- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-13
- Bylos Nr.
- e2-2403-1097/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33007-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“
- Trečiasis asmuo
- V. V.
- Advokatai
- Justas Vilys
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovams Tomui Žilinskui ir Eligijui Oršauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Meidovis“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo V. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Meidovis“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovės 790,72 Eur, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. kovo 9 d. Prancūzijoje dėl atsakovės darbuotojo V. V., vairavusio transporto priemonę MAN TGX 18.440 4X2 BLS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Prancūzijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 790,72 Eur reikalavimą ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, kurį ieškovas sumokėjo. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Dėl to ieškovas, sumokėjęs Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB ,,Meidovis“ su pareikštu reikalavimu nesutiko, atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad byloje nėra nė vieno įrodymo (be šališkų kitos eismo įvykio dalyvės paaiškinimų), kad atsakovės darbuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio. Atsakovė nuo pat eismo įvykio buvo aktyvi, rašė raštus draudimo bendrovei Ergo ir ieškovui, išreikšdama savo nesutikimą, kad jos darbuotojas laikomas eismo įvykio kaltininku, todėl ieškovas, nepagrįstai išmokėdamas išmoką Prancūzijos draudikų biurui, o Prancūzijos draudikų biuras – neva nukentėjusiam asmeniui, patys prisiėmė to riziką. Be to, byloje nėra įrodymų apie lengvajam automobiliui padarytą žalą. Taip pat nėra įrodymų, kad neva nukentėjusiajai Prancūzijos vairuotojai buvo pervestas žalos atlyginimas. Atsakovė taip pat nurodė, kad yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalis), taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinio reikalavimus; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis. Papildomai nurodė, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras atliko eismo įvykyje padarytos žalos administravimo procedūras ir, vadovaujantis Prancūzijoje galiojančiu Badinter įstatymu, priimtas sprendimas kompensuoti abiejų eismo įvykio dalyvių nuostolius: žalos atlyginimas buvo išmokėtas lengvojo automobilio savininkui ir atsakovė taip pat gali pretenduoti į žalos atlyginimą nurodyto įstatymo tvarka.
5. Teismo posėdžio metu atsakovė prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis. Papildomai pabrėžė, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatytos ir įrodinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, o nagrinėjamu atveju nėra nustatyta atsakovės darbuotojo kaltė dėl eismo įvykio. Ieškovė, pasitikėdama Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro atliktu žalos sureguliavimu ir nepagrįstai išmokėdama nurodytą sumą, veikė savo rizika.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas.
6. Iš bylos medžiagos nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. 2017 m. kovo 9 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis: susidūrė atsakovės UAB ,,Meidovis“ darbuotojo V. V. vairuota transporto priemonė MAN TGX 18.480 4X2 BLS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Prancūzijoje registruota transporto priemonė Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
6.2. Įvykio metu atsakovei priklausiusi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
6.3. Eismo įvykis įvyko Prancūzijoje, jame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemonė, todėl žalos administravimo procesą administravo Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras ir, pritaikius Prancūzijos Badinter įstatymą, išmokėta draudimo išmoka transporto priemonės Citroen valdytojui, o Lietuvos draudikų biurui pateiktas reikalavimas atlyginti išmokėtą 790,72 Eur sumą.
7. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras), atlyginęs Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui jo turėtas 790,72 Eur išlaidas, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas regreso tvarka grąžinti Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą.
8. Atsakovė UAB ,,Meidovis“, nesutikdama su pareikštu reikalavimu, prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad: 1) neįvykus teisminiam procesui Prancūzijoje, atsakovė gali pareikšti prieštaravimus ir ginčyti savo prievolę atlyginti žalą byloje pagal regresinį nacionalinio draudikų biuro reikalavimą; 2) reiškiant reikalavimą atsakovei, turi būti įrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, o nagrinėjamu atveju atsakovės darbuotojas nebuvo kaltas dėl eismo įvykio; 3) ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Dėl atsakovės prieštaravimų vertinimo regresinio reikalavimo byloje
9. Nagrinėjamu atveju kilo šalių ginčas dėl to, ar regresinio reikalavimo byloje atsakovė gali reikšti prieštaravimus bei argumentus, ginčydama eismo įvykio valstybėje tos valstybės nacionalinio draudikų biuro atliktą eismo įvykio žalos administravimą, t. y. teikti argumentus dėl eismo įvykio eigos bei įvykį sukėlusio kaltojo asmens.
