Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ernesto Rimšelio,

dalyvaujant privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir tuo pačiu asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta, A. Š.,

privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir tuo pačiu asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, atstovui advokatui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo ir tuo pačiu privataus kaltintojo V. P. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje bei nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - 15 MGL (564,30 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, V. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 20 MGL (753,20 eurų) bauda;

A. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukiant (už fizinio skausmo sukėlimą, sudavus V. P. į krūtinę, dėl veikos mažareikšmiškumo; už fizinio skausmo sukėlimą purškiant dujomis, esant būtinajai ginčiai).

Teismo nuosprendžiu A. Š. civilinis ieškinys tenkintas dalinai, priteisiant iš V. P. A. Š.: 951,10 eurų turtinės žalos atlyginimui; 463,39 eurų - neturtinės žalos atlyginimui; 795, 09 eurų – procesinių išlaidų už teisines paslaugas atlyginimui. V. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 15 d., laikotarpyje nuo 08³⁴ val. iki 08⁴⁵ val., ryte, VĮ „U“ (duomenys neskelbtini) teritorijoje kilusio konflikto su A. Š. metu, matant kitiems asmenims, vartodamas necenzūrinius žodžius, paėmęs iš savo automobilio metalinį vamzdį, pribėgo prie A. Š. ir, užsimodamas abiem rankomis, su rankose turėtu vamzdžiu tyčia vieną kartą nukentėjusiajam A. Š. sudavė, pataikydamas į kairę ranką, ties alkūne, kurią pastarasis buvo pakėlęs, dengdamasis galvą, dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajam A. Š. ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, bet ir padaryta muštinė žaizda kairėje alkūnėje, nubrozdinimas ir kraujosruva kairiajame žaste, kas nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.Be to, V. P. nuteistas ir už tai, kad to paties konflikto su A. Š. metu, pastarajam su metaliniu vamzdžiu tyčia suduodamas smūgį į kairę ranką, sugadino nukentėjusiajam A. Š. priklausančius daiktus, t. y. suplėšė pastarojo įvykio dieną vilkėtą odinę striukę, kurios vertė yra 2 300 Lt (666,13 eurų), ir sudaužė ant kairės rankos riešo segėtą rankinį laikrodį „Hugo Boss“, kurio vertė yra 983, 94 Lt (284,97 eurų), viso sugadino svetimo turto vertė – 3 283,94 Lt (951,10 eurų), tuo padarydamas nukentėjusiajam A. Š. bendrą 3 283,94 Lt (951,10 eurų) dydžio turtinę žalą. Pagal V. P. priešpriešinį skundą baudžiamojoje byloje A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo V. P. sukėlimą: 1) dėl A. Š. smūgio į krūtinę V. P. jų abiejų konflikto VĮ „U“ teritorijoje metu 2) dėl A. Š. papurkštų dujų V. P. į akis ir sukelto akių gleivinės sudirginimo bei perštėjimo to paties konflikto VĮ „U“ teritorijoje metu. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas A. Š. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukė šiais pagrindais: 1) dėl veikos mažareikšmiškumo - už fizinio skausmo sukėlimą, sudavus V. P. į krūtinę; 2) dėl būtinosios ginties - už fizinio skausmo sukėlimą papurškus dujas į V. P. akis.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. (toliau – ir apeliantas) prašo priimti teisingą teismo sprendimą ir jį išteisinti, o A. Š. nuteisti bei priteisti iš pastarojo: 1000 eurų - neturtinei žalai atlyginti; 884, 43 eurų – advokato išlaidoms atlyginti; 33,50 eurų – kitoms procesinėms išlaidoms atlyginti.Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos medžiagą, duomenys, kuriais pagrįstas apkaltinamasis teismo nuosprendis yra gauti neteisėtai, o pats nuosprendis priimtas neįvertinus apelianto argumentų išdėstytų baigiamųjų kalbų ir jų papildyme nurodytos informacijos, netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, pažeidžiant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, garantuojančius pagrindines žmogaus teises. Apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės. Nuteistasis pabrėžia VĮ „U“ teritorijoje darytame vaizdo įraše bei vaizdo įrašo ekspertizės akte Nr. 11K-32(15) užfiksuotos informacijos netinkamą vertinimą. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais A. Š. parodymais, ignoravo tiesioginius liudytojų L. B., E. Ž., K. B., R. K. parodymus, be to, skundu ginčijamas liudytojų, kurių parodymais buvo grindžiamas teismo nuosprendis, parodymų patikimumas. Nurodoma, kad baudžiamosios bylos medžiaga nepagrindžia fakto, jog konkrečius sužalojimus A. Š. padarė apeliantas. Specialisto išvada, kuria nustatyti A. Š. padaryti sužalojimai, yra neteisėta, nes asmens tyrimas atliktas neįsitikinus tiriamojo tapatybe, be to, paties tiriamojo iniciatyva. Byloje jokie duomenys nepatvirtina, kad nuteistojo veiksmais buvo sugadintas A. Š. turtas (striukė ir laikrodis): striukės įsigijimo kvitas suklastotas, o tyrimo metu saugoti perduotas laikrodis ir nuosprendyje nurodytas laikrodis nėra tie patys, nes skiriasi jų pavadinimai.Apeliantas teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį, nes jie tebuvo instinktyvi reakcija (mostas) į skausmą, kurį sukėlė A. Š. į akis papurkštos ir neteisėtai naudotos dujos. Jo veiksmai byloje turėjo būti vertinami pagal būtinosios ginties taisykles, o A. Š. elgesys kaip jo provokavimas ir fizinio skausmo sukėlimas neteisėtai panaudojant dujų balionėlį. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą A. Š. atžvilgiu dėl jo padarytų neteisėtų veiksmų. Teismas nesant faktinio ir teisinio pagrindo pripažino A. Š. nusikalstamą veiką mažareikšme, nes A. Š. veiksmais siekta sukelti fizinę žalą, o tai pagal teismų praktiką pripažįstama sąlyga, neleidžiančia pripažinti nusikalstamą veiką mažareikšme. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, ginklą panaudojo puldamas, neįspėjęs V. P., o ne gindamasis. Taip pat nurodoma, kad A. Š. smurtinio pobūdžio veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip būtinoji gintis, jie buvo padaryti veikiant tiesiogine tyčia, siekiant sužaloti V. P., taigi baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta neteisėtai. Apelianto nuomone, A. Š. veiksmai šioje byloje turi būti vertinami kaip BK 140 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos padarymas.Apelianto įsitikinimu teismo nuosprendis neteisėtas ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas dar bylos nagrinėjimo metu turėjo nutraukti baudžiamąją bylą nukentėjusiajam atsisakius kaltinimo, nes privatus kaltintojas A. Š. neatvyko į 2015 m. spalio 2 d. teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties. Apeliantas nurodo, kad dėl A. Š. veiksmų jo atžvilgiu patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinę depresiją bei moralinius išgyvenimus, kurie vertintini 1000 eurų suma. Teismo nuosprendis priteisto ieškinio dalyje neteisingas ir todėl, kad A. Š. ieškinį patenkinus iš dalies, turėjo būti proporcingai sumažintas ir jam priteistų proceso išlaidų dydis. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, privatus kaltintojas, nukentėjusysis ir tuo pačiu asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, A. Š. (toliau – privatus kaltintojas ir/ar nukentėjusysis ir/ar asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta) ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl apelianto ir A. Š. tarpusavio konflikto bei kiekvieno iš jų veiksmų vienas kito atžvilgiu 2013 m. spalio 15 d., laikotarpiu nuo 08³⁴ iki 08⁴⁵ val., VĮ „U“ teritorijoje. Byloje nekyla jokių abejonių, kad 2013 m. spalio 15 d., laikotarpyje nuo 08³⁴ val. iki 08⁴⁵ val., ryte, VĮ „U“ teritorijoje kilo konfliktas tarp V. P. ir A. Š.. Kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad konflikto kilimui įtakos turėjo privataus kaltintojo A. Š. elgesys: jo išsakyti žodžiai V. P. bei sudavimas petimi V. P. į krūtinę. Šias aplinkybes patvirtina tiek apelianto, tiek paties privataus kaltintojo A. Š. parodymai, kuriuose jis teigė, jog prasilenkdamas iš tiesų paklausė V. P., kada šis žada jam paleisti vidurius. Nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad konflikto pradžioje A. Š. ne tik išsakė jam šiuos žodžius, bet ir sudavė pečiu į krūtinę, patvirtino konfliktą tiesiogiai stebėję liudytojai L. B. ir E. Ž.. Atsižvelgiant į tai, kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, jog konflikto pradžią išprovokavo ne nuteistojo, o nukentėjusiojo A. Š. veiksmai, kuriuos savo ruožtu lėmė jau iki įvykio susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai.Visgi, kolegija negali sutikti su apelianto teiginiais, kad tokie A. Š. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą, o tolesnė konflikto eiga ir jo veiksmai A. Š. atžvilgiu tebuvo instinktyvi gynybinė reakcija ir veikimas būtinosios gintiems aplinkybėmis.Iš liudytojo E. Ž. parodymų teisme matyti, kad A. Š. prasilenkiant su V. P. „Š. jam stuktelėjo, jie paprasčiausiai ėjo ir stuktelėjo. Panašumo buvo, kad Š. stuktelėjo petimi. Stuktelėjo P. į krūtinę.“ (t. 2 b. l. 62). Dėl šių veiksmų, kuriuos liudytojas vadino „stuktelėjimu“ teisinio vertinimo V. P. kreipėsi į teismą tik po to, kai A. Š. inicijavo bylą prieš V. P.. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įžvelgė A. Š. veiksmų mažareikšmiškumą. Apelianto nurodomo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. nutarimo 15 punkte buvo kalbama apie mažareikšmiškumo požymio netaikymą sunkių nusikaltimų atvejais, todėl šioje byloje atitinkami argumentai nėra tinkami ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos nutraukimo už fizinio skausmo sukėlimą, sudavus V. P. į krūtinę šioje dalyje neįžvelgia. Iš byloje surinktų duomenų ir paties apelianto parodymų matyti, kad po A. Š. jam išsakytų žodžių ir sudavimo pečiu apeliantas supyko, nubėgo prie savo mašinos ir ten susirado jame gulėjusį metalinį strypą. Iš abiejų konflikto dalyvių ir jį stebėjusių liudytojų L. B. ir E. Ž. parodymų matyti, kad A. Š. nebėgo paskui V. P. ir jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko, tačiau apeliantas ėmė vytis nuo jo tolstantį ir bėgti pradėjusį A. Š., sakydamas žodžius „palauk gaidy“. Nors pats apeliantas teigia, kad tokie jo žodžiai tebuvo išsakyti dėl skausmo, susijaudinimo, siekio save padrąsinti ir noro „žodžiu išsiaiškinti“ jam sukelto skausmo priežastis, kolegija tikra, kad nuteistasis veikė ne dėl gynybos, o dėl sukelto pykčio.Bylos nagrinėjimo metu, taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad metaliniu strypu tik bandė gintis, kad prieš suduodamas buvo sustojęs, kad laikė strypą iškėlęs net keturias sekundes, tenorėdamas, kad A. Š. atlaisvintų kelią (t. 2. b.l. 143) ir nedrįstų kelti skausmo (t. 2. b.l. 182), tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad vaizdas VĮ „U“ teritorijoje buvo fiksuotas tik vieno kadro per sekundę dažniu (t.2. b.l. 113), todėl stebint jį matomi aiškūs tarpai tarp atskirų vaizdo kadrų (vaizdą atsižvelgiant į jo technines charakteristikas ir kokybę galima analizuoti ne kaip vaizdo įrašą, o labiau kaip atskiras video nuotraukas, užfiksavusias vaizdą atskiromis sekundėmis). Šiuo aspektu įvertinusi byloje esantį vaizdo įrašą, kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, jokio sustojimo ir strypo laikymo net 4 sekundes prieš smūgį konflikto metu nebuvo (184 kadre matomas nugara nusisukęs bėgantis A. Š.; 185 kadre – pirmą kartą užfiksuojamas V. P. su lazda rankose (A. Š. šiek tiek toliau nuo apelianto ir jo laikomo strypo), o jau sekančiame, t. y. po sekundės užfiksuotame, 186 kadre matomas smūgis lazda). Jau minėtos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės aiškiai paneigia ir byloje apelianto keliamą versiją, kad ne A. Š., o jis gynėsi nuo A. Š. papurkštų dujų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad nei papurkštų dujų cheminė sudėtis, nei tikslus jų papurškimo laikas, nei dujų įsigijimo aplinkybės, ar jų panaudojimas nesant įspėjimo, nepaneigia akivaizdaus fakto, kad A. Š. bėgo nuo V. P. ir dujas papurškė matydamas realią, akivaizdžią ir teisėjų kolegijai jokių abejonių nekeliančią grėsmę žmogaus sveikatai ir gyvybei (smūgis metaliniu strypu į viršutinę kūno dalį ir galvos sritį). Tokioje situacijoje A. Š. veiksmai, net jei dujos būtų papurkštos prieš pat smūgio sudavimą (iš byloje esančio ir jau aptarto vaizdo įrašo matyti, kad bėgdamas nuo V. P. A. Š. atsisuko