Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. D. ieškinį atsakovei J. D. dėl įsiskolinimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Žemės vystymo grupė“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo pavedimo teisiniuose santykiuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Motyvuojamoji dalis

11. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tik tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir apeliacinės instancijos teismui – kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Trečiasis asmuo prašo priimti naujus įrodymus – sąskaitos išrašus, patvirtinančius atliktus mokėjimus apeliantei. Nurodo, kad jų būtinybė iškilo ginantis nuo apeliacinio skundo, o mokėjimo pavedimų paskirties nustatymas byloje yra labai reikšmingas.

13. Nors CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagrindinis civilinio proceso tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas bei prioritetinis teisingo ginčo išnagrinėjimo principas – lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju individualiai nuspręsti dėl naujų įrodymų priėmimo ar nepriėmimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti apeliacinį skundą ir pašalinti visas kilusias abejones dėl sprendimo pagrįstumo, priima trečiojo asmens pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei juos vertina kartu su kita bylos medžiaga. Juolab, kad pirmosios instancijos teisme trečiajam asmeniui procesiniai dokumentai buvo įteikiami tik viešo paskelbimo būdu (o ne realiai), apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji rašytiniai įrodymai (mokėjimo pavedimai) yra apeliantei žinomi (ji juos nurodė ir ieškinyje), be to, ginčo dėl atliktų mokėjimų byloje net ir nėra.

Dėl ginčo esmės

14. Nors apeliantė ieškinio dalyką įvardija kaip skolos priteisimą, tačiau ieškinyje dėstomos aplinkybės (ieškinio faktinis pagrindas) suponuoja išvadą, kad apeliantė prašo atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, t. y. prašo apeliantės patirtų nuostolių atlyginimo. Civilinei atsakomybei atsirasti būtinos šios sąlygos – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, kaltė, žala (CK 6.246 str. – 6.249 str.). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Todėl apeliantė turi įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (CPK 12 str., 178 str.). Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė netaikytina.

15. Civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius tiek asmeniškai, tiek ir per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.). Pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalį, įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris, kuriame nurodomos atstovui suteikiamos teisės (įgaliojimai) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-701/2016, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-915/2017 ir kt.). Taigi, apeliantės ir atsakovės kaip įgaliotinės ir įgaliotojos tarpusavio teisės bei pareigos apibrėžiamos jų tarpusavio susitarimu, t. y. pavedimo sutartimi.

16. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtintais rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu (CK 6.756 str. 2 d.). Asmens sutikimas priimti jam duotą pavedimą gali būti išreikštas aiškiai arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, – tylėjimu (CK 6.757 str. 2 d.). Ši nuostata reiškia, kad galimas yra tiek žodinis, tiek rašytinis susitarimas tokios sutarties sudarymui, juolab, kad pavedimo sutartinius santykius patvirtina įgaliotojo išduotas įgaliojimas (CK 2.137 str. 1 d.).

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2008 m. rugpjūčio 22 d. išdavė atsakovei Įgaliojimą valdyti, tvarkyti ir disponuoti (su teise parduoti už savo nuožiūra aptartą kainą ir sąlygas ar mainyti) nuosavybės teise apeliantei priklausančius pirmiau minėtus keturis žemės sklypus (b.l. 107). Atsakovė taip pat buvo įgaliota atlikti ir kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, pavyzdžiui, gauti iš atitinkamų institucijų tam tikslui reikiamus dokumentus, sudaryti sandorius, perduoti nekilnojamąjį turtą, sudaryti perdavimo – priėmimo aktus, atstovauti apeliantę visose įstaigose, įmonėse bei organizacijose ir kt. Įgaliojimas galiojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. Taigi, Įgaliojimu apeliantė įgalino atsakovę atstovauti ją santykiuose su trečiaisiais asmenimis, disponuojant apeliantei priklausančiu turtu – keturiais žemės sklypais, bei su šiuo pavedimu atlikti ir visus kitus veiksmus, neabejotinai pirmiau aptarus bei suderinus tokių veiksmų tikslus bei kiekvienos jų interesus, kas suponuoja išvadą, kad šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai žodinės pavedimo sutarties pagrindu.

18. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliantė atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš jos neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė savavališku ir nesąžiningu veikimu, dėl ko apeliantė, atsakovei pardavus žemės sklypus už žemesnę nei rinkos kainą, ne tik prarado nuosavybės teises į žemės sklypus, bet ir negavo tikėtinų pajamų. Apeliantės teigimu, atsakovė netinkamai vykdė Įgaliojimu jai suteiktas teises, neveikė apeliantės interesų naudai, nes ji tikėjosi už ginčo sklypus gauti jų realią vertę atitinkančią sumą, todėl žodžiu buvo įgaliojusi atsakovę juos parduoti už ne mažesnę nei jų vidutinė rinkos kainą.

