Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-317-398/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-09
Bylos Nr.: 1A-317-398/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-50-9-00338-2014-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas, Daiva Pranytė-Zalieckienė, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: U. T.
Advokatai: Romanas Bareika

Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-398/2017Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00338-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.5.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.28.2.3.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.2.2.3.1.1.; 2.2.2.3.1.2.; 2.2.2.3.1.5.; 2.3.4.6.1.; 2.3.4.6.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,gynėjui advokatui Romanui Bareikai,nuteistajam U. T. ,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo U. T. (U. T. ) gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo U. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. U. T. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas organizuotoje grupėje kaip organizatorius, kartu su Lenkijos Respublikoje gyvenančiu Rusijos Federacijos piliečiu R. A. (R. A. ) (už šią nusikalstamą veiką nuteistu Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu) bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais bendrininkais Baltarusijos Respublikoje bei Lenkijos Respublikoje organizavo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, o būtent: vadovaudamas vykdytojo R. A. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų bendrininkų Baltarusijos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje veiksmams iš anksto suderino detalų nusikalstamos veikos planą, veiksmų eigą, laiką, vietą, bei pažadėdamas vykdytojui R. A. už užduoties įvykdymą 8000 JAV dolerių atlygį, skyrė R. A. konkrečią užduotį, t. y. nurodė Baltarusijos Respublikoje, Vitebsko mieste pasitikti aštuonis užsieniečius ir 2014 m. sausio 16 d. ryte Ignalinos rajone, Rimšės seniūnijoje, ties Strilungių kaimu, neteisėtai, neleistinoje vietoje (ne per pasienio kontrolės punktą) per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724-1725, pervesti neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: T. B. V., gim. (duomenys neskelbtini); H. D. C. , gim. (duomenys neskelbtini); V. V. M., gim. (duomenys neskelbtini); A. N. H. , gim. (duomenys neskelbtini); N. T. V., gim. (duomenys neskelbtini); T. N. M. , gim. (duomenys neskelbtini); T. N. H. , gim. (duomenys neskelbtini); K. T. V., gim. (duomenys neskelbtini), kur U. T. nurodymu Lenkijos Respublikos piliečiai K. B. (K. B. ), gim. (duomenys neskelbtini), ir T. K. (T. K. ), gim. (duomenys neskelbtini), kurie apie nusikalstamos veikos darymą nežinojo, atvykę iš Lenkijos Respublikos automobiliais „Renualt Trafic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (K. B. ), ir „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (T. K. ), neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius turėjo pasitikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir minėtais automobiliais nugabenti į Lenkijos Respubliką. Vykdytojui R. A. pervedus užsieniečius per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, 2014 m. sausio 16 d., apie 5 val. 10 min., Ignalinos rajone, Rimšės seniūnijoje, ties Strilungių kaimu, apie 500 metrų nuo Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybių sienos, neteisėtai Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybių sieną perėjusius aštuonis Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius ir Rusijos Federacijos pilietį R. A. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) Ignalinos rinktinės pareigūnai.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo U. T. gynėjas prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendį panaikinti ir U. T. pagal 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 3 dalį išteisinti.

2.1. Nuteistojo U. T. gynėjas teigia, kad apygardos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalies nuostatomis, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, bet ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Apeliantas pažymi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu jis prašė prokurorą nutraukti ikiteisminį tyrimą U. T. atžvilgiu, nes kaltinimas jam buvo grindžiamas tik abejotinais duomenimis. Tai, pasak gynėjo, patvirtina ir Varšuvos apygardos prokuratūros atsakymas į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pavedimą perimti U. T. baudžiamąjį persekiojimą, iš kurio matyti, kad Varšuvos apygardos prokuratūra, atsižvelgdama į pateiktos bylos duomenų kokybę, mandagiai atsisakė perimti baudžiamąjį persekiojimą, motyvuodama tuo, kad neva nepavyko nustatyti U. T. gyvenamosios vietos, nors neabejotinai turėjo žinių, kad pastarasis 2014-01-20 buvo sulaikytas būtent Lenkijoje pagal Europos arešto orderį ir perduotas Vokietijai, kur iki 2016-06-20 atliko jam paskirtą bausmę už savo žemiečių čečėnų gabenimą iš Lenkijos į Vokietiją.

2.3. Gynėjas nurodo, kad U. T. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jo parodymai apie įvykio aplinkybes teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino. Tačiau apygardos teismas juos, kaip ir gynybos argumentus, teisinančius U. T. ir keliančius pagrįstų abejonių R. A. ir K. B. parodymų patikimumu, nepagrįstai atmetė, o dėl dalies jų iš viso nepasisakė, todėl priėmė neobjektyvių ir neteisėtą nuosprendį. Teismas nuteistojo kaltę grindė R. A. parodymais, tačiau U. T. teismui paaiškino, kad šio asmens parodymai yra nepatikimi, nes pastarasis dar iki nusikaltimo padarymo galimai žinojo, kad Vokietijos policija turi areštuoti U. T. dėl čečėnų gabenimo į Vokietiją (pastarasis buvo suimtas 2014-01-20, t. y. praėjus kelioms dienoms nuo R. A. padaryto nusikaltimo), todėl, siekdamas palengvinti savo atsakomybę, galėjo nurodyti U. T. pavardę, žinodamas, kad pastarojo kalėjime, juo labiau Vokietijoje, niekas neieškos. Apelianto teigimu, tai pakankamai įtikinimas argumentas. Teismo argumentai, kad R. A. ir U. T. kontaktus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys apie pastarųjų naudotas ryšio priemones – mobilaus ryšio telefonus, o jų aktyvavimo bei kontaktų laikas sutampa su šios nusikalstamos veikos laiku bei R. A. nurodytomis aplinkybėms, apelianto nuomone, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Taip pat apeliantas vertina ir teismo argumentus, kad K. B. ir T. K. parodymai apie bendravimo, susitarimo su U. T. aplinkybes, taip pat šių asmenų veiksmai – vykimas į tą pačią vietą, kur buvo sulaikytas R. A. su 8 Vietnamo piliečiais ir patys K. B. ir T. K. , atitiko tiek R. A. parodymus, tiek ir visais ištirtais įrodymais nustatytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Nors K. B. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu atpažino U. T. kaip asmenį, kuris atsiliepė į jo skelbimą internete apie teikiamas pervežimo paslaugas, pasiūlė pervežti žmones iš Lietuvos į Lenkiją ir jam sumokėjo dalį sutarto atlygio už tai, šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 194 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl gauti rezultatai yra niekiniai. Be to, nors teismas nuosprendyje nurodė, kad U. T. jau buvo teismo pripažintas kaltu už verslišką nelegalų užsieniečių gabenimą į Vokietiją, byloje nesant jokių neabejotinų įrodymų, kad U. T. versliškai iki jo suėmimo 2014-01-20 organizavo Afganistano ir Vietnamo piliečių gabenimą, šis teismo teiginys nesietinas su nagrinėjama byla.

