- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-3402-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-07956-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, S. T.
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, S. T. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų S. T. ir subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės 498,31 Lt skolą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo atsiskaityta, todėl susidarė 498,31 Lt įsiskolinimas ir 2009 m. rugsėjo 29 d. elektros tiekimas butui buvo atjungtas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė informavo, kad minėtame bute gyvena atsakovė S. T.. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 97 punkte sakoma, kad tuo atveju, kai sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui 498,31 Lt skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 74 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendė, jog iš byloje pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad atsakovė S. T. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kad atsakovė S. T. ir ieškovas būtų sudarę elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Anot teismo, nustatinėjant bylai reikšmingas aplinkybes negalima remtis 2012 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime už akių nurodytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, kadangi teismas, priimdamas sprendimą už akių, nenustatinėjo konkrečių faktinių aplinkybių, o tik atliko formalų pateiktų į bylą įrodymų vertinimą
Nesudarius rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikoma, kad elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas elektros energijos tiekėjo ir pastato, į kurį tiekiama elektra, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato elektros įrenginių prijungimo prie elektros perdavimo datos iki šalys sudarys elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė neprivalo apmokėti už elektros energiją ginčo butui, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės S. T.. Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji suteikia būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ji nuomoja, nes tai prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, teisingumo ir protingumo kriterijams.
Pagal Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6, 29 punktus elektros energijos vartotojas yra ginčo buto savininkas Vilniaus miesto savivaldybė, todėl iš jo ir turi būti priteistas įsiskolinimas ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti atsakovės S. T. atžvilgiu, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Aplinkybė, jog S. T. gyveno (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimas už akių, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2513-866/2012. Taigi būtent atsakovė S. T. buvo faktinė elektros energijos vartotoja, todėl iš jos ir turi būti priteista skola už butui tiektą elektros energiją. Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą dėl susidariusios skolos už elektros energiją tiekimą per laikotarpį nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d., atsakove nurodydamas S. T., taigi būtent ieškovas turėjo pareigą užtikrinti įrodymų, kurie pagrįstų jo reikalavimą priteisti susidariusį įsiskolinimą būtent iš atsakovės, byloje pateikimą.
2. Aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini), po pagrindinio nuomininko V. K. mirties 2001 m. spalio 15 d. liko gyventi T. K. ir dukra S. T. su savo nepilnamečiais vaikais patvirtina 2008 m. rugpjūčio mėn. buto patikrinimo aktas. Be to, S. T. 2008 m. rugsėjo 2 d. pasirašytinai buvo įteikta sąskaita – faktūra, taip pat ir 2008 m. lapkričio 10 d. įspėjimas geranoriškai atlaisvinti savavališkai užimta patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). S. T. gyvenimą minėtose patalpose patvirtina ir 2009 m. lapkričio 3 d., 2010 m. birželio 2 d. buto patikrinimo aktai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento vaiko teisių apsaugos skyriaus šeimos aplankymo aktas.
3. Teismas, konstatuodamas, jog už suteiktas paslaugas turi atsiskaityti būtent gyvenamosios patalpos savininkas, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartinius teisinius santykius. CK 6.383 str. 1 d., 6.388 str. 1 d. ir Elektros energetikos įstatymo 27 str. 1 d. patvirtina, kad viena iš pagrindinių energijos vartotojo pareigų sumokėti už jam pateiktą elektros energiją. Ši pareiga nustatyta ir Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 52.5 punkte. Kai gyvenamosios patalpos yra išnuomotos, komunalinių mokesčių, taip pat ir mokesčio už elektros energiją mokėjimo tvarką reglamentuoja CK 6.584 str. Vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktu, Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 33 5 punktu būtent valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai atsiskaito už patalpose faktiškai suvartotą elektros energiją. Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovą dėl apmokėjimo už patiektą elektros energiją. Be to, ieškovas turėjo teisę nutraukti elektros energijos tiekimą, kai tik buvo nustatyta, kad už ją vengiama atsiskaityti.
4. Nors elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, tačiau remiantis CK 6.384 str. 1 d., sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Kadangi bylai aktualiu laikotarpiu ginčo bute gyveno atsakovė S. T., ji ir turi pareigą sumokėti skolą už patiektą elektros energiją. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 97 punktas neturėtų būti taikomas, nes ieškovas su atsakove S. T. nebuvo sudaręs elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties.
5. Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas, nes ieškovo ir atsakovo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006).
Ieškovas AB LESTO atsileipimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktą patalpų savininkas yra atsakingas už tinkamą atsiskaitymą su elektros energijos tiekėju. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad yra sudaręs buto nuomos sutartį ir ją įregistravęs įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (CK 6.579 str. 4 d.). Apeliantas nesidomėjo savo turtu, nesikreipė į ieškovą dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo ir taip nesistengė sumažinti galimus nuostolius. Sudarydamas, vykdydamas ir nutraukdamas gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines sutartis, apeliantas veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose – teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešas juridinis asmuo. Todėl tai, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo formų nekeičia apelianto teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savininko pareigą užtikrinti tinkamą prievolių komunalinių paslaugų teikėjams įvykdymą numato ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nenustačius absoliučių skundžiamo apylinkės teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant viešojo intereso, sudarančio pagrindą išeiti už ginčo ribų, apeliacinė byla nagrinėtina apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų nustatytose ribose. Aptariamu atveju apeliacijos objektą sudaro patikrinimas, ar skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė iš atsakovo priteisti įsiskolinimą už elektros energiją tiektą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d.
Byloje nustatyta, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Šis butas nuo 2001 m. rugsėjo 8 d. iki 2001 m. spalio 15 d. buvo nuomojamas V. K. (b. l. 27, 31-33). Duomenų, kad po V. K. mirties būtų buvusi užvesta paveldėjimo byla, nebuvo pateikta. Už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktą elektros energiją laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. susidarė 498,31 Lt skola (b. l. 7). Ginčo tarp bylos šalių dėl minėto skolos dydžio nėra. Iš apelianto bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose pateiktų dokumentų (buto patikrinimo aktų (b. l. 48-49, 68-69, 74-75, 77-78, 80-81), atsakovės S. T. 2011 m. sausio 5 d. rašto (b. l. 53), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus šeimos aplankymo akto (b. l. 82-83)) galima spręsti, jog yra labiau tikėtina nei netikėtina, kad laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovė S. T. (CPK 185 str.). Tačiau apelianto veiksmai siekiant iš ginčo buto iškeldinti atsakovę S. T. teismine tvarka (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-2513-866/2012) betarpiškai patvirtina, jog tarp apelianto ir atsakovės nuomos teisiniai santykiai nebuvo susiklostę, o atsakovė S. T. ginčo bute po V. K. mirties (2001 m. spalio 15 d.) gyveno be teisinio pagrindo. Šis faktas patvirtina, jog ginčo santykiams negali būti taikomos teisės normos reglamentuojančios nuomotojo ir nuomininko santykius bei nuomininko pareigas atsiskaitant už butui patiektas paslaugas, tarp jų ir elektros energiją. Šio ginčo teisingam išsprendimui svarbi aplinkybė, jog pagal apelianto pateiktus jau minėtus dokumentus matyti, jog ginčo laikotarpiu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno ir T. K., su kuria nuomos sutartis taipogi nebuvo sudaryta.
Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.), patvirtintų Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2010 m. vasario 11 d. galiojančių taisyklių redakcijos 96 punkte. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas.
Kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d., kai susidarė ginčo įsiskolinimas už elektros energiją, nuosavybės teise priklausė apeliantui (b. l. 13, 27), rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartys tarp ieškovo ir bute ginčo laikotarpiais gyvenusių asmenų sudarytos nebuvo, nuomos sutartys su buto gyventojais sudarytos nebuvo, galimybės nustatyti, kas buvo elektros energijos vartotojas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė ieškovui susidariusi įsiskolinimą už patalpoms patiektą elektros energiją.
Apeliantas klaidingai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš jo priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 str. 2 d.) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Aplinkybė, jog procesinių palūkanų dydis nustatomas remiantis CK 6.210 str., nereiškia, jog nagrinėjamu atveju iš apelianto ieškovui buvo priteistos palūkanos už termino įvykdyti prievolę praleidimą, t.y. kompensacinės palūkanos (CK 6.210, 6.261 str.). Apelianto nurodomoje kasacinio teismo nutartyje ir kalbama būtent apie kompensacinių palūkanų priteisimo sąlygas, kas visiškai nėra susiję su ieškovo teise reikalauti priteisti iš apelianto procesines palūkanas, kurių esminė funkcija yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą.
Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 329, 330 str.), todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.