19. Paminėti apeliantės teiginiai patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė pavedimo sutartis dėl disponavimo keturiais apeliantei priklausiusiais žemės sklypais (vidiniai atstovavimo santykiai), kurių pagrindu ir buvo išduotas atsakovei Įgaliojimas atstovauti apeliantę disponuojant šiais žemės sklypais santykiuose su trečiaisiais asmenims (išoriniai atstovavimo santykiai). Apeliantė atsakovės neteisėtus veiksmus iš esmės kildina iš CK 6.760 straipsnio 1 dalyje numatytos įgaliotinio (atsakovės) pareigos įvykdyti duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo (apeliantės) interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Įgaliojimas suteikė teisę atsakovei savo nuožiūra nustatyti parduodamų sklypų kainą, šalis siejo artimi giminystės ryšiai, sprendė, kad atsakovė, parduodama sklypus, neviršijo jai suteiktų įgalinimų ir apeliantės interesų nepažeidė. Su minėta teismo išvada iš esmės sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad pirmiau minėtu aspektu (CK 6.760 straipsnio 1 dalis) sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nustatinėtinas apeliantės interesų pobūdis ne egzistuojantis/atsiradęs ieškinio teismui padavimo metu, o egzistavęs Įgaliojimo išdavimo bei sandorių sudarymo metu, kitaip tariant, ar atsakovės atlikti veiksmai (ne)atitiko apeliantės būtent Įgaliojimo suteikimo metu išreikštos jos valios ir (ne)buvo pažeista rūpestingumo pareiga apeliantės interesų atžvilgiu.

20. Sutartinių santykių ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei aiškiai ir nuosekliai suformuotos kasacinio teismo praktikoje, t. y. kad turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018). Todėl nagrinėjamu atveju analizuojant apeliantės valios formavimosi procesą bei jos tikruosius ketinimus, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir apeliantės veiksmai – jos elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek jį sudarant bei po sandorio sudarymo.

21. Visų pirma, nagrinėjamu atveju labai svarbi aplinkybė yra ta, kad pavedimo/atstovavimo teisinių santykių metu apeliantę ir atsakovę siejo artimi šeimyniniai santykiai – atsakovė buvo apeliantės sūnaus žmona (marti). Apeliantė nurodo, kad ji labai pasitikėjo atsakove, todėl ir įgaliojo ją disponuoti apeliantei priklausiusiais žemės sklypais. Įgaliojimas atsakovei patvirtina apie tuo metu buvusius gerus tarpusavio santykius, grįstus abipusiu pasitikėjimu. Kaip minėta nutarties 17 punkte, Įgaliojime atsakovei buvo suteiktos ne tik teisės parduoti žemės sklypus, tačiau taip pat savo nuožiūra juos valdyti, tvarkyti bei jais disponuoti, be kita ko, savo nuožiūra nustatyti pardavimo kainą ir sąlygas. Įgaliojime buvo suteikta teisė šiuos sklypus ir išmainyti. Atsižvelgiant į tai, kad Įgaliojimas apibrėžia, kokius sandorius ir kokius teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu, spręstina, kad atsakovei buvo suteikti itin plačios apimties įgalinimai – teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti apeliantei priklausančius žemės sklypus ir jais disponuoti (CK 4.37 str.), t. y. teisė turtą ne tik parduoti už kainą ir sąlygas atsakovės nuožiūra, bet ir teisė į kitokį perleidimo kitiems asmenims būdą apskritai (vienas jų – išmainyti – tiesiogiai nurodytas ir pačiame Įgaliojime). Šiame kontekste pastebėtina, kad tokio Įgaliojimo pagrindu sklypai galėjo būti perleisti netgi visiškai neatlygintinai, pavyzdžiui, dovanoti.

22. Pagal sudarytas sutartis 2008 m. apeliantei priklausę keturi žemės sklypai trečiajam asmeniui parduoti už 2 000 Lt sumą (b.l. 9-30). Minėtą sumą apeliantė iš trečiojo asmens gavo dviem bankiniais pavedimais sandorių sudarymo dieną. Šios aplinkybės apeliantė neginčija, tačiau teigia, kad su atsakove žodžiu buvo susitarusi dėl sklypų pardavimo kainos ne žemesne nei rinkos kaina, o gautų lėšų paskirtimi atsakovė esą nurodžiusi išlaidomis dokumentų tvarkymui. Tačiau toks jos aiškinimas ne tik niekuo nepagrindžiamas, bet bylos faktinių duomenų vertinimo kontekste ir neįtikinamas.

23. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018).

24. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad 2 000 Lt suma apeliantei buvo sumokėta 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d. sudarytų žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Iš trečiojo asmens pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad pavedimų paskirtyje yra nurodyta, jog atsiskaitoma pagal pirkimo – pardavimo sutartis (b.l. 197-198), t. y. pinigai mokami už įsigytus žemės sklypus. Be to, apeliantė neįvardina, kokie dokumentų tvarkymai buvo reikalingi, dėl ko trečiasis asmuo sumokėjo apeliantei minėtą pinigų sumą kaip žemės sklypų pirkėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, daugiau nei abejotina ir tai, kad nuo pavedimų atlikimo apeliantei dienos (2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d.) iki pat 2016 metų (iki apeliantės nurodomo sužinojimo apie sklypų pardavimą momento), t.y. net aštuonerius metus ji būtų nežinojusi apie jai priklausiusių žemės sklypų pardavimą, o vis dar būtų maniusi, kad yra tvarkomi su tuo susiję dokumentai. Juolab, kad Įgaliojimas galiojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., o sandorių sudarymo metu šalis siejo artimi santykiai - tuo metu apeliantės sūnus bei atsakovė dar gyveno santuokoje, taigi, apie sklypų likimą, į sąskaitą gautų 2 000 Lt paskirties atsakovė galėjo sužinoti jei ne iš atsakovės, tai bent iš sūnaus. Byloje nėra duomenų apie tokius apeliantės sveikatos sutrikimus, kurie leistų abejoti jos gebėjimais adekvačiai suvokti situaciją, o jos amžius (66 metai) savaime taip pat neduoda pakankamo pagrindo tokio pobūdžio abejonėms.

25. Dėl šios nutarties 21, 24 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių žodžiu realiai buvo susitarta žemės sklypus parduoti už ne mažesnę nei jų vidutinę rinkos kainą, apeliantė nesupratusi gautų lėšų paskirties, t. y. kaip minėta, apeliantė ne tik nepagrindė įrodymais tokių teiginių, bet jie, teisėjų kolegijos vertinimu, ir neatrodo įtikinamais faktinių bylos duomenų kontekste (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

26. Teisėjų kolegijai, iš dalies sutinkant su apeliante, iš tikrųjų kelia abejonių, ar kai kurių žemės sklypų pardavimo kaina dėl kokių nors priežasčių nebuvo per maža. Tačiau bet kuriuo atveju kur kas didesnes abejones kelia tai, ar už minėtus žemės sklypus apeliantė apskritai siekė gauti kokią nors pinigų sumą – materialinę naudą. Visų pirma, tokią išvadą suponuoja, kaip minėta, Įgaliojimo turinys ir juo suteikiamos įgaliotiniui (atsakovei) teisės pačiai nustatyti ne tik parduodamo turto kainą ir sąlygas, bet ir perleidimo būdą. Antra, Įgaliojimas išduotas šeimos nariui – sūnaus sutuoktinei. Tokios apimties Įgaliojimo išdavimas iš esmės patvirtina tarp apeliantės ir atsakovės buvus santykius, grindžiamus abipusiu pasitikėjimu (to neneigia ir apeliantė). Įgaliojimo išdavimas šeimos nariui disponuoti žemės sklypais nebūtinai visais atvejais turi patvirtinti būtent tik įgaliotojo siekį iš to gauti turtinės išraiškos naudą asmeniškai. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2017 m. liepos 25 d., apeliantė nurodė, kad netgi jau gautus į savo sąskaitą minėtus 2 000 Lt ji paėmė iš banko bei atidavė atsakovei, o aiškinimas apie šių pinigų paskirtį dokumentų tvarkymui, kaip jau minėta, neįtikina. Trečia, apeliantės pasyvus elgesys po sandorių sudarymo, pinigų už parduotus žemės sklypus nereikalavimas, reikalavimų dėl per mažos pardavimo kainos ir/ar klausimo dėl sandorių teisėtumo nekėlimas aštuonerius metus neatitinka rūpestingo, atidaus, apdairaus ir protingo asmens (bonus pater familias) elgesio standarto. Ketvirta, apeliantė pretenzijas, susijusias su žemės sklypų pardavimu, atsakovei pareiškė po apeliantės sūnaus ir atsakovės santuokos nutraukimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apeliantės sūnaus ir atsakovės santuoka nutraukta Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovės sūnaus kaltės (CPK 179 str. 3 d.), o apeliantės ieškinys teismui pateiktas 2016 m. lapkričio 28 d. Reikalavimų dėl patirtos žalos atsakovei pareiškimas praėjus daugiau nei aštuoneriems metams po sandorių sudarymo ir būtent po sūnaus ir atsakovės santuokos nutraukimo suponuoja dideliu tikėtinumo laipsniu pagrįstą manymą, kad apeliantė atsakovei reiškia reikalavimus dėl kitų priežasčių, o ne dėl to, kad pastaroji veikė nerūpestingai ar aplaidžiai apeliantės valios ir turtinių interesų atžvilgiu, nes iš bylos duomenų tokiai išvadai, kaip minėta, nėra pakankamo pagrindo, be kita ko, įvertinus ir tai, kad atsakovė sandorių sudarymo metu buvo pirkėjo (trečiojo asmens) direktore. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl paminėtų motyvų pakankamai tikėtina, kad sandorių sudarymo metu apeliantei ne asmeninis materialinis suinteresuotumas galėjo būti aktualiausias.

27. Dėl pirmiau paminėtų motyvų spręstina, kad pakankamo pagrindo atsakovės veiksmus laikyti neteisėtais nėra. Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų, atsakovei taikyti civilinę atsakomybę negalima (žr. šios nutarties 14 punktas). Todėl kitos atsakomybės sąlygos nenustatinėjamos.

28. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pakankamo pagrindo. Todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

29. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 898 Eur žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo (b.l. 185-186).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. D. į valstybės biudžetą 898 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.