2.4. Apeliantas teigia, kad šioje byloje surinkti įrodymai, kuriais teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neginčijamai įrodo tik R. A. kaltę per Baltarusijos ir Lietuvos sieną gabenus nelegalius migrantus – 8 Vietnamo piliečius, taip pat yra pakankami pastarojo bendrininkų K. B. ir T. K. kaltei pagrįsti. Tačiau šių įrodymų nepakanka tam, kad pripažinti U. T. kaltu organizavus nelegalų gabenimą. Iš esmės U. T. kaltę teismas grindė R. A. ir K. B. parodymais, kurie yra prieštaringi ir painūs, todėl negali būti pripažinti patikimais įrodymais byloje, taip pat U. T. atpažinimu, atliktu pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ir jokiu procesiniu būdu neįformintu VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo D. V. 2014-01-16 tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, kad skyrius disponuoja informacija, jog U. T. organizuoja Afganistano ir Vietnamo piliečių gabenimą per Baltarusijos–Lietuvos sieną ir juos gabena į Lenkiją. Prie šio tarnybinio pranešimo pridedama prieš 5-8 metus padaryta U. T. nuotrauka bei informacija, kad Lenkijoje gyvenantis U. T. 2014 m. sausio mėnesį galimai naudojosi mobilaus ryšio telefonais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pasak gynėjo, tokie jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtinti ir BPK nustatyta tvarka neįforminti galimi U. T. nurodyti veiksmai vėl gi tėra prielaida. Be to, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu D. V. rinko informaciją apie U. T. ir R. A. , kokiu būdu ją įformino ir perdavė VSAT Ignalinos rinktinės tyrėjams būtent nusikaltimo įvykdymo dieną, taip pat kokią, be prielaidų, įrodomąją reikšmę šie duomenys turi byloje.

2.5. Nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik perrašė Panevėžio apygardos teismo 2015-01-12 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-44-581/2015) nustatytas aplinkybes, susijusias su R. A. telefoninių pokalbių (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) analize, abonento aktyvavimo aplinkybėmis ir skambučių kiekiu iš jo, tačiau kaip šie duomenys susiję su U. T. , iš kurio telefonų duomenys nepaimti ir netirti, teismas nepaaiškino, nors, kaip matyti iš šių duomenų, R. A. nusikalstamos veikos metu telefonu bendravo ne tik galimai su U. T. (Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ir su Lenkijoje bei Rusijoje esančiais abonentais, o pats R. A. teigė, kad pametęs orientaciją vietovėje skambino tik U. T. (tris kartus), ir sąmoningai nutylėjo apie kitus skambučius į Lenkiją ir Rusiją, kurie galimai susiję ir su jo prieštaringais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apklaustas kaip įtariamasis R. A. tiksliai nurodė 11 skaitmenų naudoto abonento numerį, kurį jis vos prieš parą buvo nusipirkęs ar jam jį Varšuvoje nupirko U. T. . Taip pat jis su naivia prielaida „man atrodo“ tiksliai nurodė galimai U. T. 11 skaitmenų abonento numerį, nurodytą ir D. V. tarnybiniame pranešime. Tokia, turinčio sveikatos problemų, pusamžio vyro atmintis, pasak gynėjo, kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens parodymų patikimumo.

2.6. Apelianto teigimu, abejonių kelia ir tai, kodėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, analizuojant elektroniniu būdu perduodamos informacijos turinį, nebuvo nustatyta svarbi aplinkybė, kuri patvirtintų K. B. teiginius apie jo bendravimą 2014-01-13, 14 ar 15 dienomis su U. T. galimai pastarajam priklausančiais nurodytais telefonų numeriais, tariantis su juo dėl kelionės į Lietuvą. Iš K. B. parodymų matyti, kad tokie kontaktai turėjo būti užfiksuoti jo telefono atmintyje. Tačiau šie įrodymai nebuvo ištirti, o K. B. , davęs reikiamus, D. V. tarnybiniame pranešime nurodytus parodymus, pasiekė savo tikslą, nes tuoj po apklausų buvo paleistas į Lenkiją. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių kad K. B. 2014 metais sausio 9-15 dienomis bendravo su U. T. telefonu, byloje nėra. Be to, liudytojo K. B. parodymai kelia abejonių ir analizuojant jo bei T. K. kelionės į Lietuvą finansavimo aplinkybes. Šių prieštaravimų pašalinimui teisme buvo pareikštas prašymas iškviesti ir apklausti tiek R. A. , tiek K. B. , tačiau teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino, apsiribojo šių asmenų parodymų, duotų kitoje baudžiamojoje byloje, perskaitymu, nors K. B. net nebuvo apklaustas teisme ar pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šiuo atveju teismas nesilaikė nei EŽTT, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų nuostatų, kad, siekiant panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su tokio liudytojo apklausa (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2014, 2K-23-976/2015, 2K-211-489/2016). Kadangi nei R. A. , nei K. B. parodymų patikimumo jų kryžminės apklausos ir akistatų metu teisme U. T. neturėjo galimybės patikrinti, jų parodymų patikimumas yra itin svarbus nagrinėjamos bylos baigčiai, todėl reikalauja detalesnės analizės.

2.7. Gynėjas pažymi, kad kaip liudytojas apklaustas pareigūnas J. B. parodė, kad sulaikytas R. A. buvo išsigandęs. Tai, pasak apelianto, rodo, kad nuo sulaikymo momento R. A. buvo psichinės prievartos būsenoje, bijojo dėl jo tolimesnės ateities, taigi, juo buvo galima manipuliuoti. Tai rodo prieštaringi ir painūs jo parodymai. 2014-01-16 apklaustas kaip įtariamasis R. A. paaiškino, kad Varšuvoje turi pažįstamą vardu U., pavardės nežino. Jis apie 25-30 metų amžiaus, lieso kūno sudėjimo, apie 180 cm ūgio, atpažinti galės. Jokių kitų atpažinimui būtinų detalių R. A. nenurodė. Toliau, duodamas parodymus, R. A. teigia, kad susitaręs gabenti nelegalus, atvažiavęs į Varšuvą pastebėjo, kad neturi telefono, todėl nusipirko telefoną, kurio Nr (duomenys neskelbtini). Atvažiavęs į Vitebską stotyje pamatė jo laukiančius automobilius „Mitsubishi“ ir „Toyota Corolla“. Kaip jis nustatė, kad automobiliai laukė būtent jo, nenurodė. Tačiau nurodė svarbią aplinkybę, į kurią neatkreipė dėmesio teismas, t. y. kad eidamas link automobilių, pastebėjo baltarusių policininkus, todėl stengėsi nukreipti jų dėmesį nuo paminėtų automobilių. Kaip jis tai padarė, nenurodė, bet teigė, kad buvo nubaustas 130 000 Baltarusijos rublių bauda. Iš kur jis gavo baltarusiškų pinigų, nepaaiškino. R. A. taip pat parodė, kad atsisėdęs į automobilį „Toyota Corolla“ su nelegalais nuvažiavo iki Vydžių. Kad neklaidžioti, maršrutą užsirašė ant lapelio, kurį pas jį paėmė kratos metu. Tačiau byloje tokio lapelio nėra. R. A. teigimu, valstybės sieną jis su nelegalais perėjo apie 00.30 val., ėjo mišku, priėjo proskyną ir griovį, pasislėpė krūmuose ir laukė, kur turėjo atvažiuoti automobilis „Reno Traffic“. Apie jokius telefoninius pokalbius su kitais asmenimis jis nenurodė. Tačiau apklausos pabaigoje lyg tarp kitko tiksliai įvardijo 11 skaitmenų galimai U. T. telefono numerį (duomenys neskelbtini), t. y. vieną iš nurodytų D. V. tarnybiniame pranešime, ir dar kažkokį, kuris baigiasi skaičiais 161. 2014-01-17 teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo R. A. prasitarė, kad pradžioje jis bandė klaidinti pareigūnus, bet po to, kai dar kartą pas jį atėjo (kas?) ir jau suprato, kad pareigūnai ir be jo viską žino (jiems jau buvo žinomas U. T. vardas ir pavardė pagal D. V. tarnybinį pranešimą), todėl jam sakyti netiesą buvo kvaila ir jis, tikėtina, pareigūnų paklaustas ar pažįsta asmenį vardu U., neva, pasakė visą tiesą. Jis nurodė, kad žmogų (U. T. ) pažįsta 5-6 metus, tačiau keista – jo pavardės nežino. Žinojo, kad nelegalus vežti yra neteisėta, tačiau prašė jo, kad, atsiradus galimybei, pasakytų dėl žmonių gabenimo, nes statybose dirbti sunku. Panevėžio apygardos teisme apklaustas kaip kaltinamasis R. A. pripažino savo kaltę visiškai, todėl teismas patikėjo jo garbės žodžiu ir netikrino nė vienos jo nurodytos aplinkybės, nors, duodamas parodymus teisme, pastarasis pateikė kitokią nei 2014-01-16 apklausoje vietnamiečių gabenimo versiją. Jis paaiškino, kad 2014 metų sausio pradžioje susitikęs su U. T. , pastarojo pasiūlymu sutiko gabenti nelegalus per Baltarusijos–Lietuvos valstybinę sieną, nes už kiekvieną nelegalą jam buvo pažadėtas 1000 JAV dolerių užmokestis. Kelionę finansavo U., kuris Varšuvoje davė jam 100 JAV dolerių, nupirko telefoną ir bilietą iki Oršos (nauja versija). Nuvykęs iki Vitebsko, jis laukė vietnamiečių 2-3 valandas (vėl kita versija), apie jokį incidentą su policininkais Vitebske neužsiminė. Teismas į šias svarbias aplinkybes neatkreipė dėmesio ir R. A. parodymus vertino kaip teisingus ir patikimus.