10. Atsakovės nurodoma teisė pareikšti poziciją dėl eismo įvykio ir jo vertinimo regresinio reikalavimo byloje yra susijusi su asmens teise į teisminę gynybą. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-373-219/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020; kt.).
11. Argumentuodamas tokius išaiškinimus, kasacinis teismas yra detalizavęs, jog atsižvelgiant į tai, kad žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai, kad nei Biurų tarybos vidaus nuostatuose (toliau – Vidaus nuostatai), nei TPVCAPDĮ nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme. Tokiu atveju, kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Vidaus nuostatus atlygintą žalą, turi vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).
12. Taigi, tais atvejais, kai nacionalinis draudikų biuras kreipiasi į atsakovą regreso tvarka reikalaudamas priteisti išmokėtas sumas už užsienio valstybėje įvykusį eismo įvykį, atsakovo galimybės byloje dėl regresinio nacionalinio draudikų biuro reikalavimo teikti argumentus, kuriais jis nesutinka su užsienio valstybės draudikų biuro atliktu eismo įvykio vertinimu ir jame padarytos žalos administravimu, siejamos su atsakovo dalyvavimu užsienio valstybėje vykusiame eismo įvykio žalos administravimo procese. Galimybė regresinio ieškinio byloje vertinti tokius prieštaravimus ir argumentus pripažįstama tik tokiu atveju, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo negalėjo dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame procese dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, t. y. nebuvo apie tokį procesą informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, ir kt. Toks aiškinimas laikomas aktualiu ir tuo atveju, kai eismo įvykio vietos valstybėje teisme procesas nevyko, nes eismo įvykio vertinimo ir žalos administravimo klausimai išspręsti ne teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1050-653/2018).
Žemesnės instancijos teismas
13. Atsakovės teigimu, jai turi būti sudaryta galimybė savo paaiškinimus ir prieštaravimus pateikti teisme šioje regresinio ieškinio byloje, nes šiuo atveju eismo įvykio valstybėje (Prancūzijoje) teismo procesas nevyko. Teismo vertinimu, tokia išvada, atsakovės galimybes teikti prieštaravimus siejanti ne su jos informavimu apie žalos administravimo procedūras ir galimybėmis jose dalyvauti, o su šių procedūrų pobūdžiu, paneigtų pirmiau aptartą kasacinio teismo formuluojamą aiškinimą bei žaliosios kortelės sistemos tikslą, prieštarautų proporcingumo bei sąžiningumo principams. Asmuo, būdamas informuotas apie eismo įvykio žalos administravimo procedūras, dalyvaudamas šiame procese ir žinodamas (ar turėdamas žinoti) apie priimtus sprendimus, turi teisę pastaruosius skųsti eismo įvykio valstybėje ir tokiu būdu ginti savo teises. Tokia situacija negali būti prilyginta atvejui, kai asmuo nėra informuojamas ir nieko nežino apie žalos administravimo procedūras ir dėl to objektyviai negali jose dalyvauti gindamas savo teises bei teisėtus interesus.
