Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla, kurioje V. V. kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 ir 3 dalis, nutraukta, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais.

V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. V. buvo kaltinamas ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl to, jog sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: 2020 m. birželio 7 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 4 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., V. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,24 promilių girtumas), tyčia sugadino L. U. priklausantį, kieme stovėjusį automobilį ,,Ford (duomenys neskelbtini) “, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. išdaužė priekinį automobilio stiklą ir įlenkė automobilio stogą, kurių bendra vertė 200 Eur, tokiais veiksmais sugadino nedidelės 200 Eur vertės L. U. turtą.

2. Be to, V. V. buvo kaltinamas ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl to, jog sugadino svetimą turtą: 2020 m. birželio 7 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 4 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., V. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,24 promilių girtumas), tyčia sugadino L. S. priklausantį turtą, t. y. išlaužė automatinių kiemo vartų tvirtinimo detales, kurių bendra vertė 500 Eur, ir tokiais veiksmais sugadino 500 Eur vertės L. S. turtą.

3. Be to, V. V. buvo kaltinamas ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl to, jog sunaikino ir sugadino svetimą turtą: 2020 m. birželio 7 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 4 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., V. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,24 promilių girtumas), tyčia sunaikino ir sugadino A. U. priklausantį turtą, t. y. išdaužė namo dviejų langų stiklus, kurių bendra vertė 400 Eur, išlaužė 50 Eur vertės durų staktą, sulankstė 100 Eur vertės metalinį kaminą, apibraižė 50 Eur vertės sienos fasadą, sulaužė 2 medinius suoliukus, kurių bendra vertė 150 Eur, ir sulaužė 50 Eur vertės vartus, taip sugadino 800 Eur vertės A. U. priklausantį turtą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują: pripažinti V. V. kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl L. U. turto sugadinimo) ir skirti jam 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį, ir įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje; pripažinti V. V. kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl L. S. turto sugadinimo) ir skirti jam 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį, ir įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje; pripažinti V. V. kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl A. U. turto sugadinimo) ir skirti jam 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį, ir įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimą bausmę, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį, ir įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį, ir įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje. Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo 2020 m. birželio 7 d. laiką, t. y. vieną parą. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje dėstydamas motyvus ir nurodydamas, kad kaltinamasis nusikalstamas veikas padarė vienu metu ir vienoje vietoje, veikos padarytos esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais, nors ir tiesiogiai nenurodė, tačiau iš pateikto aprašymo leido manyti, kad padarytas veikas vertina kaip idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nagrinėjamu atveju byloje ištirti duomenys neleidžia daryti išvados, kad V. V. turėjo iš anksto susiformavusį sumanymą sugadinti konkrečių nukentėjusiųjų turtą ar konkretų turtą, ar tai padaryti dėl kokios nors vieningos priežasties, nes iki įvykio kaltinamasis nukentėjusiųjų nepažinojo. Taigi nėra duomenų, kad V. V. veiksmus būtų jungęs vieningas tikslas ir sumanymas, kaip teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, V. V. jokių priešiškų santykių su nukentėjusiaisiais neturėjo, bendro tikslo jiems kerštauti taip pat, nebuvo iš anksto numatęs ir pasirinkęs turto, kurį gadins. Visų nukentėjusiųjų turtą V. V. sugadino, tiesiog eidamas iš vieno sklypo į kitą.

4.2. Nors veikų padarymo laikas ir vieta nėra ženkliai nutolę, tačiau apeliaciniame skunde pažymima, jog, kitaip nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nusikalstami veiksmai atlikti skirtingose vietose, t. y. skirtinguose sklypuose, prieš skirtingus nukentėjusiuosius ir esant tarp veikų bent minimaliam laiko tarpui, reikalingam nueiti nuo vyno sklypo iki kito. Be to, veikos padarytos savarankiškais veiksmais, kiekvienu atveju nukreiptais būtent į konkretaus nukentėjusiojo turto sugadinimą. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad veikos turi būti kvalifikuotinos kaip atskiri savarankiški nusikaltimai, sudarantys ne idealiąją, o realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. V. V. veiksmus kvalifikavus kaip baudžiamąjį nusižengimą ir du nesunkius nusikaltimus, sudarančius realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, BK 38 straipsnio nuostatos dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės netaikytinos, nes BK 38 straipsnyje numatyta galimybė taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, padariusiam tik vieną nusikalstamą veiką. Taigi, esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, nebuvo pagrindo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir V. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais.