2.8. Apeliantas nurodo, kad apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją Vietnamo pilietis H. D. C. paneigė R. A. nurodytą įvykių eigą. Jis parodė, kad iš Maskvos dviem automobiliais jie važiavo aštuoniese. 2014-01-15 jie važiavo nesustodami ir apie 02.00 val. sustojo miške, kur prie jų priėjo žmogus (R. A. ) ir gestais nurodė jiems eiti jam iš paskos, kol jų nesulaikė pasieniečiai. Šiuos liudytojo H. D. C. parodymus apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino liudytojas V. V. M. Taigi, R. A. versija apie jo pasitiktus vietnamiečius Vitebske paneigta, jo parodymai vertintini kaip nepatikimi, jei ne melagingi, be to, leidžiantys daryti prielaidą, kad R. A. byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes painioja su kitais nelegalų gabenimo epizodais, kuriuose jis galimai dalyvavo.

2.9. Pasak gynėjo, abejonių kelia ir U. T. atpažinimo procedūra. Teismui U. T. nurodė, kad atpažinimo protokole pateikta nuotrauka daryta prieš 5-8 metus ir neatitinka jo įvaizdžio 2014 metų sausio mėnesį. Byloje esanti U. T. po jo sulaikymo 2014-01-20 padaryta nuotrauka patvirtina U. T. teiginį, kad jis nuo 2010 metų nuolat nešioja barzdą, plaukus kerpasi trumpai, žiemos metu nešioja vilnonę kepurę, dengiančią plaukus. Taigi, nei R. A. , nei K. B. negalėjo žinoti jo plaukų spalvos ir ilgio. Be to, R. A. atpažinimo procedūra ir protokolas laikytini niekiniais dėl BPK 191 straipsnio 2 dalies ir 194 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo, nes šio veiksmo metu R. A. , užuot dėmesį sutelkęs į U. T. veido bruožų ir ypatybių apibūdinimą, daugiausiai aiškino apie tai, ko jis pats siekė, t. y. 1000 dolerių užmokesčio už kiekvieną nelegalą, bei pateikė naują versiją, kad pinigus už gabentus nelegalus Varšuvoje jam turėjo sumokėti jau ne U. T. , o kitas žmogus. Šios aplinkybės vėl gi nei prokuroras, nei teismas nesiaiškino, tiesiog pripažino U. T. šios nusikalstamos veikos organizatoriumi, nes tyrėjas D. V. tarnybiniame pranešime be jokių įrodymų pranešė, kad disponuoja informacija, jog U. T. organizuoja Afganistano ir Vietnamo piliečių gabenimą per Lietuvą į Lenkiją. Be to, R. A. šio procesinio veiksmo metu nepaminėjo, kad nelegalų pasiimti atvažiuos būtent mikroautobusas „Reno Traffic“, teigė, kad U. jam nesakė, kas atvažiuos. K. B. , apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad jis gali atpažinti U. T. , taip pat ir iš nuotraukų, tačiau pagal kokius požymius ar ypatumus jį įsidėmėjo, nenurodė, tiesiog komentavo parodytą nuotrauką. Iš jo parodymų matyti, kad jis su U. T. susitiko 2014 m. sausio 15 d. (žiemą), 5 val. ryto (tamsiu paros metu), iki to bendravo tik telefonu. Tai, kad trumpo susitikimo tamsiu paros metu galima įsidėmėti asmenį, apsivilkusį žieminiais drabužiais ir dėvintį galvą iki akių dengiančią megztą kepurę, kelia pagrįstų abejonių. Be to, neatitinka ir K. B. bei R. A. nurodytas U. T. amžius. Apklaustas kaip įtariamasis R. A. teigė, kad U. T. yra 25-30 metų amžiaus, lieso kūno sudėjimo, apie 180 cm ūgio, o liudytojas K. B. parodė, kad U. T. yra 30-35 metų amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, 170-180 cm ūgio. Taigi, iš tokių apibūdinimų neaišku, ar R. A. ir K. B. duoda parodymus apie vieną ir tą patį asmenį. Be to, U. T. vienintelis iš penkių asmenų, kurių nuotraukos pateiktos atpažinti R. A. ir K. B. , buvo čečėnų tautybės asmuo, savo išvaizda išsiskiriantis iš europiečių. Taigi, tokia atpažinimo procedūra neatitinka BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad atpažintinas asmuo turi būti parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažįstamąjį.

