- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-11-24
- Bylos Nr.
- 1A-167-366/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02301-2025-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- J. Š.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
- 4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus
nuotoliniu būdu per ZOOM programą prokurorui M. R.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir) 140 straipsnio 2 dalyje ir jai paskirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 48 straipsniu paskirtos bausmės laikotarpiu, nustatyti J. Š. įpareigojimai:
Žemesnės instancijos teismas
- dalyvauti elgesio pataisos programoje;
- neatlygintinai išdirbti iki 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais, per mėnesį dirbant po 10 valandų;
- neieškoti ryšių ir nebendrauti su V. P., nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje .
J. Š. išaiškinta, kad jai vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. Š. nuteista už tai, kad ji 2025 m. sausio 17 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, žodinio konflikto metu, sudavė ranka ne mažiau kaip šešis kartus į galvos ir veido sritis bei spyrė vieną kartą į kairę koją savo pamotei V. P., tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai pamotei V. P. fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. Š. prašo teismo panaikinti skundžiamą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 10 d. nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį taip pat jos naudai priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi bei teismo išlaidas.
2.1. Visų pirma, apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas visiškai neįvertino aptariamo konflikto kilimo aplinkybių. Pažymima, kad byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios ilgą laiką vyko konfliktinė situacija, o tuo tarpu įvykio dieną iš pateikto garso įrašo, o taip pat iš V. Č. (V. Č.) parodymų yra matyti, kad necenzūrinę ir įžeidžią leksiką pradėjo nukentėjusioji V. P., kuri pirma ir pradėjo fizinius veiksmus nukreiptus į apeliantę, todėl jos elgesys turėjo būti vertintinas kaip provokuojantis. Tikinama, kad iš V. Č. parodymų negalima daryti išvados, kad apeliantė būtų sudavusi tyčinius tiesioginius smūgius. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, iš esmės visiškai neanalizavo pateikto įvykio garso įrašo iš kurio turinio girdėti V. P. elgesys ir pozicija, kuri visiškai neatitinka jos teisme ar ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.
2.2. Pažymima, kad pirmasis smūgis buvo suduotas iš V. P. pusės, o nuteistoji teisme paaiškino, kad fizinis konfliktas kilo ginantis nuo nukentėjusiosios veiksmų. Toliau cituojamos atitinkamos LAT nutartys ir teigiama, kad net abipusis konfliktas gali turėti būtinosios ginties elementų, jeigu kaltininkas veikė siekdamas apsisaugoti nuo tiesioginės grėsmės. Tikinama, jog pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl yra atmetama įrodymais paremta apeliantės įvykių versija. Akcentuojama, jog konflikto metu apeliantė patyrė fizinius sužalojimus, kas tik pagrindžia dėstomas aplinkybes dėl apeliantės atžvilgiu naudotą smurtą.
2.3. Toliau pažymima, kad teismas veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaip smurtą artimoje aplinkoje, tačiau nukentėjusioji yra apeliantės tėvo nauja žmona, kuri nėra artimas giminaitis apeliantei BK prasme. Teigiama, jog apeliantė turi savo motiną su kuria augo. V. P. ir apeliantę sieja tik konfliktiniai, tačiau ne artimi santykiai. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad LAT išaiškino, kad smurtas artimoje aplinkoje apima tik tuos asmenis, su kuriais sieja šeiminiai ar giminystės ryšiai bei bendras gyvenimas. EŽTT praktikoje akcentuojama, kad šeimos sąvoka reikalauja realaus emocinio ir socialinio ryšio, kurio šioje byloje nebuvo. Dėl to apskritai apeliantė negalėjo būti patrauktą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį
2.4. Toliau apeliuojama į byloje esančių įrodymų vertinimą, tikinama, kad byloje apskritai nėra tiesioginių apeliantės kaltės įrodymų. Nors nukentėjusioji teigė, kad buvo suduota 10-12 smūgių, tačiau teismo medicinos išvadomis negali būti pagrįsta.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
4. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. Š. ir V. P. nėra šeimos nariai todėl veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat apeliantė mano, kad ji turėtų būti išteisinta, kadangi ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, o pačios V. P. elgesys nuteistosios atžvilgiu buvo provokuojantis. Prašoma priteisti nuteistajai visas patirtas atstovavimo išlaidas.
