- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-29
- Bylos Nr.
- 2A-155-656/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-04152-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- AB „LESTO“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- S. O., R. T.
apeliacinio proceso rašytine tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „LESTO“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už elektros energiją priteisimo, tretieji asmenys – S. O., R. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 725,42 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekė elektros energiją atsakovui nuosavybės teise priklausantiems butams, nors elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi. Ieškovo turimais duomenimis bute (duomenys neskelbtini) gyveno nuomininkė R. D., kuri 2011-02-15 mirė. Laikotarpiu nuo 2009-09-17 iki 2011-01-26 butui buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo atsiskaityta, todėl susidarė 469,80 Lt įsiskolinimas. Bute (duomenys neskelbtini), gyveno nuomininkė M. Z., kuri 2010-06-04 mirė, laikotarpiu nuo 2009-10-31 iki 2010-04-30 butui buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo pilnai atsiskaityta, todėl susidarė 912,27 Lt įsiskolinimas. Bute (duomenys neskelbtini), gyveno nuomininkė N. Ž. (O.) ir S. O.. N. Ž. 2009-06-23 mirė. Laikotarpiu nuo 2009-09-22 iki 2010-06-23 butui buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo pilnai atsiskaityta, todėl susidarė 343,35 Lt įsiskolinimas. Atsakovas yra minėtų butų savininkas, todėl vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių 96 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose, už tiektą elektros energiją pareiga atsiskaityti su ieškovu tenka atsakovui, kaip patalpų savininkui.
Atsiliepimas
Atsakovą atstovaujanti Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ prašė ieškinį atmesti, nes butuose, kuriems buvo tiekta elektros energija, skolos sudarymo laikotarpiais, faktiškai gyveno R. D., M. Z., N. Ž. (O.), kurios ieškovo kreipimosi į teismą dieną yra mirusios, bei S. O. ir, nors su jais nebuvo sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, CK 6.384 str. 1 d. numatyta tvarka būtent vartotojams atsiranda pareiga mokėti už suteiktas elektros energijos paslaugas. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p., patalpų savininkas už sunaudotą elektros energiją privalo atsiskaityti tik tada, kai nėra sudarytos sutarties su visuomeniniu tiekėju arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Nurodo, kad minėtų taisyklių nuostatos reglamentuoja elektros energijos vartotojų santykius su tiekėjais, skirstomųjų tinklų operatoriais ir perdavimo sistemos operatoriumi, o vartotojai naudojosi gyvenamosiomis patalpomis, pagal CK 1.71 str. 2 d. konkliudentiniais veiksmais sudarę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, todėl būtent nuomininkams tenka pareiga vykdyti nuomininkų įsipareigojimus, o ne patalpų savininkui, kurio nesieja jokie sutartiniai įsipareigojimai su ieškovu. Atsakovas mano, kad elektros energijos vartotojai patvirtino elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais pagal CK 1.71 str. 2 d. Ieškovas Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skolos susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarkos 2.2 p. numatyta tvarka, skolas, susidariusias už elektros energiją, butams (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), galėtų nurašyti, kadangi skolų susidarymo laikotarpiu gyvenamosiomis patalpomis naudojosi ir faktiškai elektros vartotojais buvo R. D. ir M. Z., kurios mirė po skolos susidarymo. Susidariusią skolą už elektros energiją bute V. D. g. 6-85, Vilniuje, ieškovas turi galimybę išsiieškoti iš S. O., kuris po N. Ž. (O.) mirties, t.y. skolos susidarymo laikotarpiu buvo faktiškas elektros energijos vartotojas.
Tretieji asmenys, S. O. ir R. T., nurodytu terminu atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovo AB Lesto naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 725,42 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. balandžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 68,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendime nurodė, kad Elektros energetikos įstatymo 7 straipsnis Energetikos ministerijai numato įgaliojimus nustatyti buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, tvirtinti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles. Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto Energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43, 2 punktas numato, kad tais atvejais, kol vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su tiekėju, tačiau jam tiekiama elektros energija (CK 6.384 straipsnio 1 dalies atvejis), jų tarpusavio santykiams yra taikomos Aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, ir kitų teisės aktų nuostatos. Ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – taisyklės) 18 punkte numatyta, kad tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti elektros pirkimo-pardavimo sutartį ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Pagal taisyklių nuostatas, elektros energijos vartotojas - asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Vadinasi, elektros energijos standartinės pirkimo pardavimo sutarties šalimis laikytinos elektros energijos tiekėjas ir patalpos, kurioms, tiekiama elektros energija, savininkas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir apeliacinės instancijos teismų formuojamą praktiką tuo atveju kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas.
Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog patalpos – butai, esantys adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Duomenų, apie juridinių faktų, t.y. nuomos sutarčių įregistravimą įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, byloje nėra, todėl atsakovė fakto apie su nuomininkais sudarytas nuomos sutartis negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš elektros energijos tiekėją (CK 6.579 straipsnio 4 dalis). M. Z., R. D., N. Ž. (O.), S. O. bei R. T. ir ieškovas nesudarė elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių. Tarp atsakovės ir jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose gyvenusių asmenų nebuvo sudarytas susitarimas dėl atsikaitymo už ieškovo tiektą elektros energiją, todėl pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p., kuriame numatyta alternatyva (jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti) bei pagal CK 4.82 str. 3 d. atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei kyla prievolė atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovės argumentus, kad faktiniai nuomos santykiai tarp atsakovės ir trečiojo asmens R. T. yra nustatyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-17-2012-07-31 sprendimu (civilinė byla Nr.2-296-862/2012), teismas laiko nepagrįstas ir negali remtis kaip prejudiciniu faktu, nes iš minėto teismo sprendimo matyti, kad teismas nustatė, jog R. T. butą, esantį (duomenys neskelbtini), po R. D. mirties užėmė savavališkai ir teismas priėmė sprendimą iškeldinti R. T. iš minėto buto. Atsakovė taip pat nepateikė teismui įrodymų, jog su trečiuoju asmeniu S. O. buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje būtų su S. O. aptartos sąlygos dėl atsiskaitymo už tiekiamą elektros energiją, kuris yra savarankiškas mokestis (CK 6.584 str. 1 d.).
Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji suteikia būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ji nuomoja, nes tai prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, teisingumo ir protingumo kriterijams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės atstovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Skundą grindė šiais argumentais:
Analizuojant Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktą, nustatyta, kad pareiga atsikaityti už elektros energiją kyla buto savininkui tuo atveju jeigu nėra galimybės nustatyti elektros vartotojo. Tai reiškia, kad su vartotoju – faktiniu buto nuomininku – nebūtinai turi būti sudaryta sutartis, svarbus tik pats vartotojo žinojimo- nustatymo faktas. Teismas sprendime konstatavo aplinkybes, kokie asmenys gyvena butuose, todėl faktiniai elektros vartotojai buvo nustatyti ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nėra atsakinga už žinomų vartotojų įsiskolinimus.Atsakovas jokių ieškovo paslaugų nepirko ir elektros energijos minėtuose butuose nevartojo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra sutarties su ieškovu šalis. Atsakovas neišreiškė valios sudaryti su ieškovu sandorį, todėl konkliudentinių veiksmų CK 1.71 str. 2 d. prasme neatliko. Taikytina CK 6.384 str. 1 d. nuostata, kuri numato, jei abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buities reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Laikytina, kad nustatyti faktiniai vartotojai patvirtino elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais.Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes ši nutartis priimta civilinėje byloje dėl skolos už šilumos energiją priteisimo. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių bei Elektros energijos tiekimo taisyklių nustatytas teisinis reglamentavimas yra skirtingas, nes šilumos tiekimo atveju nėra numatyta galimybė priteisti skolą iš vartotojo, o elektros energijos tiekimo atveju nustato pareigą atsiskaityti savininkui tik tuo atveju, jei nėra galimybės nustatyti vartotoją. Šilumos energijos tiekimas susijęs su savininko turto išsaugojimu, išlaikymu, centralizuoto šildymo atjungimas techniškai sudėtingas ir gali sukelti pasekmes ne tik šilumos energijos vartotojui, bet pačiam turtui – butui ir gretimoms patalpoms. Tuo tarpu elektros energijos tiekimas susijęs išimtinai tik su nuomininko poreikių tenkinimu ir nėra sietinas su turto išsaugojimu.
