Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. T. patikslintą ieškinį atsakovui V. A. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl neatlygintino kelio servituto nustatymo.

Faktinės bylos aplinkybės

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui priklausantis 0,25 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1), kuriame, be kita ko, yra ūkiniai pastatai, sandėlis, ribojasi su atsakovui priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas 2) (2024 m. sausio 5 d. kadastro žemėlapio ištrauka, žemės sklypo planas, 2023 m. liepos 18 d. Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklype Nr. 1 esančiuose ūkiniuose pastatuose ieškovas laiko gyvulius. Ieškovui priklauso taip pat 0,29 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas 3), kuris ribojasi su ieškovui priklausančiu Žemės sklypu 1. 2022 m. lapkričio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vadėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys. Pastarojo sprendimo teisėtumas ieškovo iniciatyva konstatuotas 2023 m. liepos 18 d. Regionų apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link Žemės sklypo 1 ir Žemės sklypo 2, lygiagrečiai Žemės sklypo Nr. 3 tęsiasi privažiavimo kelias, kuris pavaizduotas kaip į dešinę pasuktas, lygiagrečiai V. A. priklausančio Žemės sklypo Nr. 2.

14. Ieškovui 2007 m. lapkričio 6 d. išduotas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ūkio adresas nurodytas: (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o atsakovo motyvus dėl servituto nereikalingumo pripažino tinkamais be jokių įrodymų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo patikslintą ieškinį, iš esmės motyvavo tuo, kad jis turi galimybę patekti į savo namų valdą per greta esantį, ieškovui priklausantį žemės sklypą, t. y. gali įsirengti naują įvažiavimą prie savo namų. Tačiau, teismas nesidomėjo ar iš gretimo žemės sklypo galima įrengti tokį įvažiavimą ir kad tokio įvažiavimo negalima įrengti dėl netinkamo įvažiavimui žemės grunto. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus vedėjo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ apriboja jo teises naudotis jo nekilnojamuoju turtu, nes šio žemės sklypo ribų pakeitimas apsunkina patekimą į jo namus bei riboja jo, kaip ūkininko veiklą. Apeliantas yra senatvės pensininkas, todėl neturi nei jėgų, nei lėšų naujam įvažiavimui į namus įsirengti, į tai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Nagrinėjamu atveju itin svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovui šiuo apelianto prašymu nedaroma jokia žala. Gyvenama kaimynystėje ir tik dėl tokio nedidelio žemės ploto vyksta ginčas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-260-687/2019, kt.). Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

17. Teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, ieškovas, kaip asmuo prašantis nustatyti servitutą, turi pareigą įrodyti, jog 1) nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis viešpataujančio daikto naudoti pagal paskirtį, 2) egzistuoja objektyvus bei konkretus poreikis, 3) nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ir kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai; pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2, lygiagrečiai Žemės sklypo Nr. 3 tęsiasi privažiavimo kelias, kuris eina lygiagrečiai V. A. priklausančio Žemės sklypo Nr. 2.

