- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-11-04
- Bylos Nr.
- 1-102-383/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11556-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Vitunskas
- Kaltinamasis
- R. K.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė
- Kategorijos
teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:
R. K., (R. K.) a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, dirba vairuotoju transporto įmonėje (duomenys neskelbtini), neteistas,
yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)184 straipsnio 2 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
R. K. laikotarpiu nuo 2013-02-13 iki 2014-09-17, būdamas UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Tiksliau, būdamas UAB „G.“ direktoriumi, 2013-05-21 su SIA „C. L.“ Lietuvos filialu sudarė Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įmonė išperkamosios nuomos būdu įsigijo automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė įsigijimo dieną buvo 26 136 Eur, ir įsipareigojo mokėti lizingo įmokas. Įmonei iškėlus bankroto bylą, SIA „C. L.“ Lietuvos filialas 2014-10-03 pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė su UAB „G.“ sudarytą Finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį, UAB „G.“ liko skolinga 15 849,25 Eur. 2014-10-10 buvo sudaryta Skolų perkėlimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal ją, pradinis lizingo gavėjas (BUAB „G.“) perkėlė naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. T.“) pradinio gavėjo įsipareigojimus, lizingo davėjas (SIA „U. L.“ Lietuvos filialas) teisių ir pareigų perėmimui neprieštaravo. Pagal 2014-10-10 Skolų perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „A. T.“ įsipareigojo sumokėti SIA „U. L.“ Lietuvos filialui 17 951,13 Eur (už vilkiką „Renault Magnum 460.19“ finansuojamą sumą – 15 709,64 Eur, administravimo mokestį – 290 Eur ir UAB „G.“ įsiskolinimą lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014-09-04 – 1951,49 Eur). Tuo pačiu UAB „A. T.“ sudarė Vilkikų subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „V.“, kuri įsipareigojo mokėti UAB „A. T.“ subnuomos mokestį, atitinkantį sumai, kuri mokama pradiniam lizingo davėjui (SIA „U. L.“ Lietuvos filialui). Lizingo davėjas (SIA „U. L.“ Lietuvos filialas) neprieštaravo dėl turto subnuomos. UAB „V.“ mokėjo įmokas už vilkiką „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2018-08-17, kuomet Pabaigos aktu prie Finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, kad už vilkiką visiškai atsiskaityta ir jis pereina UAB „V.“ nuosavybėn. Pagal 2014-10-10 sudarytą Skolų perkėlimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2 dalies 1 punktą, pasirašymo dieną Pradinis lizingo gavėjas (BUAB „G.“) perdavė naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. T.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“) turtą naudotis ir valdyti. Pasirašydamos šią sutartį, šalys patvirtino, kad turtas ir visa su juo susijusi dokumentacija yra sutarties pasirašymo dieną perduodama naujajam lizingo gavėjui (UAB „A. T.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“), todėl sutartis taip pat laikoma turto priėmimo–perdavimo valdyti ir naudoti aktu.
Tačiau R. K., žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2014-06-27 nutartimi UAB „G.“ iškelta bankroto byla bei kad jis per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo paskirtam UAB „G.“ bankroto administratoriaus UAB „B. A. G.“ įgaliotajam asmeniui perduoti UAB „G.“ įmonės turtą – automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis turtą galėtų perduoti naujajam lizingo gavėjui UAB „A. T.“ (pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“), šio automobilio neperdavė. Pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, naudojo šį automobilį pats, vykdydamas reisus po Europą, iki 2014 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, kuomet ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko Vokietijoje („H. T.“ bazėje) remontui ir nuo to laiko automobilio buvimo vieta nežinoma, dėl ko automobilis „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas naujajam lizingo gavėjui UAB „A. T.“ (pagal Vilkikų subnuomos sutartį – UAB „V.“). Tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, pagal Skolų perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „A. T.“, o pagal Vilkikų subnuomos sutartį UAB „V.“ priklausantį turtą. UAB „V.“ mokėjo įmokas, pagal Vilkikų subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taip R. K. padarė UAB „V.“ 17 951,13 Eur žalą.
Tokiais veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje.
Be to, jis nuo 2013-02-13 iki 2014-09-17, būdamas UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) Nr. IX 574 21 straipsnio nuostatas, kad „už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, o būtent:
???1. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, kuriame nurodoma, kad: „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“ Taip pat pažeidė 6 straipsnio 2 dalį: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį: „Privatūs juridiniai asmenys privalo <...> saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius“, 16 straipsnio 3 dalį: „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo asmeniškai arba saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu“, Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį: „Finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Taisyklių dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo 16 punktą: „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. <...>“, 17 punktą: „Kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. <...>“. R. K. nuo 2013-12-01 iki 2013-12-31 kasos pajamų ir kasos išlaidų orderiais įformino kasos operacijas, tačiau kasos knygos, kurioje užregistruotos kasos operacijos nuo 2013-12-01 iki 2013-12-31 ir užfiksuotas dokumentinis kasos likutis, tyrimui nepateikė, o pateiktuose suvestiniuose apskaitos registruose nurodyti kasos likučio duomenys 2013-12-31 ir 2014-01-01 datai skiriasi, t. y., pagal tyrimui pateiktus kasos apskaitos dokumentus, negalima nustatyti, koks piniginių lėšų likutis grynaisiais pinigais buvo bendrovės „G.“ kasoje 2013-12-31 dienos pabaigoje ir patikrinti VĮ Registrų centrui pateiktame balanse 2013-12-31 būklei nurodytų duomenų teisingumo.
???2. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Taisyklių dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo 9 punktą: „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis.<...>“. Prie direktoriaus R. K. avanso apyskaitų pridėti ne visi avanso apyskaitose užregistruoti apmokėjimą (sumokėjimą) pagrindžiantys dokumentai, todėl, pagal pateiktus dokumentus, iš dalies negalima patikrinti atskaitingo asmens R. K. avanso apyskaitose įrašytų duomenų teisingumo.
???3. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnį, kuriame nurodoma, kad: „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.“ Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį: „Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansines ataskaitas, laikoma atskiru apskaitos vienetu.“ 2014-04-01 būklei sudarytame balanse, kurį bendrovė teikė Kauno apygardos teismui, nurodė 80 923 Lt (23 437 Eur) didesnę bendrovės turto (trumpalaikio) vertę ir 22 606 Lt (6 547 Eur) mažiau mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, negu 2014-04-01 būklei įrašyta į suvestinį Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį.
