Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-132-579/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-05-02
Bylos Nr.: 1A-132-579/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-11556-2015-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: R. K.
Advokatai: Neringa Grubliauskienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-579/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11556-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2.1; 2.1.14; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,nuteistojo R. K. (R. K.) gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės bei Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Almos Markvaldienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje ir paskirtos bausmės – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2 259,6 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos taikant visiško bausmių sudėjimo būdą ir R. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 2 259,6 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotas laikas, R. K. praleistas sulaikyme ir suėmime, skaičiuojant nuo sulaikymo momento Vokietijoje 2020 m. spalio 12 d. iki paleidimo iš suėmimo 2020 m. lapkričio 20 d., t. y. 1 mėnuo ir 8 dienos, ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė – 10 mėnesių ir 22 dienos.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. K. atidėtas vienerių metų laikotarpiui. Paskirta pareiga ir baudžiamojo poveikio priemonė: a) sumokėti 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas), b) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ekstradicijos išlaidų iš R. K. nuspręsta nepriteisti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d., būdamas UAB „G. “, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

1.1. Tiksliau, būdamas UAB „G. “ direktoriumi, 2013 m. gegužės 21 d. su SIA „C. L.“ Lietuvos filialu sudarė Lizingo sutartį Nr. 702271/02, pagal kurią įmonė išperkamosios nuomos būdu įsigijo automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė įsigijimo dieną buvo 26 136 Eur, ir įsipareigojo mokėti lizingo įmokas. Įmonei iškėlus bankroto bylą, SIA „C. L.“ Lietuvos filialas 2014 m. spalio 3 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą Nr. 2014/10-2222 nutraukė su UAB „G. “ sudarytą Finansinio lizingo sutartį Nr. 702271/02. Pagal šią sutartį UAB „G. “ liko skolinga 15 849,25 Eur. 2014 m. spalio 10 d. buvo sudaryta Skolų perkėlimo sutartis Nr. 702271/02-TO. Pagal ją, pradinis lizingo gavėjas (UAB „G. “) perkėlė naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. t.“) pradinio gavėjo įsipareigojimus, lizingo davėjas (SIA „U. L.“ Lietuvos filialas) teisių ir pareigų perėmimui neprieštaravo. Pagal 2014 m. spalio 10 m. Skolų perkėlimo sutartį Nr. 702271/02-TO, UAB „A. t.“ įsipareigojo sumokėti SIA „U. L.“ Lietuvos filialui 17 951,13 Eur (už vilkiką „Renault Magnum 460.19“ finansuojamą sumą – 15 709,64 Eur, administravimo mokestį – 290 Eur ir UAB „G. “ įsiskolinimą lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 4 d. – 1 951,49 Eur). Tuo pačiu UAB „A. t.“ sudarė Vilkikų subnuomos sutartį Nr. 001 su UAB „V.“, kuri įsipareigojo mokėti UAB „A. t.“ subnuomos mokestį, atitinkantį sumai, kuri mokama pradiniam lizingo davėjui (SIA „U. L.“ Lietuvos filialui). Lizingo davėjas (SIA „U. L.“ Lietuvos filialas) neprieštaravo dėl turto subnuomos. UAB „V.“ mokėjo įmokas už vilkiką „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. rugpjūčio 17 d., kuomet Pabaigos aktu prie Finansinio lizingo sutarties Nr. 702271/02-TO buvo konstatuota, kad už vilkiką visiškai atsiskaityta ir jis pereina UAB „V.“ nuosavybėn. Pagal 2014 m. spalio 10 d. sudarytą Skolų perkėlimo sutarties Nr. 702271/02-TO 2 dalies 1 punktą, pasirašymo dieną Pradinis lizingo gavėjas (BUAB „G. “) perdavė naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. t.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“) turtą naudotis ir valdyti. Pasirašydamos šią sutartį, šalys patvirtino, kad turtas ir visa su juo susijusi dokumentacija yra sutarties pasirašymo dieną perduodama naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. t.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“), todėl sutartis taip pat laikoma turto priėmimo – perdavimo valdyti ir naudoti aktu.

1.2. Tačiau R. K., žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi UAB „G. “ iškelta bankroto byla bei kad jis per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo paskirtam UAB „G. “ bankroto administratoriaus UAB „B. a. g. “ įgaliotajam asmeniui perduoti UAB „G. “ įmonės turtą – automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis turtą galėtų perduoti naujajam lizingo gavėjui UAB „A. t.“ (pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“), šio automobilio neperdavė. Pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, naudojo šį automobilį pats, vykdydamas reisus po Europą iki 2014 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, kuomet ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko Vokietijoje („H. t.“ bazėje) remontui ir nuo to laiko automobilio buvimo vieta nežinoma, dėl ko automobilis „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas naujajam lizingo gavėjui UAB „A. t.“ (pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“). Tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, pagal Skolų perkėlimo sutartį Nr. 702271/02-TO, UAB „A. t.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį UAB „V.“ priklausantį turtą. UAB „V.“ mokėjo įmokas, pagal Vilkikų subnuomos sutartį Nr. 001. Taip R. K. padarė UAB „V.“ 17 951,13 Eur žalą.

1.3. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat R. K. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. , būdamas UAB „G. “, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 21 straipsnio nuostatas, kad „už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „G. “ buhalterinę apskaitą, o būtent:

2.1. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, kuriame nurodoma, kad: „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“ Taip pat pažeidė 6 straipsnio 2 dalį: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį: „Privatūs juridiniai asmenys privalo <...> saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius“, 16 straipsnio 3 dalį: „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo asmeniškai arba saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu“, Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį: „Finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Taisyklių dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo 16 punktą: „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. <...>“, 17 punktą: „Kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. <...>“. R. K. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų ir kasos išlaidų orderiais įformino kasos operacijas, tačiau kasos knygos, kurioje užregistruotos kasos operacijos nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir užfiksuotas dokumentinis kasos likutis, tyrimui nepateikė, o pateiktuose suvestiniuose apskaitos registruose nurodyti kasos likučio duomenys 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. sausio 1 d. datai skiriasi, t. y., pagal tyrimui pateiktus kasos apskaitos dokumentus, negalima nustatyti, koks piniginių lėšų likutis grynaisiais pinigais buvo bendrovės „G. “ kasoje 2013 m. gruodžio 31 d. dienos pabaigoje ir patikrinti VĮ Registrų centrui pateiktame balanse 2013 m. gruodžio 31 d. būklei nurodytų duomenų teisingumo.

2.2. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Taisyklių dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo 9 punktą: „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis.<...>“. Prie direktoriaus R. K. avanso apyskaitų pridėti ne visi avanso apyskaitose užregistruoti apmokėjimą (sumokėjimą) pagrindžiantys dokumentai, todėl, pagal pateiktus dokumentus, iš dalies negalima patikrinti atskaitingo asmens R. K. avanso apyskaitose įrašytų duomenų teisingumo.