2.10. Apeliantas teigia, kad abejonių kelia ir K. B. parodymai, kad jis neva nežinojo, jog reikės vežti nelegalus nuo Lietuvos Respublikos valstybinės sienos į Lenkiją. Šie teiginiai įtikino liudytoją L. V. ir K. B. buvo paleistas. Visgi, analizuojant bylos duomenis, tokie K. B. parodymai, kuriuos teismas įvertino kaip patikimus, atrodo naiviai. Pastarasis, prieš išvažiuodamas iš Lenkijos, automobilio navigacijoje nustatė savo važiavimo maršrutą ir matė, kad keleivių paėmimo vieta yra ties Lietuvos valstybine siena su Baltarusija, žinojo, kad keleiviai atvyks vėlai vakare, todėl savarankiškai nakties metu pradėjo ieškoti vietos, kur turėtų būti keleiviai, nors nebuvus ten ir nežinant vietovės jų paieška tolygi adatos paieškai šieno kupetoje. K. B. ir T. K. pasienio zonoje sulaikyti ne vėlai vakare, o naktį, apie 04.00 val. Dėl to akivaizdu, kad važiuodamas 900 km atstumą K. B. puikiai žinojo, ką turės vežti į Lenkiją. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į, pasak jo, netyčia K. B. ištartą ir protokole užfiksuotą frazę „Jei žinočiau, kad man teks vežti nelegalus, aš tikrai nebūčiau sutikęs. Aš tiesiog norėjau užsidirbti, galvojau, kaip visada viskas bus gerai, pervešiu Lenkijos piliečius ir viskas“. Šie jo parodymai, gynėjo nuomone, patvirtina, kad pastarasis šiose vietose jau yra buvęs ir tai leidžia daryti prielaidą, kad jis buvo nusikalstamos veikos bendrininkas. Juolab, kad abejonių kelia ir K. B. parodymai apie planuojamą iš kelionės gauti uždarbį. Pastarasis, apklaustas kaip liudytojas, paaiškino, kad susitikimo metu U. T. pažadėjo iš viso už keleivių vežimą sumokėti 1500 zlotų už reisą ir davė 750 zlotų avansą bei nurodė vietą, kur reikės važiuoti, todėl jis įvedė maršrutą į savo automobilio navigaciją, nors sulaikytas pasienio zonoje prarado atmintį ir negalėjo prisiminti vietovės, į kurią važiavo. Šiais jo teiginiais tyrėjai vėlgi patikėjo ir neatliko elementarių tyrimo veiksmų, kad patikrinti informaciją www.tabiica.pl dėl K. B. patalpinto skelbimo, netikrino galimai išlikusio navigacijoje įvesto paskutinio maršruto duomenų, telefono atmintyje išlikusių kontaktų, įskaitant ir galimų kontaktų su T. K. ar su U. T. . Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas neatkreipė dėmesio ir į kitas aplinkybes, rodančias, kad K. B. juos sumaniai suklaidino. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad K. B. , keliaudamas iš Kališo (Kalisz) miesto per Varšuvą į Vilnių ir atgal, dyzelinui turėjo išleisti iš viso 869 zlotų. Be to, su juo automobiliu „Opel Astra“ važiavo T. K. , kurio išlaidos kurui turėjo siekti apie 792 zlotus. Taigi, šiuo atveju abu vežėjai jokio pelno nebūtų gavę, nes kurui turėjo išleisti pinigų sumą, kurios nepadengtų net ir sumokėti galimai U. T. pažadėti likusieji 750 zlotų. Be to, keista, kad patyręs didelius nuostolius, grįžęs į Lenkiją K. B. neieškojo kontaktų su U. T. ir nereikalavo nei kompensacijos, nei likusios pažadėtos sumokėti dalies – 750 zlotų. Visos šios aplinkybės, pasak gynėjo, leidžia daryti išvadą, kad K. B. suklaidino tiek savo partnerį T. K. , tiek teisėsaugos institucijas ir išvengė patraukimo atsakomybėn kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, o šiuo metu išgalvota dingstimi vengia atvykti į teismą ir sakyti tiesą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis U. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo U. T. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo U. T. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-324-303/2015, 2K-382-303/2016 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-340-746/2016 ir kt.)

5.3. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam U. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 292 straipsnio 3 dalyje, pagrįstos įstatymų nustatyta tvarka gautais, BPK numatytais proceso veiksmais patikrintais, teisiajame posėdyje išnagrinėtais ir tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo U. T. gynėjas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. sausio 16 d. ryte Ignalinos rajone, Rimšės seniūnijoje, ties Strilungių kaimu Rusijos Federacijos pilietis R. A. neteisėtai, neleistinoje vietoje (ne per pasienio kontrolės punktą) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724-1725 iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją pervedė aštuonis neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius – T. B. V., gim. (duomenys neskelbtini); H. D. C. , gim. (duomenys neskelbtini); V. V. M., gim. (duomenys neskelbtini); A. N. H. , gim. (duomenys neskelbtini); N. T. V., gim. (duomenys neskelbtini); T. N. M. , gim. (duomenys neskelbtini); T. N. H. , gim. (duomenys neskelbtini); K. T. V., gim. (duomenys neskelbtini). Maždaug tuo pat metu į tą pačią vietovę pasitikti minėtų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių ir nugabenti juos iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką automobiliais „Reno Trafic“ ir „Opel Astra“ vyko Lenkijos Respublikos piliečiai K. B. ir T. K. . Tai patvirtina R. A. , kuris už minėtų neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu, taip pat liudytojų J. B. , A. Z. , M. P. (VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės pareigūnai, sulaikę neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius asmenis), L. V. , H. D. C. , V. V. M. parodymais ir kitais bylos duomenimis.

6.1. Aptartų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir nuteistojo U. T. gynėjas, bet teigia, kad jo ginamasis su Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių neteisėtu gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nėra susijęs ir kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti U. T. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos organizavimo.

6.3. Kaip matyti iš bylos duomenų, tokios pozicijos proceso metu laikėsi ir nuteistasis U. T. . Pastarasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė, kad organizavo kaltinime išvardytų asmenų neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. kad parengė šios nusikalstamos veikos planą, suderino veiksmų eigą, laiką ir vietą, parinko bei užtikrino transporto, ryšio priemones (įskaitant K. B. ir T. K. vairuojamus automobilius), dėl nusikaltimo vykdymo susitarė su R. A. bei kitais nenustatytais asmenimis, kurie Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius atgabeno į Baltarusijos Respubliką ir perdavė R. A. , koordinavo jų veiksmus. Jis parodė, kad apie šią nusikalstamą veiką nieko nežino, R. A. pažįsta tik iš matymo, bet dėl jokios nusikalstamos veikos su juo nesitarė, o K. B. nepažįsta ir nėra su juo bendravęs. Toks nuteistojo aiškinimas, priešingai nei teigia apeliantas, yra paneigtas byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

7. Nuteistasis R. A. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą, iš kurios išskirta ši baudžiamoji byla, nuosekliai parodė, kad visus nurodymus dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčių užsieniečių, su kuriais jis buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje 2014 m. sausio 16 d., neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. kur ir kada juos pasitikti, į kur pervežti, kur pervesti per valstybės sieną, jam davė ir atlygį už tai (po 1 000 JAV dolerių už kiekvieną per valstybės sieną pervestą užsienietį) pažadėjo Varšuvoje gyvenantis jo pažįstamas vardu U. (jo pavardės nežinojo), į kurį jis kreipėsi su prašymu padėti užsidirbti pinigų. Pastarasis jam nurodė, kad užsieniečiai automobiliais iš Maskvos bus atvežti į Vitebską, kur jis turi juos pasitikti ir vykti iki nurodytos vietos prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos, ten juos pervesti per valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją ir įsodinti į pasitikti atvykusį automobilį, o pats – grįžti į Baltarusijos Respublikos teritoriją ir iš ten vykti atgal į Varšuvą. Vykdydamas susitarimą su U., jis nuvyko į Vitebsko miestą, iš kur jau kartu su užsieniečiais ir juos iš Maskvos atvežusiais automobilius „Toyota“ ir „Mitsubishi“ vairavusiais asmenimis važiavo iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, per kurią nelegalius migrantus pervedė pėsčiomis. Suabejojęs, ar Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjo sutartoje vietoje ir eina tinkama kryptimi, taip pat nesulaukęs vietnamiečius pasitikti turėjusio automobilio „Reno Trafic“, dėl judėjimo maršruto ir transporto telefonu kontaktavo su U. (t. 1, b. l. 213-219). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu R. A. atpažino nuteistąjį U. T. , kaip asmenį, su kuriuo susitarė ir kurio nurodymu už atlygį neteisėtai gabeno užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (t. 1, b. l. 64-66).