???Dėl nurodytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-09-15 iš dalies negalima nustatyti UAB „G.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Tokiais veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis R. K. dėl jam inkriminuotų kaltinimų paaiškino, kad dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kaltu neprisipažįsta, o dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį prisipažįsta. Kaltinamasis paaiškino, kad prisimena 2014 m. laikotarpį. Jis buvo įmonės UAB „G.“ vadovu. 2014 m. birželį buvo nagrinėjamas faktas dėl bankroto, bet įmonė toliau turėjo galimybę vykdyti veiklą, teismo sprendimas dėl bankroto buvo užprotestuotas. 2014 m. liepos viduryje jis išvyko į komandiruotę. Įmonės veikla buvo krovinių pervežimas, turėjo du vilkikus. 2013 m. birželio mėnesį per lizingo kompaniją buvo paimti du naudoti „Renault Magnum“ vilkikai. 2014 m. liepos viduryje išvyko į komandiruotę dirbti Vokietijoje. Į komandiruotę siuntė pats save. Vokietijoje su UAB „G.“ turimais vilkikais dirbo vairuotoju. Per kelių mėnesių laikotarpį jis dirbo su abiem vilkikais dėl to, kad sugedus vienam vilkikui, pradėjo dirbti su kitu. Kiek prisimena, 2014 m. liepos viduryje, atvykęs į Vokietiją, pradėjo dirbti su vilkiku „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pasiėmė iš „H. T.“ bazės, esančios (duomenys neskelbtini). Šis vilkikas bazėje buvo paliktas kažkurio vairuotojo, kuris tai vairuotojas galėjo būti – jis tikrai neprisimena. Prieš išvažiuodamas, kaip UAB „G.“ direktorius, parašė įsakymą dėl komandiruotės, jį pateikė buhalterinę apskaitą vykdančiai įmonei. Pagal įsakymą turėjo dirbti su vilkiku „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Su vilkiku „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dirbo iki rugpjūčio mėnesio antros pusės, kol vilkikas sugedo. Vilkikas sugedo būnant Vokietijoje. Kadangi vilkikas dar važiavo, tačiau dėl techninių gedimų jau buvo reikalingas jo remontas, pats jį nuvairavo į Vokietijos „H. T.“ bazę. Kadangi vilkikas „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo UAB „H. T.“ bazėje paliktas remontuoti, nes buvo sugedęs, todėl jis į reisą išvyko su antruoju bendrovės turėtu vilkiku, kuris tuo metu kaip tik buvo Vokietijos „H. T.“ bazėje. Kadangi neturėjo jokios fizinės galimybės parašyti įsakymą vykti su šiuo vilkiku, todėl tiesiog pasiėmė vilkiką ir toliau vykdė darbus. Su šiuo vilkiku pradirbo apie mėnesį laiko. 2014 metų rugsėjo mėnesį, tikslios datos neprisimena, antrasis vilkikas sugedo R. K. būnant (duomenys neskelbtini), todėl jis jį paliko remontuoti „R.“ servise, esančiame (duomenys neskelbtini).
UAB „G.“ nusprendė nutraukti sutartį su „H. T.“. Nutraukimo iniciatyva buvo iš „H. T.“. Lizingas liko. Kai „H.“ nutraukė sutartį, tai bendradarbiavo su Kauno filialu. Po to pasirašė sutartį su Lenkijos filialu. Kadangi buvo gedimas, tai buvo remontas, buvo išrašyta sąskaita. Vilkikas buvo remontuojamas. Jis lizingo mokėti nenustojo. UAB „G.“ įnašus mokėjo, įsiskolinimų nebuvo. Jis negavo jokio pranešimo apie sutarties nutraukimą. Kam lizingas siuntė pranešimus, jis nežino. Jis nežinojo, kad 2014-10-03 buvo nutraukta sutartis. Tokio pranešimo jis negavo, nes buvo Vokietijoje. Kad 2014-10-04 buvo 1951,49 Eur įsiskolinimas, tai jam irgi nebuvo žinoma, nes įmonė mokėjo už transportą. Gal ir buvo kažkoks įsiskolinimas, bet jis negali pasakyti, kad buvo būtent toks. Jis nepasirašė jokių raštų, įspėjimų, pranešimų dėl sutarties nutraukimo. Jis nežinojo, kad „U. L.“ perdavė teises kitam lizingui. Taip pat nežino, kad perėmus teises buvo sumokėtas įsiskolinimas. Iš UAB „A. T.“ jokių pranešimų negavo. Nežinojo, kad UAB „A. T.“ perėmusi teises. Nežinojo, kad pernuomojo vilkikus UAB „V.“. UAB „G.“ su UAB „A.“ nepasirašė ir nieko neperdavė naudotis. Reikia tai suprasti, kad bankroto administratorius perdavė. Jis teigia, kad nepasirašė ant jokių sutarčių, lizingo teisės buvo perimtos be jo žinios. Jis nė vienos iš tų sutarčių nepasirašė. 2014-06-27 bankroto procese jis dalyvavo ir sprendimą apskundė. Jis automobilių neperdavė, nes jam nebuvo žinoma, kad reikia perduoti. Koks bankroto rezultatas – jam nebuvo žinoma. Nutartis buvo apskųsta ir įmonė automobilius naudoti galėjo. Tą vilkiką paliko „H. T.“ remontui, bet jis jo nepasiėmė. Jis dėl vilkiko teiravosi 2014-09-17, buvo atvykęs į „H. T.“. Už atliktus pervežimus ir darbus už birželį, liepą, rugpjūtį jis gavo apmokėjimus. Vilkikas buvo paliktas rugpjūčio pabaigoje. O rugsėjo mėnesį atvyko ir domėjosi dėl vilkiko remonto. Vienas iš mechanikų parodė, kur stovi transporto priemonė. Nuvažiavo į aikštelę ir pamatė, kad nebuvo niekas tvarkyta, nebuvo atlikti jokie remonto darbai. Tą pačią dieną atvyko į bazę ir klausė, kodėl nesuremontuota, liepė kreiptis į vadovus. Bet nebuvo į ką kreiptis. Išvyko į Prancūziją darbo reikalais. Jis skambino ir paklausė, ar suremontuotas, atsakė, kad ne. Kitas „Renault“ buvo paliktas (duomenys neskelbtini) „R.“ bazėje, pasakė, kad reikia mokėti už greičių dėžę. Pasiteiravo dėl vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasakė, kad dar nesuremontuotas. Tada iš (duomenys neskelbtini) išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą grįžo 2014 m. gruodžio mėnesį prieš Kalėdas. 2015 m. sausio mėnesį iš „U. L.“ gavo elektroninį laišką, kad visi nuliai, įsiskolinimo nėra. Suprato, kad neturi vilkiko, kad jis paimtas lizingo. Ir jis savo vilkiku daugiau nesidomėjo. Jis buvo atsakingas už tą turtą tol, kol perims bankroto administratorius. Bankroto bylos nutartis jam buvo žinoma, ji buvo skundžiama. Kai pateikė skundą, rezultatu nesidomėjo, nes buvo komandiruotėje. Neprisimena, ar buvo susisiekęs su bankroto administratoriumi. Į Vokietiją išvyko žinodamas, kad apskundęs nutartį. Tą automobilį paliko remontui Vokietijos „H. T.“. Jis negali nurodyti remonto sutarties turinio. UAB „G.“ steigėjai buvo fiziniai asmenys. Jis ir moteris, jos pavardės neatsimena. Kurti įmonę buvo jo iniciatyva. Per lizingo bendroves buvo paimti du automobiliai. Buvo surastas kitas partneris, tai Lietuvos „H. T.“, ir buvo nuspręsta savo bendrovės UAB „G.“ veiklai paimti dvi transporto priemones UAB „G.“ vardu. Jo iniciatyvai kita akcininkė pritarė. „U. L.“ pradžioje laidavimo nereikėjo, tai atsirado vėliau. Ir tas laidavimas buvo pagrįstas jo ir kitos akcininkės parašais. Jie abu buvo laiduotojai. Įmonės „G.“ buhalterinę apskaitą nuo 2014 m. sausio mėnesio tvarkė UAB „R.“. Dalis dokumentų buvo saugoma UAB „R.“, dalis dokumentų buvo pas jį. Dėl dokumentų saugojimo buvo įsakymas, kur jis dabar – negali prisiminti. Įmonė buvo registruota (duomenys neskelbtini) – ten ir turėjo saugojimo vietą. Dokumentus saugojo kontoroje, o dalis dokumentų buvo UAB „R.“ žinioje. Jis saugojimą kontroliavo iki liepos, kol išvyko. Kai buvo išvykęs į komandiruotę, tai dokumentus buvo išsivežęs kartu su savimi. Jis savo įmonės dokumentų kitiems pažįstamiems asmenims nebuvo palikęs. Vienus dokumentus vežiojosi su savimi, kitus buvo palikęs savo gyvenamojoje vietoje. Kiek jam žinoma, UAB „R.“ dokumentus buvo perdavusi jo giminaičiui, o po 2015 metų jis dokumentus iš giminaičio pasiėmė. To giminaičio jokių teisinių santykių su jo įmone nebuvo. Kur yra vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), žinojo visi buvę ir dirbę vairuotojai ir akcininkė. Jo buvusi sutuoktinė jam pranešė, kad T. R. domisi, kur yra transporto priemonės. Jis pranešė, kad vienas vilkikas (duomenys neskelbtini), kitas sugedęs (duomenys neskelbtini). Pateikė vilkikų koordinates. Informaciją T. R. pateikė, nes buvo akcininkės K. žentas. Jis (duomenys neskelbtini) turi dokumentus. Mokėjimai buvo pavedimo forma. Tie dokumentai liko (duomenys neskelbtini), nes jis ten gyveno. (duomenys neskelbtini) jis turi dokumentus, kad „U.“ buvo daromi pavedimai iš Lenkijos banko „M.“. Šiame banke yra sąskaitos jo vardu. Nežinojo, kad jis ieškomas. 2015-10-08 išvyko į JAV. Su bankroto administratoriumi neatsiskaitė, su juo kontakto neturėjo. Jis bankroto procese dalyvavo, apskundė nutartį. Jis neturėjo informacijos apie galutinį rezultatą. Nesidomėjo, nes buvo komandiruotėje ir neturėjo galimybių. Jis iš direktoriaus pareigų nebuvo atleistas. Jis žino, kad jo pareiga buvo rūpintis įmonės veikla. Jei teismas leistų išvykti į (duomenys neskelbtini), tai jis pristatytų dokumentus, kurie patvirtintų, kad jis neiššvaistė turto.
Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „R.“. Dėl dokumentų saugojimo buvo įsakymas, bet kur tas įsakymas yra, negali pasakyti. Dalis buhalterinių dokumentų buvo pas jį, dalis buvo UAB „R.“ žinioje. Išvykdamas į komandiruotę, buhalterinius dokumentus išsivežė su savimi. Vienus dokumentus vežiojosi, kitus buvo palikęs gyvenamojoje vietoje. UAB „R.“ dokumentus perdavė jo giminaičiui. Vėliau tuos dokumentus iš giminaičio pasiėmė. Jis pripažįsta, kad UAB „G.“ buhalterinę apskaitą tvarkė aplaidžiai.
Liudytojas T. J. parodė, kad jis yra UAB „H. T.“ generalinis direktorius Lietuvoje. Tai yra (duomenys neskelbtini) transporto įmonė. R. K. pažinojau, nes jis buvo pas mus įsidarbinęs kaip transporto vadybininkas Lietuvoje kelis mėnesius. Po to R. K. išėjo iš mūsų įmonės. Po pusės metų R. K. atėjo kaip vežėjas, įmonės pavadinimas buvo UAB „G.“. Sudarė Transporto paslaugos sutartį, kad UAB „H. T.“ samdo UAB „G.“ vežti krovinius. Sutartis buvo neterminuota. Kiekvienam kroviniui buvo sutartis. R. K. susisiekia su vadybininku, gauna užsakymą, kiekvienam kroviniui atskiras užsakymas. Jis užsakymą kroviniui laiko sutartimi. Yra viena pagrindinė sutartis, kad jis teikia paslaugas. O po to kiekvienam kroviniui jis gauna užsakymą ir veža. Kiekvienam vežimui siunčiame užsakymą. Sutartis buvo sudaryta viena, neterminuota. Kaip mes turime užsakovą, siunčiame rašytinį užsakymą įmonei UAB „G.“ elektroniniu paštu ir deriname telefonu. Visada atsiskaitydavome. Su Vokietijoje esančiu „H. T.“ jų įmonė nieko bendro neturėjo. Naudojomės „H. E.“, ši įmonė mums teikė paslaugas, ji yra dukterinė įmonė, priklausanti akcininkams. Įmonė „H. T.“ savo dirbtuvių neturėjo. Apie UAB „G.“ paliktą Vokietijoje vilkiką sužinojo tik policijoje, kai buvo apklausiamas. Atsiskaitymas su UAB „G.“ vykdavo pavedimu. Atsiskaitydavome per 30 dienų pagal nustatytą terminą. Pagal sutartį, sudarytą su UAB „G.“ dėl krovinių pervežimo, neturėtų taip būti, kad padengtų remontą, ar mes atliktume tą darbą. „H. E.“ yra remonto dirbtuvės. Jie yra kaip servisas, yra serviso užsakymas, priduodi mašiną. Tau pasako, kada padarys. Kaip įforminamas automobilio palikimas priduodant mašiną, jis negali pasakyti, nes pats nepaliko. Bet yra suderinama kaina, kas bus remontuojama, suma. Tai yra popierinis užsakymo lapas, nes pagal jį išrašoma sąskaita faktūra, fiksuojamas laikas, kokia mašina, darbai, kilometražas, kam bus išrašyta sąskaita, kas apmokės. Taip negali būti, kad „H. E.“ priėmė automobilį be jokių dokumentų. Duoda du užsakymo egzempliorius, gali padaryti kopiją. Jis dėl to automobilio nesidomėjo, nes jo įmonė tokių paslaugų neteikia. „H. E.“ yra ne mūsų įmonė, ji priklauso mūsų akcininkams, ji teikia serviso paslaugas. „H. E.“ GMBH teikia remonto paslaugas. „H. T.“ teikdavo transporto paslaugas arba ekspedicijos paslaugas, bet ne remonto. „H. T.“ saugojimo paslaugų neteikia. Teikia ekspedijavimo paslaugos, tai perka parduoda, jos teikia užsakymo paslaugas, bet ne saugojimo, ne remonto. Jis, kaip įmonės savininkas, nėra ten niekada palikęs remontuoti transporto priemonės, tą daro mechanikai. Jis pats buvęs toje įmonėje ir žino, kaip tai vyksta. Ši bazė yra (duomenys neskelbtini). Toje vietoje yra ir „H. E.“ GMBH, ir „H. E.“, jos yra viena šalia kitos. Ten yra gatvė, kur yra „H. T.“ teritorija, kur tikrai nevažiuoja svetimi, tik mūsų „H. T.“ mašinos. O servisas yra šalia, skiriasi gatvė. Pagal Bendradarbiavimo sutartį, buvo numatyta, kad mūsų partneriai gali kreiptis remontui į mūsų dukterines įmones. Dėl remonto yra sudaromos sutartys, nes asmuo gali pasidaryti remontą ir po to neatsiskaityti. Nežino, ar kiekvienu remonto atveju buvo daromos sutartys. Tikrai žino, kad ten saugojimo paslaugos nėra teikiamos. Kol vyksta remonto darbai, kur būna vilkikas, turi atsakyti servisas. Jeigu servisas yra paėmęs ir remontuoja vilkiką, tai turėtų atsakyti už remontuojamą vilkiką. Pagal Bendradarbiavimo sutartį su UAB „G.“, nebuvo numatyta, kad „H. T.“ galėtų atlikti remonto paslaugas. Dėl remonto buvo galima kreiptis savarankiškai. Saugojimo ir remonto paslaugos yra skirtingos paslaugos. Jeigu perduodi vilkiką remontui, tai jau paslaugų tiekėjo reikalas, kur jie laiko tą transporto priemonę. Nesidomime, kur saugoma.
