- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 2-1168/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00668-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Dinalas“, R. L.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-522-372/2014, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012 pradėtoje pagal A. J. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių atlyginimo, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Dinalas“, R. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas A. J. 2011 m. lapkričio 21 d. pateikė ieškinį atsakovui bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2009 m. kovo 13 d. A. J. individualios įmonės ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. 2; 2) sugrąžinti teisę naudotis/valdyti pastatu su priklausiniais, esančiu (duomenys neskelbtini); 3) nutraukti 2010 m. gruodžio 1 d. sudarytą sandorį dėl turto nuomos Nr. 17, bei 2011 m. sausio 5 d. įmonės turto valdymo pagal ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1 su UAB „Dinalas“ ir pripažinti jį negaliojančiu nuo jo sudarymo ir prisiteisti gautas neteisėtas pajamas, kurių dydį nustatys teismas gavęs FNTT išvadą; 4) sugrąžinti A. J. teisę nekilnojamą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), valdyti/naudoti, išnuomoti/subnuomoti esantiems nuomininkams, bei gautas pajamas už nuomą proporcingai, paskirstyti atsiskaitymams pagal procentus kas mėnesį, pervedant pajamas kreditoriams ir bankroto administratoriui, nurodyta tvarka.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio turto perdavimo aktas Nr. 2, kuriuo A. J. individualios įmonės savininkas A. J. perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui įmonės savininkui nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra suklastotas, todėl bankroto administratorius nuomos sutarties Nr. 17 ir turto perdavimo akto Nr. 1 su UAB „Dinalas“ neturėjo teisės sudaryti. Nurodė, kad pasitvirtinus faktui apie tai, jog dokumentai, suteikiantys teisę bankroto administratoriui savo nuožiūra valdyti turtą yra suklastoti, tai neabejotinai patvirtintų, jog tokie sutartiniai teisiniai santykiai prieštarauja įstatyme įtvirtintoms nuostatoms.
Pagal šį ieškinį Šiaulių apygardos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-1377-267/2011 (2012 metų bylos Nr. 2-504-267/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog įvertinus įrodymų visumą bei bylos šalių elgesį ir pareiškimus nuo ginčijamo 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio turto perdavimo akto Nr. 2 pasirašymo dienos, teismui nekyla abejonių dėl minėto akto tikrumo. Ieškovas sprendimo neginčijo ir jis 2012 m. birželio 19 d. įsiteisėjo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012.
Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012 buvo išnagrinėtas bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinys atsakovei UAB „Jurgučio baldai“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir skolos bei delspinigių priteisimo. Ieškinys buvo patenkintas iš dalies: iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ ieškovei bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei priteista skola ir palūkanos, o likusioje dalyje ieškinio reikalavimai, susiję su prašymu iškeldinti atsakovą iš nuomojamų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), buvo atmesti. Teismas tenkindamas ieškinio reikalavimus pažymėjo, jog atsakovo atsikirtimai į ieškinį, kuriais teigiama, jog ieškovas neturi nuosavybės teisių į ginčo pastatą, nes jos priklauso ne A. J. individualiai įmonei, o A. J., kuris niekada šių patalpų neperdavė įmonei, paneigti įsiteisėjusiu 2011 m. vasario 7 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013 pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)2009 m. kovo 5 d. nuomos sutartį ir 2010 m. gegužės 10 d. šios sutarties priedą, sudarytus tarp bankrutuojančios A. J. individualios įmonės ir UAB „Jurgio baldai“. Šia nutartimi panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012 dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir ieškovui bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ priteistas nuomos mokestis, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos ir priimtas naujas sprendimas – šioje dalyje ieškinys atmestas.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011 nustatytas aplinkybes sprendė, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas yra A. J. ir šio turto individualios įmonės nuosavybėn jis neperleido.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad minėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir jame konstatuotų aplinkybių pagrindu jis turi teisę reikalauti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-504-267/2012.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai prašė proceso neatnaujinti. Nurodė, kad pareiškėjas prašyme nėra nurodęs nė vieno iš proceso atnaujinimo pagrindų, kai tuo tarpu tai imperatyviai įtvirtinta CPK 369 straipsnyje. Šis prašymas yra ne tik nenurodytas, bet ir apskritai neegzistuoja. Jis grindžiamas visai kitoje civilinėje byloje priimtu sprendimu. Be to, atsakovo atstovai nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašymą motyvuoja Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, tačiau jis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartimi panaikintas, paliekant galioti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą dėl to, kad apeliacinėje instancijoje buvo panaikintas kaip neteisėtas ar nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. J. prašo: Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti; atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2009 m. kovo 13 d. A. J. individualios įmonės ilgalaikio turto perdavimo aktą Nr. 2; sugrąžinti teisę naudotis asmenine nuosavybe A. J. (pastatu parduotuve, esančia adresu (duomenys neskelbtini); Sudarytą 2010 m. gruodžio 1 d. sandorį dėl turto nuomos Nr. B17, bei 2011 m. sausio 5 d. A. J. IĮ turto perdavimo valdyti pagal perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1 su UAB „Dinalas“ nutraukti ir pripažinti jį negaliojančiu nuo jo sudarymo pradžios ir priteisti gautas neteisėtas pajamas iš neteisėto praturtėjimo iš svetimo turto nuomos.