14. Nagrinėjamu atveju iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovė dalyvavo žalos administravimo procese Prancūzijoje, buvo apie šį procesą informuota, bendravo tiek su įvykyje dalyvavusios transporto priemonės Citroen valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo įmonės atstove Ergo, tiek su ieškovu; teikė savo paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių ir kaltojo vairuotojo, siuntė įvykio vietos nuotraukas bei schemą; taip pat atsakovė išdėstė savo argumentus, kuriais neigė atsakovės darbuotojo kaltę dėl eismo įvykio. Atsakovės dalyvavimą žalos administravimo procese patvirtinta pateiktas 2017 m. kovo 23-24 d. elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakovė susirašinėjo su Ergo draudimo bendrove, teikė žalos administravimui reikiamus dokumentus – 2017 m. kovo 24 d. pretenziją, paaiškinimus dėl ginčo eismo įvykio su nuotraukomis ir schemomis. 2017 m. balandžio 5 d. elektroninio susirašinėjimo laiškai, iš kurių matyti, kad draudimo bendrovė Ergo, atstovaudama Prancūzijos draudimo bendrovę MACIF, informavo atsakovę, jog draudimo bendrovė MACIF nepatvirtino savo draudėjo (automobilio Citroen valdytojo) atsakomybės, nurodydama, jog transporto priemonė MAN atsitrenkė į transporto priemonę Citroen. Pažymėtina, kad šiame laiške atsakovei taip pat nurodoma, jog, atsižvelgiant į tai, kad abiejų šalių parodymai yra prieštaringi, remiantis Prancūzijos teisės aktais, t. y. Badinter įstatymu, atstovaujama draudimo bendrovė sutinka atlyginti žalą, jeigu transporto priemonės MAN draudikas sutinka atlyginti nuostolius dėl šio eismo įvykio kitai šaliai. Taip pat atsakovei buvo nurodyti Prancūzijos draudimo bendrovės MACIF kontaktai, žalos bylos numeris ir prašoma, jei atsakovė nuspręstų tiesiogiai kreiptis į atsakingą draudiką, informuoti bendrovę Ergo. Atsakydama į šį laišką, atsakovė prašo atsiųsti Prancūzijos draudimo bendrovės atsakymo kopiją, nurodydama, jog atsakovė turi pastovius teisininkus Prancūzijoje, kurie ,,kontaktuotų atitinkamai“. 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. S-7123-17-(5.10) ieškovas informavo atsakovę apie gautą pranešimą dėl eismo įvykio. Rašte prašoma atsakovės pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl 2017 m. kovo 9 d. eismo įvykio ir nurodoma, kad priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas atsakovei nedalyvaujant. Atsakovės atstovo 2018 m. spalio 11 d. elektroniniame laiške nurodoma, jog atsakovė nėra eismo įvykio kaltininkė, o Badinter įstatymas galioja tik Prancūzijoje, be to, taip pat pažymima, jog tokiu atveju atsakovei taip pat turėtų būti atlyginti vilkiko remonto nuostoliai. Taigi, nurodyta bylos medžiaga patvirtina ne tik tai, kad atsakovė dalyvavo žalos administravimo procese Prancūzijoje, tačiau ir tai, jog ji suprato žalos administravimo proceso baigtį – jog buvo taikytas specifinis Badinter įstatymas, taip pat suprato to įstatymo turinį, tačiau, pradėjusi konstruktyviai dalyvauti žalos administravimo procese ir pateikusi jos poziciją grindžiančius duomenis, vėliau atsakovė apsisprendė nebedalyvauti, priimtų sprendimų neskundė eismo įvykio valstybės teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas pripažino, kad taip elgtis apsispręsta įvertinus sąlyginai mažą padarytos žalos dydį, atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio metu vilkikui žymi žala nepadaryta, o dalyvavimas žalos administravimo procese Prancūzijoje brangiai kainuoja.
15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė nebūtų turėjusi galimybės dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese ir neturėjo galimybės ginti savo teisių bei teisėtų interesų (CPK 185 straipsnis). Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovė savo teisę į gynybą (taip pat ir teisminę) galėjo įgyvendinti, nes apie ikiteisminį žalos administravimo procesą buvo informuota, jame dalyvavo ir turėjo realią galimybę efektyviai ginčyti eismo įvykio žalos administravimo procese priimtus sprendimus. Atsakovės racionalaus, ekonominiais argumentais grįsto, apsisprendimo atsitraukti nuo dalyvavimo eismo įvykio valstybėje vykdomame procese reguliuojant eismo įvykio žalą, tikintis gynybos imtis tik nacionaliniame teisme pareiškus regresinį ieškinį, rizika tenka atsakovei ir tokia situacija nėra tolygi kasacinio teismo praktikoje aptartai situacijai, kai galimai už žalą atsakingi asmenys negalėjo dalyvauti žalą administruojant dėl objektyvių aplinkybių. Dėl to pripažintini pagrįstais ieškovo teiginiai, kad atsakovės prieštaravimai dėl eismo įvykio tyrimo negalėtų būti vertinami regresinio reikalavimo byloje. Vis dėlto, išsamiai nagrinėdamas bylą, teismas pasisakys ir dėl tokių atsakovės išdėstytų argumentų.
Dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Prancūzijoje. Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, taigi Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis ir žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.
17. Žaliosios kortelės sistemos funkcionavimą bei nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Vidaus nuostatai). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
18. Remiantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; kt.). Taigi Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu ir, kai yra įvykdytos TPVCAPDĮ nurodytos sąlygos, įstatymo pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas grąžintų atsakingas asmuo (asmenys).
