- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-13
- Bylos Nr.
- 2SA-317-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16430-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- N. S.
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- N. S.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Trečiasis asmuo
- R. P., M. M.
Procesinio dokumento kategorijos: 122.1; 122.3; 122.5; 124.2.3; 124.2.9; 124.3.
NUTARTIS
2013 m. gruodžio 13 d.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo N. S. (N. S.) prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-2680-131/2012 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui N. S. (N. S.) dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, institucija teikianti išvadą byloje - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys R. P., M. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas N. S. (N. S.) (toliau - Pareiškėjas) pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-2680-131/2012 CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto numatytais pagrindais, ir atnaujinus procesą priimti naują sprendimą šioje civilinėje byloje.
Pareiškėjas nurodė, kad sprendime yra padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Teismas spręsdamas klausimą dėl santuokinių turto padalijimo padarė tiek materialinės, tiek proceso teisės normų taikymo klaidas, nes savo iniciatyva nerinko įrodymų apie sutuoktiniams priklausantį turtą, apie sutuoktinių asmeninį nekilnojamąjį turtą, debitorinį įsiskolinimą ir jo galiojimą, nesuabejojo ar įsiskolinimas galėjo būti realiai išieškotas, dėl ko neprotingai įvertino faktines aplinkybes ir neteisingai paskirstė šalių santuokoje įgytą dalintiną turtą, neatsižvelgė į Pareiškėjo turtinę padėtį, nesurinko duomenų apie Pareiškėjo finansinę padėtį ir priteisė išlaikymą vaikui po 500 Lt, o tokio išlaikymo jis negali mokėti, neteisingai nustatė šeimos iširimo priežastį. Nurodė, kad termino prašymui paduoti jis nepraleido, nes sprendimas jam nebuvo išsiųstas, o jis posėdyje nedalyvavo ir sprendimą gavo tik 2013 m. kovo 14 d.
Atsiliepimas
Ieškovė L. S., tretieji asmenys R. P., M. M. ir išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimų į Pareiškėjo prašymą nėra pateikę.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-2680-131/2012. Teismas nurodė, kad Pareiškėjas prašo priimti visiškai naują sprendimą, tačiau iš jo prašymo matyti, jog ne visus priimto sprendimo dalis jis prašo keisti. Sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo Pareiškėjas neginčija, tačiau nori, kad santuoka būtų nutraukta ne dėl jo kaltės, o dėl abiejų sutuoktinių kaltės, t.y. sutinka, kad dėl santuokos iširimo yra ir jo kaltė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kokias aiškias teisės taikymo klaidas padarė teismas nutraukdamas šalių santuoką prašyme nėra nurodyta. Pareiškėjas taip pat nepasisakė ir dėl vaikui priteisto išlaikymo tvarkymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimo dalimi dėl priteisto išlaikymo dydžio teigė, kad 500 Lt išlaikymo suma priimta neatsižvelgiant į jo turtinę padėtį, nes jis tokio išlaikymo mokėti negali. Teismas nurodė, jog Pareiškėjas nepagrindė, kuo pasireiškia teisės taikymo klaida dėl išlaikymo dydžio vaikui iš jo priteisimo. Teismas pažymėjo, kad Pareiškėjas prašo padalinti turtą (ir skolas) pagal jo nurodomą variantą. Nors Pareiškėjas nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus ir nesurinko duomenų apie šalių bendrą ir asmeninį nekilnojamąjį turtą ir skolas, tačiau pats prašyme vėl prašo padalinti tik teismo padalintą turtą ir skolas ir nenurodo jokio naujo turto, kurio teismas nepadalino, kaip ir buvusių bylos nagrinėjimo dienai skolų. Nors Pareiškėjas nurodo, kad teismas padalindamas turtą padarė teisės normų taikymo klaidas, tačiau pats remiasi tomis pačiomis teisės normomis prašydamas priimti naują sprendimą dėl turto padalijimo, tik tas normas aiškina sau palankia linkme. Kadangi nėra nustatyta, kad sprendime yra padaryta teisės normos taikymo aiški klaida, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti proceso byloje. Pažymėjo, jog Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nebuvo aktyvus. Nors žinojo apie bylos nagrinėjimą, tačiau jos eiga nesidomėjo, į teismo posėdžius neatvyko ir bylos baigtimi nesidomėjo ir tik pradėjus priverstinį sprendimo vykdymą pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-2680-131/2012, atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą priimti naują sprendimą – ieškovės L. S. ieškinį tenkinti iš dalies. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į Pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Pareiškėjas prašyme rėmėsi CPK 376 straipsniu, kadangi teismas nebuvo pakankamai aktyvus, t.y. turėdamas pareigą jis nesurinko duomenų iš VSDFV prie SADM apie Pareiškėjo pajamas, kuo padarė CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo klaidą. Be to, teismas nenustatė ir nevertino, kad Pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 29 d. yra registruotas darbo biržoje, šiai dienai išmokų negauna, dėl ko objektyviai nėra pajėgus kas mėnesį teikti 500 Lt išlaikymą vaikui. Sprendimo dalyje dėl sutuoktinio turto padalijimo Pareiškėjas prašyme nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, padarė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo klaidą, nes neištyrė visapusiškai ir objektyviai visų bylos aplinkybių, t.y. teismas neteisingai paskirstė tarp šalių santuokoje įgytą dalintiną turtą, priteisiant visą butą ieškovei, o Pareiškėjui priklausančią kompensacijos už butą dalį perdengdamas trečiojo asmens R. P. debitoriniu įsiskolinimu, kurio išieškoti neįmanoma. Pareiškėjas savo argumentą grindė tuo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl trečiojo asmens R. P. 313 346 Lt debitorinio įsiskolinimo padalijimo tarp sutuoktinių, nesiaiškino, ar šis įsiskolinimas yra galiojantis ir vykdomas. Teigia, kad priimdamas ginčo sprendimą, teismas visiškai nevertino Pareiškėjo argumentų dėl CK 3.127 straipsnio 3 dalies normų pažeidimų tuo aspektu, kad jis nenustatė jokio rimto pagrindo, patvirtinančio turto padalijimo natūra nepriimtinumą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl turto padalijimo, taip pat nebuvo pakankamai aktyvus, kuo pažeidė CPK 376 straipsnį. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad byloje dėl santuokos nutraukimo buvo iškeltas reikalavimas dėl turtinių teisių į 231 673 Lt skolos dalį pagal R. P. 2004 m. gegužės 28 d. paskolos raštelį priteisimo Pareiškėjui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas šį reikalavimą išsprendė tik iš dalies, nes sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakė tik dėl turtinių teisių į debitorinius įsiskolinimus 81 673 Lt sumai priteisimo Pareiškėjo naudai iš trečiojo asmens R. P.. Mano, jog atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, 2012 m. gruodžio 31 d. priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-2680-131/2012, padarė aiškias teisės normų taikymo klaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą teismui pateikta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė Pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu proceso atnaujinimas galimas, kai teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kurią būtina ištaisyti. Pažymėtina, kad asmenys, išvardyti CPK 365 straipsnio 1 dalyje, gali pareikšti prašymus atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; kt.). Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. prašymą, bylos Nr. 3K-3-403/2008; kt.). Taigi, procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atnaujintinas, kai teismas teisės normos taikymo klaidą padarė netinkamai taikydamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas, be to, klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, daranti sprendimą (nutartį) neteisėtą, bei pagrindas atnaujinti civilinę bylą nurodytu pagrindu gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.
Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą pažeidė CPK 376 straipsnyje numatytą pareigą šeimos bylose būti aktyviam. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), bet ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 376 straipsnio 2 dalis, 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R., bylos Nr. 3K-3-411/2012).