2.3. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnį, kuriame nurodoma, kad: „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.“ Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį: „Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansines ataskaitas, laikoma atskiru apskaitos vienetu.“ 2014 m. balandžio 1 d. būklei sudarytame balanse, kurį bendrovė teikė Kauno apygardos teismui, nurodė 80 923 Lt (23 437 Eur) didesnę bendrovės turto (trumpalaikio) vertę ir 22 606 Lt (6 547 Eur) mažiau mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, negu 2014 m. balandžio 1 d. būklei įrašyta į suvestinį Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį. Dėl nurodytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. iš dalies negalima nustatyti UAB „G. “ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2.4. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo R. K. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė apeliaciniame skunde prašo: 1) Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį dalyje dėl R. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje; 2) pagal BK 223 straipsnio 1 dalį R. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant laiduotojui D. K. ir bylą jo atžvilgiu nutraukti; 3) teismui netenkinus pastarojo prašymo dėl R. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo, taikyti BK 63 straipsnio 5 dalį ir R. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių ir 22 dienoms. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams; 4) panaikinti teismo paskirtą įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

3.1. Skunde nurodoma, jog priimdamas nuosprendį teismas netinkamai taikė įstatymą, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nesiėmė veiksmų prieštaravimams pašalinti, o jų nepašalinęs, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcija, abejonių netraktavo nuteistojo naudai, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Pasak nuteistojo gynėjos, teismas apkaltinamąjį nuosprendį R. K. priėmė nesant BK 184 straipsnio 2 dalies sudėties, t. y. pripažino jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri nebuvo padaryta.

3.2. Aptardama skundžiamo nuosprendžio išvadas ir motyvus gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai citavo kasacinio teismo praktiką dėl BK 184 straipsnio taikymo, tačiau netinkamai įvertino šios nusikalstamos veikos požymių buvimą R. K. veiksmuose. Teigia, kad iš bylos matyti, jog jos ginamasis jokio sandorio dėl jo žinioje buvusio turto – automobilio „Renault Magnum 460.19“, nėra sudaręs. R. K. nurodė, kad ši transporto priemonė sugedo, todėl buvo palikta Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „H. t.“ bazėje, kurioje pagal sutartį buvo remontuojamos UAB „G. “ transporto priemonės. Palikęs šią transporto priemonę remontuoti, iš šios bazės R. K. paėmė kitą UAB „G. “ vilkiką ir su juo išvyko dirbti, o jam sugedus paliko servise Prancūzijos Respublikoje remontuoti.

3.3. Gynėja teigia, kad teismas iš esmės nuosprendį grindė liudytojo T. R. parodymais, kuriuos laikė neginčytinais, nors akivaizdu, kad šio liudytojo pozicija nuteistojo atžvilgiu yra priešiška. Pasak gynėjos, tendencingą R. K. parodymų vertinimą rodo ir nuosprendžio 15 lape nurodytas teismo teiginys „Pažymėtina ir tai, kad R. K. paliko aikštelėje ir kitą sugedusį vilkiką, kurį T. R. surado ir parvarė į Lietuvą“. Gynėja nurodo, kad iš bylos duomenų aišku, jog R. K. antrąjį vilkiką paliko ne aikštelėje, kaip kad nurodo teismas, o servise Prancūzijos Respublikoje, ką patvirtino ir liudytojas T. R.. Teigia, kad šiam liudytojui negavus iš R. K. informacijos apie šios transporto priemonės buvimo vietą, ją surasti nebūtų buvę jokios galimybės. Tai, kad abi transporto priemonės yra sugedusios ir jų buvimo vietas, t. y., kad viena yra autoservise Prancūzijos Respublikoje, o kita Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „H. t.“ bazėje, nurodė būtent R. K., kas, pasak gynėjos, paneigia teismo padarytas išvadas, kad jis tyčia, žinodamas apie bankroto bylos iškėlimą, nesiėmė priemonių išsaugoti transporto priemones.

3.4. Skunde pažymima, jog R. K. parodė, kad Prancūzijos Respublikoje, sugedus antrajam vilkikui, jis buvo priverstas jį palikti remontuoti, nes transporto priemonė dėl gedimo nevažiavo, o nuvykęs į Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „H. t.“ bazę, sužinojo, kad automobilis „Renault Magnum 460.19“, nėra suremontuotas. Be to, jis, neturėdamas galimybės sumokėti už remontą, vilkiką paliko servise, informavęs T. R. apie abiejų transporto priemonių buvimo vietą. Nors T. R. teigė automobilio „Renault Magnum 460.19“ „H. t.“ bazėje neradęs, tai, pasak gynėjos, yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Nurodo, kad šis liudytojas yra priešiškai nusiteikęs R. K. atžvilgiu, todėl jo parodymai turi būti vertinami atsakingai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus:

3.4.1. 2014 m. spalio 10 d. skolos perkėlimo sutartimis Nr. 702271/01-TO ir 702271/02-TO lizingo bendrovė SIA „C. L.“ Lietuvos filialas sudarė trišalę sutartį, pagal kurią abu UAB „G. “ priklausę vilkikai buvo perduoti UAB „A. t.“. Remiantis šiomis sutartimis buvo perduotos ne tik pradinio lizingo gavėjo teisės ir įsipareigojimai (Sutarties 1.1. punktas), tačiau ir turtas – transporto priemonės (Sutarties 2.1. punktas). Taip pat sutartyje nurodoma, kad lizingo gavėjas apžiūrėjo turtą ir patvirtino, kad jokių pretenzijų dėl turto būklės, kokybės, komplektiškumo, tinkamumo naudoti pagal paskirtį neturi ir ateityje neturės (Sutarties 2.2. punktas).

3.4.2. Byloje liudytoju apklaustas lizingo bendrovės atstovas A. K., kuris atstovavo lizingo bendrovę sudarant 2014 m. spalio 10 d. skolos perleidimo sutartis, nurodė, kad nurodytos sutartys buvo sudarytos inicijavus bankroto administratoriui, jokių duomenų, kad nėra turto, lizingo bendrovei nebuvo pranešta, bei patikino, kad nesant turto skolos perleidimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, o tokiai aplinkybei paaiškėjus, jie būtų kreipęsi į policiją. Kadangi sutarties šalys pageidavo perimti turtą ir įsipareigojimus, tokios sutartys buvo sudarytos ir toliau įsipareigojimai pagal šias sutartis buvo vykdomi. 2018 metais įvykdžius sutartis, jos baigėsi, t. y. lizingo bendrovė jokios žalos nepatyrė.

3.4.3. Byloje apklaustas liudytoju V. A. nurodė, kad jo vadovaujama įmonė „A. t.“ prisiėmė įsipareigojimus pagal 2014 m. spalio 10 d. skolos perleidimo sutartis, tačiau tai buvo padaryta T. R. prašymu, dėl ko iš karto buvo sudarytos abiejų transporto priemonių panaudos sutartys, jas perduodant naudotis T. R. vadovaujamai įmonei UAB „V.“. V. A. nurodė, kad jis kas mėnesį bendrovei „V.“ išrašydavo sąskaitas dėl abiejų transporto priemonių subnuomos, kurias ji apmokėdavo. V. A. nurodė, kad UAB „A. t.“ byloje jokio ieškinio nereiškė, nes jo įmonei nebuvo padaryta žala, kadangi viską tvarkė T. R..

