Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo ir 2020 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. S. (D. S.) ir V. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, nusprendė ją išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, pasiūlius šalims pateikti papildomus įrodymus. Teismas nurodė, kad įstatymas nustato, kad jeigu ieškinio suma neviršija 2 000 Eur, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Šalys prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepareiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas yra neteisėti, nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikai.

13.2. Nesutinka, kad ieškovas neįrodė byloje, jog automobilio Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) galinį kairės pusės sparną sugadino automobilio Mercedes BENZ GL 320 CDI 4 Matic, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas (atsakovas D. S.) 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykio metu. Ieškovo įsitikinimu, teismui pateikta daugiau negu pakankamai įrodymų, kad būtent ginčo eismo įvykio metu buvo apgadintas transporto priemonės Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) galinis kairysis sparnas: 1) policijos pažyma; 2) pranešimas apie eismo įvykį; 3) transporto priemonės techninės apžiūros protokolai; 4) transporto priemonės Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) nuotraukos; 5) transporto priemonės remonto vertės sąmata; 6) mokėjimo dokumentas; 7) žalų administravimo departamento išvada; 8) žalos administravimo byla. Išvadą pateikė ir TPDB Žalų administravimo departamentas. Trečiasis asmuo A. G. taip pat aiškiai ir nuosekliai patvirtino, jog buvo padaryti ir transporto priemonės kairės pusės galinio sparno apgadinimai.

13.3. Pirmosios instancijos teismas ignoravo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir, nepaisydamas bendraatsakovių pasyvumo jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymo prasme, neigiamų pasekmių riziką nepagrįstai perkėlė neva savo reikalavimo tinkamai nepagrindusiam ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovas įrodė teisę sukuriančius faktus, tačiau ieškovas neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

14.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas.

14.2. Nesutinka su ieškovo aiškinimu, jog įbrėžimas ant galinio kairiojo sparno nebuvo ryškus ir aiškiai matomas, kadangi tamsiu paros metu ir esant stresinei situacijai jo nepastebėjo ne tik nukentėjusiojo automobilio vairuotojas, bet ir policijos pareigūnai, o pažeidimai neva pastebėti tik kitą dieną. Atsakovų įsitikinimu, tokie automobilio pažeidimai turėjo būti fiksuoti administracinio teisės pažeidimo byloje ir mažai tikėtina, kad net keli asmenys šių pažeidimų nepastebėjo eismo įvykio dieną. Pažymėjo ir tai, kad trečiasis asmuo A. G., apžiūrėdamas po eismo įvykio savo automobilį, teigė, jog kairės pusės užpakalinio sparno apgadinimas nėra susijęs su šiuo įvykusiu eismo įvykiu ir tik po 2 mėnesių policijai pateikė nuotraukas dėl šio apgadinimo.

14.3. Teigia, kad ieškovas tinkamai nepagrindė savo ieškinio ir neįrodė iš atsakovų reikalaujamos 334,77 Eur sumos pagrįstumo. Ieškovo pateikta žalų administravimo išvada buvo tik ištrauka, nepateikus oficialios išvados, kurioje būtų įmanoma nustatyti, kokie atsakingi ir kompetentingi asmenys šią išvadą parengė ir pasirašė. Be to, tai yra ieškovo struktūroje veikiančio departamento išvada, dėl to tokia tekste nurodyta informacija yra ne objektyvi, tačiau palanki ieškovo byloje pateiktiems reikalavimams pagrįsti. Toks išvados įterpimas į tekstą negali būti laikomas įrodymu byloje ar juo labiau paneigti byloje pirmosios instancijos teismo objektyviai ir nešališkai nustatytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas itin atmestinai vertino situaciją, kuomet pranešime apie eismo įvykį, pateiktame praėjus mėnesiui, buvo nurodyta daugiau transporto priemonės apgadinimų negu buvo užfiksuota į eismo įvykį atvykusių policijos pareigūnų. Ieškovas nevertino ir to, kad Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) savininkas į ieškovą (jo atstovą AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi ne iškart po eismo įvykio, tačiau praėjus beveik mėnesiui, t. y. 2016 m. gruodžio 23 d., o po tokio pranešimo ir įvykio užregistravimo, automobilio remontas apskritai buvo atliktas tik po 1 metų. Pats ieškovas nesiaiškino, kokie automobilio apgadinimai yra remontuojami, ar jie susiję su 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykiu, ar nėra atliekama pašalinių automobilio remonto darbų, ar per vienerius metus po eismo įvykio neatsirado daugiau transporto priemonės pažeidimų ir pan. Atsakovų manymu, ieškovas tiesiog apmokėjo 2017 m. lapkričio 27 d. uždarosios akcinės bendrovės „Fakto autocentro“ (toliau – UAB „Fakto autocentro“) remonto sąmatą Nr. 01003, net nesigilindamas į jos pagrįstumą, o dabar visą atsakomybę už visas remontas išlaidas nepagrįstai bando perkelti atsakovams.

