Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-363-796/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-22
Bylos Nr.: e2A-363-796/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-07628-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Kristina Domarkienė (pirm.), Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė
Atsakovas: City Art
Trečiasis asmuo: Valstybinė mokesčių inspekcija
Ieškovas: BUAB Avola

Civilinė byla Nr. e2A-363-796/2021Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07628-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.6; 3.2.8.1; 3.3.1.18.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „CITY ART“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Avola“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „CITY ART“ dėl piniginių lėšų grąžinimo, procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Avola“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „CITY ART“ 1 702,00 Eur sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. liepos 9 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 buvo pripažintas negaliojančiu ieškovės ir atsakovės 2017 m. liepos 31 d. tarpinis atliktų (įvykdytų) paslaugų aktas Nr. 3. Pripažinus negaliojančiu atliktų darbų aktą, kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atsakovei atsirado pareiga sugrąžinti 1 702,22 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) ieškovei, todėl ieškovė atsakovei išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė jas atmetė. Ieškovės manymu, tokia atsakovės pozicija nėra pagrįsta. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 83 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Dėl to atsakovei reiškiamas reikalavimas sumokėti ieškovei kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodytas PVM sumas.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „CITY ART“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė reikalauja iš atsakovės grąžinti kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodytas PVM sumas, tačiau visus mokesčius administruoja mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija). Atsakovės manymu, kadangi ieškovė neteisingai deklaravo ir sumokėjo PVM į valstybės biudžetą, o ne į atsakovės sąskaitą, ieškovė sugrąžinti PVM turi reikalauti ne iš atsakovės, o iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Pažymėjo, jog kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu ieškovė nebebuvo PVM mokėtoja, todėl neturėjo teisės jų išrašyti. Atsakovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės nurodytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio nuostatos savaime nelemia atsakovei tenkančios prievolės. Atsakovės nuomone, jeigu ieškovė permokėjo PVM, ji turi kreiptis ne į atsakovę, o į mokesčių administratorių dėl šio mokesčio sugrąžinimo. Atsakovė prašė civilinę bylą nutraukti, o civilinės bylos nenutraukus, ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

3. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į ieškinį prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad, pagal Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenis, BUAB „Avola“ kreditinių sąskaitų pagrindu yra patikslinusi 2017 m. gegužės–liepos mėn. PVM deklaracijas. Patikslintų deklaracijų pagrindu atsiradusios mokėtinos į valstybės biudžetą sumos buvo padengtos atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. buvo įskaitytos bendrovės turėtos permokos. Ieškovė savo pareigą valstybei įvykdė deklaravusi ir sumokėjusi PVM.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinys tenkintas, priteista ieškovei BUAB „Avola“ iš atsakovės UAB „CITY ART“ 1 702,00 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 1 702,00 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteista iš atsakovės UAB „CITY ART“ 38,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismo motyvai:

4.1 Ieškovė BUAB „Avola“ neginčija mokesčių administratoriaus veiksmų negrąžinant jai PVM (nepriimant PVM deklaracijų tikslinimo), ji ginčo PVM yra deklaravusi, mokėtinas PVM yra padengtas. Mokestinio ginčo, kuris nenagrinėjamas civilinio proceso tvarka, ieškovė nesiekia inicijuoti. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad ji nėra PVM administruojantis subjektas ir šio mokesčio grąžinti neturi įgaliojimų, tačiau konstatavo, jog vien tai, kad atsakovė neturi nei teisės, nei pareigos grąžinti PVM ieškovei, nereiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovės nagrinėjamu atveju nesusiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos teismas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes turi kvalifikuoti ir, juos kvalifikavęs, ginčą išspręsti pagal jam taikytinas civilinės teisės normas. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo civilinę bylą nutraukti remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punktu.

4.2 Teismas nustatė, kad UAB „Avola“ (rangovė) yra išrašiusi atsakovei UAB „CITY ART“ (užsakovei) keturias PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus pagal 2017 m. kovo 30 d. Statybos rangos sutartį Nr. 30/30/2017: 2017 m. gegužės 22 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 30 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 31 d. – (duomenys neskelbtini) Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 buvo pripažintas negaliojančiu UAB „CITY ART“ ir UAB „Avola“ 2017 m. liepos 31 d. tarpinis atliktų (įvykdytų) paslaugų aktas Nr. 3, ieškovei UAB „CITY ART“ iš UAB „Avola“ priteista 9 420,00 Eur suma. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, jog UAB „CITY ART“ įrodė, kad faktiškai UAB „Avola“ jokių 2017 m. kovo 30 d. sutartyje numatytų darbų neatliko šioje sutartyje numatytais terminais ir tvarka, todėl UAB „CITY ART“ pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį ir reikalauja grąžinti sumokėtą avansą už darbus, kurie neatlikti. Minėtam teismo sprendimui įsiteisėjus, BUAB „Avola“ išrašė tris kreditines sąskaitas faktūras: 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini). Šiose kreditinėse sąskaitose, be kita ko, nurodytas ieškovei grąžintinas PVM, bendra suma – 1 702,22 Eur.