8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistosios J. Š. apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad priešingai, nei nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai sprendė dėl apeliantės kaltės, padarius nusikalstamus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuteistosios J. Š. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės teismo nebuvo tinkamai įvertintos, o tai lėmė netinkamą veikos kvalifikavimą ir bausmės nuteistajai paskyrimą.
9. Visų pirma, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra nustatyta apkaltinamajame nuosprendyje būtinos aplinkybės, t. y. nėra nustatyta kokios nusikalstamos veikos aplinkybės yra įrodytos. Kaip matyti pirmos instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik nurodo (perrašant kaltinamajame akte esantį kaltinimą) kuo yra kaltinama J. Š. T. traktuojama kaip apkaltinamojo nuosprendžio neatitikimas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytiems nuosprendžio surašymo reikalavimams.
10. Aukštesnės instancijos teismas savo kompetencijos ribose ištaiso aukščiau nurodytus skundžiamajame nuosprendyje esančius netikslumus ir trūkumus, nurodydamas jog J. Š. 2025 m. sausio 17 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, žodinio konflikto metu, sudavė ranka ne mažiau kaip šešis kartus į galvos ir veido sritis bei spyrė vieną kartą į kairę koją V. P., tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Dėl BK 140 straipsnio taikymo
11. BK 140 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
12. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnio 2 dalyje: nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
13. Kasacinio teismo praktikoje šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
14. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. T. N., no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. T. N., no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).
15. Sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).
16. Pirmos instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl nuteistosios ir nukentėjusiosios santykiai (pamotės ir podukros) nagrinėjamoje situacijoje vertinami kaip šeimos narių santykiai, o apeliantės veiksmai vertinami kaip padaryti prieš šeimos narį. Pažymėtina, kad nuteistoji ir nukentėjusioji jokio kraujo giminystės ryšio neturi, gyvena atskirai, viena nuo kitos finansiškai nepriklauso. Bylos medžiaga neleidžia daryti išvadų, kad nagrinėjamų įvykių metu būtų siejusi ypatingas emocinis prieraišumas, atsakomybė viena kitos atžvilgiu ar kitoks ypatingas emocinis ryšys, kuriam esant būtų galima teigti kad nukentėjusiąją ir apeliantę, nepaisant kraujo ryšio nebuvimo, sietų šeimyniniai ryšiai. Taigi apeliaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad, kvalifikuodamas veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visų byloje nustatytų faktų neanalizavo ir neteisingai nustatė, kad nežymus sveikatos sutrikdymo sukėlimas buvo padarytas nuteistosios šeimos nariui. Esant šioms aplinkybėms, nuteistosios J. Š. veika perkvalifikuotina iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.
Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
17. Nepaisant minėtų taisytinų netikslumų skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nuteistosios kaltės, padarius jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, su kuriuo nesutikti nėra objektyvaus pagrindo. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK numatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus byloje, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus – nuteistosios (tuo metu kaltinamosios), liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės.
18. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu, J. Š. teigė, kad nuvykusi pas nukentėjusiąją į namus, norėjo išsiaiškinti, kodėl nukentėjusioji šmeižia ją ir jos šeimą. Tarp judviejų kilo žodinis konfliktas, kurio metu, nukentėjusioji išprovokavo muštynes, kurių metu, ji (J. Š.) nukentėjo. Gindamasi nuo nukentėjusios, kaltinamoji rankomis galėjo suduoti jai (V. P.) į galvą ir veidą. Atvykusi į V. P. namus, nuteistoji jokių sužalojimų ant jos veido nematė. Po šio įvykio ji (J. Š.) į policiją ir medikus nesikreipė (2 t. b. l. 46).