4.3. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis. Pažymėta, jog V. V. kaltintas, padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir du nesunkius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, taip pat savo noru atlygino žalą. V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veikos padarytos, būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Kadangi V. V. yra nedirbantis, jis neturi galimybės sumokėti baudos, be to, jis nesutiko atlikti viešųjų darbų. Apeliaciniame skunde konstatuojama, jog, įvertinus visas šias aplinkybes, V. V. skirtina laisvės apribojimo bausmė.

5. Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. gynėjas (duomenys neskelbtini) V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliacinį skundą atmesti.

5.1. Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Taigi padaryta išvada, jog prokurorė rezoliucinėje apeliacinio skundo dalyje nurodė neteisingą pagrindą. Kaltintoja taip pat neteisingai interpretuoja BK 38 straipsnio taikymo galimybes, prieštaringai aiškina jo taikymo (ne)pagrįstumą.

5.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog pagal dabartines teismų praktikos tendencijas laikomasi nuomonės, kad taikinamojo instituto nuostatos neturėtų būti aiškinamos siaurinamai ir turi būti taikomos teisingai. BK 38 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, jog nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik pirmą kartą nusikaltęs asmuo. BK 38 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės tiriamoje byloje nesudaro kliūties taikyti susitaikymo institutą, nes tarp jų nėra nė vienos, kuri trukdytų V. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

5.3. Iš tikrųjų BK 38 straipsnyje įstatymų leidėjas vartoja vienaskaitą, t. y. „padaręs baudžiamąjį nusižengimą“, „prisipažino padaręs nusikalstamą veiką“, kas sudaro prielaidą manyti, jog nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik asmuo, padaręs vieną nusikalstamą veiką arba kelias veikas, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Vis dėlto, analizuojant teismų praktiką, matyti, kad tai, jog asmuo yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, nelaikytina kliūtimi taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

5.4. Atsiliepime nesutinkama su prokurorės nuomone dėl realiosios nusikalstamų veikų sutapties, todėl, kad visas V. V. padarytas veikas sieja vieninga tyčia sunaikinti svetimą turtą, esantį toje pačioje vietoje, nepageidaujamos pasekmės nukentėjusiesiems atsirado vienu ir tuo pačiu laiku. Dėl ko padarė nusikalstamas veikas, V. V. paaiškinti negalėjo dėl savo fizinės būklės (buvo paveiktas alkoholio), tačiau nukentėjusiesiems žalą atlygino, nukentėjusieji pretenzijų jam neturi, dėl padarytų veikų V. V. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

5.5. Atsiliepime nurodoma, jog pati prokurorė teisiamojo posėdžio, įvykusio 2020 m. lapkričio 12 d., metu pripažino taikinamojo instituto taikymo galimybę. Prokurorei neprieštaraujant, pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos nagrinėjime padarė pertrauką, kad suteiktų kaltinamajam galimybę pasinaudoti šia procesine teise ir jis galėtų įvykdyti visas BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas.

6. Teismo posėdžio metu prokurorė V. Lūžienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o gynėjas advokatas V. Žylė nurodė, jog pagal dabartinę teismų praktiką nagrinėjamoje situacijoje nėra kliūčių taikyti susitaikymo institutą, esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliacinis skundas netenkinamas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. sausio 14 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

9. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

10. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliamas padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens kaltės klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikų kvalifikavimo, nei dėl V. V. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, kurių padarymas jam buvo inkriminuotas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog ginčo klausimas kyla dėl to, ar nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai pritaikytos BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y. ar V. V. galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.

11. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybinės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 straipsnio 2 dalyje taip pat yra numatyta, kada asmuo pagal minėtą straipsnį negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. pagal šį straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.