Liudytojas V. A. parodė, kad R. K. nepažįsta. T. R. turėjo įmonę, buvo problemų, įmonei grėsė bankrotas, jo paprašė perpirkti vilkikus, nes lizingo kompanija ruošėsi areštuoti turtą. T. R. pats bandė gelbėti situaciją, atsidarė kitą įmonę, bet lizingo kompanija neleido persirašyti, teko jam perrašyti įmonės UAB „A. T.“ vardu. Realiai buvo tik vienas vilkikas, o kitas buvo dingęs. Vieną rado užsienyje, o kitą bandė ieškoti per lizingo kompaniją ir patys ieškojo per visokias interneto grupes, bet taip ir nerado. Buvo pasirašyta Vilkikų subnuomos sutartis ir vienu vilkiku naudojosi T. R.. Kai perrašė lizinguojamas mašinas, viskas vyko dokumentaliai, pačių mašinų nebuvo. Jo įmonė mokėdavo įmokas, lizingą, o T. R. išrašydavo sąskaitas, jis apmokėdavo. Sąskaitos buvo siunčiamos naujai T. R. įmonei UAB „V.“. Sutarties perrašymo metu vienas vilkikas buvo fiziškai, o kito nebuvo. Nepamena, kokia buvo nesumokėta suma lizingo bendrovei, atrodo, kad virš 21 000. Vilkiko ieškojo policija, buvo paskelbta paieška. Iniciatyva surasti mašiną buvo T. R., jis tame dalyvavo kaip vilkų savininkas. Už abu vilkikus yra visiškai atsiskaityta. Paskui viskas buvo perrašyta T. R. įmonei. Visus reikalus tvarkė T. R., o jis buvo formalus savininkas. Vienas vilkikas „Renault Magnum“ realiai nebuvo perduotas. Pagal surinktus duomenis, tuo vilkiku naudojosi R. K.. Perdavimo aktas buvo pasirašytas, bet paties vilkiko niekas nerado. Pagal Lietuvos įstatymus ir kredito įmonės turėjome pasirašyti perdavimo aktus. Pagal sutartį taip buvo parašyta, nes toks reikalavimas buvo, kad būtų galima mokėti kredito įmokas. Buvo pasirašytas dviejų vilkikų perėmimo aktas, nors realiai vieno vilkiko nebuvo. Kiekvieną mėnesį jis išrašydavo T. R. įmonei sąskaitas už du vilkikus ir jis apmokėdavo. Tuos duomenis, kad tuo vilkiku naudojasi R. K. nustatė abu su T. R., kai ieškojo dingusio vilkiko. Iki vilkikų perdavimo įmonei UAB „A.“, jais naudojosi pirmoji įmonė UAB „G.“, tai R. K. ir T. R. įmonė. T. R. padėjo ieškoti dingusio vilkiko. Sąskaitos buvo išrašomos, apmokamos bankiniais pavedimais, VMI viskas matėsi. Nei PVM, nei pelno dydis nebuvo mažinamas. Jo įmonė UAB „A. T.“ mokėjo lizingo bendrovei įmokas bankiniu pavedimu pagal sutartį, kuria perėmė vilkikus ir įsipareigojimus lizingo bendrovei. Vieną vilkiką gavo fiziškai, kito nebuvo. T. R. jam apmokėdavo tas išlaidas, susijusias su vilkikų lizingu. Neprisimena, kaip ten buvo, ar pirma pradėjo ieškoti dingusio vilkiko, ar tik paskui perėmė turtą. Jis neprisimena, ar tokia sutartis buvo. Joje nurodytos teisingos aplinkybės, kad nuomoja du vilkikus, nors oficialiai buvo naudojamas tik vienas. Patvirtina formalų sutarties pasirašymą, vienas vilkikas realiai nebuvo naudojamas, jo nebuvo. Perimdamas UAB „G.“ įsipareigojimus, jis padarė T. R. naudą, kad nebūtų konfiskuotas turtas. Jam dėl to niekas pretenzijų nereiškia. UAB „G.“ grėsė bankrotas. Tam turtui buvo laiduotojai, fiziniai asmenys. Žino, kad nemokėjo lizingo įsipareigojimų.
Liudytojas R. J. parodė, kad jis dirba UAB „B. A. G.“ bankroto administratoriumi. Jų įmonės veikla yra teisinės paslaugos, bankrotų administravimas. 2014-06-27 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „G.“ buvo iškelta bankroto byla. 2014-09-04 įsiteisėjus teismo nutarčiai, UAB „G.“ valdymo organai neteko savo įgaliojimų, tada bankroto byla perėjo UAB „B. A. G.“ žiniai ir įgaliotas asmuo šioje byloje buvo jis. Kadangi BUAB „G.“ buvo paskelbtas bankrotas, todėl, pagal teismo nutartį, jos vadovas R. K. įgijo pareigą paskirtam bankroto administratoriui perduoti antspaudą, dokumentus ir turtą. R. K. apie tai, kad buvo paskelbtas bankrotas jo įmonei, viską žinojo, nes skundė pirmą 2014-06-27 priimtą nutartį, o kai buvo priimta antra nutartis, kuri yra neskundžiama, jis, žinodamas apie ją, teismo įpareigojimų nevykdė. Jis neperdavė turto bankroto administratoriui savo įmonės antspaudo ir dokumentų. Įsiteisėjus nutarčiai, jų įmonė siuntė pranešimus, raginimus įmonės adresu ir R. K. adresu, tačiau niekur korespondencija nebuvo priimta. Laiškai grįždavo atgal nurodant, kad jie yra neatsiimti. UAB „G.“ turtui priklausė du 2009 metų laidos vilkikai „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tuo laikotarpiu jų likutinė vertė buvo 166309,77 litų. UAB „G.“ turėjo akcininką T. R., kuris buvo laiduotojas įsigyjant lizingo bendrovėje „C. L.“ abu vilkikus. Paskelbus bankrotą, T. R. pats atėjo į jų įmonę ir pranešė, kad jis yra laiduotojas ir nori pats toliau vykdyti įsipareigojimus lizingo bendrovei. Tada jis, kaip bankroto administratorius, surašė jam leidimą, kad jis toliau galėtų už vilkikus mokėti lizingo bendrovei, jis sutarė su lizingo bendrove ir toliau mokėjo lizingą, nes bet kokiu atveju jis, kaip laiduotojas, turėtų už tai mokėti. Vieną vilkiką T. R. susirado ir juo naudojasi UAB „A. T.“. Kur yra kitas vilkikas – nežinoma, bet už jį lizingo bendrovei yra mokamas lizingas, jį moka UAB „A. T.“. Kiek jiems yra žinoma, antruoju vilkiku naudojosi būtent R. K., nors jis pats jokių įmokų lizingui nemoka. Be transporto R. K. bankroto administratoriui turėjo perduoti įmonės antspaudą ir visus dokumentus. Visą UAB „G.“ buhalteriją tvarkė UAB „R.“, kuriai taip pat buvo išsiųstas prašymas pateikti visus UAB „G.“ dokumentus, tačiau į jų paklausimą buvo gautas atsakymas, kad dokumentų pateikti negali, nes negali susisiekti su direktoriumi R. K., kuris pateikdamas dokumentus, turi juos pasirašyti. Praėjus kuriam laikui jis pats skambino UAB „R.“ direktorei R. E., reikalavo pateikti visus turimus dokumentus. Ji pati atvyko pas jį bei atvežė segtuvą su keletu nepasirašytų dokumentų, o visų kitų pagrindinių dokumentų, antspaudo, įmonės registravimo dokumentų, sutarčių ji pateikti negalėjo, nes nurodė, kad visus dokumentus jau paskelbus bankrotą išsivežė pats direktorius R. K..