3.4.4. Apklausiamas T. R. nurodė, kad jo vadovaujama įmonė „V.“ jokių turtinių pretenzijų neturi ir byloje ieškinio nereiškė. Jis nurodė, kad sužinojęs apie UAB „G. “ iškeltą bankroto bylą, apie nemokėtas lizingo įmokas, pradėjo ieškoti būdų, kaip tas transporto priemones perimti ir toliau tęsti veiklą. Tuo tikslu įkūrė bendrovę „V.“, tačiau nauja įmonė negalėjo perimti įsipareigojimų, todėl tai padarė per įmonę „A. t.“. Šis liudytojas teigė, kad sudarant skolos perleidimo sutartis jis žinojo, jog vieno vilkiko nėra, tačiau teigia, kad jam siūlė arba perimti abi sutartis, arba nei vienos. Dėl šios priežasties jis nusprendė sudaryti sutartis dėl abiejų transporto priemonių. Nors liudytojas nurodė, kad šios sutartys jam buvo reikalingos tam, kad galėtų disponuoti transporto priemonėmis, tačiau pripažino, jog transporto priemonę, kurią R. K. paliko Prancūzijos Respublikoje Nicos servise, jis parsivarė anksčiau, neturėdamas jokių įgaliojimų šiuo turtu disponuoti.

3.4.5. Liudytojas T. R. buvo dirbęs UAB „G. “, jam buvo žinoma tvarka dėl transporto priemonių palikimo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „H. t.“ bazėje, į kurią, šio liudytojo teigimu, jis nuvyko, tačiau automobilio „Renault Magnum 460.19”, nerado. Gynėjos teigimu, T. R. šioje įmonėje buvo žinomas kaip bendrovės „G. “ darbuotojas, kas reiškia, kad jis, kaip ir R. K., turėjo galimybę, net ir neturėdamas jokių UAB „G. “ įgaliojimų, transporto priemonę iš „H. t.“ bazės paimti.

3.4.6. Liudytojo T. R. nurodytos aplinkybės dėl skolos perleidimo sutarčių sudarymo prieštarauja liudytojo A. K. parodymams, kuris priešingai nei teigia T. R., aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad jokių duomenų apie transporto priemonės nebuvimą lizingo bendrovei nebuvo pateikta, kas, pasak gynėjos, reiškia, kad ir pasiūlymo iš lizingo bendrovės sudaryti skolos perleidimo sutartį ir dėl nesamos transporto priemonės nebuvo.

3.4.7. Iki šiol 2014 m. spalio 10 d. skolos perleidimo sutartys, subnuomos sutartys tarp UAB „A. t.“ ir UAB „V.“ nėra pripažintos negaliojančiomis, jose nurodyti duomenys nėra pripažinti neteisingais, pagal skolos perleidimo sutartis įsipareigojimai yra įvykdyti, sutartys yra pasibaigusios, UAB „A. t.“ teikė PVM sąskaitas faktūras UAB „V.“, abi įmonės šias sąskaitas įtraukė į apskaitą bei atliko pagal jas mokėjimus – viena mokėjo subnuomos mokestį, kita – įmokas lizingo bendrovei, kas, gynėjos teigimu, neleidžia abejoti sudarytų sutarčių teisingumu. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „V.“ nereiškė civilinio ieškinio ir neturi pretenzijų, yra pagrindo teigti, kad skolos perleidimo sutartimi buvo perduotos abi transporto priemonės.

3.4.8. Skolos perleidimo sutartys buvo sudarytos du kartus, t. y. 2014 m. spalio 10 d. įsipareigojimus perėmė UAB „A. t.“, o 2016 m. gegužės 2 d. trišale paskolos sutartimi įsipareigojimus pagal buvusias lizingo sutartis perėmė UAB „V.“. 2018 m. rugpjūčio 17 d. pabaigos aktu, lizingo davėjas perdavė transporto priemonę lizingo gavėjui – UAB „V.“. 2016 m. gegužės 2 d. skolos perleidimo sutartys ir pabaigos aktas taip pat nėra nuginčyti, šiuose dokumentuose įrašyti duomenys nepripažinti neteisingais.

3.5. Skunde nurodoma ir tai, kad neteisingas teismo motyvas, jog R. K., palikęs transporto priemones, nesidomėjo šiuo turtu, kadangi, nors ir žinojo apie Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ją buvo apskundęs, o skundo išnagrinėjimo rezultatas jam nebuvo žinomas. Ir tik sužinojęs, kad jau vyksta bankroto procedūra ir T. R. automobilių ieško, nurodė abiejų transporto priemonių buvimo vietą. Šį faktą patvirtino ir T. R.. Be to, pats R. K. transporto priemonių pristatyti į Lietuvos Respubliką neturėjo galimybės, kadangi jos buvo sugedusios, o pinigų remontui jis neturėjo.

3.6. Skunde taip pat teigiama, kad teismo padaryta išvada dėl 17 951,13 Eur žalos UAB „V.“ ne tik neįrodyta, tačiau prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms – nei lizingo bendrovė, kuriai prievolė buvo visiškai įvykdyta, nei UAB „A. t.“, nei UAB „V.“ ieškinių byloje nėra pareiškusi. Gynėja nurodo galinti pagrįstai teigti, kad skolos perleidimo sutartimis buvo perleistos abi transporto priemonės, todėl jokio turto ginamasis R. K. neiššvaistė, nepadarė niekam žalos, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

3.7. Pažymi, kad nusikalstamos veikos sudėčiai reikšminga aplinkybė – neteisėtas patikėto turto perleidimas, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu net nebuvo įrodinėta. Kaltinime ir teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pripažįstama, kad R. K. transporto priemonę perdavė remontuoti, palikdamas ją „H. T.“ bazėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir nuo to laiko vilkiko buvimo vieta nežinoma. Byloje nėra jokių įrodymų, kad transporto priemonė būtų suremontuota ir R. K. ją būtų pasiėmęs.

3.8. Gynėjos teigimu, tuo atveju, jeigu R. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį būtų išteisintas, teismas turėtų tenkinti pastarojo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su R. K. asmeniu, jo padaryta nusikalstama veika, leidžia šią nuostatą taikyti. Tuo atveju, jeigu teismas apeliacinį skundą dalyje dėl BK 184 straipsnio 2 dalies atmestų, turėtų būti peržiūrėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. K. paskirtų bausmių subendrinimo, kadangi, pasak gynėjos, nagrinėjamu atveju visiško bausmių sudėjimo būdas neatitinka įstatymo nuostatų. Toliau skunde aptaria bausmių bendrinimo būdą, taikant bausmių apėmimą, teigia, kad teismas bendrindamas bausmes už R. K. padarytus nusikaltimus, turėjo taikyti bausmių apėmimo, o ne visiško sudėjimo būdą, kadangi jam inkriminuotos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms ir labai skiriasi pagal pavojingumą.

3.9. Taip pat skunde nurodoma, kad teismo paskirtas įpareigojimas R. K. – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, yra perteklinis, kadangi atsižvelgiant į ginamojo darbo pobūdį – dirba Vokietijos Federacinės Respublikos įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju, ten ir gyvena, ir faktiškai būtų neįvykdomas. Toks įpareigojimas prieštarauja teisingumo principui bei bausmių paskirčiai, kadangi realiai jo įvykdyti R. K. negalės.

4. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalį dėl ekstradicijos išlaidų nepriteisimo iš R. K. ir pripažinti ekstradicijos išlaidas proceso išlaidomis bei priteisti 1 974,60 Eur iš nuteistojo R. K. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

4.1. Skunde nurodama, kad teismas, pripažinęs R. K. kaltu dėl jo padarytų nusikaltimų, nepagrįstai ekstradicijos išlaidų nepripažino proceso išlaidomis ir jų nepriteisė, tuo netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 103 straipsnį bei 105 straipsnio 1 dalį.

4.2. Prokurorė cituoja kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu ir nurodo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog R. K. 2015 m. lapkričio 16 d. paskelbta paieška. Apie tai, kad jis ieškomas, nuteistajam buvo žinoma. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne tik pagal UAB „A. t.“ įgalioto darbuotojo T. R. pareiškimą, bet ir UAB „G. “ bankroto administratoriaus UAB „B. a. g. “ įgalioto asmens R. J. pareiškimą apie tai, kad 2014 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „G. “ buvo iškelta bankroto byla. Šį sprendimą R. K. skundė, todėl, pasak prokurorės, apie bankroto bylos iškėlimą ir prievolę perduoti turtą bei dokumentus paskirtam bankroto administratoriui žinojo. Teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 4 d., nuo tos pačios datos buvę UAB „G. “ valdymo organai neteko savo įgaliojimų ir įgijo pareigą perduoti paskirtam bankroto administratoriui UAB „G. “ antspaudą, dokumentus ir turtą iki 2014 m. rugsėjo 15 dienos (Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje nustatytas įpareigojimas UAB „G. “ valdymo organams). Tačiau įmonės vadovas R. K. paskirtam bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų, antspaudo ir turto, kaip nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas.

4.3. Skunde nurodoma, kad Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimu R. K. pripažintas įtariamuoju pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 2015 m. lapkričio 19 d. jam paskelbta paieška. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pastarasis 2015 m. spalio 8 d. atvyko į Niujorko valstiją Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV), taip pat JAV ambasada informavo, kad R. K. buvimas JAV yra neteisėtas, jis buvo sulaikytas ir turėjo būti deportuotas, tačiau pastarasis po migracijos procedūrų atlikimo Lenkijos Respublikoje pabėgo nuo jį deportuojančių JAV pareigūnų. Prokurorė pažymi, kad R. K. apie pradėtą jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir tai, kad jis ieškomas, žinojo, kadangi buvo gautas advokato prašymas, kuriame teiraujamasi, kodėl asmuo yra įtrauktas į ieškomų asmenų registrą ir kas paskelbė minėto asmens paiešką.

4.4. Vėliau, tęsiant įtariamojo R. K. paiešką, buvo gauta informacija, kad pastarasis nuo 2018 m. gruodžio 1 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nurodytu adresu jam buvo išsiųstas šaukimas atvykti į apklausą Lietuvos Respublikoje, atsakymas negautas. 2019 m. gruodžio 3 d. Vokietijos Federacinės Respublikos policijos pareigūnai informavo, kad duomenų bazėje yra įrašas, kad R. K. pakeitė gyvenamąją vietą, jam vėl nurodytu adresu buvo išsiųstas šaukimas atvykti į apklausą (Lietuvos Respublikoje), tačiau šaukimas grįžo atgal neįteiktas. Siekiant išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, 2020 m. sausio 20 d. buvo kreiptasi su Europos tyrimo orderiu į Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijas dėl įtariamojo R. K. apklausos, prieš tai pasirašytinai įteikiant jam pridėtą 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimą pripažinti įtariamuoju pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 2019 m. gruodžio 6 d. surašytą pranešimą apie įtarimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 245 straipsnį. 2020 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos prokuratūroje gautas atsakymas iš Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos dėl Europos tyrimo orderio, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisinių įstaigų šaukimas 2020 m. kovo 17 d. buvo įmestas į R. K. pašto dėžutę, nes jo paties asmeniškai sutikti nepavyko, tuo pat metu į jo pašto dėžutę įmestas raštas, kuriame nuteistasis raginamas susisiekti ir suderinti susitikimo datą dėl apklausos. R. K. su pareigūnais nesusisiekė, apklausti pastarojo nepavyko, todėl dokumentai buvo persiųsti atgal.

4.5. 2020 m. balandžio 7 d. gautas advokatų profesinės bendrijos „E. b.“ advokato D. S. prašymas dėl informacijos pateikimo ir įtariamojo apklausos organizavimo nuotoliniu būdu arba apklausos perkėlimo į kitą datą. Prokurorė išsamiai aprašo šio prašymo turinį bei teigia, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. K. žinojo, kad yra ieškomas ir visais būdais su juo bandoma susisiekti (ikiteisminio tyrimo metu apklausta jo žmona, kuriai buvo žinoma apie tai, kad R. K. ieškomas ir paprašyta informuoti jį patį dėl susisiekimo su pareigūnais), tačiau ignoravo pastangas su juo kontaktuoti. Prokurorė nurodo, kad išnaudojus visas galimybes surasti ir apklausti R. K., buvo kreiptasi dėl Europos arešto orderio išdavimo, po ko pareigūnai vyko į Vokietijos Federacinę Respubliką R. K. pargabenti į Lietuvos Respubliką. Valstybė dėl to patyrė išlaidų, kurių kilimą lėmė paties nuteistojo sąmoningi veiksmai, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, R. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pasislėpė kitoje valstybėje, ignoravo bandymus su juo susisiekti, todėl pripažinus jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis buvo pargabentas į Lietuvos Respubliką, ekstradicijos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo R. K..

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė valstybinio kaltintojo apeliacinį skundą tenkinti visiškai, nuteistojo R. K. gynėjos skundą tenkinti iš dalies. Gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti visiškai, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad R. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Nors nuteistojo gynėja su atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą ir prašo išteisinti R. K. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo (dėl R. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ginčo šioje byloje nėra), vien tik nesutikimas su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas apeliacinio skundo tenkinimui.

7. Vis dėlto teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą ir neteisingai subendrino bausmes, paskirtas R. K. už padarytus nusikaltimus (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kaip neproporcinga ir neteisinga naikintina ir nuteistajam paskirta pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Sprendimas nepriteisti iš nuteistojo ekstradicijos išlaidų, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra neteisingas, todėl turi būti keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Taigi būtini turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-44-788/2019, 2K-43-594/2023).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2013 m. gegužės 21 d. tarp UAB „G. “, kaip lizingo gavėjo, ir SIA „C. L.“, kaip lizingo davėjo, buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis Nr. 702271/02, pagal kurią įmonė išperkamosios nuomos būdu įsigijo automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis „Renault Magnum 460.19“) (3 t., b. l. 141–144). Šią sutartį uždarosios akcinės bendrovės „G. “ vardu sudarė šios bendrovės direktorius R. K.. Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, automobilis buvo naudojamas UAB „G. “ veikloje – juo vykdomi tarptautiniai krovinių pervežimai, šiuos pervežimus, be kita ko, vykdė ir pats R. K..

10. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. uždarajai akcinei bendrovei „G. “ iškėlė bankroto bylą. Nutarties rezoliucinėje dalyje, be kita ko, buvo nurodyta, jog UAB „G. “ valdymo organai per dešimt dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perduoti administratoriui įmonės turtą, UAB „G. “ administratoriumi paskirta UAB „B. a. g. “ (1 t., b. l. 7–14). R. K. pirmosios instancijos teisme pripažino žinojęs apie minėtos nutarties priėmimą, tačiau tvirtino, jog nutartis buvo apskųsta ir dėl to UAB „G. “ galėjo ir toliau, iki nutarties įsiteisėjimo, vykdyti veiklą, ką R. K. teigė ir daręs – išvyko su automobiliu „Renault Magnum 460.19“ į komandiruotę. Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „G. “ iškėlimo įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 4 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus UAB „G. “ atskirąjį skundą ir palikus galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį nepakeistą (1 t., b. l. 47–50). Apie šios nutarties priėmimą (taigi ir apie nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimą) R. K. tvirtino nežinojęs, bankroto eiga nesidomėjęs, automobilį „Renault Magnum 460.19“ palikęs aikštelėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje („H. t.“ bazėje, esančioje Briuchsalio mieste) transporto priemonei sugedus 2014 m rugpjūčio mėnesio viduryje.

11. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog, visų pirma, R. K. nesudarė jokio sandorio dėl jo žinioje buvusio turto – automobilio „Renault Magnum 460.19“, perleidimo, taigi nebuvo neteisėto turto perleidimo (3.2., 3.7. pastraipos), antra, šiuo atveju, anot apelianto, nebuvo padaryta turtinė žala, nes už automobilį „Renault Magnum 460.19“ lizingo bendrovei visiškai atsiskaityta (3.3., 3.4., 3.6. pastraipos). Taigi faktiškai apeliaciniame skunde ginčijami būtinieji turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai – turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Teisėjų kolegija, visų pirma, pateikia argumentus, kam ir kokio dydžio žala šiuo atveju buvo padaryta nuteistojo nusikalstamais veiksmais, antra, įvertins R. K. (ne)veikimą turto perleidimo neteisėtumo kontekste.

12. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių dokumentų, UAB „G. “ iškėlus bankroto bylą, dėl automobilio „Renault Magnum 460.19“, kaip lizingo objekto, buvo sudaryti tokie susitarimai:

12.1. 2014 m. spalio 10 d. susitarimu, sudarytu prie 2013 m. gegužės 21 d. finansinio lizingo sutarties Nr. 702271/02, UAB „A. t.“ perėmė iš UAB „G. “ teises ir pareigas, kylančias iš finansinio lizingo sutarties Nr. 702271/02 (3 t., b. l. 160);

12.2. Tą pačią dieną buvo sudaryta ir vilkikų subnuomos sutartis tarp UAB „A. t.“ bei UAB „V.“ – šia sutartimi, be kita ko, išnuomotas ir automobilis „Renault Magnum 460.19“ (3 t., b. l. 20, 21);

12.3. 2016 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, kuria UAB „A. t.“ (pradinis lizingo gavėjas) perdavė, o UAB „V.“ (naujasis lizingo gavėjas) perėmė visas lizingo sutartyje Nr. 702271/02 nustatytas pradinio lizingo gavėjo teises ir įsipareigojimus (3 t., b. l. 24–26);

12.4. 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo surašytas pabaigos aktas prie finansinio lizingo sutarties Nr. 702271/02, kuriuo SIA „C. L.“ (lizingo davėjas) perleido UAB „V.“ (lizingo gavėjui) nuosavybės teises į turtą – vilkiką „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 22).

13. Taigi už automobilį „Renault Magnum 460.19“ buvo visiškai atsiskaityta, dėl ko šio turto nuosavybės teisė perėjo iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tai yra, šio turto teisėtu savininku tapo UAB „V.“. Akcentuojant šią aplinkybę skunde ginčijamas turtinės žalos padarymas, kaip būtinas turto iššvaistymo požymis. Tačiau baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nagrinėjamu atveju patvirtina, jog visos minėtos sutartys dėl lizingo objekto – automobilio „Renault Magnum 460.19“, sudarytos siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į asmens, laidavusio už finansinio lizingo sutartį Nr. 702271/02, turtą.

13.1. Liudytojas T. R. teisme patvirtino, jog UAB „G. “ įsteigė kartu su nuteistuoju R. K.. Kadangi pats liudytojas šios bendrovės steigimo metu buvo išvykęs į užsienį, kaip akcininkė registruota jo žmonos mama M. K., kuri, sudarant lizingo sutartį Nr. 702271/02 dėl automobilio „Renault Magnum 460.19“, laidavo pagal šią sutartį visu savo turtu. Prasidėjus UAB „G. “ bankroto procedūrai, suprasdamas, jog išieškojimas pagal lizingo sutartį Nr. 702271/02 bus nukreiptas į jo žmonos mamos, kaip laiduotojos, turtą, T. R. nusprendė prisiimti visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, dėl šios priežasties kreipėsi į bankroto administratorių ir savo draugą, liudytoją V. A., kurio vadovaujama UAB „A. t.“, kaip minėta, perėmė įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. 702271/02.

13.2. Tokius liudytojo T. R. parodymus patvirtino liudytojas V. A., kuris paaiškino, jog T. R. buvo uždarosios akcinės bendrovės, kuriai grėsė bankrotas, akcininkas ir vienas iš vadovų, lizingo bendrovė ruošėsi areštuoti šios bendrovės turtą (pastaba – bendrovė, kuriai grėsė bankrotas, buvo UAB „G. “). T. R. įsteigė kitą bendrovę (UAB „V.“), kuriai įsipareigojimai pagal lizingo sutartį negalėjo būti perleisti, todėl įsipareigojimus (T. R. prašymu) prisiėmė jo (V. A.) vadovaujama UAB „A. t.“. Nors pagal sutartis įsipareigojimai buvo perimti dėl dviejų automobilių (dviejų vilkikų), faktiškai buvo rastas tik vienas automobilis, kitas buvo dingęs. Perimant įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, buvo pasirašomi tik dokumentai, pačių automobilių tuo metu nebuvo. Kaip teigė V. A., jo vadovaujama bendrovė mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį, už tai atitinkamai išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras naujai T. R. įsteigtai bendrovei – UAB „V.“.

13.3. UAB „G. “ bankroto administratorius R. J. taip pat patvirtino, jog UAB „G. “ vienas iš akcininkų – T. R., buvo laiduotojas įsigyjant lizingo bendrovėje „C. L.“ du automobilius (vilkikus). Iškėlus bankroto bylą, T. R. atėjo į UAB „B. a. g. “ ir pranešė, kad jis yra laiduotojas ir nori toliau vykdyti įsipareigojimus lizingo bendrovei. R. J., kaip bankroto administratorius, nurodo surašęs leidimą, kad T. R. toliau galėtų už automobilius mokėti lizingo bendrovei, sutarė su lizingo bendrove ir toliau mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį. Vieną transporto priemonę T. R. surado ir ja naudojosi UAB „A. t.“. Kur yra kitas automobilis – nežinoma, bet už jį lizingo bendrovei buvo mokamos įmokos pagal lizingo sutartį, jas mokėjo UAB „A. t.“. Kiek yra žinoma, antruoju automobiliu naudojosi būtent R. K., nors šis asmuo jokių įmokų nemokėjo.

14. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, jog įmokos pagal lizingo sutartį Nr. 702271/02 buvo mokamos ir šie mokėjimai atlikti būtent T. R. iniciatyva, siekiant išvengti išieškojimo pagal lizingo sutartį nukreipimo į laiduotojo turtą (tai yra, į liudytojo T. R. sutuoktinės mamos turtą). Nors įmokos buvo mokamos už automobilį „Renault Magnum 460.19“, nei T. R., nei UAB „V.“ šiuo turtu nedisponavo. Finansiniai įsipareigojimai, kuriuos faktiškai vykdė T. R., šiuo atveju sudaro 17 951,13 Eur sumą: už vilkiką „Renault Magnum 460.19“ finansuojama suma – 15 709,64 Eur, administravimo mokestis – 290 Eur ir UAB „G. “ įsiskolinimas lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 4 d. - 1 951,49 Eur. Šią sumą, be kita ko, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. 5-2/44 (4 t., b. l. 140–160), jos dydžio neginčija ir nuteistasis. Taigi faktiškai UAB „V.“ buvo padaryta turtinė žala – nors finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartį už automobilį „Renault Magnum 460.19“ buvo įvykdyti, pats automobilis šio turto savininkui taip niekada ir neperduotas (nei sutarčių dėl įsipareigojimų pagal finansinio lizingo sutartį perdavimo pasirašymo metu, nei vėliau). Aplinkybė, jog nei UAB „V.“, nei T. R. šioje byloje nereiškė civilinio ieškinio (liudytojas kaip to priežastį nurodė nenorą gaišti laiką ir turėti reikalų su teisėsaugos institucijomis), padarytos žalos nepaneigia. Jog žala visgi buvo padaryta, šiuo atveju patvirtina ir tai, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo R. K. atžvilgiu šiuo atveju kreipėsi ne tik UAB „G. “ bankroto administratorius, bet ir UAB „A. t.“ įgaliotas asmuo – T. R., kuris prašė pradėti ikiteisminį tyrimą būtent dėl automobilio „Renault Magnum 460.19“ neperdavimo (pareiškimo pateikimo metu lizingo gavėjas pagal finansinio lizingo sutartį buvo UAB „A. t.) (2 t., b. l. 74–76).

15. Priežastis tokios žalos atsiradimui šiuo atveju buvo būtent neteisėti nuteistojo R. K. veiksmai. Pagal minėtos finansinio lizingo sutarties Nr. 702271/02 bendrąsias sąlygas, lizingo gavėjas įsipareigoja užtikrinti, kad jo santykių su trečiaisiais asmenimis pagrindu nebūtų apribota lizingo davėjo nuosavybės teisė į turtą ir imtis visų priemonių, kad išvengtų lizingo davėjo nuosavybės teisės į turtą apribojimo, tai yra, lizingo gavėjas neturi teisės turto parduoti, dovanoti, mainyti ar kitaip perleisti (bendrųjų finansinio lizingo sutarties sąlygų 6.1. punktas, 3 t., b. l. 142–144). Be to, sutartyje numatyta ir tai, jog lizingo gavėjas, šiuo atveju UAB „G. “, atstovaujama R. K., visiškai atsako už turto išsaugojimą (6.1, 6.12 punktai), įsipareigoja nedelsiant pranešti SIA „C. L.“ Lietuvos filialui, jei turtas dingsta, sugadinamas, iš dalies ar visiškai pražūva (sutarties 6.2, 6.9 punktai). R. K., kaip UAB „G. “ direktorius pasirašęs finansinio lizingo sutartį, žinodamas uždarajai akcinei bendrovei pagal šią sutartį kylančias pareigas, automobilį „Renault Magnum 460.19“ paliko, kaip pats teigia, remontuoti „H. T.“ bazėje, esančioje Briuchsalio mieste Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nepasirašydamas dėl automobilio perdavimo jokių dokumentų (sutarties dėl remonto darbų, tokių darbų apimties ar jų apmokėjimo, transporto priemonės palikimo akto ar pan.), negaudamas jokių tokią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, jog automobilis remontui, remiantis paties nuteistojo parodymais, buvo paliktas 2014 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, tai yra dar neįsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „G. “. Taigi visos teisės ir pareigos, kylančios iš lizingo sutarties, vis dar priklausė pačiai bendrovei ir R. K., kaip šios bendrovės direktoriui.

16. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas UAB „H. t.“ generalinis direktorius Lietuvos Respublikoje T. J.. Liudytojas patvirtino, jog Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikia bendrovė „H. t.“, tačiau pati bendrovė savo dirbtuvių, kurioje galėtų būti remontuojami automobiliai, neturi. Remonto paslaugas teikia kita, dukterinė bendrovė, pavadinimu „H. E.“. Priduodant automobilį remontui, yra suderinama remonto kaina, apimtis, surašomas užsakymo lapas, kuriuo remiantis vėliau išrašoma PVM sąskaita-faktūra. Situacija, kuomet automobilis be jokių dokumentų būtų priimamas remontuoti, anot liudytojo, yra neįmanoma. Dar daugiau, šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2022 m. sausio 20 d. teisiamojo posėdžio metu, buvo išsakytas prašymas leisti R. K. išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir surinkti ten likusius dokumentus, patvirtinančius jo versiją dėl automobilio atidavimo remontui. Tačiau, kaip matyti, jokių dokumentų dėl automobilio „Renault Magnum 460.19“ pridavimo remontui R. K. bylą nagrinėjusiam teismui taip ir nepateikė (7 t., b. l. 35–40, 41), tokie duomenys nepateikti ir su apeliaciniu skundu ar apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

17. Liudytojas T. R. nurodė, jog pats vyko į R. K. nurodytą vietą, kur neva turėjo būti automobilis „Renault Magnum 460.19“, tai yra, į Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančią „H. t.“ bazę, tačiau automobilio joje nerado, bazėje dirbęs asmuo, vardu G., kuriam buvo palikti automobilio rakteliai, pasakė, jog prieš keletą dienų automobilį pasiėmė R. K.. Tokius liudytojo parodymus patvirtina ir į bylą pateiktas UAB „A. t.“ vadovo 2015 m. sausio 16 d. raštas, adresuotas bankroto administratoriui, kuriame nurodoma, kad „T. R. 2014 m. spalio 23 d. nuvyko į „H. T.“ bazę Vokietijoje pargabenti antrojo vilkiko, tačiau jo jau neberado aikštelėje, nes, pasak ten dirbančio administracijos darbuotojo G., vilkiką 2014 m. spalio 22 d. pasiėmė R. K. (UAB „G. “ direktorius) ir išvyko. Nurodė neturintys jokių žinių apie vilkiką, kur šiuo metu jis yra ar galėtų būti, kadangi R. K. ignoruoja visas komunikacijos priemones, kuriomis bandė susisiekti (neatsako į skambučius, žinutes, elektroninius ir paštu siunčiamus laiškus).“ (1 t., b. l. 62).