7.1. Nuteistojo U. T. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija pirmiau aptartų nuoseklių nuteistojo R. A. parodymų apie U. T. vaidmenį byloje nagrinėjimo nusikaltimo padaryme patikimumą.

7.2. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių R. A. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti U. T. sunkaus nusikaltimo padarymu. Apeliantas nurodo, kad R. A. apkalbėjo U. T. , siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį ir galimai žinodamas, kad pastarojo ieško Vokietijos pareigūnai, o patalpinus į kalėjimą Vokietijoje, niekas jo nebeieškos, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. A. galėjo būti žinoma apie Vokietijoje vykdomą tyrimą U. T. atžvilgiu. Juolab R. A. negalėjo būti tikras, kad dėl Vokietijoje atliekamo tyrimo U. T. bus sulaikytas praėjus vos kelioms dienoms nuo jo paties sulaikymo, ir tai bus kliūtis Lietuvos Respublikos pareigūnams vykdyti baudžiamąjį persekiojimą šio atžvilgiu.

7.3. Nekyla abejonių, kad užkluptas darant nusikaltimą R. A. patyrė tam tikrą stresą, išgyveno dėl savo ateities. Kita vertus, vien tai nesudaro pagrindo teigti, kad juo buvo galima manipuliuoti ir įkalbėti duoti melagingus kitą asmenį, t. y. U. T. , kaltinančius parodymus, kaip kad bandoma teigti apeliaciniame skunde. Juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, R. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas tiek dalyvaujant gynėjai, o jo parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių, įskaitant U. T. vaidmenį nusikaltimo padaryme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo nuoseklūs. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia priešingai, vien tai, kad, duodamas parodymus teisme, R. A. patikslino, jog telefoną ir bilietus Varšuvoje pirko už U. T. jam duotus pinigus, kaip ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, praėjus beveik metams po įvykio, R. A. nenurodė aplinkybių apie incidentą su policininkais Vitebsko mieste, už kurį jam paskirtą baudą, nesudaro pagrindo vertinti šio nuteistojo parodymus kaip prieštaringus ir dėl to nepatikimus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad, bylos duomenimis, sulaikius R. A. , pas jį, be kitų daiktų, buvo rastas baudos kvitas ir 147 500 Baltarusijos Respublikos rublių. Taigi, abejoti R. A. parodymais apie incidentą su Baltarusijos Respublikos policijos pareigūnais, jam stengiantis nukreipti pastarųjų dėmesį nuo automobilių su nelegaliais migrantais, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pirmosios apklausos įtariamuoju metu R. A. parodė, jog Lietuvoje vietnamiečius turėjo pasitikti mikroautobusas „Reno Trafic“, bet kas jį vairuos, U. T. jam nepasakė. Taigi, jokių prieštaravimų tarp šių R. A. parodymų ir jo parodymų, duotų asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, kad U. T. jam nepasakė, kas atvažiuos į Lietuvą pasiimti užsieniečių, nėra. Be to, apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad U. T. , nurodęs jam vykti į stotį Vitebsko mieste, paaiškino, kad ten jo lauks du automobiliai – juodos spalvos „Mitsubishi“ ir pilkos spalvos „Toyota Corolla“ – su užsieniečiais, kuriuos reikės pervesti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi, nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog iš R. A. parodymų neaišku, kaip šis nustatė, kad Vitebsko stotyje stovėję automobiliai „Mitsubishi“ ir „Toyota Corolla“ laukė būtent jo. Apeliantas taip pat nurodo, kad abejonių R. A. parodymų patikimumu kelia tai, kad pastarasis nežinojo U. T. , kurį teigė pažinojęs 5-6 metus, pavardės, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pažinties su R. A. fakto neneigė ir pats nuteistasis U. T. .

7.4. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymo metu R. A. buvo 46 metų amžiaus, jokių duomenų apie sveikatos problemas, galinčias turėti esminės įtakos jo atminčiai, byloje nėra. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl R. A. gebėjimo įsiminti kelių abonentų numerius, su vienu iš kurių dieną iki apklausos jis dažnai kontaktavo, o kitu naudojosi pats. Pažymėtina, kad apklausiamas įtariamuoju R. A. taip pat parodė, jog U. T. , jo žiniomis, naudojo ir abonento numerį, kuris baigiasi skaičiais „161“, o šią aplinkybę teisme patvirtino ir pats U. T. (t. 2, b. l. 50-51). Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo D. V. tarnybinis pranešimas dėl telefono ryšio numerių priklausomybės buvo surašytas 2014 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo R. A. apklausos, kurios metu jis nurodė tiek savo paties, tiek U. T. naudojamų abonentų numerius (t. 1, b. l. 114). Taigi, daryti prielaidą, kad apklausiamas įtariamuoju R. A. galėjo nurodyti ne jam asmeniškai žinomas aplinkybes, o minėtame tarnybiniame pranešime išdėstytą informaciją, taip pat nėra jokio pagrindo.

7.5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog R. A. parodymus apie byloje nagrinėjamo įvykių eigą, t. y. kad jis užsieniečius pasitiko Vitebsko mieste, paneigia kaip liudytojų apklaustų V. S. Respublikos piliečių H. D. C. ir V. V. M. parodymai, kad jie automobiliu iš Maskvos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos vyko nesustodami. Visų pirma, byloje tokių paminėtų liudytojų parodymų, kad iš Maskvos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos jie vyko nesustodami, nėra užfiksuota. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, duotų apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turinio, pastarieji kelionės automobiliu iš Maskvos į Lietuvą aplinkybių iš viso nedetalizavo. Liudytojas H. D. C. parodė tik tiek, kad susitaręs dėl jo nugabenimo iš Maskvos į Lenkijos Respubliką, 2014 m. sausio 15 d. anksti ryte dviem automobiliais kartu su kitais 7 vietnamiečiais išvyko iš Maskvos ir apie 2 val. nakties išlipo iš automobilių miške, ten ėjo paskui juos pasitikusį žmogų. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas V. V. M. Be to, akivaizdu, kad įveikti atstumą nuo Maskvos iki Lietuvos Respublikos vykstant automobiliu be sustojimų apskritai vargu ar įmanoma, ką patvirtina ir liudytojo V. V. M., apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymai, kad kelionės iš Maskvos metu jie porą kartu buvo sustoję. Nors nei vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad per valstybės sieną juos pervedęs asmuo, t. y. R. A. , kartu su jais automobiliu vyko nuo Vitebsko miesto, tačiau akivaizdu, kad pastarieji vietovėse, kuriomis buvo vežami, nesiorientavo, be to, vyko dviem automobiliais, taigi, R. A. nuo Vitebsko miesto vykstant kitu automobiliu, šios aplinkybės galėjo ir nežinoti.