19. Apeliantas teigia, kad yra ribotos galimybės transporto priemonėms išvažiuojant iš jam priklausančio Žemės sklypo Nr. 1 atbuline eiga apsisukti kelyje, besibaigiančiame ties Žemės sklypu Nr. 1 ir besiribojančiame su Žemės sklypais Nr. 2 ir Nr. 3. Nurodo, kad su žemės ūkio ar kita technika į Žemės sklypą Nr. 1 patekti būtina, nes jame yra ūkio pastatai, kuriuose ieškovas laiko gyvulius, kuriuos būtina aprūpinti pašarais, šienu, kanalizacijos įrenginiai, kuriuos reikia valyti. Tačiau nei jo kieme, nei jam priklausančiame su Žemės sklypu Nr. 1 besiribojančiam Žemės sklype Nr. 3 apsisukti galimybių nėra: Žemės sklype Nr. 1 nepakanka ploto apsisukimui, Žemės sklypo Nr. 3 ir esančio kelio lygiai skiriasi, kuriems išlyginti, be to, iškirsti medžius ir įsirengti aikštelę, reikia nemažai piniginių lėšų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai byloje konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atbuline eiga išvažiuojant iš Žemės sklypo Nr. 1 atlikti apsisukimo manevrą galima pasinaudojant ir pačiam ieškovui priklausančiu Žemės sklypu Nr. 3, o ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog, esamomis sąlygomis sąlygų su žemės ūkio technika apsisukinėti Žemės sklype Nr. 3 tikrai nėra arba jų sudarymas ekonomiškai/finansiškai nėra racionalus ir proporcingas. Teisingai teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra kliūčių įvažiuoti į Žemės sklypą Nr. 3, jame manevruoti, net jeigu ir skiriasi kelio ir Žemės sklypo Nr. 3 lygiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad apeliantas yra senatvės pensininkas ir dėl to neturi jėgų ar lėšų naujam įvažiavimui į namus įsirengti, nėra svarbios dėl galimybės įsirengti naują įvažiavimą į Žemės sklypą Nr. 1, kadangi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, net ir neįrengus naujo įvažiavimo yra sąlygos išvažiuoti iš Žemės sklypo Nr. 1 apsisukant Žemės sklype Nr. 3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas turi galimybę patekti su žemės ūkio technika į Žemės sklype Nr. 1 esančius ūkinius pastatus ir iš jo išvažiuoti apsisukant Žemės sklype Nr. 3, todėl servituto nustatymas nėra būtinas.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog nenustačius servituto neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu – Žemės sklypu Nr. 1 ir jame esančiais pastatais, įrenginiais pagal paskirtį. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad apelianto noras kuo patogiau naudotis pastatais bei užvažiuojant ant atsakovo žemės sklypo patogiau išvažiuoti iš Žemės sklypo Nr. 1 nėra pakankamas pagrindas atsakovo teisėms suvaržyti. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog patenkinus tokį ieškovo reikalavimą būtų nepagrįstai suvaržomos atsakovo savininko teisės ir interesai, tuo labiau, kad apeliantas, važiuodamas su sunkiąją žemės ūkio technika, gadina atsakovo žemės sklype išasfaltuotą dangą, po apelianto važiavimų atsakovui reikia valyti nuo žemės ūkio technikos likusį purvą.

22. Apeliantas nurodo, kad išnaudojo visas teisines galimybes dėl naudojimosi šio įvažiavimo dalimi, nustatant servitutą, bet apginti savo teisių jam nepavyko. Nurodo, kad kreipėsi į Regionų administracinio teismo Kauno rūmus dėl Žemės sklypo Nr. 2 kadastrinių matavimų, kurie pažeidžia jo teises tinkamai naudotis Žemės sklypu Nr. 1 panaikinimo, tačiau teismas jo skundą atmetė, todėl kreipėsi į bendros kompetencijos teismą dėl servituto nustatymo. Pažymėtina, jog minėtu Regionų administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu buvo nustatyta, kad Žemės sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai atlikti teisingai, žemės sklypo ribos nepakeistos. Todėl apeliantas nepagrįstai remiasi aplinkybe, įrodinėdamas, jog išnaudojo kitas galimybes, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos naudotis Žemės sklypu Nr. 1, kadangi Žemės sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai neapribojo jo teisių tinkamai naudoti Žemės sklypu Nr. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog tai, kad ieškovas naudojosi teise skųsti Nacionalinės žemės tarnybos priimtus sprendimus, susijusius su atsakovui priklausančio Žemės sklypo Nr. 2 kadastriniais matavimais, nelaikytina, jog buvo išnaudotos visos priemonės užtikrinti ieškovui priklausančių viešpataujančių daiktų naudojimą pagal paskirtį, nenustatant servituto.

23. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė servituto būtinumo ir svarbos važiuoti per atsakovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomas nustatyti kelio servitutas apeliantui objektyviai nėra būtinas, apeliantas turi galimybę patekti su žemės ūkio technika į Žemės sklype Nr. 1 esančius ūkinius pastatus ir iš jo išvažiuoti apsisukant Žemės sklype Nr. 3, todėl jo nustatymas, nors ir būtų patogus ieškovui, tačiau neproporcingai pažeistų atsakovo interesus. Servituto nustatymas šiuo atveju neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės.

24. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o atsakovo motyvus dėl servituto nereikalingumo pripažino tinkamais be jokių įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, jog civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

25. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

26. Apeliantas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliaciniame skunde nurodomų teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis). Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

27. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė esmines, nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiam klausimui aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30. Atsakovas V. A. prašo iš apelianto priteisti 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, atsakovo atstovės paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovo atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. T. atsakovui V. A. 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.