Liudytojas T. R. parodė, kad R. K. buvo jo uošvių kaimynas. Jis pasiūlė įkurti įmonę UAB „G.“. Tuo metu jie gyveno užsienyje, todėl kaip akcininkę įformino M. K.. Bendrovės veikla – transporto krovinių pervežimas. Buvo nuspręsta lizingu pirkti 2 vilkikus įnešant į bendrovę lygiomis dalimis. Iš jų pusės į bendrovės sąskaitą 70 000 Lt įnešė M. K.. Tolygią sumą turėjo įnešti ir R. K.. Pinigai turėjo būti skirti pirkti vilkikus pervežimų veiklai. Vilkikai buvo imami jiems būnant užsienyje. Paimant vilkikus iš banko lizingu kaip laiduotojas pasirašė M. K., kuriai R. K. pateikė dokumentus pasirašyti ir ji pasirašė, nors apie tai tartasi nebuvo. M. K. pasirašė kaip laiduotoja už abudu vilkikus, tačiau laiduotojai turėjo būti abudu. Vėliau R. K. aiškino, kad tai buvo skubu ir jis tokią pačią sutartį pasirašė. Tačiau paaiškėjo, kad jis melavo ir kaip laiduotojas pasirašė tik M. K.. Pasirašė laiduotoja – visu savo turtu – tik M. K.. Viskas vyko jiems su žmona nežinant ir būnant užsienyje. Jiems nežinoma, ar į bendrovę R. K. už vilkikus įnešė tolygią sumą, tačiau tiksliai žino, kad jis nepasirašė sutarties kaip laiduotojas už vilkikus, nors, kaip minėjo, turėjo pasirašyti abu su M. K.. Bendrovė vykdė veiklą, viskas klostėsi lyg ir neblogai, kol nepradėjo domėtis įmonės reikalais rimčiau, t. y. pradėjus prašyti ataskaitų ir panašiai. R. K. pateikė laisvos formos lentelę, pagal kurią matėsi, kad bendrovė dirba nuostolingai. Teko dėl R. K. veiksmų grįžti į Lietuvą. Bandydami naudotis akcininkų teise prisidėti prie įmonės valdymo, jam R. K. atsakė, kad jis dabar direktorius ir jis vadovauja kaip nori. Tuo metu jis su dar dviem savo vairuotojais gelbėjo padėtį patys dirbdami. Nuo 2014 sausio iki liepos dirbo trys vairuotojai, per tą laikotarpį jis niekam nemokėjo dienpinigių. Pasak R. K., dėl visko kalti vairuotojai. Blogai dirba ir įmonė neuždirba pinigų. Jį, kaip partnerį, ignoravo ir nekreipė dėmesio į jo pastabas bei reikalavimus. Jis viską padarė, kad jo atvesti vairuotojai išeitų iš darbo, nors jie atliko savo darbą puikiai. Logistikos vadyba net R. K. prašė, kad nekvailiotų ir leistų jiems toliau dirbti. Jis nemokėjo jiems algų ir visaip kabinėdavosi dėl visokių smulkmenų, kad tik išvengtų atsiskaitymų. Taip pat ir jis dirbo tris mėnesius be atlygio. Jo kolegos vairuotojai padėjo jam suprasti R. K. apgaules ir dėl to jis norėjo juos kuo skubiau atleisti arba priversti juos pačius išeiti. Jam prašant ataskaitų ar buhalterijos dokumentų, R. K. tiesiog ignoravo. Jis tik vėliau sužinojo, kad R. K. turėjo sąskaitą Lenkijoj ir taip pasisavindavo pinigus. Nes nei vilkikais rūpinosi, nei vairuotojams dienpinigius mokėdavo, o mašinos dirbdavo, nors ir trylika vairuotojų per metus pasikeitė. R. K. jam nieko nesakė dėl bankroto – visą informaciją gavo iš bankroto administratoriaus. Įvykus bankrotui kaip akcininkas kreipėsi į banką ir bankroto administratorių dėl susiklosčiusios situacijos. Kadangi jis žinojo, kur yra abu vilkikai, ir teisiškai kaip laiduotojas už juos finansiškai įsipareigojęs, pateikė trišalės sutarties pasiūlymą bankui ir administratoriui sutikus (R. K. nesirodė ir neatsakė į skambučius). Jo draugas UAB „A. T.“ direktorius sutiko jam padėti ir prisiimti abiejų vilkikų lizingą. Pasirašius sutartį, nuvyko pasiimti vilkikų. Vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugedęs ir paliktas autoservise, jį ir parsivežė į Lietuvą, o atvykus į (duomenys neskelbtini) „H. T.“ bazę, kurioje turėjo būti vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jo ten nerado. G., kuriam jis buvo palikes raktelius, pasakė, kad prieš keletą dienų atvažiavo R. ir pasiėmė vilkiką, nors jis turėjo turtą grąžinti per 15 dienų po bankroto paskelbimo.
Liudytoja R. E. parodė, kad UAB „G.“ buhalterines paslaugas teikė labai seniai ir labai trumpą laiką. Dokumentus atveždavo direktorius R. K., kartais siųsdavo el. paštu. Buvo sudaryta Buhalterinės apskaitos vedimo sutartis, teikė duomenis pagal pateiktus dokumentus, sudarydavo ataskaitas, kurias teikdavo institucijoms. Dokumentų saugojimo sutarties su šia bendrove nebuvo. Tokio įsakymo dėl dokumentų saugojimo nebuvo, ji tokio dokumento nematė. Ji turėtus buhalterinius dokumentus perdavė bankroto administratoriui, nes su direktoriumi nepavyko susisiekti. Vežė kažkur prie (duomenys neskelbtini). Savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepamena. Negali pasakyti, kaip ir kam buvo perduoti dokumentai, tik žino, kad vežė segtuvus bankroto administratoriui. Bankroto administratorius kreipėsi raštu ir prašė pristatyti kokius turi dokumentus. Prašymas pateikti dokumentus buvo, bet nepamena, kokia forma jis buvo pateiktas – ar el. paštu, ar popieriniu variantu. Dalį dokumentų tikrai perdavė bankroto administratoriui. Parodymai, kuriuos davė 2015 metais yra teisingi, jais galima vadovautis, nes buvo praėjęs mažas laiko tarpas, tada viską geriau prisiminė. Ji perdavė registrus, atspausdintus iš savo programos.
Pagarsinami liudytojos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 126).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo nutartis patvirtina, kad UAB „G.“ 2014 m. birželio 14 d. iškelta bankroto byla. UAB „G.“ vadovas įpareigotas per 10 dienų nuo įsiteisėjimo dienos perduoti visą turtą bankroto administratoriui (1 t., b. l. 7).
Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis patvirtina, kad UAB „G.“ apeliacinis skundas atmestas ir įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 47).
2016-03-29 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad: „<...>Skolų perkėlimo sutartyje nurodyta 2014-10-10 Nr. (duomenys neskelbtini) krovininio automobilio RENAULT MAGNUM, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neišpirkta vertė – 15709,64 EUR“. Taip pat šios sutarties 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad: „Pasirašydamos šią sutartį šalys susitaria, kad ne vėliau kaip šios sutarties pasirašymo dieną naujasis lizingo gavėjas sumokės lizingo davėjui visą pradinio lizingo gavėjo įsiskolinimą lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014-09-04, susidedantį iš susikaupusių palūkanų ir delspinigių sumos, kuri šios sutarties pasirašymo dieną sudaro 719,75 EUR ir dalį pradinio lizingo gavėjo neišpirktos Turto vertės, sudarančią 1231,74 EUR. Šalys taip pat sutaria, kad pradedant nuo sutarties pasirašymo dienos, visus lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį lizingo davėjui įsipareigoja mokėti naujasis lizingo gavėjas.“ Pagal 2014-10-10 Skolų perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), „UAB „A. T.“ įsipareigojo sumokėti SIA „C. L.“ Lietuvos filialui už krovininį automobilį RENAULT MAGNUM, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), finansuojamą sumą – 15709,64 EUR, administravimo mokestį 290 EUR, UAB „G.“ įsiskolinimą Lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014-09-04 – 1951,49 Lt, iš viso 17951,13 EUR. UAB „A. T.“ įsipareigojo pagal mokėjimo grafiką sumokėti iki 2018-06-30 ne tik 15709,64 EUR neišpirktos turto vertės, bet ir 1588,15 EUR palūkanų.<...>“.
<...> Pagal 2014-10-10 Skolų perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), „UAB „A. T.“ įsipareigojo sumokėti SIA „C. L.“ Lietuvos filialui už krovininį automobilį RENAULT MAGNUM, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), finansuojamą sumą – 15709,64 EUR, administravimo mokestį 290 EUR, UAB „G.“ įsiskolinimą Lizingo davėjui už laikotarpį iki 2014-09-04 – 1951,49 Lt, iš viso 17951,13 EUR. UAB „A. T.“ įsipareigojo pagal mokėjimo grafiką sumokėti iki 2018-06-30 ne tik 15709,64 EUR neišpirktos turto vertės, bet ir 1588,15 EUR palūkanų.<...>“ (4 t., b. l. 140–160).
