- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-13
- Bylos Nr.
- 1S-287-518/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00338-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- U. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo U. T. (U. T.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo U. T. prašymas dėl bausmių, paskirtų Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais, subendrinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžiu U. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas U. T. sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2017 m. vasario 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi nuteistojo U. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi nuteistojo U. T. gynėjo kasacinis skundas atmestas.
2. Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. rugsėjo 15 d., U. T. buvo nuteistas dėl versliško nelegalaus užsieniečių įvežimo, jam skirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 metams. Į bausmės laiką įskaičiuotas jo įkalinimo laikas nuo 2015 m. sausio 20 d.
3. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas nuteistojo U. T. prašymas nekeičiant bausmės subendrinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes bei įskaityti pagal pastarąjį nuosprendį visiškai atliktos bausmės laiką.
4. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. spalio 4 d. nutartimi atmetė nuteistojo U. T. prašymą dėl bausmių subendrinimo. Teismas konstatavo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendis nebuvo adaptuotas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir juo paskirta bei jau atlikta bausmė negali būti bendrinama su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžiu U. T. paskirta bausme.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
5. Nuteistasis U. T. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nekeičiant paskirtos bausmės subendrinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes bei įskaityti pagal pastarąjį nuosprendį visiškai atliktos bausmės laiką. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra diskriminacinė, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės aktams ir teismų suformuotai praktikai, todėl turi būti panaikinta.
6. Nuteistasis pažymi, kad Lietuvos Respublikai yra privalomi visi Europos Sąjungos teisės aktai, taip pat ir Teisingumo Teismo sprendimai. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675 nustato sąlygas, kurioms esant valstybėje narėje nagrinėjamoje naujoje baudžiamojoje byloje prieš tą patį asmenį ir dėl kitų faktų atsižvelgiama į ankstesnius kitoje valstybėje narėje dėl tam tikro asmens paskelbtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Šiame pamatiniame sprendime nenurodyta, kad įstatymas tūri būti taikomas atsižvelgiant į rasę, tautybę ar pilietybę. Nuteistojo nuomone, tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netaikė Lietuvos Respublikos piliečiams taikytinos teisės, nes U. T. neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, jį atvirai diskriminuoja. Tuo tarpu diskriminaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis ir 12 Protokolas, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14, 26 straipsniai.
6.1. Nuteistasis pažymi, kad Teisingumo Teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendime dėl Beshkov (C-171/16) prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškino, jog Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675 dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas nacionalinei bylai, kurioje vykdymo tikslais subendrinta laisvės atėmimo bausmė skiriama atsižvelgiant į nacionalinio teismo asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę ir bausmę, kitos valstybės narės paskelbtu ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu skirtą tam pačiam asmeniui už kitas veikas. Teisingumo Teismas nurodė, kad Pamatinio sprendimo 2008/675 3 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais nacionalinis teismas iš tikrųjų turi galėti patikrinti, be kita ko, ar į ankstesnius apkaltinamuosius nuosprendžius atsižvelgta pagal nacionalinę teisę, ir prireikus - kokių pasekmių dėl to kyla pagal šią teisę. Vis dėlto, kaip nurodyta Pamatinio sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje, juo siekiama įgyvendinti nuosprendžių ir teismų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, įtvirtintą SESV 82 straipsnyje, pakeitusiame ES 31 straipsnį, kuriuo remiantis priimtas šis Pamatinis sprendimas. Pagal šį principą draudžiama, kad pagal minėtą Pamatinį sprendimą atsižvelgiant į kitoje valstybėje narėje anksčiau priimtą apkaltinamąjį nuosprendį būtų taikoma nacionalinė išankstinio pripažinimo procedūra.
6.2. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apygardos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu ir priimant 2017 m. vasario 14 d. nuosprendį žinojo apie Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendį, juo skirtą bausmę ir bausmės atlikimą. Nuteistojo nuomone, Panevėžio apygardos teismas privalėjo atsižvelgti į pastarąjį nuosprendį ir subendrinti šiais nuosprendžiais paskirtas bausmes pagal BK 63 straipsnio 1 dalies ir 9 dalies taisykles bei į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį.
6.3. Nuteistasis taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais jis buvo nuteistas už tęstinę panašaus pobūdžio nusikalstamą veiklą - nelegalų žmonių pervežimą, kurį vykdė Lietuvos Respublikoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Austrijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse tuo pačiu laikotarpiu 2013-2014 m. Nuteistojo nuomone, šios nusikalstamos veikos turi tęstinumo požymių, todėl turėjo būti nagrinėjamos viename teismo procese priimant vieną nuosprendį, o ne dvejuose procesuose skirtingose Europos Sąjungos valstybėse. Todėl yra pagrindas manyti, kad U. T. už nusikalstamas veikas, padarytas 2013-2014 m. skirtingose Europos Sąjungos šalyse, buvo baudžiamas du kartus, tą pačią bausmę verčiant atlikti du kartus.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo U. T. skundas atmetamas.
