- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- 1S-430-870/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Nuteistasis
- P. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo P. R. skundą dėl 2017 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria netenkintas nuteistojo skundas dėl Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 42-526(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4336 panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. R. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (trys veikos), 150 straipsnio 4 dalį (dvi veikos), 149 straipsnio 4 dalį, paskiriant jam subendrintą 9 metų laisvės atėmimo bausmę.
2015 m. vasario 26 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu P. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam subendrintą 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, prie 2011 m. liepos 8 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 4 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą 5 metams 10 mėnesių.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. R. 2017 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, prašydamas informuoti apie lygtinio paleidimo taikymo galimybes. Vilniaus pataisos namų direktoriaus A. Ižičkos 2017 m. gegužės 4 d. rašte, adresuotame nuteistajam P. R., nurodyta, jog visos veikos, už kurių padarymą pastarasis atlieka laisvės atėmimo bausmę, nenumato galimybės taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Šį pataisos įstaigos administracijos atsakymą nuteistasis P. R. apskundė Kalėjimų departamentui. 2017 m. birželio 30 d. Č. J., atliekantis Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo funkcijas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą, nurodė, kad lygtinis paleidimas pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) redakciją jam negali būti taikomas.
Nesutikdamas su tokiu Kalėjimų departamento administracijos atstovo sprendimu, nuteistasis P. R. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
2017 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nuteistojo skundas dėl nurodytų pataisos įstaigos bei Kalėjimų departamento sprendimų atmestas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagrįstai nuteistajam pritaikytos BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkto, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., nuostatos, šis kodeksas yra laikomas procesiniu teisės aktu ir savo esme negali būti prilygintas baudžiamajam įstatymui, įtvirtinančiam materialines teisės normas. Taip pat, atsakydamas į nuteistojo skundo argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nurodė, kad pagal teismų praktiką diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų apribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Teismas pažymėjo ir tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta asmens teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. O pareiškėjo minimos Europos Tarybos Ministrų komiteto patvirtintų Rekomendacijų REC(2003)22 dėl lygtinio paleidimo bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rezoliucijos (76)2 dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais nuostatos yra rekomendacinio pobūdžio ir nesudaro imperatyvaus pagrindo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Šalies argumentai
Skundu Vilniaus apygardos teismui nuteistasis P. R. prašo: 1) nustatyti, ar jo atžvilgiu gali būti taikomos BVK 104, 156, 157-164 straipsnių nuostatos, kurios buvo priimtos po 2010 m. rugsėjo 25 d. (paskyrus jam kardomąją priemonę – suėmimą); 2) nustatyti, ar Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento atsisakymas taikyti jam lygtinį paleidimą (o taip pat ir galimybę turėti atostogas, dirbti už įstaigos ribų be palydos ir kt.) nepažeidžia jo teisių ir nediskriminuoja jo kitų nuteistųjų atžvilgiu; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar BVK 104, 156, 157-164 straipsnių normos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ta apimtimi, kai vieni nuteistieji yra pastatomi į blogesnę teisinę padėtį nei kiti. Taip pat prašyti Lietuvos Respublikos -Konstitucinio Teismo nustatyti, ar BVK 104, 156, 156-164 straipsnių normos neprieštarauja konstituciniam protingumo ir teisingumo principams; 3) išnagrinėti ir įvertinti kitus jo pirminiame bei šiame skunde pateiktus prašymus ir aplinkybes; 4) nustačius pažeidimus, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį, Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 42-526(1) ir Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-4336, bei įpareigoti šias institucijas taikyti jam lygtinį paleidimą, atostogas, galimybę dirbti už įstaigos ribų, galimybę būti perkeltam į pusiaukelės namus ir kitas BVK nustatytas lengvatas.
Nuteistasis mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis yra nepagrįsta teisiniais argumentais, prieštarauja teisinės ir demokratinės valstybės principams. Nurodo, kad būtina išsiaiškinti, ar tikrai BVK yra procesinis teisės aktas, galbūt jis yra baudžiamasis teisės aktas. Kadangi BVK numato galimybę skirti nuteistiesiems papildomas bausmes, suvaržo galimybę būti atleistam nuo bausmės, sunkina nuteistojo padėtį, todėl mano, kad BVK yra priskiriamas prie baudžiamųjų teisės aktų. Teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir aukštesniųjų teismų sprendimais ir tenkinti jo skundą. Nurodo, kad vieninga teismo praktika šiais klausimais nėra sukurta, ką apeliantas laiko teisiniu kazusu. Nuteistasis cituoja EŽTT sprendimą byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, kuriame konstatuota, jog kalinimas be paleidimo galimybės pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taigi lygtinis paleidimas privalo būti taikomas visais atvejais, visų nuteistųjų atžvilgiu.