Atsiliepimas
Ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir atsiliepimą grindė šiais argumentais:
Vilniaus apygardos teismas 2012-08-09 nutartyje priimtoje apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-240-577/2012 konstatavo, kad tarp elektros energijos tiekėjo ir patalpų savininko konkliudentinias veiksmais sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad butai buvo išnuomoti teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. sudarytos ir viešame registre įregistruotos nuomos sutartys. Nesant paviešintų (įregistruotų) sutarčių, tokių asmenų įtraukimas į bylą nei atsakovais nei trečiaisiais asmenimis negalimas. Teismas pagrįstai rėmėsi Elektros energijos tiekimo taisyklių 83 punktu, kuris įpareigoja už elektros energiją atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija savininką tais atvejais, jei su visuomeniniu tiekėju ar operatoriumi nėra su daryta sutartis.Apeliantas klaidingai vertina elektros energijos tiekimą bendrosioms namo reikmėms, nes ieškovas neturi galimybės nutraukti elektros energijos tiekim, nes toks nutraukimas pažeistų kitų butų ir patalpų savininkų teisėms, nes jie negalėtų naudotis elektros energija, iškiltų pavojus turtui.CK 4.82 str. 3 d., LR Vyriausybės 2001-05-23 nutarimas Nr.603 nustato, kad mokesčiai bendrosioms namo reikmėms skaičiuojamas proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai, nenumato atvejų, kai mokesčiai neskaičiuojami. Paskaičiavimai už suvartotą elektros energiją bendrosioms namo reikmėms atliekami vadovaujantis LR Ūkio ministro 2003-11-03 įsakymu Nr.4-412 patvirtinta įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika.Atsakovas neveikė kaip rūpestingas ir atidus patalpų savininkas, nes nesudarė buto nuomos sutarčių ir neįregistravo viešame registre. Savivaldybė sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines sutartis veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turtinti institucija, bet kaip civiliniuose-teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, neturi pagrindo riziką perkelti riziką ūkio subjektams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Byloje keliamas teisės klausimas, ar savivaldybė yra atsakinga už savivaldybės būstuose gyvenančių asmenų, kurie nesudarė sutarčių dėl elektros energijos tiekimo, suvartotą elektros energiją. Kasacinio teismo praktika dėl elektros energijos tiekėjo ir savivaldybės santykių apmokant už elektros energiją patiekta savivaldybei priklausančių butų gyventojams, kurie nesudarė sutarčių dėl elektros energijos tiekimo, nesuformuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teismų praktiką, kad tuo atveju kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus mieto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas. Teismų praktika šiuo klausimu yra nuosekli, jos nuostatos išdėstytos ir kitose LAT priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2009).
Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar elektros ir šilumos energijos tiekėjų santykių su patalpų savininkais teisinis reguliavimas ir santykių pobūdis tarpusavyje skiriasi iš esmės. Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.), patvirtintų Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2010 m. vasario 11 d. galiojančių taisyklių redakcijos 96 punkte. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad patalpų, kuriose vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Teismas sprendžia, kad byloje nagrinėjamu aspektu šilumos energijos ir elektros energijos tiekimo santykių pobūdis byloje nagrinėjamu aspektu nesiskiria, todėl gali būti taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bylose dėl atsiskaitymo už tiektą šilumos energiją.
Pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas ir vertinant santykius šiuo aspektu elektros energijos tiekimo santykių teisinis reguliavimas iš esmės nesiskiria nuo šilumos energijos tiekimo santykių teisinio reguliavimo Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir butų gyventojų rašytinės nuomos sutartys nebuvo sudarytos ir viešajame registre nepaskelbtos. Butuose gyvenę M. Z., R. D., N. Ž. (O.), S. O. bei R. T. ir ieškovas nebuvo sudarę elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Tarp atsakovės ir jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose gyvenusių asmenų nebuvo sudarytas susitarimas dėl atsikaitymo už ieškovo tiektą elektros energiją, todėl pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p., kuriame numatyta alternatyva (jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti) bei pagal CK 4.82 str. 3 d. atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei kyla prievolė atsiskaityti už suteiktas paslauga. Vien tik faktinių nuomos santykių tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų fakto nustatymas, nesant aptartų atsiskaitymo už tiektą elektros energiją sąlygų, neatleidžia atsakovo kaip turto savininko atsiskaityti su elektros energiją tiekiančia įmone, nes patalpų savininkas savo nuožiūra ir to neatskleisdamas ieškovui leido fiziniams asmenims gyventi butuose.
Skundžiamas pirmos instancijos sprendimas atitinka Vilniaus apygardos teismo analogiškose apeliacinėse bylose formuojamą praktiką, pavyzdžiui 2012-11-29 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-3402-345/2012, 2012-09-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3138-345/2012, 2012-05-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1258-653-2012.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.