4.3 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 4 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad BUAB „Avola“ bankroto administratorius, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2018 m. rugpjūčio 13 d. pateikė patikslintas 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn, PVM deklaracijas, kuriose panaikinama pardavimų apmokestinamoji vertė – 8 105,78 Eur ir 1 702,00 Eur pardavimo PVM pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendrovė sandorio aplinkybių pasikeitimus gali įforminti kreditiniu dokumentu esant abiejų šalių sutikimui, kai kreditinė sąskaita įtraukiama į abiejų įmonių buhalterinę apskaitą, ir taip gali koreguoti pardavimo PVM. 2018 m. spalio 1 d. bendrovės bankroto administratorius patikslino 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijas, įtraukdamas minėtus pardavimus UAB „CITY ART“, bendrai deklaruodamas 1 702,00 Eur pardavimo PVM. Teismas konstatavo, jog ieškovei BUAB „Avola“ 1 702,00 Eur PVM liko negrąžintas dėl to, kad nebuvo abiejų šalių – BUAB „Avola“ ir UAB „CITY ART“ – sutikimo įforminti sandorio aplinkybių pasikeitimus kreditiniu dokumentu, t. y. UAB „CITY ART“ kreditinių sąskaitų neįtraukė į savo apskaitą, nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nepatikslino 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijų.

4.4 Teismas pažymėjo, jog trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog kadangi teismo sprendimu atliktų darbų aktas (kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros) pripažintas negaliojančiu (t. y. laikoma, kad paslaugos nebuvo suteiktos), tai pardavėja BUAB „Avola“, atsižvelgdama į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtų aplinkybių pasikeitimus turėjo patikslinti išrašydama kreditinį dokumentą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog ieškovė teisėtai ir pagrįstai išrašė 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditines PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu jai galėjo būti sugrąžintas 1 702,00 Eur PVM, jei atsakovė UAB „CITY ART“ būtų šias sąskaitas įtraukusi į apskaitą ir patikslinusi savo PVM deklaracijas. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę susigrąžinti iš valstybės PVM, tačiau šios teisės negalėjo realizuoti dėl atsakovės veiksmų. Ieškovė, negalėdama realizuoti šios teisės, patiria netiesioginių nuostolių – negauna pajamų, kurios civilinėje teisėje yra pripažįstamos žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, jog byloje yra nustatytas ieškovės turtinės žalos faktas ir dydis.

4.5 Teismas konstatavo, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, jog paslaugos nebuvo suteiktos, tiek rangovei, tiek užsakovei atsirado pareiga įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, atsakydama į šalių ir teismo užduotus klausimus, nurodė (DOK-47564), kad tiek pardavėja BUAB „Avola“ (neatsižvelgiant į tai, kad ji jau ne PVM mokėtoja), tiek pirkėja UAB „CITY ART“ kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus duomenis turėjo įtraukti į savo PVM apskaitą bei mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (forma FR0600); kadangi paslaugos nebuvo suteiktos, tai pirkėja UAB „CITY ART“, paslaugų pirkimo PVM įtraukusi į PVM atskaitą, turėjo patikslinti PVM deklaraciją (forma FR0600) to mokestinio laikotarpio, kurį buvo įtraukti paslaugas įforminančios PVM sąskaitos faktūros duomenys; pagal Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų duomenų tvarkymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55, nuostatas apmokestinamieji asmenys PVM mokėtojai privalo Valstybinei mokesčių inspekcijai teikti išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos elektroninių sąskaitų faktūrų (i. SAF) posistemyje; todėl pirkėjai UAB „CITY ART“ – PVM mokėtojai buvo prievolė pateikti gautos kreditinės PVM sąskaitos duomenis minėtame registre; tuo tarpu pardavėjai BUAB „Avola“ tokios prievolės nebėra, nes ji jau nebe PVM mokėtoja. Teismas pažymėjo, jog atsakovė UAB „CITY ART“ pripažino, kad aptariamų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą nėra įtraukusi, duomenų apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra pateikusi. Teismas konstatavo, jog atsakovė UAB „CITY ART“, kreditinių PVM sąskaitų faktūrų neįtraukdama į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą, nepateikdama duomenų apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai, atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintas nuostatas.

4.6 Teismas taip pat nurodė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymuose į klausimus nurodyta (DOK-47564), jog BUAB „Avola“ PVM nebuvo grąžintas dėl to, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto 2018 m. spalio 4 d. operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, jog BUAB „Avola“ nepagrįstai 2018 m. rugpjūčio 13 d. patikslino PVM deklaracijas, kuriose panaikino pardavimų apmokestinamąją vertę – 8 105,78 Eur ir atitinkamai pardavimo PVM 1 702,00 Eur suma, kadangi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalį BUAB „Avola“ kreditiniu dokumentu galėjo įforminti sandorio tarp jos ir UAB „CITY ART“ pasikeitimus tik esant abiejų šalių sutikimui, o kreditinės sąskaitos turėjo būti įtrauktos į abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą, tokiu būdu suteikiant galimybę koreguoti pardavimo PVM; BUAB „Avola“ bankroto administratorius pagal operatyvaus patikrinimo metu nustatytus neatitikimus 2018 m. spalio 1 d. patikslino PVM deklaracijas pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), deklaruodamas 1 702,00 Eur pardavimo PVM; patikslinus PVM deklaracijas, grąžintino PVM neliko. Teismas konstatavo, kad ieškovei grąžintino PVM neliko būtent dėl to, kad nebuvo suderintų ieškovės ir atsakovės veiksmų teikiant duomenis apie ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y. ieškovė šiuos veiksmus atliko, o atsakovė jų neatliko. Būtent dėl to ieškovės patikslinimai buvo nesuderinami su teisės aktų nuostatomis ir ieškovei liko pareiga būti sumokėjus 1 702,00 Eur PVM. Teismas pažymėjo, kad minėtos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo normos yra imperatyvios, todėl aptariamas abiejų šalių sutikimas dėl kreditinių sąskaitų įtraukimo į apskaitą, kuris būtinas, kad nagrinėjamu atveju pardavėjui būtų grąžinamas PVM, turi būti suprantamas kaip abiejų šalių (pirkėjo ir pardavėjo) suderinti veiksmai tikslinant mokestinius duomenis, siekiant užtikrinti teisingą jo apskaičiavimą abiem subjektams, o ne kaip šalies, šiuo atveju pirkėjo, diskrecija duoti sutikimą ar jo neduoti, teikti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai ar jų neteikti.