Nuteistasis taip pat daro nuorodą į BVK 6 straipsnį, teigdamas, kad sąlygos, kai vieniems nuteistiesiems yra taikomas lygtinis paleidimas, o kitiems netaikomas – yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, vieni asmenys yra diskriminuojami kitų atžvilgiu. Teismas pateikė nurodą į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, tačiau nepaaiškino, kaip jis siejasi su keliamu klausimu ir pan., t.y. tik perrašė teismo sprendimą. Nuteistojo teigimu, taip ir neaišku, kodėl diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir kitų aplinkybių yra priimtina.
Nuteistasis nesutinka su skundžiamos nutarties argumentais, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nurodo, jog jo skunde buvo pateikti gana konkretūs argumentai, leidžiantys abejoti BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismo teiginys, kad pareiškėjas privalo pateikti pakankamų ir įtikinamų argumentų dėl įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, pasak apelianto, prieštarauja Konstitucijos 102 ir 105 straipsniams.
Dėl teismo argumentų, susijusių su minimomis Rekomendacijomis, nuteistasis teigia, kad nors jos yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau EŽTT ir ŽTT sprendimai taip pat yra rekomendacijos, kurios yra besąlygiškai įgyvendinamos. Dar daugiau, jos turi res judicata galią. Rekomendacijų reikalavimas teikti ataskaitas apie jų įgyvendinimą suponuoja valstybių narių pareigą šias Rekomendacijas įgyvendinti arba aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti vadovautis jomis. Rekomendacijas įpareigoja įgyvendinti ir BVK, tačiau šiuo klausimu teismas nepasisakė.
Nuteistasis nurodė prašęs teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 104, 156-164 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nors šis klausimas nėra tiesiogiai susijęs su skundžiamai pataisos įstaigos ir Kalėjimų departamento sprendimais, tačiau yra tiesiogiai susiję su nuteistojo diskriminavimu, su BVK 158 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų nuostatomis. Teismo atsisakymas nagrinėti šiuos klausimus yra nelogiškas bei neteisėtas, pažeidžia protingumo principą.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo pasisakyta dėl dvigubo baudimo (teismas skiria bausmę už padarytus nusikaltimus, o Seimas ir Prezidentė priima įstatymus, kurie nuolatos nustato vis naujus suvaržymus). Visuotinai pripažįstama, jog laisvės suvaržymas jau savaime yra bausmė, tad valstybė privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie sunkina nuteistojo padėtį.
Atsiliepimų byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išsamiai bei motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistojo P. R. skundo argumentus. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.
Visų pirma, nuteistasis kelia klausimą, ar BVK yra tikrai procesinis teisės aktas. Nurodo, kad BVK numato galimybę skirti nuteistiesiems papildomas bausmes, suvaržo galimybę būti atleistam nuo bausmės, sunkina nuteistojo padėtį, todėl BVK yra priskiriamas prie baudžiamųjų teisės aktų. Tokie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad sunkinančio asmens teisinę padėtį negaliojimo atgal principas yra išimtinai baudžiamosios teisės principas ir taikytinas tik baudžiamojoje teisėje, o ne baudžiamojo proceso ar bausmių vykdymo teisėje. Baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1S-684-92/2014, Nr. 1S-619-626/2015 Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1S-883-319/2017, Nr. 1S-411-530/2017). Todėl svarstant nuteistojo lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos klausimą turi būti vadovaujamasi šiuo metu galiojančiais bausmių vykdymo įstatymais. Tuo tarpu, nuteistasis neteisingai vertina, jog BVK numato galimybę skirti nuteistiesiems papildomas bausmes. Bausmių skyrimo nuostatos, taip pat nuostatos dėl bausmės vykdymo atidėjimo, atleidimo nuo bausmės yra išimtinai tik baudžiamosios teisės sritis, ir šios nuostatos įtvirtintos baudžiamajame kodekse. Skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai akcentuota, kad bausmių vykdymo įstatyme yra imperatyviai nustatyta, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis). Nors bausmių vykdymo įstatymas numato, jog įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, tačiau įstatymų kolizija, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai, galima tik tarp galiojančių įstatymų, tuo tarpu, šiuo atveju, yra sprendžiamas klausimas, ar taikytina šiuo metu galiojanti ar jau nebegaliojanti įstatymo redakcija, todėl vadovautis BVK 3 straipsnio 3 dalimi negalima (Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1S-1093-485/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad BVK yra procesinis teisės aktas ir pagrįstai nuteistojo P. R. buvo pritaikyta nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi BVK 158 straipsnio redakcija, numačiusi, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, taip pat už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose.
