Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamojo S. Z. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam S. Z. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d., panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. Z. yra kaltinamas tuo, kad 2019 m. gruodžio 20 d. apie 23.00 val. prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto dėl dingusio mobilaus telefono metu tyčia tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam M. J. į krūtinę, pilvą, dešinį dilbį, padarydamas dešinio dilbio odos nubrozdinimą, kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo sienos žaizdą, kiauryminę durtinę – pjautinę krūtinės ląstos žaizdą su kiauriniu širdies sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmes, nuo ko M. J. mirus įvykio vietoje, taip tyčia nužudė M. J.. Tokiais savo veiksmais S. Z. kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

3. Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas kaltinamajam S. Z. pratęstas dar dviem mėnesiams, bylą nagrinėjančiam teismui padarius išvadą, kad nėra išnykęs ar pasikeitęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrindas, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti tik kaltinamajam taikant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

5. Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo S. Z. skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundo argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus duomenis, pagrįstai įžvelgė kaltinamojo pasislėpimo nuo teismo riziką bei, pratęsdamas suėmimo terminą trims mėnesiams, jo teisių nesuvaržė labiau nei tą leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, proporcingumo principas ir baudžiamojo proceso įstatymas.

7. Suėmimas kaip griežčiausia kardomoji priemonė gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Pažymėtina, kad suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Aukštesnės instancijos teismas nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog S. Z. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tai patvirtina įvykio vietos ir objektų apžiūros protokoluose, specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti liudytojų parodymai, iš dalies ir paties kaltinamojo parodymai. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo, kaltės klausimo nesprendžia, o byloje esančius duomenis vertina tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų nustatymu.

8. Už S. Z. inkriminuotą nusikaltimą įstatyme numatyta didesnė nei vienerių metų reali laisvės atėmimo bausmė (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį minimali laisvės atėmimo bausmė yra septyneri metai, o maksimali – penkiolika metų. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, yra ir BPK 122 straipsnio 7 dalyje numatyta sąlyga toliau taikyti kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese).

9. Kaip suėmimo termino pratęsimo pagrindą, žemesnės instancijos teismas nurodė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.

10. Sutiktina su skundo argumentais, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga tęsti suėmimo terminą, tačiau teismų praktikoje nuosekliai plėtojama pozicija, jog šios aplinkybės yra priskiriamos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai ir yra reikšmingos, vertinant tolesnį griežčiausios kardomosios priemonės taikymo pagrįstumą. S. Z. yra kaltinamas vieno labai sunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtą, išimtinai su ilgalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę. Toks bausmės griežtumas ir siekis jos išvengti leidžia daryti išvadą, kad S. Z. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Tai yra ne vienintelės aplinkybės, patvirtinančios, kad tolesnis suėmimo taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, žemesnės instancijos teismas įvertino tokių aplinkybių visumą, todėl skundo argumentai dėl nusikaltimo sunkumo ir bausmės griežtumo suabsoliutinimo yra nepagrįsti.

11. Nors kaltinamasis skunde nurodo, kad jis su Lietuvos Respublika yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais sutikti neturi pagrindo. Iš byloje esančių kaltinamojo asmens duomenų matyti, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d. S. Z. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, gyvenamąją vietą deklaravo 2020 m. kovo 3 d. (suėmimo metu), kas leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamojo gyvenamoji vieta nėra pastovi. Nors kaltinamasis nurodo, kad jis, būdamas laisvėje, gyveno su ilgamete drauge (dabartine sutuoktine), su kuria kartu augino jos ir savo vaikus, kas patvirtina, kad su šia moterimi jį sieja tvirti socialiniai ryšiai, iš jo ir G. G. parodymų matyti, kad kartu jie gyvena apie dvejus metus bute, kurį nuomojasi, įvykio dieną namuose abu (ir dar keli asmenys) girtavo, kas teismui kelia abejonių asmenų tarpusavio santykių tvirtumu. Nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. jis vykdo individualią veiklą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad darbinę veiklą asmuo dažnai keisdavo, o nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. kaltinamasis yra registruotas Užimtumo tarnyboje.

12. Skunde nurodoma, kad praeityje kaltinamasis nėra teistas, nes nuo bausmės buvo atleistas, nepaisant to, iš baudžiamojoje byloje esančio Italijos Respublikos Bario apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio matyti, kad buvo patvirtintas Lečeros teismo 2010 m. spalio 10 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, S. Z. buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, tačiau nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020). Byloje esantis nuosprendis charakterizuoja kaltinamąjį S. Z. ir kolegija į tai atsižvelgia. Taip pat minėtame nuosprendyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad S. Z. buvo išvykęs į Italiją.

13. Taip pat S. Z. yra ne kartą baustas administracine tvarka (per paskutiniuosius penkerius metus iki 2019 m. sausio 9 d. baustas 14 kartų), taip pat ir už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, kaip matyti, administracinius nusižengimus asmuo daro būdamas neblaivus, dalis paskirtų baudų nesumokėtos. Šios kaltinamojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės paneigia tvirtus S. Z. socialinius ir ekonominius ryšius su gyvenamąja aplinka, asmuo yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais ir nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusios tvarkos. Nors skunde kaltinamasis nurodo savo garbaus amžiaus motiną, tačiau šis asmuo, kaip ir sugyventinė (dabartinė sutuoktinė) ir vaikai, nuo galimai nusikalstamo elgesio jo nesulaikė, todėl nėra pagrindo ryšių su šiais asmenimis laikyti tiek tvirtais, kad galėtų užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese. Tai, kad kaltinamasis Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra charakterizuojamas teigiamai ir yra skatintas, nepaneigia jo galimybių ir noro slėptis nuo baudžiamojo persekiojimo, esant laisvėje. Taigi, žemesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, pagrįstai taikė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

14. Pratęsiant suėmimo terminą kaltinamajam, bylą nagrinėjantis teismas nutartyje pasisakė ir dėl švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybės bei rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamojo argumentai, kad kardomųjų priemonių tikslus galima pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis yra deklaratyvūs. Žemesnės instancijos teismas atsižvelgė į S. Z. inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, gresiančios bausmės griežtumą, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo metu S. Z. nėra pagrindo skirti švelnesnes kardomąsias priemones, nes nė viena jų ar jų kompleksas nebus pakankamos užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams įgyvendinti.

15. Sprendžiant dėl kaltinamojo suėmimo trukmės pastebėtina, kad kaltinamajam S. Z. suėmimas taikomas daugiau nei septynis mėnesius (nuo 2019 m. gruodžio 21 d.). Pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Taigi, taikomo suėmimo terminas ir šiuo aspektu yra teisėtas ir pagrįstas. Kaltinamajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai suvaržo suimto asmens teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, šiuo atveju toks kaltinamojo teisių suvaržymas nepažeidžia proporcingumo principo. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.

16. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam S. Z. pratęstas pagrįstai, todėl naikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 21 d. nutarties nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo S. Z. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį, kuria kaltinamajam S. Z. dviem mėnesiams pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.