14.4. Pažymi, kad 2016 m. gruodžio 27 d. transporto priemonės apžiūros protokole buvo pažymėta, jog klientas galinio sparno apgadinimą pamatė vėliau, dėl to reikia laukti policijos atsakymo dėl galinio kairės pusės sparno. Tačiau, nors draudikas jau transporto priemonės apžiūros metu pripažino trūkstant duomenų, kad automobilio kairės pusės galinis sparnas buvo apgadintas būtent 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykio metu. Vilniaus apskrities VPK 2017 m. sausio 25 d. informacijoje apie eismo įvykį buvo duomenys apie automobilio galinio kairės pusės sparno apgadinimą, tačiau šie apgadinimai priežastiniu ryšiu nebuvo susieti su 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykiu, dėl to ieškovas neturi pagrindo reikalauti iš atsakovų padengti tokių automobilio apgadinimo remonto išlaidų. Be to, atsakovų manymu, nėra realu, kad visi automobilio Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) savininko nurodyti apgadinimai galėjo įvykti vieno eismo įvykio metu, nes įvertinus eismo įvykio schemą ir mechanizmą, nėra logiška, kad atsakovų automobilis, važiuodamas kairiau Citroen C4 PICASSO automobilio, pirmiausia trenkėsi (apgadino) Citroen C4 PICASSO galinį kairįjį sparną, o po to trenkėsi į priekinį kairįjį sparną ir kairės pusės užpakalinį vaizdo veidrodėlį, nes tokiu būdu turėjo būti apgadinta visa kairioji automobilio Citroen C4 PICASSO pusė, o ne tik priekis ir galas, visiškai nepažeidžiant vidurinės automobilio kairiosios pusės dalies. Pabrėžia ir tai, kad skiriasi automobilio Citroen C4 PICASSO priekinio ir galinio kairės pusės sparno pažeidimų aukščiai, dėl to, atsakovai įsitikinę, kad šie pažeidimai padaryti ne tos pačios transporto priemonės.

14.5. Teigia, kad ieškovas tik deklaratyviai nurodo, jog draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ specialistams (ekspertui) įvertinus Citroen C4 PICASSO sugadinimų pobūdį, eismo įvykio mechanizmą, abejonių dėl šios transporto priemonės sugadinimų nekilo, nes pavyzdžiui, AB „Lietuvos draudimas“ eksperto rašytinių išvadų, šioms aplinkybėms pagrįsti į bylą nebuvo pateikta. Pats ieškovas taip pat byloje neprašė byloje paskirti ekspertizę, kuri galėtų tiksliai nustatyti ar Citroen C4 PICASSO galinio sparno sugadinimai atsirado dėl 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykio. Atsakovų manymu, byloje nėra jokių įrodymų, kad susietų Citroen C4 PICASSO galinio sparno sugadinimą su 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykiu, bet į bylą pateiktoje 2017 m. lapkričio 27 d. UAB „Fakto autocentro“ remonto sąmatoje Nr. 01003, pagal kurią iš atsakovų reikalaujama priteisti iš viso 528,63 Eur, yra priskaičiuota tokių darbų, kurie iš viso niekaip nesusiję su minėtu eismo įvykiu. Sąmatoje minimi tokie darbai kaip galinio kairiojo bamperio (sąmatoje įvardijamu buferiu) ardymas, surinkimas ir netgi dažymas, jo apsauginių juostų nuėmimas, uždėjimas ir pan. Toks bamperio sugadinimas niekur nėra užfiksuotas. Atsakovų įsitikinimu, šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog ieškovas apmokėjo šią sąskaitą, nesigilindamas į jos pagrįstumą.