Šios bylos kontekste kilus klausimui dėl teismo aktyvumo nustatant sutuoktiniams priklausantį dalytiną turtą, svarbu tai, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R., bylos Nr. 3K-3-411/2012). Taigi, sutiktina su Pareiškėju, kad sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo nutraukiant santuoką, teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga. Ši pareiga glaudžiai susijusi su pirmiau nurodyta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam ir šios pareigos įgyvendinimo principais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje išvardijo santuokoje įgytą šalių turtą (1 t., b. l. 160). Šio turto sąrašas sudarytas remiantis tik ieškovės L. S. pateiktais rašytiniais įrodymais. Tačiau pažymėtina, kad Pareiškėjas pareiškime dėl proceso atnaujinimo kaip vieną iš proceso atnaujinimo aplinkybių nurodęs teismo pareigos būti aktyviam pažeidimą, nepateikė jokių duomenų apie turtą, kuris nėra įtrauktas į teismo sudarytą dalintino turto balansą. Tokiu būdu Pareiškėjas nenurodė, kaip ši aplinkybė įtakojo 2013 m. gruodžio 31 d. priimto sprendimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia Pareiškėjo dėmesį, kad teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, jog šis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti, sudarant sąlygas teikti argumentus ir įrodymus, kurie nebuvo, tačiau galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmą kartą, ir taip tikintis kitokio teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-403/2008; 2008-10-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-499/2008 ir kt.). Pareiškėjui neįrodžius, jog 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu teismas padalino ne visą santuokoje įgytą turtą, CPK 376 straipsnio pažeidimas laikytinas formaliu.
Atmestinas Pareiškėjo argumentas ir dėl netinkamo CK 3.127 straipsnio 3 dalies taikymo. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nors turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau jeigu konkrečios bylos aplinkybės lemia, kad šis būdas negali būti taikomas, tai vadovaujantis įstatymo nuostatomis yra taikomas teismo pasirinktas turto padalijimo būdas, t. y. vienam sutuoktiniui turto natūra priteisimas, kitam sutuoktiniui atitinkama jo dalies kompensacija pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011).
Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu neteisingai paskirstė tarp šalių santuokoje įgytą dalintiną turtą, priteisint visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovei L. S., o jam – priklausančią kompensacijos už butą dalį perdengiant trečiojo asmens R. P. debitoriniu įsiskolinimu. Pirmosios instancijos teismas, pasirinkęs tokį būsto dalijimo būdą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė L. S. su šalių nepilnamete dukra gyvena šalims priklausančiame bute, mergaite rūpinasi tik motina, Pareiškėjas šeima nesirūpina, vaiko, sutuoktinės neišlaiko, dažnai kelioms paroms išeina iš namų, ieškovės atžvilgiu fiziškai ir psichologiškai smurtauja. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buto tarp šalių natūra padalinti negalima. Sutuoktinių turtas šiuo atveju padalytas atsižvelgus į nepilnamečio vaiko interesus, Pareiškėjo elgesį su ieškove, jo požiūrį į šeimą, galimybę šalims gyventi viename bute. Nors kaip nurodė pats Pareiškėjas, jis kito būsto neturi, vien ši aplinkybė nėra pagrindas ginčo butą dalinti tarp šalių natūra. Pabrėžtina ir tai, jog nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo, Pareiškėjas savo prašymų, pozicijos dėl santuokoje įgyto turto padalinimo pateikęs nebuvo, nors apie bylos nagrinėjimą teisme jam buvo žinoma.