į apeliantą tik jam priartėjus) buvo adekvati ir visiškai proporcinga gynybinė reakcija matant su metaliniu strypu besivejantį V. P.. Dujų papurškimo momentas, kaip gynybinė reakcija, tam tikra prasme buvo netgi vėlyvas, jau nekalbant apie pareigą įspėti, nes neapsaugojo A. Š. nuo jam suduoto smūgio. Atsižvelgiant į tai, byloje keliami teiginiai, kad apeliantas metaliniu strypu sudavė A. Š. į rankas, siekdamas išmušti iš rankų dujų balionėlį, yra atmestini ir plačiau neanalizuotini. Visos jau minėtos aplinkybės aiškiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad V. P. veiksmai buvo puolamojo pobūdžio ir negalėjo būti vertinami kaip veikimas esant būtinajai ginčiai. Apelianto teiginiai, kad joks BK straipsnis nedraudžia bėgti paskui kitą žmogų su metaliniu vamzdžiu rankose šaukiant žodžius „palauk gaidy“ tik patvirtina teismo išvadas dėl apelianto kaltės turinio ir veikimo esant tyčinei kaltės formai. Apelianto plačiai dėstomi argumentai dėl dujų sudėties ir jų įsigijimo teisėtumo, konstatavus panaudotos gynybos priemonės proporcingumą, niekaip nepakeičia teismo išvadų dėl A. Š. veiksmų vertinimo baudžiamąja teisine prasme ir šioje baudžiamojoje byloje kitos teisinės reikšmės neturi (apeliantui, abejojant dėl dujų įsigijimo teisėtumo, nebuvo ir nėra užkirstas kelias kelti klausimą dėl atsakomybės už ginklų ir šaudmenų saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo tvarkos pažeidimus ir pan., bet tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl A. Š. veiksmų teisėtumo papurškiant dujas ir sukeliant skausmą V. P.. Šiame kontekste, teismui nekyla abejonių, kad apeliantui iš tiesų buvo sukeltas skausmas dėl A. Š. papurkštų dujų poveikio, tačiau, kaip jau minėta, ši priemonė buvo adekvati atsižvelgiant į realiai gresiantį pavojų sveikatai ar net gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Š. veikimo esant būtinajai ginčiai ir jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnį visiškai pagrįstos. Šioje dalyje teismas nepažeidė BPK 234 straipsnio reikalavimų ir priešingai nei teigia apeliantas, neturėjo jokio pagrindo minėto klausimo išskirti į atskirą bylą.Apelianto teigimu jo veiksmai negalėjo būti pripažinti kaip nusikalstami ir dėl to, kad nukentėjusiajam A. Š. dėl jo veiksmų nebuvo sukeltas skausmas. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš byloje esančio vaizdo įrašo aiškiai matyti suduotas smūgis A. Š.. Tą patvirtino byloje apklausti liudytojai, matę tiek patį smūgį metaliniu vamzdžiu (liudytojai L. B., E. Ž.), tiek vėliau suteikę medicininę pagalbą A. Š.. Iš liudytojų R. K. ir K. B. parodymų matyti, kad po suduoto smūgio A. Š. ranka buvo aiškiai sužalota: „bėgo kraujas“ <...>, „ranka buvo sužeista“ (liudytojo R. K. parodymai (t. 2 b. l. 61)); „ranką užrišome, nes ji buvo prakirsta. <...> Bėgo kraujas.“ (liudytojos K. B. parodymai (t.2 b. l. 63)). Esant tokioms aplinkybėms teiginiai, kad nukentėjusiajam negalėjo būti sukeltas fizinis skausmas sudavus metaliniu vamzdžiu atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys objektyviai tikrovei. Teismas pastebi, kad tokie V. P. veiksmai ir jais padaryti sužalojimai yra aiškiai pavojingesni, nei A. Š. veiksmai konflikto pradžioje. Kaip minėta, liudytojas E. Ž. A. Š. suduotą smūgį vadino „stuktelėjimu petimi“ (t. 2 b. l. 62), kuris nesukėlė jokios apčiuopiamos žalos, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl skirtingo A. Š. ir V. P. suduotų smūgių vertinimo BK 140 straipsnio prasme nėra prieštaringos ir apeliacinės instancijos teismas su tuo visiškai sutinka.Esant jau minėtiems duomenims apie A. Š. padarytus rankos sužalojimus, teismas nemato pagrindo abejoti byloje esančios specialisto išvados Nr. G 297/13 (14) pagrįstumu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai nei buvo teigiama apeliacinio proceso metu, A. Š. tyrimas atliktas ne paties nukentėjusiojo iniciatyva, o pagal Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato tyrėjo R. L. užduotį (t. 1 b.l. 35). Be to, kad specialisto tyrimas atliktas ir specialisto išvada pateikta pagal minėtą užduotį yra nurodyta ir pačioje