį pasiekė tik 2022 metais) dėl pakankamo anglų kalbos lygio pareigoms užimti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie veiksmai, kai kilus abejonėms siekiama išsiaiškinti tikrąjį anglų kalbos mokėjimo lygį, t. y. ar asmuo atitinka jo pareigybės aprašyme vieną iš specialiųjų reikalavimų, taip pat negali būti vertinami kaip psichologinis smurtas (mobingas).

72. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad atliekami mobingo veiksmai jo atžvilgiu pasireiškė ir menkinant jo reputaciją visuomenės informavimo priemonėse – televizijos kanalo (LNK) laidoje „KK2“ ((duomenys neskelbtini)), taip pat Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto 2022 m. spalio 10 d. posėdyje. Ministras minėtoje laidoje pasisakė tik dėl pradėtų tarnybinių patikrinimų (dėl ko jie pradėti) ir kodėl neužbaigti (aiškinantis situaciją vadovas ilgai susirgo), t. y. buvo pateiktas bendro pobūdžio komentaras, objektyviai apibūdinantis situaciją. Taigi peržiūrėjusi ir išklausiusi LNK laidos „KK2“ vaizdo įrašą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jokių psichologinio smurto (mobingo) apraiškų nemato.

73. Bylos medžiagos duomenimis į Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetą kreipėsi Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos profesinė sąjunga ir darbo taryba dėl Ministerijos prašomos pateikti informacijos apimties ir įvykdymo terminų. Šiame posėdyje dalyvavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kancleris, kuris iš esmės atsakė į kreipimąsi išdėstytus klausimus (dėl didelio paklausimų skaičiaus, dėl tarnybinių patikrinimų, dėl audito ir dėl Agentūros administracijos struktūros). Trumpai posėdžio metu kalbėjęs Ministras akcentavo tik poreikį spręsti administracinius klausimus ir kad nebūtina tų klausimų kelti į politinį lygmenį. Tai reiškia, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto 2022 m. spalio 10 d. posėdyje visiškai nebuvo minimas.

74. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tiesioginio valdymo įvedimu, Ministerijos veiksmų derinant Agentūros išlaidų planus ateinantiems metams, vykimo į komandiruotes ribojimo visumoje ir pareiškėjo sveikatos būklės. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

75. Pareiškėjo skunduose išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog su pareiškėju atsakovai elgėsi netinkamai, t. y. naudojo psichologinį smurtą (mobingą). Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. kaip Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos vadovo atžvilgiu veiksmai buvo atliekami dėl nepakankamai gerai organizuoto jo vadovaujamos institucijos darbo ir kitų objektyvių priežasčių. Susiklosčiusioje situacijoje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovų atlikti veiksmai ir Ministro kaip vadovo santykiai su pareiškėju galėtų būti tapatinami su nepagarbiu bendravimu, apkalbomis, žeminimu, įžeidinėjimu, ignoravimu, bendravimu pakeltu tonu, patyčiomis, nekonstruktyvia kritika, pasiekimų menkinimu ir pan. Įvertinęs bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ministras bei Ministerija pareiškėjo atžvilgiu elgėsi pagarbiai, jo nežemino, jam buvo sudarytos tinkamos sąlygos darbui, užduotys buvo skiriamos Agentūrai, o ne pareiškėjui asmeniškai, nebuvo jokių priežasčių eliminuoti arba net izoliuoti pareiškėją nuo kolegų, todėl atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, tuo labiau apskritai nenaudojo psichologinio smurto (mobingo).

76. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų administracinėje byloje esančių įrodymų ir juos įvertino selektyviai, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

77. A. M. taip pat prašo priteisti iš atsakovų solidariai 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

78. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio pagrindo atsakovų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamu atveju A. M. neįrodė būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Ministro ir Ministerijos neteisėtos veikos, kas reiškia, kad minėti viešojo administravimo subjektai nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su psichologiniu spaudimu (mobingu) neatliko. Vadinasi, nenustačius Ministro ir Ministerijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

79. Taip pat nebuvo jokio pagrindo įpareigoti Ministrą nutraukti psichologinio smurto (mobingo) veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Be kita ko, Ministro 2023 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 3P-46 pareiškėjas atleistas iš Agentūros direktoriaus pareigų.

80. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš pareiškėjo A. M. atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos naudai 4 366,18 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt šešis eurus ir 18 cnt) bylinėjimosi išlaidų. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

81. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.

82. Teisėjų kolegija, taikydama šios nutarties 81 punkte nurodytas teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą aiškinimo ir taikymo taisykles, prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo galimybę valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams. Paprastai valstybės ir savivaldybių institucijos savo organizacinėse struktūrose turi atitinkamus darinius (juridinius padalinius), kurie atstovauja juos teismuose ir pan. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės (byla nėra ypatingai sudėtinga, apimtis taip pat nelaikytina tokia pateisinančia priežastimi) naudotis advokatų paslaugomis, todėl prašymas priteisti iš pareiškėjo atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teismo turėjo būti netenkinamas.

83. Analogiškais motyvais netenkinamas Ministerijos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

84. A. M. apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nors atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keičiamas, tačiau nėra jokio pagrindo vertinti, kad galutinis baigiamasis teismo aktas priimtas pareiškėjo naudai.

85. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl A. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, sprendimo dalis, kuria priteistas iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai 4 366,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, naikintina, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš pareiškėjo A. M. atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos naudai 4 366,18 Eur (keturi tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt šeši eurai ir 18 cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.