19. Tuo tarpu nukentėjusioji tvirtino, kad J. Š. ją užpuolė, rankomis į galvą ir kitas kūno dalis sudavė nemažiau 10 – 12 smūgių, vieną kartą įspyrė į koją. Kitą dieną po muštynių, nukentusiajai paakyje ir ant kūno atsirado kraujosruvos (2 t. b. l. 45).
20. L. V. Č. teigė, kad jo dukra J. Š. 2025 m. sausio 17 d. atvyko į jo ir nukentėjusiosios namus ir ėmė konfliktuoti su jo žmona V. P. ir išprovokavo muštynes. Kitą dieną, matė kraujosruvas žmonos paakyje ir ant kūno, jai skaudėjo koją (2 t. b. l. 45 ).
21. Aukščiau aptarti parodymai aukštesniajam teismui leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog būtent J. Š. smurtavo prieš nukentėjusiąją V. P. ir tai darė tyčia. Pažymėtina, jog dėl tyčinių smurtinių apeliantės veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 789/2025 (11) nurodyta, jog V. P. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies srityje sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Toje pačioje išvadoje pažymėtina, kad maža tikimybė, jog nukentėjusiajai sužalojimas galėjo atsirasti jai nugriuvus ar atsitrenkus į plokštumą (1 t. b. l. 69-97). Tuo tarpu nuteistosios teiginiai apie jos patirtą fizinį smurtą iš nukentėjusiosios laikytini deklaratyviais ir neįrodytais. Skunde teigiama, kad nukentėjusioji prieš apeliantę pirma panaudojo fizinį smurtą jai trenkdama per ranką. Nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neneigė pirma nustūmusi nuteistosios pirštą, kadangi pastaroji jai grūmojo priešais veidą (1 t. b. l. 47). Tačiau skundą nagrinėjančio teismo vertinimu piršto nustūmimas nesukėlęs jokių pasekmių tokių kaip skausmas ar sužalojimas, negali būti vertinamas kaip fizinio smurto panaudojimas BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste. Taigi, nurodytų aplinkybių visetas aukštesniojo teismo teisėjų kolegijai leidžia neabejotinai manyti, kad nuteistoji J. Š. tyčia, esant asmeninėms priežastims panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios V. P. atžvilgiu, tačiau nesant būtinosios ginties situacijos.
22. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, vertindamas išimtinai nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje vertinama įrodymų visuma juos siejant į vientisą, loginę grandinę daromos išvados. Nagrinėjamu atveju, būtent įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą ir sujungus juos į vientisą loginę grandinę buvo prieita išvados, kad J. Š. smurtavo prieš V. P. sudavė jai ranka ne mažiau kaip šešis kartus į galvos ir veido sritis bei spyrė vieną kartą į kairę koją taip padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl ko buvo nuteista. Būtent kaltinime suformuluotą 2025 m. sausio 17 d. konflikto tarp J. Š. ir V. P. eigą pagrindžia bylos duomenys. Tuo tarpu apeliantės iškelta įvykių versija, jog ji inkriminuojamą veiką padarė būtinosios ginties situacijoje, nepasitvirtino. Juo labiau, kad tokią įvykių versiją nurodė tik pati apeliantė, ji nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytina deklaratyvia nuteistosios gynybine pozicija. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus vertino ne kaip atskirus, tiesiogiai J. Š. kaltę patvirtinančius, o visų kitų, aukščiau aptartų įrodymų visumos kontekste, taigi, vadovavosi ne tik pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bet ir teismų praktikoje suformuotu išaiškinimu. Šiuo atveju byloje buvo įrodytas ne tik fizinis kontaktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios, bet ir J. Š. tyčia, V. P. jaustas skausmas. Aplinkybė, kad V. P. į policijos pareigūnus kreipėsi tik kitą dieną po įvykusio konflikto su J. Š. niekaip nepaneigia jos kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios vyras V. Č. yra nuteistosios tėvas. Ši aplinkybė leidžia pateisinti V. P. veiksmus po patirto fizinio smurto, t. y. kaip pati nurodė pirmos instancijos teismo posėdžio metu ji laukė gal J. Š. jos atsiprašys, galvojo ką daryti juk vis dėlto ji yra jos vyro dukra, tarėsi su vyru, dar tą patį vakarą skambino Utenos vyriausiojo policijos komisariato vyriausiajam tyrėjui V. V. paaiškindama susiklosčiusią situaciją (2 t. 48 b. l.). Pastarąją aplinkybę patvirtina ir liudytojas V. V. apklaustas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji jam tą dieną skambino jau po darbo valandų, jai pasakė, kad kviestų greitąją ir kreiptųsi į policiją (2 t. b. l. 58 ).