specialisto išvadoje (specialisto išvados 4 punktas (t.1 b.l. 36)). Aplinkybė, kad A. Š. atvyko pas teismo medicinos specialistą be asmens dokumento, nepaneigia fakto, kad specialistas tyrė būtent šį asmenį (užduotis atlikti A. Š. kūno tyrimą buvo surašyta įvykio dieną, t. y. 2013 m. spalio 15 d.; specialisto išvada surašyta tą pačią dieną, 13 val.; tiriamasis patikslino specialistui sužalojimo mechanizmą; faktiniai kūno sužalojimai atitiko tuos, kuriuos nurodė liudytojai R. K., K. B.). Taigi teismui nekyla abejonių dėl specialisto išvadoje nurodytų duomenų patikimumo, juos patvirtina kiti surinkti duomenys (paties nukentėjusiojo ir liudytojų R. K. bei K. B. parodymai), todėl minėta specialisto išvada galėjo būti pripažinta įrodymu ir ja buvo galima remtis priimant skundžiamą teismo nuosprendį. Kita vertus, fizinio skausmo sukėlimo faktas, kaip jau minėta, byloje akivaizdus ir iš kitų byloje surinktų ir jau aptartų įrodymų. Apelianto teiginiai, kad pagal minėtą specialisto išvadą A. Š. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti 1 paros laikotarpyje iki jo apžiūros, t. y. anksčiau nei įvyko tiriamas konfliktas, atmestini. Tokia išvados formuluotė reiškia, kad sužalojimai A. Š. negalėjo būti padaryti anksčiau nei vieną parą iki jo apžiūros, bet galėjo būti padaryti užduotyje atlikti tyrimą nurodytu bei nukentėjusiojo patikslintu metu ir būdu (specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas metaliniu strypu, t. y. taip kaip nurodė nukentėjusysis). Vertinant šią išvada su byloje surinktais kitais įrodymais apie A. Š. sužalojimo faktą ir laiką, teismui nekyla abejonių dėl to, kad konstatuoti sužalojimai padaryti pirmosios instancijos teismo nustatytu būdu. Jau aptartų A. Š. sužalojimų vertinimo kontekste, teismas atmeta ir apelianto teiginius dėl liudytojų R. K. ir K. B. šališkumo bei veikimo pagal susitarimą su A. Š. pagal bendrą jų keršto planą. Kritikuodamas šių liudytojų parodymus ir analizuodamas byloje esantį vaizdo įrašą, apeliantas nurodo, kad šie negalėjo suspėti subintuoti nukentėjusiojo rankos per 35 sekundes. Kolegijos įsitikinimu, vaizdo įrašas tokių apelianto teiginių nepatvirtina ir jame, apeliaciniame skundu nurodytu momentu, nėra užfiksuota nukentėjusiojo apibintuota ranka. A. Š. parodymai sutampa su minėtų liudytojų parodymais ir vieni kitus papildo, visų jų parodymai atitinka loginę įvykių seką ir objektyviai nustatytas aplinkybes. Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. nuteisimo pagal BK 140 straipsnį ir A. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą papurškus dujas į V. P. akis esant būtinajai ginčiai yra teisėtos ir pagrįstos. Apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir dėl A. Š. turto – striukės ir laikrodžio sugadinimo konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes tyrė itin išsamiai ir byloje surinkti duomenys patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje tiek dėl striukės, tiek dėl laikrodžio sugadinimo faktų:Bylos nagrinėjimo metu A. Š. nuosekliai teigė, kad dėl suduoto smūgio su metaliniu vamzdžiu buvo sudaužytas ant kairės rankos riešo jo segėtas laikrodis ir keliose vietose buvo suplėšyta vilkėta odinė striukė. Liudytojas R. K. teigė, jog po konflikto matė A. Š., kurio vilkėta striukė ties alkūne buvo suplėšyta, o iš rankos bėgo kraujas. Liudytoja K. B. teigė, kad A. Š. vilkėjo rudos spalvos odinę striukę, kuri buvo suplėšyta. Liudytojas S. L. tuojau pat po konflikto taip pat matė sužalotą A. Š. ir jo dėvimą suplėšytą striukę. Suplėšytą A. Š. striukę jo apklausos metu, t. y. 2013 spalio 15d., 11⁵⁰ val., matė ir policijos pareigūnas liudytojas R. L.. Teisme šis liudytojas nurodė, kad gavus pranešimą apie tiriamą konfliktą, jis formino kitą įvykį ir prašė nukentėjusiojo palaukti, kol atvažiuos iš kito įvykio vietos. Po A. Š. apklausos, nors ir matė sugadintą striukę bei laikrodį, šių daiktų jis nepaėmė. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio daiktų pateikimo protokolo minėti daiktai buvo paimti sekančią dieną po įvykio. Iš daiktų apžiūros protokolo ir jo priedų, t.y. fotonuotraukų, aiškiai matyti odinėje striukėje esančių įplyšimų vietos (t. 1 b. l. 28-30). A. Š. nurodė, kad įvykio dieną vilkėtą rudos spalvos odinę striukę siuvosi UAB „R“ ir pateikė jos įsigijimo dokumentus - PVM sąskaitą faktūrą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu šios aplinkybės buvo tiriamos itin detaliai. Striukę pardavusios įmonės atstovė, liudytoja V. B., patvirtino, kad minėta striukė įsigyta įmonėje UAB „R“. Pastaroji detaliai paaiškino kokie dokumentai yra išrašomi įsigyjant prekes jų įmonėje ir kaip tai atsispindi apskaitoje. Kolegijos įsitikinimu to visiškai pakanka išvadai tiek apie striukės įsigijimo faktą, tiek išvadoms apie jos vertę. Apelianto argumentai, susiję su Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo taisyklių pažeidimais ir kvito Nr. 1229 pripažinimo neteisėtu, yra atmestini, nes apelianto nurodomi kasos kvito rekvizitai yra būtini asmeniui išduodamame kasos aparato kvite, o byloje yra pateiktas ir ginčijamas ne asmeniui išduodamas, o kasos inkasacijos, t. y. pinigų išėmimo iš kasos aparato kvitas, liudijantis, kad ši suma įmonėje buvo gauta ir išimta iš kasos aparato prieš juos įnešant į centrinę įmonės kasą. Be to, liudytoja V. B. teisme teigė, kad gali posėdžio metu paskambinti į įmonę ir paprašyti pateikti saugomą kasos kvitų kontrolinę juostą, tačiau nuteistojo advokatas nurodė, kad vertinimui pakaks byloje jau pateiktų duomenų (t.2 b. l. 105). Apeliacinės instancijos teismas tam visiškai pritaria. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir A. Š. nurodyto laikrodžio sugadinimo faktą. Šioje dalyje liudytojų parodymai nebuvo tiek detalūs ir pastarieji negalėjo tiksliai nurodyti ar A. Š. konflikto su V. P. metu buvo užsidėjęs laikrodį, tačiau teismui tokie liudytojų parodymai yra suprantami ir paaiškinami atsižvelgiant į nedidelį rankinio laikrodžio dydį, striukės dėvėjimo faktą, kuri galėjo uždengti ant rankos esantį laikrodį. Šioje dalyje teismas atkreipia dėmesį į anksčiau jau aptartus liudytojo R. L. parodymus, iš kurių matyti, kad tuojau pat po įvykio policijos pareigūnui A. Š. rodė sudaužytą laikrodį. Liudytojas R. K. teigė, jog tiksliai nepamena ar A. Š. buvo konflikto dieną su laikrodžiu, bet pastebėjo, kad paprastai jis visada būdavo su laikrodžiu. Šias aplinkybes neabejotinai patvirtina byloje pateikti sugadinto laikrodžio įsigijimo dokumentai. Apelianto keliamos abejonės dėl šio laikrodžio tapatumo, esant prieštaravimams dėl jo pavadinimo daiktų pateikimo protokole („Boss“) ir nuosprendyje („Hugo Boss“) yra neesminės ir teismui abejonių nekelia (policijos pareigūnams perduotas laikrodis buvo atiduotas su jo įsigijimo dokumentų kopijomis, kuriose aiškiai nurodyta, kad tai laikrodis, kurio pavadinimas „Hugo Boss“). Visa tai, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad minėtą laikrodį privatus kaltintojas A. Š. konflikto metu iš tiesų segėjo, o kitos apelianto keliamos prielaidos ir klausimai, kodėl laikrodis buvo būtent ant kairės rankos, kodėl to nepatvirtino visi liudytojai, jau minėtų įrodymų kontekste, nėra esminės. Apelianto keliamos abejonės dėl minėtos striukės ir laikrodžio kaip daiktinių įrodymų leistinumo taip pat atmestinos. Šie daiktai nepaisant neesminių jų aprašymo netikslumų nekelia abejonių visų byloje surinktų duomenų visumos kontekste, tad byloje pagrįstai apžiūrėti ir vertinti kaip daiktiniai įrodymai. Tokio jų vertinimo nepaneigia ir apelianto teiginiai, jog šie daiktiniai įrodymai turėjo netekti įrodomosios galios po 2014 m. balandžio 7d. priimto prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi šiame nutarime nurodyti daiktai, nukentėjusiajam inicijavus privataus kaltinimo bylą išliko, teismo buvo išreikalauti atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 4 d. posėdyje išsakytą proceso dalyvių poziciją (t. 2 b. l. 14, 17, 30) ir buvo tinkamai, rungtyniškame teismo procese, dalyvaujant tiek apeliantui, tiek A. Š. bei jų gynėjams, apžiūrėti ir įvertinti (t. 2 b. l. 138), todėl galėjo būti pripažinti įrodymais tol, kol jie egzistavo.Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnį yra teisėtos ir pagrįstos.