Nepagrįsti ir nuteistojo skundo argumentai, kad nėra vieningos teismų praktikos dėl klausimo, susijusio su griežtesnės BVK redakcijos galiojimu atgal. Nuteistasis cituoja 2012 m. priimtą Kauno apygardos teismo nutartį, kurioje pateiktas priešingas BVK 158 straipsnio taikymo išaiškinimas, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismų praktika yra pasikeitusi ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais nuteistųjų skundai dėl analogiškų klausimų, kaip ir keliama dėl P. R. skunde, buvo atmesti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymu Lietuvos Respublikos teismai išties yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, tačiau tai jokiu būdu negali reikšti, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas absoliučiai negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-748-508/2014). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose. O 6 straipsnis netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes čia nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.) (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1S-619-626/2015).
Nuteistojo teigimu, netaikant lygtinio paleidimo, yra diskriminuojami asmenys dėl seksualinės orientacijos ir kitų aplinkybių. Visų pirma, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo yra nuteistas P. R. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 2 d. nuosprendžiu (mažamečio asmens išžaginimas, mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas), niekaip nėra siejamos su nuteistojo seksualine orientacija. Taigi ir pastarojo argumentai dėl to, kad neva yra diskriminuojamas dėl seksualinės orientacijos, yra nepagrįsti, todėl nevertintini. Į nuteistojo skundo argumentus dėl diferencijuoto teisinio reguliavimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė, pacituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą. Iš cituotų nuostatų matyti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia taikyti skirtingą teisinį reguliavimą tam tikroms kategorijoms priskiriamiems asmenims, kai tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kas daro šį diferencijavimą objektyviai pateisinamu, ir tai nėra vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas. Šiuo gi atveju, apeliantas P. R. buvo nuteistas už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš mažamečius. Be to, nusikalto ir bausmės atlikimo metu pataisos namuose. Įstatymų leidėjas tam tikras veikas pripažįsta itin pavojingomis, bausmės atlikimo sąlygos tokiems asmenims yra griežtesnės. Nustatytas reglamentavimas dėl lygtinio paleidimo nuostatų netaikymo šios kategorijos asmenims rodo siekį apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio nusikalstamų veikų, ir tai laikytina objektyviu pagrindu, pateisinančiu diferencijuotų taisyklių nuteistiesiems taikymą. Toks teisinis reguliavimas nekelia teismui abejonių, o vien nuteistojo subjektyvus teisės normų interpretavimas nesudaro pakankamo pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Nuteistasis nurodė prašęs teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 104, 156-164 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismo atsisakymas nagrinėti šiuos klausimus yra nelogiškas ir neteisėtas. Su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. BVK 104 straipsnis reglamentuoja trumpalaikę nuteistųjų išvyką į namus, nustatant atitinkamas sąlygas. BVK 156 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų išvykimo be sargybos arba be palydos ypatumus. Kaip pagrįstai akcentuota ir skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju, yra sprendžiama, ar pagrįstai nuteistąjį P. R. atsisakyta pristatyti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai. Nuteistojo skunde minimos kitos BVK normos nėra niekaip susijusios su BVK 158 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų nuostatomis. Taigi šiame kontekste nuteistojo dėl nuteistojo skunde nurodomų kitų BVK nuostatų nepasisakytina.
Nuteistojo nuomone, tam tikrų apribojimų, numatytų BVK taikymas, yra laikomas dvigubu baudimu. Tokie P. R. argumentai nepagrįsti. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjo valia buvo sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos nuteistiesiems, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl tam tikrų nusikalstamų veikų, kurios pripažintinos itin pavojingomis. Ta aplinkybė, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio nuteistasis P. R. neturi galimybės pasinaudoti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos institutu ir turi atlikti visą teismo nuosprendžiais paskirtą bausmę, negali būti vertinamas kaip dvigubas baudimas už tą pačia nusikalstamą veiką. BVK, kaip minėta, yra ne bausmių skyrimą reglamentuojantis baudžiamasis įstatymas, o procesinis teisės aktas, kuriame įtvirtinta bausmės vykdymo atlikimo tvarka ir sąlygos. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad teismo pareiga pateikti savo sprendimų motyvus negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kartais gali pakakti ir itin glaustos motyvacijos. Išsami motyvacija yra nebūtina, kai atsakoma į argumentus, kurie yra akivaizdžiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių, atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-236-1020/2016). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistojo skundo argumentus. Taigi tam tikrų atskirų skundo argumentų neaptarimas savaime negali reikšti, kad nutartis yra neteisėta.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas padarė teisingas išvadas dėl BVK 158 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam P. R.. Naikinti šią nutartį dėl nuteistojo skunde nurodomų motyvų nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo P. R. skundą atmesti ir palikti galioti 2017 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.
Nutartis neskundžiama.