4.7 Teismas pažymėjo ir tai, jog atsakovė, būdama PVM mokėtoja, privalo žinoti ir tinkamai vykdyti įstatyme nustatytas su šio mokesčio mokėjimu susijusias pareigas. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta atsakovės buhalterė T. Ž. nurodė, kad ji bandė pateikti ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau sistemoje buvo rodoma klaida, nes ieškovė tuo metu nebebuvo PVM mokėtoja (jai buvo iškelta bankroto byla), be to, atsakovė gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą, kad ne PVM mokėtojas negali išrašyti sąskaitų faktūrų. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymuose į klausimus (DOK-47564) nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog BUAB „Avola“ PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu buvo PVM mokėtoja, tai ir įsigaliojus teismo nutarčiai (jau nebūdama PVM mokėtoja) ji turėjo išrašyti tokį dokumentą, kokiu buvo įformintas pradinis paslaugų teikimas, t. y. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą; atsižvelgiant į tai, kad asmuo, būdamas PVM mokėtoju, paslaugų tiekimą įformino PVM sąskaita faktūra, tai ir po prekių tiekimo (paslaugų teikimo) įvykusius ūkinės operacijos pasikeitimus jis turi įforminti kreditine (debetine) PVM sąskaita faktūra, neatsižvelgdamas į tai, kad minėtas asmuo kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentu jau yra išsiregistravęs iš PVM mokėtojų registro. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės nurodomos kliūtys sistemoje pateikti kreditines PVM sąskaitas faktūras dėl to, kad BUAB „Avola“ jau nebebuvo PVM mokėtoja, buvo techninės, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų šias kliūtis bandžiusi pašalinti ir įvykdyti savo pareigą pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo ir tai, jog atsakovės UAB „CITY ART“ iš teisės aktų kylanti pareiga įtraukti į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras bei pateikti duomenis apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai neišnyksta ir tuo atveju, jei ieškovė yra skolinga atsakovei UAB „CITY ART“ (dabar – jos teisių perėmėjui trečiajam asmeniui D. P.) pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018. Bankrutuojančios įmonės kreditorių turtiniai reikalavimai yra tenkinami pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas bei šiame įstatyme numatytą eiliškumą ir neeliminuoja kreditorių pareigos veikti pagal įstatymus, o pagal juos neveikiant – atlyginti bankrutuojančiai įmonei žalą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovės kaltė dėl ieškovės patirtų nuostolių taip pat įrodyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „CITY ART“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti atsakovei iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

5.1 Atsakovės nuomone, byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, kadangi byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Ji nesutinka su teismo išvada, jog tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pažymi, jog, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnio 5 dalies nuostatas, jeigu PVM mokėtojas likviduojamas arba apmokestinamasis asmuo išregistruojamas iš PVM mokėtojų, grąžintinas neįskaitytas ir negrąžintas PVM skirtumo likutis grąžinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) nustatyta tvarka. Ieškovė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, todėl, remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnio 5 dalimi, ieškovei PVM likutis (1 702,00 Eur) turi būti grąžinamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė nepateikė duomenų, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į mokesčių administratorių dėl PVM permokos grąžinimo. Mano, jog 1 702,00 Eur PVM ieškovei turi būti grąžintas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne teismui civilinėje byloje nustačius, kad 1 702,00 Eur žalą ieškovei padarė atsakovė. Be to, ieškovė, nesutikdama su mokesčių administratoriaus veiksmais, juos galėjo skųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymu, kuriame reglamentuojama mokesčių sumokėjimo ir apskaičiavimo tvarka, nustatomos mokesčių mokėtojų pareigos, o ne CK nuostatomis. Teismas mokestinius šalių santykius ydingai išsprendė civilinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

5.2 Atkreipia dėmesį, jog panašioje civilinėje byloje Nr. e2-356-302/2020 tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai pripažino, jog tokio pobūdžio byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

5.3 Pažymi, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendime pripažino, jog nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiomis šalių į buhalterinę apskaitą įtrauktas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė pagrįstai savo 2017 m. gegužės–liepos mėn. PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM pagal minėtas sąskaitas faktūras.

5.4 Skundžiamu sprendimu nebuvo įvertinta, kad 7 000,00 Eur atsakovė ieškovei išmokėjo kaip avansą ir tik 2 420,00 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą.