20. Nagrinėjamu atveju atsakovė, ginčydama ieškovo reikalavimą, nurodo, kad ieškovas, norėdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovės regreso tvarka, turi įrodyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę. Atsakovės teigimu, byloje (be lengvojo automobilio vairuotojos šališkų paaiškinimų) nėra nė vieno atsakovės darbuotojo kaltės įrodymo, o Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras nepagrįstai vertino, kad dėl eismo įvykio sukėlimo yra kaltas atsakovės darbuotojas vilkiko vairuotojas.
21. Šiame kontekste reikšminga tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl galimai atsakingo už eismo įvykį asmens civilinei atsakomybei ir pareigai atlyginti žalą (žalos atlyginimui) taikytinos teisės, yra pažymėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai reglamentuoti TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ nuostatos įtvirtinta, jog galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, o esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu (jos aiškinimu) susijusius įrodymus. Užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti, turi pateikti ieškovas. Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Taip pat ir atsakovas, ginčydamas ieškovo (Biuro) reikalavimą, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, turi teikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; kt.). Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331075/2020).
23. Nagrinėjamos bylos atveju šie išaiškinimai svarbūs, atsižvelgiant į situacijos specifiką, susijusią su ginčo eismo įvykio žalos administravimo procedūros rezultatais Prancūzijoje. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2017 m. kovo 9 d. įvykus eismo įvykiui, Prancūzijoje registruoto automobilio Citroen valdytoja, užpildžiusi eismo įvykio deklaraciją, pažymėjo, jog dėl eismo įvykio kaltas atsakovės darbuotojas, vairavęs Lietuvos Respublikoje registruotą, tačiau privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę MAN. Atsakovės pateiktas 2017 m. kovo 23-24 d. elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė susirašinėjo su Prancūzijos draudimo bendrovę atstovavusia Ergo draudimo bendrove, teikė žalos administravimui reikiamus dokumentus: 2017 m. kovo 24 d. pretenziją, paaiškinimus dėl ginčo eismo įvykio su nuotraukomis ir schemomis. 2017 m. balandžio 5 d. elektroninio susirašinėjimo laiškai patvirtina, kad draudimo bendrovė Ergo, atstovaudama Prancūzijos draudimo bendrovę MACIF, informavo atsakovę, kad draudimo bendrovė MACIF nepatvirtino savo draudėjo (automobilio Citroen valdytojo) atsakomybės, nurodydama, jog transporto priemonė MAN atsitrenkė į transporto priemonę Citroen. Pažymėtina, kad šiame laiške atsakovei taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog abiejų šalių parodymai yra prieštaringi, remiantis Prancūzijos teisės aktais, t. y. Badinter įstatymu, atstovaujama draudimo bendrovė sutinka atlyginti žalą, jei ir transporto priemonės MAN draudikas sutinka atlyginti nuostolius dėl šio eismo įvykio kitai šaliai. Draudimo bendrovės MACIF 2020 m. vasario 28 d. rašte nurodoma, kad Prancūzijos draudikas šioje byloje sutinka atlyginti atsakovės žalą, vadovaudamasis Prancūzijos (Badinter) įstatymu.
24. Taigi, atsakovei siųstame elektroniniame laiške buvo nurodytas žalos administravimo procedūros rezultatas – atsižvelgiant į tai, jog abiejų eismo įvykio dalyvių parodymai yra prieštaringi, buvo pritaikytas Prancūzijos teisės aktas – Badinter įstatymas, pagal kurį tokiais atvejais nustatyta galimybė žalą atlyginti abiem eismo įvykio dalyviams. Eismo įvykio žala buvo administruojama ir sprendimas priimtas remiantis Prancūzijos teise, kurios turinį įrodinėdamas ieškovas pateikė: Badinter įstatymo tekstą, medžiagą apie oficialų aktualios Prancūzijos teisės turinį, gautą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1323-854/2018 (Nr. 2-3015-854/2017); Prancūzijos Badinter įstatymo komentarą, šio įstatymo taikymo Prancūzijos teismų praktikoje pavyzdžius. Badinter įstatymo komentare išaiškinta, kad pagal šį įstatymą ir jo pagrindu formuojamą teismų praktiką, eismo įvykyje dalyvavusio vairuotojo draudikas privalo išmokėti kompensaciją kitam įvykyje dalyvavusiam ir nekaltu pripažintam vairuotojui, netgi jeigu jis mano, kad jis nepadarė nusižengimo. Bet jis pats gali pateikti reikalavimą, norėdamas gauti kompensaciją ir šio vairuotojo; nurodomas įstatymo tikslas yra ne nustatyti atsakomybę, o palengvinti ir pagreitinti žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims.