8. Išnagrinėjus nuteistojo skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, įvertinus U. T. skundo argumentus bei skundžiamos nutarties motyvus, abejoti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties išvadomis nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nuteistasis U. T. prašė apygardos teismo nekeičiant bausmės subendrinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes bei įskaityti pagal pastarąjį nuosprendį visiškai atliktos bausmės laiką. Tačiau tokia teisinė situacija konkrečiu atveju negalima.
9. BK 63 ir 64 straipsnių nuostatos reglamentuoja taisykles dėl bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas arba kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Šių nuostatų pagrindu teismai skiria subendrintas bausmes asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą. Tačiau yra ir tokių teisinių situacijų, kuomet tas pats nuteistasis yra nuteistas ir Lietuvos Respublikos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir užsienio šalies teismo nuosprendžiu. BK 63 ir 64 straipsniuose nenurodyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžiu. Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, todėl vadovaujamasi principu, jog draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, aptariamu atveju teisingumą vykdantis teismas, neturėjo ir neturi galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas.
9.1. Kaip pagrįstai buvo konstatuota skundžiamoje nutartyje, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pagrindas subendrinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos teismo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu už kitą nusikalstamą veiką paskirta bausme gali kilti tuomet, jeigu nuosprendį priėmusios kitos Europos Sąjungos valstybės kompetentinga institucija kreiptųsi į Lietuvą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje bei šis nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymas Nr. XII-1322) ir BPK VII dalies nuostatas būtų pripažintas bei suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu.
9.2. Šioje byloje tokių duomenų nėra, jų nepateikė bei nenurodė ir pats nuteistasis. Tiek prašyme, tiek skunde U. T. minimas Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendis nebuvo ir nėra pripažintas bei suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Dėl šios priežasties minėtais Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais U. T. paskirtų laisvės atėmimo bausmių subendrinimas, po kurio būtų galimas sprendimas ir dėl U. T. Vokietijos Federacinėje Respublikoje atliktos laisvės atėmimo bausmės įskaitymo į jam nustatytos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės terminą, nėra galimas.
9.3. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įgyvendinant 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose nuostatas Lietuvos Respublikoje, buvo padaryti BK 27 straipsnio (Nusikaltimų recidyvas) bei 97 straipsnio (Teistumas) pakeitimai. Tačiau taisyklės dėl bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas arba, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika, nebuvo pakeistos. Taigi, įgyvendinant šį Europos Sąjungos teisės aktą, Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais. Kaip minėta, bausmių bendrinimas yra nustatytas tik tais atvejais, kai užsienio valstybės priimtas nuosprendis perduodamas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Todėl nacionalinis teismas subendrinti bausmes, neįgyvendinus šios bausmės vykdymo perdavimo procedūros, neturi teisinio pagrindo. Nors tokia skundžiamoje nutartyje padaryta teismo išvada nesutampa su nuteistojo minėtų teisės aktų vertinimu, tačiau ji yra pagrįsta ir motyvuotai paaiškinta.
10. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. ir Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiais jis buvo nuteistas už tęstinę panašaus pobūdžio nusikalstamą veiklą - nelegalų žmonių pervežimą, kurį vykdė Lietuvos Respublikoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Austrijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse tuo pačiu laikotarpiu 2013-2014 m. Todėl yra pagrindas manyti, kad U. T. už nusikalstamas veikas, padarytas 2013-2014 m. skirtingose Europos Sąjungos šalyse, buvo baudžiamas du kartus, tą pačią bausmę verčiant atlikti du kartus. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad U. T. Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno žemės 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas dėl versliško nelegalaus užsieniečių įvežimo į šalį (11 epizodų), t. y. dėl čečėnų tautybės asmenų vežimo per Lenkijos sieną į Austriją 2013 m. (t. 1, b. l. 153-155). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžiu U. T. buvo nuteistas dėl užsieniečių (Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių) gabenimo per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sieną organizavimo 2014 m. sausio 16 d. (t. 2, b. l. 85-91). Taigi, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad minimais nuosprendžiais U. T. buvo nuteistas už skirtingomis aplinkybėmis, laiku bei vietose (valstybėse) padarytas nusikalstamas veikas. Dėl to negalima daryti išvados, kad šiuo atveju buvo pažeistos nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo.
11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo U. T. (U. T.) skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.