5.5 Mano, jog šiuo atveju nepagrįstai nebuvo remtasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio komentaru (http://www.infolex.1t/ta/14401:str83), kur išaiškinta, kad, nutraukus, pavyzdžiui, lizingo sutartį ir prekės negrąžinus, kreditinė PVM sąskaita faktūra negali būti išrašoma. Jeigu nutraukus sutartį prekė yra sugrąžinama, tačiau vėliau, tai kreditinė PVM sąskaita faktūra išrašoma nutraukus sutartį (t. y. neatsižvelgiant į tai, kada turtas grąžinamas). Tuo atveju, jeigu lizingo sutartis dėl tam tikrų priežasčių yra nutraukiama, o lizinguojamas turtas yra negrąžinamai prarastas (pavyzdžiui, pavogtas) ir negalės būti sugrąžintas lizingo bendrovei, tai lizingo bendrovė dėl tokio turto susigrąžinimo neturi išrašyti kreditinės PVM sąskaitos faktūros, o jeigu kreditinė PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, ji turi būti anuliuojama. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu pripažinus negaliojančiu 2017 m. liepos 31 d. tarpinį atliktų (įvykdytų) paslaugų aktą Nr. 3, atsakovei iš ieškovės buvo priteista 9 420,00 Eur suma, tačiau ieškovė šios sumos atsakovei neatlygino. Atsakovė neturi jokių galimybių atgauti šią sumą, nes atsakovės visas teises ir pareigas ieškovės bankroto byloje perėmė trečiasis asmuo D. P.. Todėl ieškovė dėl PVM susigrąžinimo neturėjo išrašyti kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, o kadangi jos buvo išrašytos, jos turi būti anuliuojamos.

5.6 Nurodo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kokiu įstatyme numatytu pagrindu ji atsakovei išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras. Pažymi, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu PVM sąskaitų faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nepripažino negaliojančiomis. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio komentaru, ieškovė, negrąžinusi atsakovei 9 420,00 Eur, negalėjo išrašyti kreditinių PVM sąskaitų faktūrų. Ieškovės išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovė yra atsiskaičiusi su atsakove. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), mano, jos turėjo būti anuliuotos.

5.7 Pažymi, jog teismas nevertino ir nieko nepasisakė apie tai, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetais, visos privalomos mokesčių deklaracijos yra pateiktos ir valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetui nėra skolinga.

5.8 Atkreipia dėmesį, jog ieškovė visiškai neįrodinėjo sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti visumos. Teismas už ieškovę suformavo jos reikalavimus ir už ieškovę byloje nustatė visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

5.9 Mano, jog teismas nepagrįstai įžvelgė atsakovės neteisėtus veiksmus. Nesutinka, jog atsakovei pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnį atsirado pareiga įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą. Pažymi, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnyje nėra nustatyta pareiga atsakovei įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą, todėl jokių draudžiančių veiksmų (neteisėto veikimo) atsakovė neatliko. Pažymi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2020 m. liepos 3 d. atsakyme nurodė, kad, kilus ginčui dėl PVM sąskaitos faktūros išrašymo, ginčai turėtų būti sprendžiami abipusiu susitarimu.

5.10 Mano, jog teismas nepagrįstai įžvelgė priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos. Teismas pripažino, kad nebuvo suderintų ieškovės ir atsakovės veiksmų teikiant duomenis apie ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau visą kaltę perkėlė atsakovei ir visiškai nevertino ieškovės veiksmų – PVM deklaracijų tikslinimo nepasiekus šalių susitarimo.

5.11 Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai nustatė atsakovės kaltę. Pažymi, jog atsakovei nebuvo taikyta jokia administracinė, mokestinė ar civilinė atsakomybė, todėl neegzistuoja jokia atsakovės kaltės forma. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta atsakovės buhalterė T. Ž. nurodė, jog ji bandė pateikti ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau sistemoje buvo rodoma klaida, nes ieškovė tuo metu nebebuvo PVM mokėtoja. Tai patvirtina, kad atsakovė nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas nevertino, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos sistema neleido atsakovei pateikti ginčo kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kurias išrašė jau nebe PVM mokėtoja. Mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nebandė šių kliūčių šalinti ir įvykdyti savo pareigos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pažymi, jog atsakovės elgesys atitiko protingo, pareigingo bei sąžiningo asmens elgesio standartus.

Atsiliepimas

5.12 Pažymi, jog teismas visiškai nesivadovavo Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktu atsiliepimu, kuriame apie jokius atsakovės neteisėtus veiksmus nebuvo užsiminta.

5.13 Mano, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, esminę reikšmę suteikė išskirtinai ieškovės pozicijai ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog ginčai tarp sandorio šalių turi būti sprendžiami abipusiu susitarimu, kaip tai reglamentuota Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, o ne kaip tai interpretuoja teismas.

6. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

6.1 Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių yra susiklostę ne mokestiniai, bet civiliniai teisiniai santykiai. Ieškovė šioje civilinėje byloje neginčija mokesčių administratoriaus veiksmų negrąžinant jai PVM. Ginčas vyksta tarp dviejų ūkio subjektų, ieškovė siekia susigrąžinti jos sumokėtą PVM, todėl teisingai teismas šį šalių ginčą sprendė pagal civilinės teisės normas.