7.6. Taigi, nuteistojo U. T. gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai ir keliamos įvairios prielaidos nesudaro pagrindo vertinti R. A. parodymus kaip nepatikimus.

8. Be to, nuteistojo R. A. parodymus apie įvykio aplinkybes, įskaitant U. T. vaidmenį šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padaryme, patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

8.1. Kaip matyti iš byloje esančio jau minėto 2014 m. liepos 10 d. VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo D. V. tarnybinio pranešimo dėl telefono ryšio numerių priklausomybės, taip pat Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendyje, kuriuo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 2 dalį nuteistas R. A. , aptartų duomenų, abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi R. A. (sulaikymo metu pas jį buvo paimtas ir apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefonas „Alcatel“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo aktyvuotas 2014 m. sausio 14 d. Varšuvoje, Lenkijos Respublikoje, kaip kad ir nurodė R. A. , ir laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. 11.09 val. iki 2014 m. sausio 16 d. 4.29 val., t. y. nusikalstamos veikos metu, priėmė šešis skambučius bei pats devynis kartus skambino abonentui (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal R. A. parodymus bei VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus turimą informaciją tuo metu naudojosi būtent nuteistasis U. T. (t. 1, b. l. 114, 213-219).

8.2. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad šioje byloje nebuvo tiriami U. T. įvykio metu naudotų telefonų duomenys. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, pastarasis dėl šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo buvo sulaikytas tik 2016 m. birželio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo nusikaltimo padarymo. Taigi, akivaizdu, kad apelianto nurodyti procesiniai veiksmai nebuvo atlikti dėl objektyvių priežasčių. Be to, šių procesinių veiksmų neatlikimas niekaip nepaneigia pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytų R. A. telefoninių kontaktų su U. T. , nusikalstamos veikos darymo metu derinant judėjimo maršrutą bei tariantis dėl automobilio, turinčio paimti per valstybės sieną pervestus užsieniečius. Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, kad jau po R. A. sulaikymo į pastarojo naudojamo abonento numerį buvo siunčiami SMS pranešimai ne tik iš pareigūnams žinomo U. T. naudojamo dar vieno abonento Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir iš kelių kitų abonentų.

8.3. Taip pat būtent nuteistąjį U. T. , kaip asmenį, susijusį su šioje byloje nagrinėjamu neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje užsieniečių neteisėtu gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. atsiliepusį į skelbimą internete apie teikiamas krovinių ir keleivių pervežimo paslaugas ir pasiūliusį pervežti keleivius iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką bei sumokėjusį dalį sutarto atlygio už tai, nurodė ir pagal nuotrauką atpažino ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas K. B. , kurio parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti byloje surinktiems įrodymams patikrinti.

8.4. Liudytojui K. B. nurodžius pirmiau aptartas bendravimo su U. T. aplinkybes, apygardos teismas, vertindamas R. A. parodymų patikimumą, visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju sutapo tiek jų nurodytos bendravimo su U. T. aplinkybės, tiek ir vieta, kur R. A. kartu su neturinčiais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje užsieniečiais neteisėtai perėjo valstybės sieną ir į kurią vyko K. B. , nes jokių duomenų apie K. B. ir R. A. tarpusavio ryšį byloje nėra.

8.5. Nuteistojo U. T. gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad byloje nėra tokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų apžiūrėtas K. B. telefonas, kuriame turėjo išlikti kontaktai su U. T. , peržiūrėti jo vairuojamo automobilio navigacijoje įvesto maršruto duomenys ar liudytojo nurodytame tinklapyje www.tabiica.pl patalpintas skelbimas apie jo teikiamas pervežimo paslaugas. Kita vertus, vien tai nesudaro pagrindo išvadai, kad K. B. , apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Juolab, kad pastarasis taip pat neturėjo jokio pagrindo apkalbėti U. T. , kurio, kaip matyti iš bylos duomenų, iki šio įvykio nepažinojo.

8.6. Gynėjo nuomone, aplinkybę, kad K. B. parodymai neatitinka tikrovės, patvirtina pastarojo nurodytos kelionės į Lietuvą finansavimo aplinkybės. Pasak apelianto, šiuo atveju K. B. ir kartu su juo savo automobiliu vykęs T. K. kurui, važiuodami iš Kališo miesto į Lietuvos pasienį ir atgal, turėjo išleisti 1 661 zlotų, t. y. didesnę sumą, nei kad K. B. nurodyta U. T. jam pažadėta atlygio suma. Be to, grįžęs į Lenkiją, K. B. neieškojo kontaktų su U. T. , nors ir patyrė nuostolius. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad apeliaciniame skunde gynėjo pateikti kuro išlaidų paskaičiavimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, t. y. padaryti neturint jokių duomenų nei apie K. B. ir T. K. vairuojamų automobilių naudojamo kuro rūšį, nei apie faktines kuro sąnaudas, nei realią kuro įsigijimo kainą. Be to, ir užmokestis už suteiktą paslaugą visuomet gali būti derybų objektu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, kad K. B. , kuriam buvo sumokėta tik pusė sutarto atlygio sumos, grįžęs į Lenkiją neieškojo kontaktų su U. T. . Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad U. T. jau 2014 m. sausio 20 d., t. y. praėjus vos kelioms dienoms po įvykio, buvo sulaikytas ir iki perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai buvo laikomas suėmime, taigi, kontaktuoti su juo K. B. neturėjo realios galimybės.

8.7. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame daug dėmesio skiria aplinkybėms, kurios jo manymu, patvirtina, kad K. B. buvo neteisėto Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bendrininkas (pasiimti keleivių vyko prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos, nakties metu ir t. t.), taip pat cituoja K. B. parodymus („Jei žinočiau, kad man reikės vežti nelegalius migrantus, aš tikrai nebūčiau sutikęs. Aš tiesiog norėjau užsidirbti, galvojau, kaip visada viskas bus gerai, pervešiu Lenkijos piliečius ir viskas.“), kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepatvirtina, kad pastarasis buvo vienas iš byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalyvių, ir juo labiau, esant pirmiau aptartiems bylos duomenims, niekaip nepaneigia nuteistojo U. T. dalyvavimo ir apygardos teismo nustatyto jo vaidmens šio nusikaltimo padaryme.

9. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 192 straipsnio 1 dalies ir 194 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl 2014 m. sausio 16 d. ir 2014 m. sausio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuoti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais šioje byloje.