18. Pats R. K. neigia pasiėmęs automobilį „Renault Magnum 460.19“ iš „H. T.“ bazės Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, kadangi padarytos turtinės žalos priežastis šiuo atveju buvo ankstesni R. K. veiksmai – tai yra, automobilio „Renault Magnum 460.19“ palikimas, kaip jis pats nurodė, „H. T.“ bazėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nepasirašant dėl automobilio perdavimo jokių dokumentų. Automobilis remontui, nuteistojo teigimu, buvo paliktas 2014 m. rugpjūčio mėnesį. Tuo metu R. K., kaip minėta, ėjo UAB „G. “ direktoriaus pareigas, žinojo bendrovės įsipareigojimus pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 702271/02, tai yra, ne tik mokėti įmokas, bet ir saugoti turtą, kad šis nebūtų prarastas, o taip atsitikus nedelsiant informuoti lizingo davėją. Nors nutartis automobilio perdavimo metu ir nebuvo įsiteisėjusi, R. K. žinojo ir apie Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „G. “ iškelta bankroto byla, šioje nutartyje, be kita ko, numatyta pareiga perduoti bendrovės turtą turto administratoriui. Taigi aplinkybė, jog automobilis „Renault Magnum 460.19“ galimai privalės būti perduotas bankroto administratoriui (įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo) nuteistajam buvo žinoma.

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-895/2018, 2K-340-693/2018, 2K-7-648/2019, 2K-113-697/2022, 2K-43-594/2023). Dėl R. K. neteisėtų veiksmų – automobilio „Renault Magnum 460.19“ palikimo remontui, nepasirašant dėl automobilio perdavimo jokių dokumentų, ko pasekoje automobilis dingo – UAB „V.“ (kuri vėliau perėmė įsipareigojimus pagal lizingo sutartį dėl automobilio „Renault Magnum 460.19“) buvo padaryta didelė turtinė žala: nors finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartį buvo visiškai įvykdyti, automobilio „Renault Magnum 460.19“ nepavyko rasti nei policijai (buvo paskelbta automobilio paieška), nei liudytojui T. R., dėl ko automobilis neperduotas teisėtam šio turto savininkui – UAB „V.“. Neteisėtai perleisdamas jo žinioje buvusį turtą (perleidimo metu turtas vis dar priklausė lizingo davėjui) ir tokiu būdu šį turtą išvaistęs, R. K. žinojo, kad šio turto savininkui bus padaryta didelė turtinė žala ir šių padarinių norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

20. Aprašant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, aprašyta visa lizingo gavėjų pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 702271/02 kaita – tai yra, jog pirmasis lizingo gavėjas buvo UAB „G. “, vėliau lizingo gavėjo teises ir pareigas perėmė UAB „A. t.“, UAB „V.“. Ši aplinkybė – teisių ir pareigų pagal finansinio lizingo sutartį perėmimas – nuteistajam galėjo būti nežinoma (nežinojęs apie šias sutartis R. K. tvirtino pirmosios instancijos teisme), tačiau tai neturi jokios reikšmės kvalifikuojant jo veiksmus kaip tyčinį didelės vertės svetimo turto iššvaistymą. Turto iššvaistymo metu automobilis „Renault Magnum 460.19“ priklausė SIA „C. L.“, tai yra, lizingo davėjui, ne uždarajai akcinei bendrovei „G. “ ar šios bendrovės direktoriui R. K.. Ši aplinkybė – turto svetimumas, yra esminė jo veiksmų kvalifikavimui. Tai, kad aprašant padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes yra nurodomi visi lizingo gavėjai ir galutinis turto savininkas, tiesiog leidžia identifikuoti asmenį, kuriam buvo padaryta turtinė žala ir šios turtinės žalos dydį.

21. Baudžiamajame procese asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir remiantis kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. R. K., būdamas UAB „G. “ direktoriumi, savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, taip pat ir perduotą bendrovei lizingo sutarties pagrindu, automobilį „Renault Magnum 460.19“ paliko remontui Vokietijos Federacinėje Respublikoje be jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių šio automobilio perdavimą, dėl ko vėliau šio automobilio buvimo vieta tapo nežinoma.

22. Apeliaciniame skunde prašoma R. K. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atveju tenkinti prašymą dėl laidavimo taikymo ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Kadangi teisėjų kolegija pripažino, jog R. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BK 40 straipsnio taikymo galimybe, šiuo atveju atsakoma nebus.

Dėl nuteistajam paskirtų bausmių bendrinimo būdo

23. Apeliaciniame skunde prašoma peržiūrėti skundžiamą nuosprendį dalyje ir dėl bausmių subendrinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. K. už jo padarytus nusikaltimus paskirtos tokios bausmės: pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (2 259,6 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos taikant visiško bausmių sudėjimo būdą ir R. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 2 259,6 Eur dydžio bauda. Gynėjos teigimu, nagrinėjamu atveju teismas turėjo taikyti ne bausmių visiško sudėjimo būdą, o bausmes apimti, kadangi nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategorijoms ir labai skiriasi pagal pavojingumą.

Žemesnės instancijos teismas

24. Pagal BK 63 straipsnį bausmės gali būti bendrinamos apėmimo bei visiško arba dalinio sudėjimo būdais. Bausmių bendrinimo apėmimo būdu atvejai yra nurodyti BK 63 straipsnio 5 dalyje ir pagal šią normą teismai bausmių apėmimą taiko tais atvejais, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), arba kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

25. Aiškinant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą bausmių apėmimo taikymo pagrindą, teismų praktikoje pažymima, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme tais atvejais, kai jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2010, 2K-474/2010, 2K-70/2011, 2K-162-719/2020, 2K-69-788/2023).

26. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta veika – sunkus nusikaltimas, kadangi sankcija už šią nusikalstamą veiką viršija šešerius metus laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, suformuotą kasacinės instancijos teismo nutartyse, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų (už ką nagrinėjamu atveju nuteistas R. K.), padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-370-139/2016, 2K-180-489/2022).

27. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai atitinkamai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (BK 11 straipsnio 2 dalis). Kadangi R. K. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (neatsargus nusikaltimas ir tyčinis sunkus nusikaltimas), už šias veikas paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos taikant bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, taikydamas visišką bausmių sudėjimo būdą, netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas – R. K. paskirtos bausmės bendrinamos taikant bausmių apėmimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nuteistajam paskirtos pareigos pagal BK 75 straipsnį

28. Gynėjos apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą R. K. neginčijamas, tačiau nesutinkama su teismo paskirta pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Prašoma šią pareigą panaikinti, kadangi nuteistasis R. K. dirba tolimųjų reisų vairuotoju, faktiškai gyvena kitoje valstybėje (Vokietijos Federacinėje Respublikoje).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę atidedant bausmės vykdymą parinkti asmeniui vieną ar kita įstatyme numatytą pareigą. Pagal BK 75 straipsnį skiriamos pareigos paprastai priklauso nuo padaryto nusikaltimo bei kilusių padarinių sunkumo, galimybės pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus. Be to, BK 75 straipsnyje numatytas pareigas teismas turėtų paskirti atsižvelgdamas į jų tikslingumą, įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam.

30. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. neteistas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), dirba vairuotoju transporto įmonėje „S. G. G. & C.“. Kaip nurodė gynėja, R. K. dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju Vokietijos Federacinės Respublikos įmonėje tik periodiškai grįžta į Lietuvą, dėl darbo grafiko (dirba 5 darbo dienas per savaitę), grįžti į Lietuvą savaitgaliais jis neturi galimybių, faktinė jo gyvenamoji vieta yra būtent Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismo nuteistajam R. K. paskirta pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, varžo nuteistojo teises labiau nei to reikia. Paskirta pareiga turėtų padėti pasiekti bausmės tikslus, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (svetimo turto iššvaistymas, aplaidus apskaitos vedimas), ji neturės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui (nėra tikslinga), taip pat būtų, atsižvelgiant į nuteistojo darbo pobūdį, gyvenamąją vietą, ir gana sudėtingas šios pareigos realus įgyvendinimas.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. K. pagal BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 (galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.)) paskirta pareiga naikintina kaip neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo padarytiems nusikaltimams (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl ekstradicijos išlaidų

32. Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. K. kaltu dėl jo padarytų nusikaltimų, nepagrįstai ekstradicijos išlaidų nepripažino proceso išlaidomis ir jų nepriteisė, tuo netinkamai taikė BPK 103 straipsnį bei 105 straipsnio 1 dalį. Prašo pakeisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir pripažinti ekstradicijos išlaidas proceso išlaidomis bei priteisti jas iš nuteistojo R. K..

33. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteisiamas iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, jeigu ekstradicijos išlaidų atsiranda dėl pasislėpusio nuteistojo sąmoningų veiksmų, jų atlyginimas paprastai priteisiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-114-699/2017, 2K-113-489/2021).

34. Skundžiamu nuosprendžiu Kauno apygardos teismas nustatė, kad R. K. išvyko iš Lietuvos Respublikos, kai dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, todėl sprendė, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp R. K. veiksmų ir atsiradusių išlaidų vykdant ekstradiciją, nėra jo kaltės dėl susidariusių ekstradicijos išlaidų. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas iš tiesų pradėtas R. K. išvykus iš Lietuvos Respublikos. Tačiau ši aplinkybė, įvertinus nuteistojo elgesį (veiksmus) ikiteisminio tyrimo metu, neužkerta kelio ekstradicijos išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo. Tai, kad R. K. žinojo apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, visų pirma, patvirtina jo gynėjo advokato A. R. G. 2018 m. rugsėjo 5 d. prašymas, kuriame teiraujamasi „kodėl asmuo (R. K.) yra paieškomas ieškomų asmenų registre, bei kas paskelbė minėto asmens paiešką.“.

35. Be to, baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu su R. K. buvo bandoma susiekti įvairiais būdais:

35.1. Vokietijos Federacinėje Respublikoje deklaruotos gyvenamosios vietos adresais buvo siunčiami šaukimai atvykti į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą procesinių veiksmų atlikimui.

35.2. Nepavykus įteikti šaukimų, 2020 m. sausio 20 d. buvo kreiptasi su Europos tyrimo orderiu į Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijas dėl tuo metu įtariamojo apklausos ir šaukimo jam įteikimo. 2020 m. kovo 17 d. R. K. į pašto dėžutę buvo įmestas Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūno raštas, kuriuo prašoma jo susisiekti su pareigūnais ir suderinti datą dėl apklausos atlikimo, tačiau jis su teisėsaugos pareigūnais dėl šio rašto nesusisiekė, apklausa nebuvo atlikta. Tuo pat metu Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūnai į R. K. pašto dėžutę įmetė ir Lietuvos Respublikos teisinių įstaigų šaukimą dėl atvykimo 2020 m. balandžio 20 d., 9 val. į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą procesinių veiksmų atlikimui, į kurį R. K. Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūnams elektroniniu paštu atsakė, kad yra pasirengęs atsakyti į klausimus elektroniniu laišku.

36. Aplinkybę, jog R. K. buvo žinoma apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, patvirtina ir nuteistojo gynėjo veiksmai: 2020 m. balandžio 7 d. gautas advokato D. S. prašymas įtariamojo R. K. apklausą organizuoti nuotoliniu būdu arba apklausą perkelti vėlesniam laikui (6 t., b. l. 44, 45). Vėliau apklausos laikas buvo derinamas dar ne kartą, dėl tikslesnės atvykimo datos buvo prašoma susisiekti su pareigūnais, taip pat buvo paaiškinta, kad kitu atveju gali būti sprendžiamas klausimas dėl procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymo, tačiau R. K. su pareigūnais šiuo klausimu ne tik nesusisiekė, bet per advokatą D. S. persiuntė laišką, kuriame (nuteistasis) nurodė: „Sveiki, prašau nesikartokite savo siunčiamais raštais, jų temomis. Visa informacija konkreti ir aiški jums buvo siųsta advokato D. S. rašte, taip pat ir 2020-04-17 mano e-laiške Vokietijos kriminalinei policijai, kuris jums buvo persiųstas. Visais klausimais prašau kreiptis iki 2020-06-01 į mano advokatą D. S.“.

37. Taigi neabejotina, kad R. K. buvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, jo atžvilgiu siekiamus atlikti procesinius veiksmus ir apie tai, kad jis yra ieškomas, tačiau R. K. ignoravo pareigūnų pastangas su juo kontaktuoti, nepaisė kvietimų atvykti, todėl prokuroro, organizavusio ir vadovavusio šiam ikiteisminiam tyrimui, pagrįstai konstatuota, kad R. K. vengia bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais. Bylos duomenys patvirtina, kad išnaudojus visas galimybes šį asmenį surasti ir apklausti, buvo kreiptasi dėl Europos arešto orderio išdavimo, vėliau pareigūnai vyko į Vokietijos Federacinę Respubliką R. K. pargabenti į Lietuvos Respubliką. Valstybė dėl to patyrė išlaidų, kurių kilimą, kaip minėta, lėmė paties nuteistojo veiksmai, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, R. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pasislėpė kitoje valstybėje, ignoravo bandymus su juo susisiekti, vengė bendrauti su pareigūnais, todėl pripažinus jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nuteistasis buvo pargabentas į Lietuvos Respubliką, ekstradicijos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir turi būti išieškotos iš nuteistojo R. K..

38. Byloje esantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas ir prie jo pridedamos dokumentų, susijusių su R. K. ekstradicija, kopijos patvirtina, kad šiuo atveju buvo patirta 1 974,60 Eur išlaidų suma, susijusi su R. K. pargabenimu į Lietuvos Respubliką (4 t., b. l. 128–134), todėl ši suma turi būti išieškota iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį: vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, R. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę bausmę – 2 259,6 Eur baudą, ir paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 (galiojusio nuo 2015 m. kovo 24 d.) redakcija), BK 71 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę: sumokėti 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Vadovaujantis BPK 103 straipsniu, 105 straipsnio 1 dalimi, išieškoti iš R. K. 1 974,60 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus šešiasdešimt euro centų) Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai ekstradicijos išlaidoms atlyginti, nurodant lėšas pervesti į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT047044060007821039, esančią AB SEB banke.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysLinas Šiukšta