6.2 Pažymi, jog, remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatomis, BUAB „Avola“ kreditiniu dokumentu galėjo įforminti sandorio tarp jos ir UAB „CITY ART“ pasikeitimus, o kreditinės sąskaitos turėjo būti įtrauktos į abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą, tokiu būdu suteikiant galimybę koreguoti ieškovei pardavimo PVM. BUAB „Avola“ negali vienašališkai įtraukti išrašytų kreditinių sąskaitų į savo apskaitą ir tikslinti PVM ataskaitos.

6.3 Kadangi teismo sprendimu atliktų darbų aktas (kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros) pripažintas negaliojančiu (t. y. laikoma, kad paslaugos nebuvo suteiktos), tai pardavėja (ieškovė), atsižvelgdama į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtų aplinkybių pasikeitimus turėjo patikslinti išrašydama kreditinį dokumentą. Todėl ieškovė teisėtai ir pagrįstai išrašė 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditines sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu ieškovei galėjo būti sugrąžinta 1 702,00 Eur PVM suma, jei atsakovė būtų šias sąskaitas įtraukusi į apskaitą ir patikslinusi savo PVM deklaracijas.

6.4 Pažymi, jog minėtos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo normos yra imperatyvios, todėl abiejų šalių sutikimas dėl kreditinių sąskaitų įtraukimo į apskaitą, kuris būtinas, kad pardavėjui būtų grąžinamas PVM, turi būti suprantamas kaip abiejų šalių (pirkėjo ir pardavėjo) suderinti veiksmai tikslinant mokestinius duomenis, siekiant užtikrinti teisingą jo apskaičiavimą abiem subjektams, o ne kaip šalies, šiuo atveju pirkėjo, diskrecija duoti sutikimą ar jo neduoti, teikti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai ar jų neteikti. Atsakovė, kreditinių PVM sąskaitų faktūrų neįtraukdama į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą, nepateikdama duomenų apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai, atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintas nuostatas.

6.5 Suinteresuoto asmens nuomone, teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas pagrįstai nusprendė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, jog paslaugos nebuvo suteiktos, tiek ieškovei, tiek atsakovei atsirado pareiga įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą. Teismui nustačius, kad ūkinė operacija neįvyko (paslaugų teikimo nebuvo), UAB „CITY ART“ į PVM atskaitą įtraukta PVM suma turėjo būti patikslinta ir grąžinta į biudžetą, pateikiant patikslintas PVM deklaracijas. BUAB „Avola“ 1 702,00 Eur PVM liko negrąžintas būtent dėl to, kad nebuvo abiejų šalių – BUAB „Avola“ ir UAB „CITY ART“ – sutikimo įforminti sandorio aplinkybių pasikeitimus kreditiniu dokumentu, t. y. UAB „CITY ART“ kreditinių sąskaitų neįtraukė į savo apskaitą, nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nepatikslino 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijų. Atsakovei neatlikus minėtų veiksmų, ieškovė prarado teisę susigrąžinti sumokėtą PVM iš valstybės biudžeto.

6.6 Atsakovė savo kaltę neigia motyvuodama tuo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos sistema nepriėmė jos teikiamų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, tačiau teismas teisingai pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų šias kliūtis bandžiusi pašalinti ir įvykdyti savo pareigą pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras.

6.7 Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo teisę susigrąžinti iš valstybės PVM, tačiau šios teisės negalėjo realizuoti dėl atsakovės veiksmų. Ieškovė, negalėdama realizuoti šios teisės, patyrė netiesioginių nuostolių – negavo pajamų, kurios civilinėje teisėje yra pripažįstamos žala.

Atsiliepimas

7. Ieškovė BUAB „Avola“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

7.1 Mano, jog byla turėjo būti nagrinėjama civilinio proceso tvarka, nes tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ne mokestinis ginčas. Pažymi, jog remtis atsakovės cituojama civiline byla Nr. e2-356-302/2020 šiuo atveju negalima, nes sprendžiami skirtingi klausimai.

7.2 Ieškovės nuomone, UAB „CITY ART“ privalėjo tikslinti PVM deklaraciją, tačiau to nepadarė. Pažymi, jog teismo posėdžio metu apklausta T. Ž. patvirtino, kad atsakovė per „Mano VMI“ apskaitą teikė kreditines sąskaitas, gautas iš ieškovės, tačiau dėl techninių kliūčių užbaigti kreditinių sąskaitų pateikimo procedūros nepavyko. T. Ž. apklausos metu nurodė, kad teismo sprendimu pripažinus, jog paslaugos nebuvo suteiktos, t. y. nebuvo teiktos iš viso, ieškovės išrašytas kreditines sąskaitas reikėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi, už atsakovės apskaitą atsakingas asmuo pripažino, kad atsakovei buvo žinoma pareiga pateikti patikslintą PVM deklaraciją.

7.3 Valstybinė mokesčių inspekcija byloje teikė atsakymus raštu į užduotus klausimus. Pateikti atsakymai patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrindą pateikti kreditines PVM sąskaitas atsakovei po to, kai teismo sprendimu buvo pripažinta, kad paslaugos nebuvo suteiktos. Valstybinė mokesčių inspekcija akcentavo, kad svarbu yra tai, jog PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu, t. y. 2017 m. gegužės–liepos mėn., ieškovė buvo PVM mokėtoja. Konstatavus, kad paslaugos nebuvo suteiktos, ieškovė, jau nebebūdama PVM mokėtoja, turėjo išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, o pirkėjas – atsakovė kreditinėje sąskaitoje nurodytus duomenis turėjo įtraukti į savo PVM apskaitą bei mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją, tačiau to atsakovė, nors ir pradėjo, bet iki galo neužbaigė.