25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju administruojant eismo įvykį užsienio valstybėje (Prancūzijoje) buvo atsižvelgta į atsakovės teiktus paaiškinimus ir medžiagą dėl ginčo eismo įvykio ir, remiantis Prancūzijos teisės aktais – Badinter įstatymu – nustatyta tvarka nuspręsta atlyginti abiejų šalių patirtą žalą. Nors bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad, Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro vertinimu, už eismo įvykį yra atsakingas atsakovės vilkiko vairuotojas, o atsakovės pateiktų duomenų nepakako įrodyti Prancūzijoje registruotos transporto priemonės vairuotojos kaltei dėl eismo įvykio, tačiau pagal žalos administravimo procese pritaikytą Badinter įstatymą, nesant pakankamų įrodymų dėl eismo įvykio dalyvio kaltės, žala atlyginama pilna apimtimi kiekvienam iš eismo įvykyje dalyvavusių eismo įvykio dalyvių.
26. Taigi, ieškovo pareikštas reikalavimas atsakovei yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro – pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie Prancūzijoje yra pakankami nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su pareikštu reikalavimu, remiasi teiginiais dėl nustatytos jos darbuotojo kaltės sukeliant ginčo eismo įvykį, ir įrodinėja tokios kaltės nesant. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pritaikius Prancūzijos teisę, kaltės klausimas nėra aktualus. Ieškovas pateikė faktinį savo reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus, kurie pakankami pagrįsti reikalavimą Prancūzijoje, o atsakovė iš esmės apsiriboja abejonėmis ir kritika. Atsakovė nepateikė duomenų ar įrodymų apie kitokį užsienio teisės turinį ar netinkamą tokios teisės taikymą nagrinėjamu atveju (CPK 178 straipsnis).
27. Akivaizdu, kad ginčo eismo įvykio žalai sureguliuoti taikytos užsienio teisės turinys skiriasi nuo galiojančios Lietuvos nacionalinės teisės, tačiau, kaip minėta, užsienio valstybėje įvykus eismo įvykiui, jo žalai sureguliuoti taikoma eismo įvykio valstybės teisė. Iš esmės, Prancūzijos draudimo bendrovė patvirtino, jog, pritaikius nurodytas Badinter įstatymo nuostatas, atsakovė taip pat išlaiko teisę kreiptis dėl jos patirtos žalos atlyginimo. Tačiau atsakovė, teismo posėdyje pripažino, jog lengvojo automobilio patirta žala ženkliai didesnė už vilkikui padarytą žalą, o tai lemia atsakovės nesuinteresuotumą naudotis nurodyta galimybe. Iš esmės neigiamas pasekmes atsakovė patiria dėl to, jog, būdama verslo subjektu, nevykdė pareigos apdrausti į užsienio valstybes vykstančios komercinės transporto priemonės – vilkiko – privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Esant specifiniam taikytinos Prancūzijos teisės turiniui, atsakovei tenka tokio šios pareigos nevykdymo rizika ir padariniai.
28. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Ieškinio reikalavimas yra grindžiamas išimtinę kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro pateikta medžiaga, paremta taikytinomis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis. Dėl to ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovės 790,72 Eur pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas (TPVCAPDĮ 23 straipsnis).
Dėl prašomos priteisti išmokos dydžio
29. Atsakovė, ginčydama ieškinio reikalavimą, nurodo, kad prašomą priteisti 790,72 Eur sumą sudaro 590,72 Eur kompensacija už automobilio remontą ir 200 Eur administravimo mokestis. Atsakovės teigimu, 200 Eur administravimo mokesčio reikalaujama nepagrįstai, nes Biurų tarybos 2003 m. gegužės 29-30 d. sprendimu patvirtinta administravimo mokesčio suma yra 15 procentų nuo bendros išmokėtos sumos, t. y. nagrinėjamu atveju turėtų būti 88,61 Eur.