Pirmosios instancijos teismas, dalindamas trečiųjų asmenų R. P. ir M. M. 313 346 Lt ir 4 000 Lt debitorinius įsiskolinimus šalims, ir motyvuodamas priimamą sprendimą, nurodė, jog Pareiškėjui kompensuojamas ieškovei L. S. priteistas butas ir televizoriai, todėl Pareiškėjui pripažįstama teisė reikalauti 231 673 Lt sumą iš trečiojo asmens R. P. bei visą skolinį įsipareigojimą pagal 2005 m. lapkričio 7 d. pakvitavimą. Tačiau iš 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad Pareiškėjui buvo priteistas tik 81 673 Lt debitorinis įsiskolinimas iš trečiojo asmens R. P. ir visas įsiskolinimas iš trečiojo asmens M. M.. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai paskaičiavęs kiekvienai iš ginčo šalių atitinkančią turto dalį, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodęs tik 81 673 Lt debitorinį įsiskolinimą, pirmosios instancijos teismas padarė aiškią rašymo apsirikimo klaidą. Tačiau negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu liko neišspręstas klausimas dėl sutuoktinių turtinių teisių į debitorinius įsiskolinimus 150 000 Lt sumai iš trečiojo asmens R. P. padalijimo. Pažymėtina ir tai, kad teismas, dalindamas esamus skolinius įsipareigojimus sutuoktiniams, neprivalo tikrinti šių skolų išieškojimo galimumo. Nagrinėdamas bylą dėl santuokos nutraukimo teismas tik išsprendžia klausimą dėl kiekvienam iš sutuoktinių tenkančio turto, teisinių teisių ir reikalavimų apimties. Prievolės įvykdymas kiekvieno iš sutuoktinio naudai priklauso nuo jų, kaip kreditorių, ir trečiųjų asmenų, kaip skolininkų, santykių bei priemonių, kurių imsis kiekvienas iš kreditorių siekiant realizuoti jiems priklausančią teisę į skolos grąžinimą.
Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatas. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams bei abiejų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš Pareiškėjo nepilnametės dukros išlaikymui priteisė po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2011 m. spalio 24 d.) iki jos pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Priteisiant iš vieno iš tėvų pusę 1 MMA, yra tenkinami minimalūs, būtini nepilnamečio vaiko poreikiai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką konstatavo, jog šalių nepilnametei dukrai yra reikalingas ne mažesnis kaip 1 000 Lt išlaikymas tenkinant jos poreikius per mėnesį. Taigi, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu iš Pareiškėjo priteistas 500 Lt išlaikymo dydis, reikalingas patenkinti tik būtinus vaiko poreikius. Tokiu būdu pripažintina, kad teismas, priteisdamas šią sumą, išlaikė pusiausvyrą tarp vaiko poreikių ir Pareiškėjo turtinių interesų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė esantis nedirbantis, registruotas Lietuvos darbo biržoje, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad yra nedarbingas ar iš dalies nedarbingas, kad turi kokių nors sveikatos sutrikimų, ribojančių jo galimybes dirbti. Vien ta aplinkybė, jog Pareiškėjas, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba, pati savaime negali būti pagrindu priteisti iš jo išlaikymą, kuriuo tenkinami tik būtini vaiko poreikiai. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog Pareiškėjas nedirba ir neturi darbinių pajamų dėl objektyvių priežasčių, kad jis yra išnaudojęs visas galimybes pajamas gauti, todėl aplinkybė, jog Pareiškėjas šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo nepriteisti iš jo 500 Lt kasmėnesinį išlaikymą vaikui. Pareiškėjas privalo imtis priemonių gauti jo darbingumą atitinkančias pajamas, iš kurių galėtų teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, atsižvelgė ir į tą aplinkybę, jog Pareiškėjui buvo žinoma apie santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (1 t., b. l. 60, 145). Tačiau Pareiškėjas ne tik buvo pasyvus, bet ir vengė priimti jam skirtus teismo siunčiamus procesinius dokumentus (1 t., b. l. 145). Nedalyvaudamas bylos nagrinėjimo procese, Pareiškėjas prarado galimybę aktyviai ginti savo poziciją, reikšti prašymus, dėl ko turi prisiimti visas su tuo susijusias neigiamas pasekmes.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; ir kt.).
Teismas, remdamasis nurodytais argumentais ir išvadomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.