7.4 Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė privalo grąžinti ieškovei 1 702,00 Eur, nes atsakovė nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktas 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditines PVM sąskaitas faktūras.

7.5 Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi, sandorio pasikeitimai gali būti įforminti kreditiniu dokumentu, esant abiejų šalių sutikimui, kai kreditinė sąskaita būtų įtraukta į abiejų įmonių buhalterinę apskaitą, ir taip koreguoti pardavimo PVM. Kadangi atsakovė nesutinka sandorio aplinkybių pasikeitimo įforminti kreditiniu dokumentu su abiejų šalių sutikimu ir toliau deklaruoja pirkimo PVM, tokiu atveju privalo ieškovei atlyginti 1 702,22 Eur.

8. 2021 m. kovo 22 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas ieškovės atstovo prašymas dėl apeliacinėje instancijoje ieškovės patirtų atstovavimo išlaidų rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą priteisimo. Prašo priteisti ieškovei iš atsakovės 847,00 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu pateiktos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. kovo 4 d., 2021 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymai.

9. 2021 m. kovo 31 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Prašo priteisti atsakovei iš ieškovės 500,00 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant apeliacinį skundą. Kartu pateikta sąskaita už teisines paslaugas, serija DI, Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2021 m. sausio 28 d. mokėjimo nurodymas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

12. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, t. y. prievolės atlyginti ieškovei jos patirtus netiesioginius nuostolius – negautas pajamas (žalą), kadangi atsakovė ieškovės 2018 m. rugpjūčio 10 d. išrašytų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų neįtraukė į savo PVM apskaitą ir nepatikslino 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijų, dėl to ieškovė prarado galimybę susigrąžinti iš valstybės biudžeto 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM.

Faktinės bylos aplinkybės

13. Ieškovė BUAB „Avola“ (rangovė) pagal 2017 m. kovo 30 d. Statybos rangos sutartį Nr. 30/03/2017 atsakovei UAB „CITY ART“ (užsakovei) savo jėgomis ir darbo priemonėmis įsipareigojo atlikti patalpų remonto darbus. Ieškovė (rangovė) iš atsakovės (užsakovės) gavo išankstinius avansinius mokėjimus, iš viso – 9 420,00 Eur. Ieškovė 2017 m. gegužės–liepos mėn. išrašė atsakovei UAB „CITY ART“ keturias PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus pagal 2017 m. kovo 30 d. Statybos rangos sutartį Nr. 30/30/2017, t. y. 2017 m. gegužės 22 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 30 d. – (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 31 d. – (duomenys neskelbtini) Šios PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į ieškovės ir atsakovės buhalterinę apskaitą.

14. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 buvo pripažintas negaliojančiu UAB „CITY ART“ ir BUAB „Avola“ 2017 m. liepos 31 d. tarpinis atliktų (įvykdytų) paslaugų aktas Nr. 3. Minėtu sprendimu UAB „CITY ART“ iš BUAB „Avola“ priteista 9 420,00 Eur suma. Šiame sprendime buvo konstatuota, jog faktiškai BUAB „Avola“ jokių darbų neatliko, todėl UAB „CITY ART“ pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį ir reikalauja grąžinti sumokėtą avansą už darbus, kurie neatlikti.

15. Minėtam teismo sprendimui įsiteisėjus, BUAB „Avola“, vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsniu, išrašė tris kreditines PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini). Šiose kreditinėse sąskaitose nurodytas ieškovei BUAB „Avola“ grąžintinas PVM, bendra suma – 1 702,22 Eur.

16. Ieškovė minėtas kreditines PVM sąskaitas faktūras pateikė atsakovei, tačiau pastaroji atsisakė jas įtraukti į savo PVM apskaitą ir patikslinti savo 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijas, motyvuodama tuo, jog ieškovė nebėra PVM mokėtoja.

17. Atsakovei neįtraukus minėtų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų į savo PVM apskaitą ir nepatikslinus 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijų, ieškovė prarado galimybę susigrąžinti iš valstybės biudžeto 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM.

Dėl bylos nagrinėjimo teisme civilinio proceso tvarka

18. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Anot apeliantės, byla pagal ieškovės ieškinį turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl to, kad byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, kadangi ieškovei PVM turi būti grąžintas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne taikant atsakovei civilinę atsakomybę. Atkreipia dėmesį, jog panašioje civilinėje byloje Nr. e2-356-302/2020 tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tokio pobūdžio byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Tokiai atsakovės pozicijai nei ieškovė, nei trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija nepritaria, jų nuomone, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ne mokestinis ginčas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, visų byloje dalyvaujančių asmenų pozicijas, paaiškinimus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl teisėtai ir pagrįstai byla buvo išnagrinėta teisme civilinio proceso tvarka.

19. Atsakovės cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-356-302/2020, buvo sprendžiama dėl atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus – pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją (forma FR0608) ir deklaruoti mokėtiną į biudžetą PVM nuo sudaryto nekilnojamojo turto pardavimo sandorio. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog byloje keliamas klausimas yra susijęs mokesčių mokėtojo prievole apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Mokesčių administravimo įstatymas yra specialusis teisės aktas, kuriame reglamentuojama mokesčių sumokėjimo ir apskaičiavimo tvarka, nustatomos mokesčių mokėtojų pareigos, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi būtent minėtu įstatymu, o ne CK nuostatomis. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą ir pagrįstai bylą nutraukė.

20. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės prievolės atlyginti ieškovei jos patirtus netiesioginius nuostolius – negautas pajamas (žalą) dėl to, kad atsakovė atsisakė ieškovės 2018 m. rugpjūčio 10 d. išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras įtraukti į savo PVM apskaitą ir patikslinti 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijas, dėl to ieškovė negali iš valstybės biudžeto susigrąžinti 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčijami mokesčių administratoriaus veiksmai – atsisakymas grąžinti ieškovei 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM. Pagal mokesčių administratoriaus pateikiamus išaiškinimus, ieškovė turi teisę susigrąžinti pardavimo PVM, tačiau tik tokiu atveju, jeigu atsakovė taip pat atliktų įstatyme numatytus veiksmus. Todėl nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovė atsisakė įtraukti ieškovės išrašytus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą ir patikslinti 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijas, ar tokių veiksmų neatlikimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su tuo, kad ieškovė nebegali susigrąžinti 1 702,00 Eur pardavimo PVM ir todėl patiria nuostolių. Taigi, akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovės civilinės atsakomybės klausimas.

21. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė 1 702,00 Eur pardavimo PVM gali susigrąžinti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka kreipdamasi į mokesčių administratorių. Trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta ir tai ne kartą buvo akcentuota bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jog ieškovė kreditinių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu galėjo susigrąžinti 1 702,00 Eur PVM sumą, jeigu atsakovė būtų šias sąskaitas įtraukusi į apskaitą ir patikslinusi savo PVM deklaracijas. Atsakovei neatlikus minėtų veiksmų, ieškovė prarado teisę susigrąžinti sumokėtą PVM iš valstybės biudžeto. Taigi, kaip matyti, tik nuo atsakovės, o ne kokio kito subjekto valios ir veiksmų priklausė ieškovės galimybė susigrąžinti 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM. Kadangi atsakovė kreditinių dokumentų neįtraukė į savo PVM apskaitą ir nepatikslino ginčo laikotarpio PVM deklaracijų, ieškovė neturi jokios teisės 1 702,00 Eur dydžio pardavimo PVM susigrąžinti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka kreipdamasi į mokesčių administratorių.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas anksčiau aptarta, atsižvelgusi į tai, kad atsakovės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-356-302/2020, buvo sprendžiami kito pobūdžio klausimai negu nagrinėjamoje civilinėje byloje, minėta nutartimi nesivadovauja. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ne mokestinis ginčas, todėl teisėtai ir pagrįstai byla išnagrinėta civilinio proceso tvarka. Pagrindo nutraukti bylą remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, kaip to prašo apeliantė, nėra.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

23. Atsakovė akcentuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu pripažino, jog nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiomis šalių į buhalterinę apskaitą įtrauktas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kadangi teismas minėtų PVM sąskaitų faktūrų nepripažino negaliojančiomis, atsakovės nuomone, ji pagrįstai savo 2017 m. gegužės–liepos mėn. PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

24. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą.

25. Taigi, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 pripažinus, kad faktiškai BUAB „Avola“ jokių darbų neatliko, ir priteisus iš BUAB „Avola“ (rangovės) UAB „CITY ART“ (užsakovei) pastarosios sumokėtą avansą, tokie aplinkybių pasikeitimai privalėjo būti tinkamai įforminti abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje. Ir nors minėtos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu nebuvo pripažintos negaliojančiomis, tai nėra pagrindas atsakovei remiantis jomis toliau deklaruoti pirkimo PVM. Teismui konstatavus, kad rangovė (ieškovė) užsakovei (atsakovei) jokių paslaugų nesuteikė, pagrindo atsakovei ir toliau deklaruoti pirkimo PVM pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nebeliko, kadangi atsakovė jokių paslaugų nenusipirko / neįgijo. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, jog teismui nustačius, kad ūkinė operacija neįvyko (paslaugų teikimo nebuvo), UAB „CITY ART“ į PVM ataskaitą įtraukta PVM suma turėjo būti patikslinta ir grąžinta į biudžetą, pateikiant patikslintas PVM deklaracijas.