23. Tiek apeliaciniame skunde tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu keliama versija, kad V. P. elgesys nuteistosios atžvilgiu buvo provokuojantis, todėl skiriant bausmę pastarajai turėtų būti pripažinta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, aukštesnės instancijos teismo atmestina. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-153-511/2020). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra nustatyta veiksmų, kuriuos V. P. aptariamoje konfliktinėje situacijoje būtų atlikusi nuteistosios atžvilgiu ir kuriuos būtų galima laikyti vienu ar kitu būdu aiškiai provokuojančiais apeliantę. Kaip jau minėta aukščiau, byloje nėra duomenų, jog V. P. pirma fiziniais veiksmais būtų pradėjusi konfliktą prieš nuteistąją, tokių duomenų nepateiktą nei apeliaciniame skunde nei skundą nagrinėjant aukštesnės instancijos teismo posėdžiu. Pakartotinai pažymėtina, jog aplinkybė, kad V. P. nustūmė J. Š. pirštą jai juo grūmojant priešais veidą, negali būti laikoma nei fiziniu smurtu nei provokuojančiu elgesiu.
24. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis aukštesnysis teismas neturi pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir panaikinti skundžiamą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 10 d. nuosprendį J. Š. atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės
25. Apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus nuteistosios J. Š. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, atitinkamai ir bausmė skirtina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
26. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
27. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatomis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir nusikalstama veika padarytos žalos dydį), taip pat į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).
28. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama – viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Š. neteista (teistumas išnykęs), administracine tvarka nebausta, turinti diagnozuotą mišrų nerimo ir depresijos sutrikimą, gydyta Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje įrašyta į įskaitą, padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, nukreiptą į žmogaus sveikatą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, dirba, jos atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirtina laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, dydį nustatant didesnį nei įstatyme numatyta šios rūšies minimali bausmė, tačiau mažesnį nei įstatyme numatytas tokios bausmės vidurkis.
30. Pirmos instancijos teismas, paskyręs bausmę nustatė įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais, per mėnesį dirbant po 10 valandų. Įvertinus tai, kad nuteistoji dirba, augina vaiką, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog toks įpareigojimas yra perteklinis. J. Š. skirtini įpareigojimai dalyvauti elgesio pataisos programoje, neieškoti ryšių ir nebendrauti su V. P. bei nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje
Dėl garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
31. Panevėžio apygardos teisme buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. spalio 30 d. pažyma Nr. APD-2025-12187 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą J. Š. pagal 2025 m. spalio 22 d. sprendimą KTS-2025-06873. Valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma 125 (vienas šimtas dvidešimt penki) eurai.
32. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).
33. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistajai J. Š. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
34. Nustatyta, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu yra tik iš dalies tenkintas. Esant tokiai teisinei situacijai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės naudai iš nuteistosios J. Š. priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
J. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 10 d. nuosprendį.
J. Š. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai už šią nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę devyneriems mėnesiams be intensyvios priežiūros ir nustatyti įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neieškoti ryšių ir nebendrauti su V. P., nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje.
I. J. Š., kad jai vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.
Kitą nuosprendžio ir dalį palikti nepakeistą.