2021-05-21 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad: „<...>Tiriamuoju laikotarpiu bendrovė „G.“ nesilaikė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, Finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 4 straipsnio 1 dalies bei Kasos taisyklių 16 punkto ir 17 punkto reikalavimų, nes nuo 2013-12-01 iki 2013-12-31 kasos pajamų ir kasos išlaidų orderiais įformino kasos operacijas, tačiau kasos knygos, kurioje užregistruotos kasos operacijos nuo 2013-12-01 iki 2013-12-31 ir užfiksuotas dokumentinis kasos likutis, tyrimui nepateikė, o pateiktuose suvestiniuose apskaitos registruose nurodyti kasos likučio duomenys 2013-12-31 ir 2014-01-01 datai skiriasi, t. y., pagal tyrimui pateiktus kasos apskaitos dokumentus, negalima nustatyti, koks piniginių lėšų likutis grynaisiais pinigais buvo bendrovės „G.“ kasoje 2013-12-31 dienos pabaigai ir patikrinti VĮ Registrų centrui pateiktame balanse 2013-12-31 būklei nurodytų duomenų teisingumo. Taip pat bendrovė nesilaikė BAĮ 12 straipsnio 1 dalies ir Kasos taisyklių 9 punkto reikalavimų, nes prie direktoriaus R. K. avanso apyskaitų pridėti ne visi avanso apyskaitose užregistruoti apmokėjimą (sumokėjimą) pagrindžiantys dokumentai, todėl, pagal pateiktus dokumentus, iš dalies negalima patikrinti atskaitingo asmens R. K. avanso apyskaitose įrašytų duomenų teisingumo. Be to, bendrovė nesilaikė FAĮ 5 straipsnio 1 dalies ir BAĮ 17 straipsnio reikalavimų, nes 2014-04-01 būklei sudarytame balanse, kurį bendrovė teikė Kauno apygardos teismui, nurodė 80 923 Lt (23 437 Eur) didesnę bendrovės turto (trumpalaikio) vertę ir 22 606 Lt (6 547 Eur) mažiau mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, negu 2014-04-01 būklei įrašyta į suvestinį Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį, todėl, pagal tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus, iš dalies negalima nustatyti bendrovės „G.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-09-15. Vadovaujantis Kasos taisyklių 30 punktu, už apskaitos organizavimą pagal BAĮ ir Kasos taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimus, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą atsako ūkio subjekto vadovas. Nuo 2013-02-13 iki 2014-09-17 bendrovės „G.“ direktorius R. K.. <...> (5 t., b. l. 16–34).
Teismas, vertindamas anksčiau aptartus įrodymus, daro tokias išvadas.
Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį
Kaltinamasis R. K. dėl šio kaltinimo kaltu prisipažino ir paaiškino, kad buhalterinę apskaitą tvarkė aplaidžiai.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo R. K. visišką kaltės pripažinimą patvirtina specialisto išvada. Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovė „G.“ nesilaikė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, FAĮ 4 straipsnio 1 dalies bei Kasos taisyklių 16 punkto ir 17 punkto reikalavimų. Taip pat bendrovė nesilaikė BAĮ 12 straipsnio 1 dalies ir Kasos taisyklių 9 punkto reikalavimų, nes prie direktoriaus R. K. avanso apyskaitų pridėti ne visi avanso apyskaitose užregistruoti apmokėjimą (sumokėjimą) pagrindžiantys dokumentai, todėl, pagal pateiktus dokumentus, iš dalies negalima patikrinti atskaitingo asmens R. K. avanso apyskaitose įrašytų duomenų teisingumo. Be to, bendrovė nesilaikė FAĮ 5 straipsnio 1 dalies ir BAĮ 17 straipsnio reikalavimų, nes 2014-04-01 būklei sudarytame balanse, kurį bendrovė teikė Kauno apygardos teismui, nurodė 80 923 Lt (23 437 Eur) didesnę bendrovės turto (trumpalaikio) vertę ir 22 606 Lt (6 547 Eur) mažiau mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, negu 2014-04-01 būklei įrašyta į suvestinį Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį, todėl, pagal tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus, iš dalies negalima nustatyti bendrovės „G.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-09-15. Vadovaujantis Kasos taisyklių 30 punktu, už apskaitos organizavimą, pagal BAĮ ir Kasos taisyklių reikalavimus, atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimus, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą atsako ūkio subjekto vadovas. Nuo 2013-02-13 iki 2014-09-17 bendrovės „G.“ direktorius R. K..
Liudytojas K. B. patvirtino kaltinamojo R. K. neatsakingą požiūrį tvarkant ir saugant dokumentus. Liudytojas patvirtino, kad R. K. jam paskambino ir paprašė nuvažiuoti pas jo pažįstamą moterį (duomenys neskelbtini) ir paimti bylas ar krepšius. Jis sakė, kad yra išvykęs ir prašė padėti. (duomenys neskelbtini) dokumentus jam perdavė moteris, turbūt buhalterė, padavė du krepšius. R. K. prašė tuos dokumentus nuvežti K. Nuvežė ir atidavė. Taigi, buhalteriniai dokumentai buvo patikėti pašaliniams asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas R. J. teismui paaiškino, kad jis buvo paskirtas UAB „G.“ bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu. Įsiteisėjus Kauno apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, jis prašė UAB „G.“ atsakingų asmenų pateikti visą buhalteriją ir įmonės turtą. Niekaip negalėjo susisiekti su vadovu R. K., dalį dokumentų pateikė apskaitą tvarkiusi buhalterė R. E.. Kažkiek dokumentų pateikė ir T. R., kuris bendravo su administratoriaus įgaliotu asmeniu. Tačiau buvo pateikti ne visi dokumentai.
Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą – buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius.
Kaip matyti, kaltinamasis R. K. kaltinamas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, o jo veiksmai laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. pasireiškė tuo, kad būdamas direktoriumi, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jų nepateikė tyrimo organams. Ši vadovo atsakomybė kyla iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, kurio esmė – pareiga nustatytą laiką saugoti finansinės apskaitos dokumentus ir registrus, nes šie dokumentai ir juose užfiksuota informacija turi reikšmės išorės informacijos vartotojams. Šių dokumentų svarba nenuginčijama dar ir dėl to, kad paprastai jų pagrindu yra formuojama bendrovės finansinė atskaitomybė, kuri yra ypatingai svarbi bendrovės kreditoriams ir kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės institucijoms ir pan.). Kriminalizuodamas šią veiką, įstatymų leidėjas siekė ūkinę-finansinę veiklą ne tik dokumentuoti, bet ir saugoti šios veiklos įrodymus, kaip turinčius tiesioginę reikšmę ekonominei veiklai vertinti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, jog buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas baudžiamosiose byloje pagrįstai kriminalizuotas kaip aplaidus apskaitos tvarkymas.
Teismas daro išvadą, kad aptartų įrodymų visetas yra pakankamas pagrindas R. K. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį. Nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.
Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį
Kaltinamasis R. K. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino. Jis paaiškino, kad sugedusį vilkiką „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliko remontui (duomenys neskelbtini) „H. T.“ bazėje. Nežino, kur vilkikas iš remonto bazės dingo, todėl jis dėl vilkiko dingimo neatsakingas.
Nors kaltinamasis R. K. nepripažįsta kaltės, tačiau jo kaltę patvirtina jo paties veiksmai.