26. Anot atsakovės, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnyje nėra nustatyta pareiga atsakovei įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą. Tačiau tokie atsakovės argumentai dėl pareigos nebuvimo visiškai nepagrįsti. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Iš šio teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog aptarti aplinkybių pasikeitimai gali būti įforminami arba kreditiniu dokumentu, arba debetiniu dokumentu. Šalių susitarimas turi būti tuo atveju, kai pirkėjas (klientas) išrašo debetinį dokumentą. Nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip pirkėja, jokio debetinio dokumento neišrašinėjo, vadinasi, šalių susitarimo nereikėjo. Šalims nesusitarus, kad aplinkybių pasikeitimas bus įformintas debetiniu dokumentu, aplinkybių pasikeitimą privalėjo įforminti ieškovė (kaip asmuo, kuris išrašė pradinį paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą) kreditiniu dokumentu. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą. Taigi, įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai numato pareigą pirkėjui (klientui, šiuo atveju – atsakovei) pasikeitimus, įformintus kreditiniais dokumentais, įtraukti į savo PVM apskaitą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog minėtos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos yra imperatyvios, todėl aptariamas abiejų šalių sutikimas dėl kreditinių sąskaitų apskaitymo, kuris būtinas, kad nagrinėjamu atveju pardavėjui būtų grąžinamas PVM, turi būti suprantamas kaip abiejų šalių (pirkėjo ir pardavėjo) suderinti veiksmai tikslinant mokestinius duomenis, siekiant užtikrinti teisingą jo apskaičiavimą abiem subjektams, o ne kaip šalies, šiuo atveju pirkėjo, diskrecija duoti sutikimą ar jo neduoti, teikti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai ar jų neteikti.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio komentaru ir taiko jį nagrinėjamai situacijai. Anot atsakovės, kadangi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 UAB „CITY ART“ priteista iš BUAB „Avola“ 9 420,00 Eur suma, tačiau ieškovė šios sumos atsakovei taip ir neatlygino, atsakovė šios sumos atgauti nebeturi jokių galimybių, nes atsakovės visas teises ir pareigas BUAB „Avola“ bankroto byloje perėmė trečiasis asmuo D. P., tokiu atveju kreditinės PVM sąskaitos faktūros negalėjo būti išrašytos, o jas išrašius, jos turi būti anuliuojamos. Atsakovė kaip pavyzdį pateikia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio komentare nurodytą pavyzdį, jog jeigu lizingo sutartis dėl tam tikrų priežasčių yra nutraukiama, o lizinguojamas turtas yra negrąžinamai prarastas (pavyzdžiui, pavogtas) ir negalės būti sugrąžintas lizingo bendrovei, tai lizingo bendrovė dėl tokio turto susigrąžinimo neturi išrašyti kreditinės PVM sąskaitos faktūros, o jeigu kreditinė PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, ji turi būti anuliuojama. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje BUAB „Avola“ bankroto byloje Nr. eB2-118-513/2021 UAB „CITY ART“ buvo BUAB „Avola“ kreditorių sąraše ir teismas buvo patvirtinęs jos 10 667,96 Eur kreditinį reikalavimą. Taigi, UAB „CITY ART“ galėjo tikėtis atgauti iš BUAB „Avola“ jai teismo priteistą sumą. Tačiau UAB „CITY ART“ savo valia 2020 m. liepos 17 d. su trečiuoju asmeniu D. P. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį ir pastarajam perleido savo 10 667,96 Eur kreditinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, jog nėra jokio pagrindo remtis atsakovės cituojamu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio komentaru ir konstatuoti, kad ieškovės išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros turi būti anuliuojamos.

28. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnyje nėra nustatyta pareiga atsakovei įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą, tačiau atsakovė taip pat pripažįsta, jog vis dėlto buvo bandoma pateikti ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau jos nebuvo pateiktos, nes sistemoje buvo rodoma klaida, kadangi ieškovė tuo metu nebebuvo PVM mokėtoja. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė atkreipia dėmesį į tai, jog teismo posėdžio metu apklausta T. Ž., kuri atsakinga už atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nurodė, jog teismo sprendimu pripažinus, kad paslaugos nebuvo suteiktos, t. y. nebuvo teiktos iš viso, ieškovės išrašytas kreditines sąskaitas reikėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atsakovei buvo žinoma pareiga kreditinius dokumentus įtraukti į savo PVM apskaitą ir pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintą ginčo laikotarpio PVM deklaraciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės nurodomos kliūtys sistemoje pateikti kreditines PVM sąskaitas faktūras dėl to, kad BUAB „Avola“ jau nebebuvo PVM mokėtoja, buvo techninės, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų šias kliūtis bandžiusi pašalinti ir įvykdyti savo pareigą pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras.

29. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovė privalėjo į savo PVM apskaitą įtraukti ieškovės išrašytus kreditinius dokumentus ir pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintas ginčo laikotarpio PVM deklaracijas. Kadangi ji šių veiksmų neatliko, ieškovė neteko galimybės susigrąžinti iš valstybės biudžeto 1 702,00 Eur pardavimo PVM. Remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė patyrė žalą ir ši žala kilo būtent dėl atsakovės kaltės, tarp atsakovės neteisėto elgesio (įstatyme įtvirtintos pareigos neatlikimo) ir ieškovei kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

30. Atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas už ieškovę suformavo jos reikalavimus ir nepagrįstai už ieškovę byloje nustatė visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Ieškovė ieškinyje buvo suformulavusi reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 702,00 Eur sumą, taip pat nurodė faktinį ieškinio pagrindą, kokiu pagrindu reikalaujama ši suma iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai kvalifikavo šalių ginčo santykius ir pritaikė teisės normas ginčo santykiui.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą remiantis atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

34. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė BUAB „Avola“ sumokėjo advokatui A. J. 847,00 Eur. Pateikė tai patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. kovo 4 d., 2021 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymus. Šios ieškovės turėtos išlaidos yra realios, pagrįstos ir protingo dydžio, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, numatyto 7, 8.11 punktuose, todėl ieškovei iš atsakovės, kurios apeliacinis skundas atmestas, priteistina 847,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

35. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nepateikė jokių duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Avola“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „CITY ART“ 847,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Kristina DomarkienėJolanta GailevičienėErinija Kazlauskienė