14.6. Nesutinka su apelianto argumentais, jog buvo neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi neišsprendė bylos iš esmės, o tik grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo ir priėmęs 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą, ieškovo ieškinį atmetė. Tai reiškia, kad galutinai išnagrinėjus ieškovo reikalavimus dėl 334,77 Eur sumos priteisimo ir juos atmetus, bylą laimėjusia šalimi laikytini atsakovai.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas spendimas, kuriais atmestas ieškovo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise dalyje, kuri apeliacinės instancijos teismo buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui naujam nagrinėjimui ir priteistos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

18. Byloje nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 26 d. Vilniuje, Tilto g., dėl atsakovo D. S., vairavusio V. S. priklausančią transporto priemonę M. B. GL 320 CDI 4MATIC, v/n (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) Dėl šio eismo įvykio atsakovui D. S. 2016 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apskrities VPK buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, atliktas tyrimas ir 2017 m. sausio 23 d. nutarimu skirta bauda. Minėto eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes BENZ GL 320 CDI 4 Matic, v/n (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl to AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo (trečiojo asmens) A. G. 2016 m. gruodžio 23 d. asmens prašymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 888,63 Eur dydžio draudimo išmoką pagal UAB „F. A.“ 2017 m. gruodžio 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas TPDB, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 888,63 Eur draudimo išmoką. 2019 m. sausio 10 d. ieškovas teikė atsakovams pretenzijas dėl 888,63 Eur žalos atlyginimo. Iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos bendraatsakoviai grąžino ieškovui 360 Eur, likusią sumą atsisakė atlyginti. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų D. S. ir V. S. 528,63 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir solidariai iš atsakovų ieškovui priteisė 193,86 Eur. Kitoje dalyje ieškinys atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį dėl atmestos ieškinio reikalavimų dalies ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Tarp šalių ginčas kilo dėl eismo įvykyje apgadintos nukentėjusiosios transporto priemonės savininkui išmokėtos kompensacijos priteisimo iš atsakovų, pastariesiems nesutinkant padengti dalies kompensacijos, t. y. nesutinkant su padarytos žalos dydžiu, priežastiniu ryšiu tarp dalies reikalaujamos atlyginti žalos ir ginčo eismo įvykio. Byloje nėra ginčo, jog M. B. GL 320 CDI 4MATIC, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. S. buvo kaltas dėl ginčo 2016 m. lapkričio 26 d. eismo įvykio.

20. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), kurio 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 7 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis). Biuras moka išmoką šio TPVCAPDĮ 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 3 dalies). TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biuras moka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

21. Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra išaiškinusi, kad, teismams nagrinėjant draudikų biuro regresinius ieškinius pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti teismui aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais, ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir atsiradusios žalos. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017). Todėl aplinkybė, kad ieškovas atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovų pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Tuo atveju, kai tarp draudiko ir žalą padariusio asmens iškyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, t. y. kaip nagrinėjamoje byloje dėl žala padariusio asmens padarytos žalos dydžio (priežastinio ryšio), šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais, ir teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti patirtos žalos dydį ir priežastinį ryšį, o atsakovai, nesutikdami su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu ir priežastiniu ryšiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).