Kaltinamasis R. K. patvirtino, kad 2014 m. buvo UAB „G.“ vadovu. 2014 m. birželį buvo nagrinėjama byla dėl bankroto, įmonė turėjo galimybę toliau veikti, nes teismo sprendimas buvo neįsiteisėjęs, nes apskundė aukštesniam teismui. 2014 m. liepos viduryje išvyko į komandiruotę. Taigi, jau vien šiais parodymais jis patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą, nes pats pripažino, kad skundė sprendimą. Taigi, jam buvo žinoma nutarties turinys ir įpareigojimai. Nutartyje aiškiai buvo nurodyta perduoti turtą bankroto administratoriui, tačiau šio teismo įpareigojimo jis nepaisė. Kaip matyti iš R. K. paaiškinimų, jis savo poelgius ir veiksmus teisino ne įstatymo laikymusi, o tuo, kad manė, jog reikia elgtis taip, kaip jam patogiau, ignoruojant jo, kaip įmonės vadovo, atsakomybę bei teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jis pripažino, kad į komandiruotę (duomenys neskelbtini) išvyko vilkiku „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ten dirbo iki rugpjūčio antros pusės, nors iškėlus bankroto bylą, jis privalėjo turtą, taip pat ir vilkikus, perduoti bankroto administratoriui, tačiau administratoriaus bandymus susisiekti ignoravo ir į juos nereagavo. Kaip nurodo kaltinamasis, vilkikas sugedo ir jis nuvarė jį į partnerių bazę „H. T.“, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Kaltinamasis teigė, kad visi dokumentai likę (duomenys neskelbtini), ir kad jis tuos dokumentus pristatys, jei bus jam leista išvykti. Teismas kaltinamajam leido išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau jokių dokumentų dėl vilkiko „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pridavimo remontui nepateikė. Taigi, be jo paties deklaratyvių teiginių, kad vilkikas sugedo ir jis nuvarė jį į autoservisą, nes, anot jo, taip buvo sutarta su „H. T.“, kaltinamasis nepateikė. Apklaustas liudytoju „H. T.“ generalinis direktorius T. J. tokius R. K. parodymus paneigė ir nurodė, kad su UAB „G.“ buvo sudaryta sutartis dėl krovinių pervežimo, atsiskaitymai vykdavo pavedimu. Jis patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) yra „H. T.“ autoservisas, tačiau saugojimo paslaugos jis neatlieka. Jei automobilis priduodamas remontui, suderinama kaina, kas remontuojama, yra popierinis užsakymo lapas, nes pagal jį išrašoma sąskaita faktūra, fiksuojamas laikas, kokia mašina, kilometražas. Taip, kaip teigia kaltinamasis, kad „H. T.“ priėmė automobilį į aikštelę be jokių dokumentų – tiesiog negali būti. Liudytojas patvirtino, kad jų įmonės partneriai pagal sutartį gali remontuoti jų remonto dirbtuvėse automobilius, bet dėl to sudaromos atskiros sutartys. Tokių sutarčių su UAB „G.“ ar atskirai su R. K. nebuvo. Teisminio nagrinėjimo metu prokurorė pateikė teismui „H. T.“ Lietuvos filialo su „H. T.“ Lenkijos filialo bendradarbiavimo sutartis, tačiau ir jose niekur nebuvo nurodyta apie automobilių saugojimą ar sudarytą UAB „G.“ (ar R. K.) sutartį dėl remonto. Taigi, šie objektyvūs liudytojo parodymai ir rašytinė informacija paneigė kaltinamojo teiginius, kad transporto priemonę jis galėjo remontui palikti pagal sudarytas sutartis. Tokių sutarčių teismui pateikta nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas T. R. apklaustas teisme paaiškino apie lizingo sutarties sudarymo aplinkybes bei apie vėliau susiklosčiusią situaciją, dėl ko buvo sudaryta Skolos perkėlimo sutartis. Jis paaiškino, kad R. K. buvo jo uošvių kaimynas. Papasakojo apie jų draugišką bendravimą ir tai, kaip R. pasiūlė T. dalyvauti krovinių pervežimo versle. Įmonės veiklai, akivaizdu, buvo reikalingi vilkikai, todėl buvo sudaryta lizingo sutartis, pagal kurią buvo perduoti naudojimui vilkikai. Pagal lizingo sutartį, laiduotoja tapo M. K., t. y. T. R. žmonos mama, nes jie tuo metu gyveno užsienyje. Liudytojas išsamiai paaiškino aplinkybes, kodėl laiduotoja tapo jo žmonos mama, kaip R. K. žadėjo ir pats būti laiduotoju, tačiau sudarant sutartį laiduotoja tapo tik M. K.. Kaip nurodė liudytojas, jei UAB „A. T.“ nebūtų prisiėmusi įsipareigojimų, tai visa našta, kaip laiduotojai, būtų tekusi M. K., o jis to tiesiog negalėjo leisti. Liudytojas paaiškino, kad, kaip naudotojas, iš UAB „A. T.“ už šį vilkiką įsipareigojimus prisiėmė jau jo įmonė UAB „V.“. Taip pat paaiškino, kodėl jo įmonė tiesiogiai negalėjo perimti įsipareigojimų – nes buvo dar neseniai įsteigta ir lizingo bendrovei netiko. Liudytojas patvirtino, kad skolos perkėlimo sutartis buvo formali, vilkiko jau nebuvo, bet reikėjo prisiimti įsipareigojimus, nes priešingu atveju įsipareigojimus lizingo bendrovei būtų reikėję vykdyti M. K..
Apklaustas liudytoju teisme V. A. paaiškino apie skolos perkėlimo sutarties pasirašymo tikrąsias priežastis. Jo nurodytos aplinkybės sutapo su liudytojo T. R. nurodytomis aplinkybėmis ir išsamiais paaiškinimais teisme.
Liudytojas R. J. teismui paaiškino, kad jis buvo paskirtas UAB „G.“ bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu. Įsiteisėjus Kauno apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, jis prašė UAB „G.“ atsakingų asmenų pateikti visą buhalteriją ir įmonės turtą. Niekaip negalėjo susisiekti su vadovu R. K.. Vilkikų nerado. Bendravo ir su lizingo bendrove „C. L.“ dėl nerastų vilkikų, tačiau buvo aiškiai konstatuota, kad neradus vilkikų ir nemokant įmokų, bus atsigręžta į laiduotoją, kaip žinoma, į garbaus amžiaus T. R. žmonos mamą, kuri nieko bendro su įmone neturėjo. T. R. ieškojo vilkikų. Vieną rado (duomenys neskelbtini) paliktą sugadintą, o kito taip ir nerado. Tai, kad buvo ieškomi R. K. naudoti ir palikti vilkikai, teisme patvirtino ir T. R.. Tai visiškai pagrįsta, kad T. R. bendravo su bankroto administratoriumi ir rūpinosi surasti vilkikus, nors formaliai jokiais teisiniais santykiais nebuvo su įmone UAB „G.“ susietas, bet faktiškai jis buvo suinteresuotas asmuo, kadangi buvo ir investavęs, o neradus vilkikų, skola pakibtų ant jo uošvės M. K.. Įstatymas nedraudžia jokiems asmenims ieškoti ar padėti ieškoti įmonės turto.
Kaip matyti iš VĮ „Regitra“ duomenų, transporto priemonė „Renault Magnum“ išregistruota 2014-09-29, valdytojas buvo iki šiol nurodytas UAB „G.“, savininkas SIA „C. L.“ Lietuvos filialas. Išregistravimas buvo automatinis, negavus duomenų apie techninę vilkiko apžiūrą.