30. Teismas atmeta šiuos atsakovės teiginius, kaip neduodančius pagrindo abejoti prašomos priteisti sumos dydžio pagrįstumu (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš ieškovės pateikto 37-osios generalinės Biurų Tarybos asamblėjos 2003 m. gegužės 29-30 d. sprendimo Nr. 2, generalinė asamblėja priėmė taisykles, kurių 1 punkte nustatė (kaip pagrįstai nurodo atsakovė), kad mokėtinų administravimo mokesčių dydis apskaičiuojamas remiantis 15 proc. dydžio nuo konkrečiai nustatytos žalos suma, kaip nustatyta Vidaus nuostatų 5.1.1 punkte. Tačiau iš šio sprendimo 2 punkto matyti, kad taip pat buvo nustatyta ir tai, jog mokėtinų administravimo mokesčių dydis siekia minimalų 200 Eur arba maksimalų 3500 Eur dydį. Taigi, sprendime nustatytas administravimo mokestis siejamas ne tik su 15 proc. dydžiu nuo nustatytos žalos, tačiau įtvirtintas ir minimalus administravimo mokesčio dydis (200 Eur), kuris nagrinėjamu atveju ir buvo pritaikytas.
31. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra pateikti duomenys apie automobilio Citroen remonto išlaidas, taip pat dokumentai, pagrindžiantys su ginčo eismo įvykiu susijusių išmokų išmokėjimą. Tuo tarpu atsakovė, keldama abejones dėl lengvajam automobiliui padarytos žalos ar jos atlyginimo išmokėjimo faktų, nepateikė tokias abejones pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Dėl to, teismo vertinimu, tokie bendro pobūdžio teiginiai, kuriais abejojama pateiktų dokumentų turiniu, nepaneigia ieškovo reikalavimo pagrįstumo (CPK 185 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino
32. Atsakovė, prašydama atmesti ieškinį, nurodė, kad yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Grįsdama šį teiginį, atsakovė nurodė, kad Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog, kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas. Šiuo atveju, atsakovės teigimu, Prancūzijos vairuotojai žalos atlyginimas buvo pervestas 2017 m. kovo 18 d., o į ieškovą dėl žalos atlyginimo buvo kreiptasi 2018 m. gegužės 18 d., t. y. praėjus nustatytam vienerių metų terminui.
33. Teismo vertinimu, šie argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti situacijos ir atmesti ieškinį pritaikius senaties termino institutą. Kaip buvo minėta anksčiau šiame sprendime, kasacinis teismas yra nurodęs, jog Vidaus nuostatai reglamentuoja nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018). Tuo tarpu tokio pobūdžio bylose teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kai Biuras TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalauja eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, reikalavimas kyla iš delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3390-701/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Regresinis biuro reikalavimas kyla iš delikto, o Biuro pagrindinės prievolės įvykdymo momentas yra laikomas išmokos sumokėjimas užsienio valstybės biurui (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenimis, ieškovas išmoką Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2018 m. liepos 10 d., todėl iki kreipimosi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu dienos (2019 m. lapkričio 5 d.) 3 metų sutrumpintas senaties terminas nebuvo praleistas.
34. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog buvo praleistas Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų terminas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Prancūzijos draudimo kompanija MACIF dėl patirtų išlaidų atlyginimo į Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro paskirtą agentą AXA France kreipėsi 2017 m. gruodžio 15 d., pastarasis patvirtinimą dėl atlygintų išlaidų pateikė 2018 m. vasario 13 d., mokėjimo reikalavimas ieškovui pateiktas 2018 m. gegužės 18 d., t. y. neparėjus metams nuo draudimo kompanijos MACIF patirtų išlaidų atlyginimo iki mokėjimo reikalavimo pateikimo ieškovui.
Dėl procesinių palūkanų
35. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai skolininkas privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir ieškovui iš atsakovės priteisiamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (790,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra patenkintas, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovui iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 202,11 Eur (18 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 184,11 Eur dokumentų vertinimo išlaidos) (CPK 79, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
37. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (16,46 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl iš atsakovės valstybei priteistina 16,46 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (j. a. k. 125709291) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidovis“ (j. a. k. 303143483) 790,72 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt eurų 72 ct) išmokos regreso tvarka, 6 (šešių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (790,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 202,11 Eur (du šimtus du eurus 11 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidovis“ (j. a. k. 303143483) 16,46 Eur (šešiolika eurų 46 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.