25. Apeliantas (ieškovas) skunde nurodė, kad pateikė pirmosios instancijos teismui pakankamai įrodymų, pagrindžiančių padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities VPK administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 10P-78775331-16 medžiagoje nėra duomenų apie nukentėjusiosios transporto priemonės Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) galinio kairės pusės sparno apgadinimus, dokumentuose užfiksuoti kiti pažeidimai. Policijos pareigūnams kartu su eismo įvykio vairuotojais žymint eismo įvykio schemą ir pildant eismo įvykio duomenis, buvo nurodyti tik šio automobilio kairės pusės užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir priekinio kairės pusės sparno apgadinimai, nebuvo atlikta jokių žymų apie galinio sparno apgadinimą. Apie pastebėtus galinio kairės pusės sparno apgadinimus nukentėjusio automobilio vairuotojas informavo vėliau. Ši transporto priemonė buvo apžiūrėta ir nustatytas dar kitas apgadinimas (kuris nebuvo užfiksuotas eismo įvykio dieną) ieškovo atstovų apžiūros protokole tik 2016 m. gruodžio 23 d. (t. y. praėjus beveik 1 mėnesiui po eismo įvykio). Pažymėtina, kad prie transporto priemonės apžiūros protokolo esančiose apgadinto automobilio nuotraukose šie apgadinimai gana aiškiai matomi, tačiau kadangi eismo įvykis įvyko ir pirminė eismo įvykio vietos apžiūra vyko vėliu paros metu, dėl to tikėtina, jog šio apgadinimo galėjo ir nepastebėti, tačiau pabrėžtina, kad šie apgadinimai nėra vientisi (lyginant su eismo įvykio metu policijos medžiagoje užfiksuotais kitais pažeidimais), vien tikėtinumo principu negalima daryti išvados, jog šie apgadinimai galėjo atsirasti būtent eismo įvykio dieną dėl to paties įvykio, būtinas specialistų vertinimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į ieškovo žalų administravimo departamento 2019 m. birželio 3 d. rašte Nr. V-2483-19 nurodytą informaciją, kurioje nurodyta, jog žala (ir dėl galinio sparno sugadinimo) atlyginta vien dėl to, kad ieškovas neturi pagrįstų įrodymų, kad automobilio Citroen C4 PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini) galinio sparno sugadinimas nėra 2016 m. lapkričio 26 d. padarinys, tačiau konkrečių ekspertų vertinimų (lyginant galinio sparno apgadinimus su eismo įvykio mechanizmu), įrodančių priežastinį ryšį pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kurie tikėtinai galėtų pagrįsti, jog vėliau nukentėjusiojo asmens pastebėtas automobilio apgadinimas, tačiau savalaikiai neužfiksuotas, iš tiesų susijęs su eismo įvykiu. Pačiame apeliaciniame skunde ieškovas pateikė naują informaciją, nurodydamas, jog tai ieškovo žalų departamento išvada, kuri įdėta pačiame apeliaciniame skunde, kurioje detaliau įvertintas padarytas galinio sparno apgadinimas, išvadoje šis pažeidimas lygintas su kitais pažeidimais, eismo įvykio mechanizmu ir padarytos išvados, jog nėra objektyvių priežasčių teigti, kad automobilio galinio kairės pusės sparno apgadinimai nesusiję su eismo įvykiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad ši išvada (tokie vertinimai) pateikta nesavalaikiai, tokia išvada nebuvo pateikta pirmosios instancijos teismui. Be to, teismui nebuvo pateikta jokia oficiali išvada, kurioje būtų nurodyti kompetentingi asmenys, padarę tokias išvadas (būtų galima įvertinti šių asmenų tiek kompetenciją, tiek šališkumą, tiek objektyvumą), o iš pateiktos ištraukos apeliaciniame skunde tokių duomenų nustatyti negalima. Tokia ištrauka apeliaciniame skunde teismas negali remtis kaip kompetentingų ekspertų vertinimu ir vertinti kaip pagrindžiančiu žalos dydį įrodymu, kuris (jame padarytos išvados) galėtų įrodyti tikėtiną priežastinį ryšį, ir tuomet tokį įrodymą turėtų paneigti atsakovai savo įrodymais. Taigi, esant šių aplinkybių visumai, sprendžiant pagal byloje esantį rungimosi principą ir įrodymų vertinimų taisykles, darytina išvada, kad ieškovas nepagrindė (nepateikė ne tik objektyvių, bet ir tikėtinų įrodymų), jog galinio sparno apgadinimas atsirado konkrečiai ginčo eismo įvykio metu, o teismas negali daryti išvadų, remiantis nepagrįstomis prielaidomis. Be to, ieškovas nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kurioje galėtų būti nustatyta, ar toks apgadinimas galėjo atsirasti.

26. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovas nepagrįstai bando permesti šią įrodinėjimo pareigą atsakovams (t. y. jog atsakovai, o ne ieškovas, turėjo prašyti teismo ekspertizės atlikimo ar teikti kitus papildomus įrodymus dėl galinio sparno apgadinimų ir įrodinėti dalies žalos priežastinį ryšį), tačiau pabrėžtina, jog šioje situacijoje pats ieškovas neįrodė, kad pagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam žalos atlyginimą už automobiliui padarytus apgadinimus, kurie nebuvo užfiksuoti eismo įvykio metu ir tokiu būdu neįrodytas priežastinis ryšys, jog ši dalinė žala (šio galinio sparno apgadinimas) atsirado būtent dėl ginčo eismo įvykio. Priešingas aiškinimas, reikštu, jog ieškovas galėtų išmokėti kompensaciją nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims už bet kokius, net nepagrįstus įrodymais ir nesusijusiais priežastiniais ryšiais, automobilių apgadinimus (tiek ir vidaus detalių) ir ieškovui nereikėtų nieko įrodinėti, o įrodinėti turėtų išimtinai tik atsakovas. Nors tokių sugadinimų, kaip ginčo atveju, nustatymas, iš esmės be kompetentingų specialistų vertinimo, iš esmės nėra galimas. Šiuo atveju atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui pagrįstus argumentus dėl pastebėtų neatitikimų, išmokant nurodytą žalos dydį, nesant įrodymų dėl visos padarytos žalos priežastinio ryšio. Ieškovas, nors buvo informuotas pirmosios instancijos teismo, jog gali teikti papildomus įrodymus byloje, tačiau laikėsi pasyvios pozicijos ir tik su apeliaciniu skundu pateikė išvadą (kuri nepripažinta tinkamu įrodymu, dėl netinkamo įforminimo ir neaiškumo kas ją rengė), kurioje buvo analizuojami (vertinami) naujai užfiksuoti galinio sparno sugadinimai, kurie nebuvo užfiksuoti eismo įvykio metu.

27. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dalyje dėl nepriteistos likusios žalos atlyginimo, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.

28. Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą dar dviem motyvais: 1) pirmosios instancijos teismas neišsprendė procesinių palūkanų priteisimo klausimo; 2) pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė prašė ieškinyje priteisti ne tik 528,63 Eur žalos atlyginimą, tačiau ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu priteisė iš atsakovų 193,86 Eur, o kitą ieškinio dalį atmetė (sprendimo motyvuose nepateikta jokių argumentų dėl procesinių palūkanų nepriteisimo). 2019 m. rugsėjo 26 d. apeliaciniame skunde ieškovas buvo pateikęs skundo motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovui priteistinų procesinių palūkanų. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį dėl atmestos ieškinio reikalavimų dalies ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, sutiktina su apeliantu, kad šiuo atveju nepagrįstai nebuvo išspręstas procesinių palūkanų priteisimo (nepriteisimo) klausimas. Nors pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nebuvo pateikęs motyvų dėl procesinių palūkanų priteisimo (nepriteisimo), tačiau visą kitą ieškinio dalį (išskyrus 193,86 Eur žalos atlyginimą) atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 9 d. panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį dėl atmestos ieškinio reikalavimų dalies ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo išspręsti ir anksčiau nepriteistų procesinių palūkanų priteisimo klausimą, kuris skundžiamu teismo sprendimu nebuvo išspręstas. Šios aplinkybės formaliai būtų pagrindas klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau tai neabejotinai reikštų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą, taip pat prieštarautų CK 1.5 straipsnyje nustatytam protingumo principui, dėl to šias procesines klaidas ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

31. CK 6.37 straipsnis nustato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir bylos aplinkybes, kad ieškovui iš atsakovų solidariai buvo priteista 193,86 Eur žalos atlyginimas, dėl to sprendimas šioje dalyje keistinas ir papildomai ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 proc. metinės palūkanų už priteistą (193,86 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos (2019 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad teismas konstatavo, jog ieškovo ieškinys patenkintas 36,67 proc. reikalavimų, dėl to atitinkamai tokia pačia dalimi turėjo būti priteistos ir bylinėjimosi išlaidos iš bendraatsakovių.

33. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo matyti, jog teismas priteisė atsakovams iš ieškovo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad atsakovai patyrė iš viso 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, dėl to šias bylinėjimosi išlaidas priteisė atsakovams iš ieškovo. Ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas (nors ieškovas buvo sumokėjęs 20 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir 15 Eur už pirminį apeliacinį skundą, t. y. patyręs iš viso 35 Eur bylinėjimosi išlaidų) nebuvo spręstas.

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu pagrįstai priteisė atsakovams iš ieškovo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos už pirminio atsiliepimo į ieškovo pirminį apeliacinį skundą pateikimą, kadangi ieškovo apeliacinis skundas dėl ginčijamos sumos (334,77 Eur) buvo atmestas pilna apimtimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo nurodęs, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia, kadangi byla turi būti nagrinėjama iš naujo ir šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, neįvertino, jog bylinėjimosi išlaidas šioje byloje patyrė ne tik atsakovai, tačiau ir ieškovas, kuris buvo sumokėjęs žyminius mokesčius: 20 Eur už ieškinį ir 15 Eur už pirminį apeliacinį skundą. Šiuo atveju ieškinys buvo patenkintas 36,67 proc. reikalavimų, dėl to ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis turėjo būti priteista 7,33 Eur žyminio mokesčio už ieškinį. Taip pat pabrėžtina, kad ieškovo pirminis apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo patenkintas, dėl to ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis turėjo būti priteistas visas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Tokiu būdu iš viso ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis turėjo būti priteista 22,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nepriteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovas kėlė jau pirminiame apeliaciniame skunde, jas apeliacinės instancijos teismas (nagrinėjęs pirminį apeliacinį skundą) buvo išaiškinęs išspręsti pirmosios instancijos teismui, dėl to šias pirmosios instancijos teismo procesines klaidas apeliacinės instancijos teismas ištaiso, t. y. pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis 22,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.

36. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė 15 Eur žyminio mokesčio išlaidų už naujo apeliacinio skundo pateikimą. Atsakovai patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas dėl ginčijamos sumos (334,77 Eur), už kurį ieškovas buvo sumokėjęs žyminį mokestį, buvo atmestas pilna apimtimi (tenkinti tik kiti išvestiniai apeliacinio skundo reikalavimai), dėl to apeliantui (ieškovui) patirtos bylinėjimosi išlaidos už 15 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą neatlyginamos.

37. Vertinant atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, iš pateikto mokėjimo nurodymo matyti, jog faktiškai šias bylinėjimosi išlaidas patyrė atsakovė V. S., kuri sumokėjo minėtą sumą (605 Eur) advokatui už teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos šiai atsakovei. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinis teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinio dokumento pobūdį, turinį, bylos sudėtingumą ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti reikšmės šių bylinėjimosi išlaidų dydžiui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į paruošto procesinio dokumento pobūdį ir turinį, ir kitas minėtas aplinkybes, laikytina, kad šis bylinėjimosi išlaidų dydis laikytinas pagrįstas, tačiau taip pat atsižvelgus į tai, jog du išvestiniai ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai (dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų) buvo patenkinti, dėl to šios atsakovės V. S. bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, mažinamos iki 400 Eur sumos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atmesti ieškovo apeliacinį skundą dalyje, kuria buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti 334,77 Eur dydžio reikalavimą bendraatsakoviams, ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291, solidariai iš atsakovų D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 5 proc. metinių palūkanų už priteistą (193,86 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos (2019 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291, lygiomis dalimis iš atsakovų D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 22,33 Eur (dvidešimt du eurus ir 33 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. 125709291, atsakovei V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.