Žemesnės instancijos teismas
Nors R. K. neprisipažįsta, kad jo veiksmai paliekant įmonei lizingo būdu perduotą automobilį be jokių sutarčių (duomenys neskelbtini), yra nusikalstami įmonės UAB „G.“ atžvilgiu, tačiau pats R. K. savo parodymais patvirtina, jog jis, kaip įmonės vadovas, jam patikėtu turtu ir nesirūpino, nes išvyko į (duomenys neskelbtini), o vilkiką taip ir paliko ir apie jo tolesnį likimą nieko nežino. Pats kaltinamasis net neneigia, kad jam nežinomas įmonės bankroto bylos rezultatas, nes jis ir nesidomėjo, nors, būdamas įmonės vadovu, turėjo ir galėjo domėtis bankroto procedūros eiga. Be to, R. K. painiojasi ir teikdamas informaciją apie įmokų už vilkiką lizingo bendrovei mokėjimą. Duodamas parodymus jis teigė, kad mokėjo įmokas, vėliau aiškino, kad mokėjo kaip galėjo, o po to sako, kad jo niekas neinformavo, kad lizingo sutartis nutraukta. Bet šie jo parodymai vertintini kritiškai, nes būdamas įmonės vadovu, negali nesuprasti, kad nesant vilkiko, kurį pats, anot jo, ir paliko, nemokant įmokų, sutartis, akivaizdu, kad bus nutraukta ir lizingo bendrovė pareikalaus grąžinti lizingo dalyką, šiuo atveju vilkiką, ir sumokėti nesumokėtas įmokas. Tačiau R. K. išvyko į (duomenys neskelbtini), taip apsunkindamas ar padarydamas visiškai neįmanoma galimybę su juo susisiekti, ir tuo pačiu vilkikų neperdavė bankroto administratoriui.
Pažymėtina ir tai, kad R. K. paliko aikštelėje ir kitą sugedusį vilkiką, kurį T. R. surado ir parvarė į Lietuvą.
Pažymėtina tai, kad ignoravimas bankroto bylos iškėlimo UAB „G.“ taip pat patvirtina R. K. tyčią nesaugoti UAB „G.“ žinioje buvusio turto.
Kaltinamasis R. K., žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2014-06-27 nutartimi UAB „G.“ iškelta bankroto byla bei kad jis per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo paskirtam UAB „G.“ bankroto administratoriaus UAB „B. A. G“ įgaliotajam asmeniui perduoti UAB „G.“ įmonės turtą – automobilį „Renault Magnum 460.19“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis turtą galėtų perduoti naujajam lizingo gavėjui UAB „A. T.“ (o pagal subnuomos sutartį – UAB „V.“), šio automobilio neperdavė, naudojo šį automobilį pats, vykdydamas reisus po Europą, iki 2014 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, kuomet ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, automobilį „Renault Magnum 460.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko remontui (duomenys neskelbtini) „H. T.“ bazėje ir nuo to laiko automobilio buvimo vieta nežinoma, dėl ko automobilis „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas naujajam lizingo gavėjui UAB „A. T.“ (o pagal subnuomos sutartį – UAB „V.“).
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Pagal kasacinio teismo praktiką, turto iššvaistymas – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši veika gali būti inkriminuota tik tuo atveju, jei nustatyta, kad dėl kaltininko veikos, neteisėtai perleidžiant jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą, žalos turi šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-303/2017, Nr. 2K-7-56-511/2020). Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297-222/2016, Nr. 2K-325-895/2018). Akivaizdu ir tai, kad turto iššvaistymas neatlygintinai reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018). R. K. veiksmai padarė lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies atstovo – R. K. – sąmoningų veiksmų, pasireiškusių paliekant be jokios apsaugos vilkiką, slapstymusi nuo lizingo davėjo ir nesant jokios galimybės ieškoti žalos iš jo turto, todėl civiliniai teisiniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad dėl R. K. nusikalstamų veiksmų automobilis „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas naujajam lizingo gavėjui UAB „A. T.“ (o pagal subnuomos sutartį – UAB „V.“), pagal Skolų perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „A. T.“, o pagal subnuomos sutartį – UAB „V.“, kuri ir mokėjo įmokas pagal Vilkikų subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarė UAB „V.“ 17 951,13 Eur žalą,
Visais atvejais žala yra didelė, kai turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą. 17 951,13 EUR suma viršija 250 MGL dydžio sumą.
Teismas daro išvadą, kad anksčiau aptartų įrodymų visetas yra pakankamas pagrindas R. K. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį ir jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.
Dėl ekstradicijos išlaidų
Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką, ekstradicijos išlaidos iš kaltinamojo yra priteisiamos tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės sąlygas ir pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo išvykdamas iš Lietuvos. Šioje byloje R. K. išvyko iš Lietuvos, kai dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė. Taigi, šiuo atveju, nėra priežastinio ryšio tarp R. K. veiksmų ir atsiradusių išlaidų vykdant ekstradiciją. Nėra R. K. kaltės dėl susidariusių ekstradicijos išlaidų. Ikiteisminis tyrimas vykdomas valstybės lėšomis. Ir šiuo atveju, nesant R. K. kaltės dėl ekstradicijos išlaidų, išlaidos tenka valstybei.
Bausmės skyrimas
Teismas, skirdamas kaltinamajam R. K. bausmę, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).
R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiama į jį charakterizuojančią medžiagą. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad nuo padarytų nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, per tą laikotarpį kaltinamasis nenusikalto. Todėl jam skiriamos bausmės artimos minimalioms.
Teismas atsižvelgia į tai, kad R. K. yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai. R. K. padaryti nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijai, tačiau jie yra mažiau pavojingi nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui. Taigi, yra visos sąlygos atidėti bausmės vykdymą. Įvertinus visumą aplinkybių, darytina išvada, jog atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, bus įgyvendinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.
Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad visais atvejais taikomas lengviausias asmens teisinei padėčiai įstatymas, taip pat taikytinos ir tarpinės redakcijos, galiojusios tarp nusikalstamos veikos ir bylos išnagrinėjimo bei galutinio procesinio sprendimo priėmimo galiojusių įstatymų.
Nusikalstamos veikos padarymo metu (2016-05-08) galiojusi Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio redakcija numatė bausmės vykdymo atidėjimo už sunkių nusikaltimų padarymą (2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., ir galiojusiu iki 2017-10-06). Tarpinė šio straipsnio redakcija numatė galimybę atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui. Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl, pagal Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalį, turi grįžtamąją galią.
Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015, Nr. 2K-212-648/2016). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko socialinius ryšius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-499/2013, Nr. 2K-56/2014).
Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015, pasisakė, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma.
Įvertinus nusikaltimo pobūdį (nesmurtinis nusikaltimas), jo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes (kaltinamasis dirbantis, teigiamai charakterizuojamas), pripažintina, kad byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamajam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas Baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Kaltinamajam R. K., atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skiriama BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat Baudžiamojo kodekso 75 straipsnyje nurodyta pareiga.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–308 straipsniais,
nusprendžia:
R. K. (R. K.) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, 223 straipsnio 1dalyje, ir jį nubausti:
pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieniems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį – 60 MGL dydžio (MGL dydį skaičiuojant 37,66 Eur, nes veika padaryta iki 2018 m.) – 2259,6 eurų bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šias paskirtas bausmes subendrinti taikant visiško bausmių sudėjimo būdą ir R. K. paskirti subendrintą bausmę – vienus metus laisvės atėmimo ir 2259,6 eurų baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuoti laiką, praleistą sulaikymo ir suėmimo metu, skaičiuojant nuo sulaikymo momento Vokietijoje 2020-10-12 iki paleidimo iš suėmimo 2020-11-20, t. y. 1 mėnesį ir 8 dienas, ir paskirti galutinę laisvės atėmimo bausmę – 10 mėnesių ir 22 dienas.
Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieniems metams. Paskirti per bausmės vykdymo atidėjimo laiką pareigą ir baudžiamojo poveikio priemonę: a) sumokėti 10 MGL (500 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), L. B., AS; b) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Ekstradicijos išlaidų iš R. K. nepriteisti.
Įsiteisėjus nuosprendžiui, kardomąją priemonę panaikinti.
buhalterinius UAB „G.“ dokumentus ir UAB „G.“ antspaudą (saugomi (duomenys neskelbtini)) – grąžinti bankroto administratoriui;
R. K. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti R. K..
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.