Dėl apelianto nurodomų kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes ir pasisakyti dėl byloje proceso dalyvių keliamų argumentų, tačiau tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pateikti savo sprendimų motyvus negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kartais gali pakakti ir itin glaustos motyvacijos. Išsami motyvacija yra nebūtina, kai atsakoma į argumentus, kurie yra akivaizdžiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių, atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste. Šioje byloje, atsižvelgiant į proceso dalyvių ir apelianto itin smulkmeniškai ir įvairiose proceso stadijose tiek žodžiu, tiek raštu keltus argumentus dėl atskirų klausimų, analizuotos pakankamai atidžiai ir išsamiai. Teismas, atsižvelgiant į šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime jau išsakytus argumentus, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apelianto teiginiai, kad teismas įrodymus vertino neobjektyviai ir preziumuodamas apelianto kaltę bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, BPK reikalavimus ir baudžiamojo proceso principus, nepasitvirtino. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad byloje nebuvo atsakyta į apelianto baigiamosios kalbos papildyme nurodytus argumentus. Šiame prašyme kaltinamasis iš esmės dėstė tuos pačius ir byloje jau anksčiau ne kartą nurodytus, bet įvairiais aspektais papildomus argumentus, todėl teismas į juos galėjo atsakyti surašydamas nuoseklų baigiamąjį teismo aktą ir išdėstydamas bendrus ir esminius argumentus į V. P. poziciją. Pastebėtina, kad BPK 293 straipsnio nuostatos nenumato galimybės papildyti pasakytą baigiamąją kalbą, po to, kai ji jau buvo pasakyta ir teismas klauso kaltinamojo paskutinį žodį. Nepaisant to šioje byloje, teismas nebuvo formalus, kaltinamojo prašymą priėmė ir vertino jį visos bylos medžiagos kontekste kaip kaltinamojo poziciją, kurią jis nurodė ir paskutinio žodžio metu.Apelianto įsitikinimu teismo nuosprendis neteisėtas ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 416 straipsnio nuostatas, nenutraukė baudžiamosios bylos nukentėjusiajam atsisakius kaltinimo, nes privatus kaltintojas A. Š. neatvyko į 2015 m. spalio 2 d. teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties. Iš bylos medžiagos matyti, kad privatus kaltintojas A. Š. iki nurodyto posėdžio dalyvavo net devyniuose teismo posėdžiuose (2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. spalio 1 ir 22 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 11 d., 2015 m. sausio 9 ir 28 d., 2015 m. birželio 1d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d.). Iki 2015 m. spalio 2 d. posėdžio buvo baigtas įrodymų tyrimas ir išsakytos visų proceso dalyvių baigiamosios kalbos. Pagal BPK 416 straipsnio 1 dalį privatus kaltintojas turi teisę atsisakyti kaltinimo iki baigiamųjų kalbų pabaigos. Ši proceso stadija, kaip jau minėta buvo pasibaigus (t. 2 b. l. 140). BPK 416 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl kaltinimo atsisakymo neatvykus privačiam kaltintojui, gali būti taikomos tik jas aiškinant sistemiškai, kartu su BPK 416 straipsnio nuostatomis, be to, tik aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavus, jog kaltinamojo neatvykimo priežastys nėra svarbios. Šiuo atveju, baigiamosios kalbos buvo pabaigtos, kaltinamojo neatvykimo priežastis nebuvo aiški, be to, privatus kaltintojas A. Š. buvo ne tik privatus kaltintojas, bet ir kaltinamasis, todėl bylos procesas pagal BPK 416 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacine tvarka peržiūrėjusi skundžiamą teismo nuosprendį, neįžvelgė ir jokių kitų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis visiškai pagrįstai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskyrė bausmę, kuri nėra numatyta minėto straipsnio sankcijoje. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalies sankciją ši nusikalstama veika baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė 20 MGL dydžio baudą ir teismo nuosprendyje nurodė iš esmės tokius šio sprendimo argumentus: V. P. laikytinas teisiamu pirmą kartą ir nors nusikaltimu padaryta žala nėra atlyginta, tačiau atsižvelgiant į BK numatytų bausmių paskirtį ir pagrindus, siekiant užtikrinti bausmės efektyvumą, V. P. gali būti perauklėtas ir neizoliavus jo nuo visuomenės, tokiu būdu V. P. kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui už abu nusikaltimus skirtinos sankcijose numatytos alternatyvios, su laisvės atėmimo bausme nesusijusios bausmių rūšys – baudos, nes materialinis nubaudimas turėtų padaryti teigiamą įtaką kaltininko elgesiui. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apelianto argumentais, kad apeliacinio proceso metu apelianto teisinė padėtis negali būti pabloginta labiau nei to prašoma apeliaciniame skunde ir šios pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės peržiūrėti nemato pagrindo. Kita vertus, apeliacinio skundo ribose vertinant paskirtos bausmės sušvelninimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymą iš esmės įtakojo ir paties nukentėjusiojo elgesys, tačiau apeliantas bylos nagrinėjimo metu nerodė jokios atgailos dėl savo veiksmų ir iš esmės nevertina savo veiksmų pavojingumo. Atsižvelgiant į visa tai, pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagal atskiras veikas, taip pat subendrinta galutinė bausmė, BK 54 straipsnio 3 dalies prasme yra teisinga, dar labiau jų švelninti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra teisėtos ir pagrįstos, kolegija nemato pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvadų ir dėl A. Š. priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde šioje dalyje pateikiami tik bendri argumentai neigiant nusikalstamos veikos padarymą, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakoma. Atitinkamai atmetus V. P. apeliacinį skundą dėl A. Š. nuteisimo, teismo nuosprendis nekeičiamas ir dėl V. P. pareikšto civilinio ieškinio. Apeliantas ginčija teismo nuosprendį dėl proceso išlaidų priteisimo, nurodydamas, kad byloje nėra tinkamos A. Š. atstovavimo sutarties. Šiuo aspektu kolegija pastebi, kad A. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos atstovavo advokatas V. K.. Atstovavimo sutartis dėl A. Š. pavedimo advokatui V. K. atstovauti jį santykiuose prieš V. P. pradėtame ikiteisminiame tyrime pasirašyta netrukus po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2013 m. spalio 31 d. (t. 1 b. l. 39). Šios sutarties pagrindu advokatas pateikė į bylą advokato orderį (t. 1 b. l. 37). Vėliau, ikiteisminį tyrimą nutraukus ir inicijavus privataus kaltinimo bylą, tas pats advokatas ir toliau atstovavo A. Š. pirmosios instancijos teisme, atitinkamai pateikdamas naują advokato orderį dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme. Viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, advokatas V. K. atstovavo A. Š. interesus ir visuose teismo posėdžiuose, išskyrus neįvykusį 2015 m. spalio 2d., kartu su advokatu V. K. dalyvavo pats A. Š., taip patvirtindamas savo pavedimo advokatui tikrumą ir realumą. Pirmosios instancijos teismas leido šiam advokatui atstovauti A. Š. interesus, tad argumentai dėl atstovavimo sutarties nebuvimo prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Taigi advokato orderio pateikimas, esant aiškiai ir tiesiogiai išreikštai atstovaujamojo valiai dėl konkretaus advokato paslaugų teismo posėdyje yra visiškai pakankamas. Be to, apeliantas teigia, kad A. Š. priteista pernelyg didelė – 795, 09 eurų – suma proceso išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Apelianto teigimu, A. Š. ieškinys patenkintas iš dalies, todėl ir proceso išlaidos turėjo būti mažinamos proporcingai. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. Š. priteisė proceso išlaidas advokato pagalbai atlyginti įvertinęs proceso trukmę, didelį skaičių teismo posėdžių, atstovavimo apimtis keičiantis reikalavimams. Kolegija pastebi, kad jau pirmuosiuose teismo posėdžiuose A. Š. ir jo atstovas išreiškė sutikimą taikytis, reikalaudami atlyginti žalą ir atsiprašyti (t. 2 b. l. 14). Taigi, proceso išlaidos, susitaikymo atveju būtų ženkliai mažesnės. A. Š. interesų gynybos apimtį ir trukmę sąlygojo ir apelianto gynyba, reiškiami prašymai bei reikalavimai. Daugiausiai klausimų kėlusius A. Š. reikalavimus teismas iš esmės pripažino pagrįstais ir sumažino tik priteisiamos neturtinės žalos dydį, kas teisme didelių ginčų nekėlė. Tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismo priteistos proceso išlaidos yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelės. Atkreiptinas dėmesys, kad A. Š. šioje byloje buvo ne tik privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, jis apelianto iniciatyva buvo ir kaltinamasis, todėl A. Š. patirtos proceso išlaidos atlygintinos ir BPK 105 straipsnio 6 dalies prasme. Apeliantas apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ne tik savo, bet ir A. Š. atžvilgiu, prašydamas priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Tai sąlygojo tolesnius A. Š. ir jo gynėjo advokato V. K. santykius bylos nagrinėjimo apeliacinio proceso metu. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama dviejuose teismo posėdžiuose, A. Š. gynėjas efektyviai gynė atstovaujamojo interesus, pateikdamas išsamius ir konstruktyvius argumentus dėl byloje pateikto apeliacinio skundo. Pagal teismui pateiktą 2016 m. vasario 26 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) A. Š. išlaidos advokato paslaugoms apeliacinio proceso metu sudarė 250 eurų. Ši suma yra proporcinga suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelė.Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016). Įvertinus tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas šioje byloje yra atmestinas, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalies ir 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, A. Š. patirtos proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. P. A. Š. 250 eurų proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.