9.1. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas K. B. parodė kokiomis aplinkybėmis susipažino su asmeniu, vardu U., pasiūliusiu jam pervežti keleivius iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, papasakojo kitas jam žinomas byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir nurodė, kad asmuo, prisistatęs vardu U., buvo apie 170-180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apie 30-35 metų amžiaus, jį galėtų atpažinti (t. 1, b. l. 44-45). Apklaustas kaip įtariamasis R. A. davė parodymus apie aplinkybes, kuriomis susitarė su Varšuvoje gyvenusiu jo pažįstamu vardu U. dėl neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, taip pat nurodė, kad U. pažinojo apie 5-6 metus, jis yra apie 25-30 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, gali jį atpažinti. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu K. B. paaiškino, kad U. T. atpažįsta pagal jo šukuoseną, veido, antakių, nosies formą ir kitus ypatumus (t. 1, b. l. 61-63), o R. A. nurodė, kad U. T. atpažįsta iš bendrų veido bruožų (t. 1, b. l. 61-63). Taigi, šiuo atveju U. T. atpažinimo pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti laikantis tiek BPK 192 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą, tiek BPK 195 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kad atpažįstančiam asmeniui nurodžius vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino.

9.2. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu K. B. tik komentavo jam parodytą U. T. nuotrauką, tačiau toks teiginys prieštarauja pirmiau aptartiems šio procesinio veiksmo protokole užfiksuotiems K. B. parodymams. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog atpažįstantysis apklausos metu ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino objekto požymius arba tiksliai juos apibūdinti. Tik kai pamato objektą, jis gali prisiminti ir nurodyti tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje. Tai psichologiškai paaiškinamas procesas, todėl tokiais atvejais atpažinimo pagrįstumas neturi kelti abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-250-942/2016).

9.3. Apeliantas teisingai nurodo, kad pagal K. B. parodymus, pastarasis U. T. matė tik vieną kartą ir tai buvo tamsiu paros metu, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia galimybės įsidėmėti asmens požymius ir vėliau pagal juos tą asmenį atpažinti. Juolab, kad iš bylos duomenų matyti, jog K. B. ir U. T. susitikimo metu jokios stresinės situacijos nebuvo, o ir pats susitikimas įvyko vos prieš parą laiko iki procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką atlikimo. Pažymėtina, kad ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinį veiksmą atlikęs VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas L. V. , teisme apklaustas kaip liudytojas, patvirtino, kad K. B. tarp jam parodytų įvairių asmenų fotonuotraukų tvirtai, neabejodamas atpažino U. T. (t. 2, b. l. 63-64). Iš pirmiau aptartų R. A. ir K. B. parodymų matyti, kad jie, apibūdindami U. T. , nurodė panašius požymius. Daryti prielaidą, kad pastarieji davė parodymus ne apie tą patį asmenį, kaip kad teigia nuteistojo gynėjas, taip pat nėra jokio pagrindo.

9.4. Iš byloje esančių asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų taip pat matyti, kad šių procesinių veiksmų metu K. B. ir R. A. buvo pateiktos iš viso penkios vyriškos lyties asmenų nuotraukos, iš kurių U. T. savo išvaizda ypatingai neišsiskyrė. Todėl atmetamas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo.

9.5. Apeliantas teigia, kad U. T. nuotrauka, pateikta atpažinti K. B. ir R. A. , buvo daryta gerokai anksčiau ir neatitiko nuteistojo įvaizdžio įvykio metu, t. y. 2014 m. sausio mėnesį, nes jis nuo 2010 m. nuolat nešioja barzdą, o plaukus kerpasi trumpai. Tačiau, kaip matyti iš Lenkijos Sienų apsaugos būstinės tyrimo skyriaus pateiktos U. T. Lenkijos gyventojo kortelės kopijos, pastarasis 2013 m. spalio 1 d., kai jam buvo išduotas minėtas dokumentas, t. y. likus vos trims mėnesiams iki byloje nagrinėjamo įvykio, atrodė taip pat, kaip ir parodymo atpažinti metu K. B. ir R. A. pateiktoje nuotraukoje (t. 1, b. l. 115-117). Nuteistojo aiškinimas, kad 2013 m. spalio 1 d. jam išduotame asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente, t. y. Lenkijos gyventojo kortelėje, buvo įklijuota sena, jo įvaizdžio tuo metu neatitinkanti nuotrauka, yra neįtikinantis.

9.6. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šioje byloje buvo atliekami asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmai, kurių tvarką reglamentuoja BPK 191, 192 ir 195 straipsnių nuostatos, nenumatančios privalomo tokių veiksmų fotografavimo ar kitokio vizualinio užfiksavimo. Todėl atmetamas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl BPK 194 straipsnio 3 dalies reikalavimo fotografuoti arba kitaip vizualiai fiksuoti parodymo atpažinti eigą, taikytino parodymui atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų, pažeidimo.

10. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi 2014 m. sausio 16 d. VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo D. V. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad minėtas skyrius disponuoja informacija apie tai, jog Lenkijos Respublikoje gyvenantis Rusijos Federacijos pilietis U. T. ir Lenkijos Respublikos pilietis J. V. (J. W. ) organizuoja Afganistano ir Vietnamo piliečių neteisėtą gabenimą per Baltarusijos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką (t. 1, b. l. 59), nes byloje nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu šio skyriaus pareigūnai rinko informaciją apie U. T. . Iš tiesų, iš minėto tarnybinio pranešimo nėra aišku, kokiu pagrindu buvo gauta jame nurodyta informacija, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras teismui paaiškino, kad tarnybiniame pranešime išdėstyta informacija buvo gauta VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriui tiesiogiai bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos tarnyba. Išvadą, kad šie duomenys buvo gauti būtent tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti ir tai, kad tarnybiniame pranešime pateikti Lenkijos Respublikoje gyvenančių asmenų, taip pat ir Lenkijos Respublikos piliečio, asmens duomenys (gimimo data, gyvenamoji vietą) bei nuotraukos (t. 1, b. l. 59-60). Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šis tarnybinis pranešimas iš esmės buvo svarbus tik tiek, kad kartu su juo į bylą buvo pateikta U. T. nuotrauka, kita tarnybiniame pranešime pateikta informacija teismas, pagrįsdamas U. T. kaltę, nesivadovavo.

11. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse, įskaitant ir minimas apeliaciniame skunde, formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, (peticijos Nr. 9154/10); kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, Nr. 2K-211-489/2016, Nr. 2K-295-507/2016, 2K-426-507/2016). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažintas galimybės rasti liudytoją nebuvimas, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo (pavyzdžiui, Gabrielyan v. Armenia, no. 8088/05, judgment of 10 April 2012; Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgment of 8 June 2006). Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147).