12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju, nustačius visas BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, yra pagrindas V. V. taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarajam susitaikius su nukentėjusiaisiais, o baudžiamąją bylą nutraukti. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad BK 38 straipsnio nuostatų taikymas negalimas, kadangi V. V. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių nesiejo vieninga tyčia, šios veikos atitinka realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o BK 38 straipsnį galima taikyti, tik padarius vieną nusikalstamą veiką arba kelias veikas, sudarančias idealiąją nusikaltimų sutaptį. Apygardos teismo teisėjų kolegija pritarti tokiems teiginiams neturi pagrindo.

13. Kaip nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, iš tikrųjų BK 38 straipsnyje įstatymų leidėjas vartoja vienaskaitą „<...padaręs baudžiamąjį nusižengimą...>, <...prisipažino padaręs nusikalstamą veiką...>, kas sudaro prielaidą manyti, jog nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik asmuo, padaręs vieną nusikalstamą veiką arbe kelias veikas, sudarančias idealiąją nusikaltimų sutaptį. Tačiau, analizuojant teismų praktiką, matyti, kad tai, jog asmuo yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, nelaikytina kliūtimi taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui žr., kasacinės nutartys 2K-475/2011, 2K-349/2006 ir kt.), o toks BK 38 straipsnio nuostatų taikymas neprieštarauja baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Nors kasacinėje praktikoje tiesiogiai nėra nurodoma, kad BK 38 straipsnio taikymas galimas ir padarius kelias nusikalstamas veikas, tačiau iš nutartyse nurodomų motyvų matyti, kad tokioje situacijoje, kai asmeniui atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas taikomas ir tada, kai jis padarė ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojo įstatymo pažeidimų neįžvelgia.

14. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog V. V. nusikalstamas veikas padarė vienu metu ir vienoje vietoje, kodėl taip pasielgė, paaiškinti negalėjo, galbūt dėl girtumo, veikos padarytos, esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais. Be to, iš aptartų aplinkybių yra akivaizdu, kad V. V. tyčios pažeisti kelis objektus, priklausančius būtent keliems skirtingiems asmenims, neturėjo, t. y. turtą naikino įsiutęs, nesigilindamas, kam konkrečiai šis turtas priklauso. Nors V. V. veiksmus ir skyrė tam tikras laiko tarpas, tačiau jis buvo itin minimalus, todėl šį laiko tarpą galima vertinti kaip formalų, reikalingą tik pereiti iš vieno sklypo į šalia esantį sklypą. Taigi aptartų požymių turinys labiau atitinka idealiosios nusikalstamų veikų sutapties situaciją. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisdamas V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, teisės normas pritaikė tinkamai.

15. V. V. dvi padarytos nusikalstamos veikos (BK 187 straipsnio 1 dalis) priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, o viena (BK 187 straipsnio 3 dalis) yra baudžiamasis nusižengimas, jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nukentėjusieji pretenzijų šioje byloje neturi, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės savo noru atlygino žalą, su nukentėjusiaisiais susitaikė, šie jam atleido. V. V. anksčiau neteistas, kaip jau minėta, dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kas vertintina kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, anksčiau nusikaltęs nebuvo, o tai leidžia teigti, kad padarytos nusikalstamos veikos buvo atsitiktinės ir sudaro pagrindą manyti, kad V. V. naujų nusikalstamų veikų nedarys. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma šiuo atveju pagrindžia BK 38 straipsnio taikymą, todėl apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės teiginiais, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės minėtu pagrindu negalimas.

16. Nagrinėjamu atveju papildomai galima atkreipti dėmesį, jog V. V. atliktų nusikalstamų veiksmų vertinimas galėjo būti ir kitoks, negu nurodyta kaltinamajame akte. Tyčios, nukreiptos į neapibrėžtą skaičių analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų darymą, konstatavimas savaime nepaneigia nusikalstamos veikos tęstinumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-788/2017). Pagal formuojamą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Taigi pirmosios instancijos teismui nusprendus kvalifikuoti V. V. veiksmus kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas), apskritai nebekiltų BK 38 straipsnio taikymo pagrįstumo klausimas.

17. Įvertinęs bylos duomenų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nesama pagrindo jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų. Kadangi (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. sausio 14 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės V. V. paskyrimu, nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) V. L. apeliacinį skundą atmesti.