11.1. Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. A. , o taip pat liudytojai K. B. ir T. K. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme nebuvo apklausti dėl svarbių priežasčių. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. A. (kuris atlikęs bausmę pagal Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį išvyko iš Lietuvos Respublikos) ir liudytojai K. B. bei T. K. , gyvenantys Lenkijos Respublikoje, buvo kviečiami į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šaukimus pavyko įteikti tik K. B. ir T. K. , tačiau nei vienas jų į apklausą neatvyko, K. B. telefonu ir elektroniniu laišku informavo, kad dėl didelio atstumo ir užimtumo darbe neturi galimybių atvykti į apklausą, prašė vadovautis jo anksčiau duotais parodymais (t. 1, b. l. 181, 196-200). Bylą perdavus į teismą, liudytojai K. B. ir T. K. buvo šaukiami į teisiamąjį posėdį, teismo šaukimai jiems buvo įteikti (t. 2, b. l. 43, 44), tačiau pastarieji į teisiamąjį posėdį vėl gi neatvyko. K. B. raštu informavo teismą, kad dėl didelio atstumo atvykti į teisiamąjį posėdį neturi galimybės (t. 2, b. l. 55). Nepavykus įteikti šaukimo R. A. , ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą dėl R. A. gyvenamosios vietos nustatymo, tačiau, kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktų duomenų, nustatyti faktinę R. A. gyvenamąją vietą nepavyko, nors šiuo klausimu buvo kreiptasi į Interpolo Rusijos Federacijos, kurios pilietis yra R. A. , bei Lenkijos Respublikos, kurioje R. A. gyveno nusikaltimo padarymo metu, nacionalinių biurų pareigūnus (t. 1, b. l. 184-189). Taigi, aptarti duomenys patvirtina, kad šiuo atveju buvo išnaudotos visos priemonės iškviesti ir apklausti teisme tiek nuteistąjį R. A. , tiek liudytojus K. B. ir T. K. . Nors pastarųjų liudytojų gyvenamoji vieta teismui buvo žinoma, tačiau šiems užsienio valstybėje – Lenkijos Respublikoje gyvenantiems jos piliečiams nevykstant į teismą taikyti kokias nors poveikio priemones nėra galimybių, o iš Lietuvos Respublikos išvykusio Rusijos Federacijos piliečio R. A. faktinė gyvenamoji vieta iš viso nebuvo nustatyta. Tik išnaudojus visas galimybes ir nepavykus užtikrinti nuteistojo R. A. ir liudytojo K. B. dalyvavimo procese, buvo priimtas sprendimas bylą nagrinėti minėtiems asmenims nedalyvaujant. Priėmus tokį sprendimą, teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviai buvo supažindinti su baudžiamąja byla, kurioje R. A. už aštuonių Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 2 dalį, taip pat, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, balsu buvo perskaityti šios bylos teisminio nagrinėjimo metu duoti nuteistojo R. A. parodymai, o byloje esantiems parodymams patikrinti – ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojų K. B. ir T. K. parodymai, apklaustas minėtų liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas – VSAT Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas L. V. , kaip kad numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje.

11.2. Nuteistojo R. A. parodymai, kuriais rėmėsi apygardos teismas, buvo duoti bylą nagrinėjant teisme, kas yra svarbi garantija užtikrinant jo parodymų patikimumą. Be to, kaip jau minėta, R. A. parodymai proceso metu buvo nuoseklūs ir pasitvirtino kitais bylos duomenimis. Nuteistasis ir jo gynėjas nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme turėjo galimybę pateikti savo įvykio versiją ir ginčyti R. A. parodymus, kvestionuoti pastarojo parodymų patikimumą ir šia galimybe pasinaudojo. Taigi, daryti išvadą, kad apygardos teismas, pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo R. A. parodymais, duotais teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, iš kurios išskirta ši baudžiamoji byla, bei byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitydamas liudytojo K. B. parodymus, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų nuostatų, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistasis U. T. , veikdamas kartu su R. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais bendrininkais Baltarusijos Respublikoje bei Lenkijos Respublikoje, organizavo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, t. y. U. T. , vadovaudamas vykdytojo R. A. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų bendrininkų Baltarusijos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje veiksmams, iš anksto suderino detalų nusikalstamos veikos planą, veiksmų eigą, laiką, vietą, bei pažadėdamas vykdytojui R. A. už užduoties įvykdymą 8000 JAV dolerių atlygį, nurodė jam Baltarusijos Respublikoje, Vitebsko mieste pasitikti aštuonis užsieniečius ir juos 2014 m. sausio 16 d. ryte Ignalinos rajone, Rimšės seniūnijoje, ties Strilungių kaimu, neteisėtai, neleistinoje vietoje (ne per pasienio kontrolės punktą) pervesti per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724-1725, kur Lietuvos Respublikos teritorijoje U. T. nurodymu Lenkijos Respublikos piliečiai K. B. ir T. K. , nieko nežinoję apie nusikalstamos veikos darymą, atvykę iš Lenkijos Respublikos automobiliais „Renualt Trafic“ ir „Opel Astra“, neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius turėjo pasitikti ir minėtais automobiliais nugabenti į Lenkijos Respubliką. Įvertinęs tai, kad U. T. su nusikaltimo vykdytojais susitarė daryti bent vieną sunkų nusikaltimą – neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, taip pat nusikaltimų bendrininkų pasiskirstymą užduotimis bei vaidmenimis, susitarimą dėl nusikaltimo vietos, laiko, būdo bei veiksmų skirtingose šalyse, bendro suderinto nusikalstamos veikos plano buvimą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamą veiką U. T. padarė veikdamas organizuota grupe ir teisingai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 3 dalį.

13. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje esantys Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštutinio Pfalco Veideno vyriausiojo prokuroro pateikti duomenys apie tai, kad U. T. 2015 m. liepos 22 d. Aukštutinio Pflaco Veideno žemės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už verslišką nelegalų užsieniečių vežimą į šalį (11 epizodų) (t. 1, b. l. 153-155), nepatvirtina šio nuteistojo kaltės padarius šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą. Kita vertus, minėti duomenys charakterizuoja nuteistąjį, kaip asmenį, linkusį daryti tokio pobūdžio nusikaltimus, todėl taip pat yra svarbūs.

13.1. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad Lenkijos Respublikos Varšuvos apygardos prokuratūroje gavus Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros teisinės pagalbos prašymą dėl U. T. baudžiamojo persekiojimo perdavimo, buvo atliekamas patikrinimas, kurio metu U. T. buvo ieškomas Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų įstaigos Užsieniečių įskaitos ir archyvo skyriuje žinomais jo gyvenamosios vietos adresais Lenkijos Respublikoje, bet rasti jo pareigūnams nepavyko, taip pat nebuvo nustatyta jo buvimo vieta. Vienu iš minėto Užsieniečių įskaitos ir archyvo skyriaus nurodytų adresų buvęs asmuo paaiškino, kad jo žiniomis U. T. buvo sulaikytas ir išsiųstas į Vokietiją (t. 1, b. l. 124-135). Taigi, akivaizdu, kad tuo metu tęsti procesinius veiksmus Lenkijos Respublikoje dalyvaujant U. T. nebuvo galimybės. Būtent ši priežastis lėmė sprendimą atsisakyti perimti U. T. baudžiamąjį persekiojimą ir tai aiškiai įvardinta 2015 m. liepos 20 d. Lenkijos Respublikos Varšuvos apygardos prokuratūros atsakyme į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl U. T. baudžiamojo persekiojimo perdavimo (t. 1. b. l. 136-138).

14. Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam U. T. paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta.

14.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.)

14.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam U. T. , pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuluotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis U. T. padarė nusikaltimą valdymo tvarkai, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo ketverių iki dešimties metų. Teismas įvertino ir tai, kad Lietuvos Respublikoje U. T. nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka. Kita vertus, pastarasis už analogišką nusikalstamą veiką buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad U. T. niekur nedirba, nėra vedęs, duomenų apie jo sveikatos būklę, galinčių turėti esminės reikšmės skiriant bausmę, byloje nėra. Nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam U. T. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu nesiekia sankcijoje nustatyto šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti. To apeliaciniame skunde neprašo ir nuteistojo gynėjas.

15. Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo U. T. gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Svajūnas KnizlerisDaiva Pranytė-ZalieckienėAlgimantas Valantinas