Atskiruoju skundu teigiama, jog teismas neįvertino pareiškėjo nuosavybės teisių į ginčo patalpas bei neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu nurodytas aplinkybes dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių.
Šalies argumentai
Atsakovas bankrutavusi A. J. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ su A. J. atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas ir skirti A. J. 20 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios sumos skiriant atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu įvertintas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2007). Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-108/2009). Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008).
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikiamas prašymas atnaujinti procesą, susijęs su siekiu atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje buvo netenkintas jo prašymas pripažinti 2009 m. kovo 13 d. turto perdavimo priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo jis kaip įmonės savininkas perleido ginčo objektu esančias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), A. J. individualiai įmonei, negaliojančiu dėl suklastojimo. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012 nagrinėdamas šį A. J. prašymą, be kitų įrodymų, patvirtinančių faktą, jog A. J. perdavė individualiai įmonei ginčo patalpas, rėmėsi ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, kaip prejudicinę galią turinčiu įrodymu. Nurodytoje byloje teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu konstatavo, jog 2009 m. kovo 13 d. turto perdavimo priėmimo – perdavimo aktas yra nenuginčytas ir galioja, todėl bylą pagal A. J. ieškinį nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012, jį atmetė.
Pažymėtina, jog minėtu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, kaip turinčiu prejudicinę galią rėmėsi ir civilinę bylą pagal bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012 nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas. Teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, konstatuota, jog 2009 m. kovo 13 d. turto perdavimo priėmimo – perdavimo aktas yra nenuginčytas ir galioja, todėl ieškinio reikalavimai dėl nuomos mokesčio priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012 buvo tenkinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013 įvertinęs Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012, teisėtumą ir pagrįstumą, jo dalį, kuria iš UAB „Jurgio baldai“ ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės naudai priteista skola ir palūkanos už nuomą, panaikino ir priėmė naują sprendimą šioje dalyje, kuriuo pripažino patalpų numos sutartį tarp bankrutavusios A. J. individualios įmonės ir UAB „Jurgio baldai“. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011 nustatytas aplinkybes sprendė, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas yra A. J. ir šio turto perdavimas individualios įmonės nuosavybėn neįrodytas, todėl A. J. individuali įmonė neturėjo teisės išnuomoti patalpų kitiems asmenims.
Susipažinęs su Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013, konstatuotomis aplinkybes dėl ginčo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012, kurioje jo prašymas pripažinti 2009 m. kovo 13 d. turto priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo jis kaip įmonės savininkas perleido ginčo objektu esančias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), A. J. individualiai įmonei, kaip suklastotą, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas.
Įvertinęs aplinkybes, iš kurių pareiškėjas kildina reikalavimus ir kuriais grindžia savo reikalavimą dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog prašymas atnaujinti procesą keliamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Nors teismui teikiamame procesiniame dokumente būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad jis nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo. Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Todėl pirmosios instancijos teismui remiantis jam suteiktomis teisėmis sprendus, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punktu, o apeliantui šių teismo išvadų neginčijant, apeliacinės instancijos teismui kitų CPK 366 straipsnyje išvardintų pagrindų procesui atnaujinti neįžvelgiant, vertindamas ginčijamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą taip pat vadovaujasi pirmosios instancijos teismo atlikta ginčo teisine kvalifikacija.
CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Taigi pagal šiame punkte nustatytą pagrindą gali būti atnaujinta byla, jeigu buvo panaikinti atitinkami teismų dokumentai ar valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) yra privalomas ir įgyja res judicata galią, t. y. šalys neturi įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitose bylose (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismo sprendimuose dėl pripažinimo nustatomi prejudiciniai faktai, sukeliantys teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Dėl to panaikinus kaip neteisėtą ar nepagrįstą teismo sprendimą ar nuosprendį, kurio nustatytais faktais buvo remiamasi kitoje civilinėje byloje, yra pagrindas prašyti bylos proceso atnaujinimo ir peržiūrėti tokio teismo sprendimo (nuosprendžio) pagrindu teismo padarytas išvadas.
Bylą nagrinėjantis teismas visų pirma atkreipia pareiškėjo dėmesį, jog galimybė CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012 kiltų tuomet – jei būtų panaikintas teismo sprendimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą būtent šioje byloje. Šiuo atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012, kaip prejudicinę reikšmę turinčiu įrodymu rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, kuris yra nepakeistas ir galiojantis. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013 buvo panaikintas ne Šiaulių apygardos 2011 m. vasario 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, kuriuo priimant sprendimą rėmėsi Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012, o Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-219-267/2012, dalis. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013 priimtos išvados neturi teisinės reikšmės civilinės bylos Nr. 2-504-267/2012 atnaujinimui. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2013, pareiškėjo teigimu, sudarantis pagrindą persvarstyti Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2011 priimtas išvadas, yra panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2014.
Aptarta situacija patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog šiuo atveju pareiškėjo dėstomos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti proceso įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-504-267/2012. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašė apeliantui A. J. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą. Atsakovas prašymą motyvavo tuo, jog A. J. sistemingai ir nepagrįsti skundžia bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimų nutarimus, teikia įstatymo reikalavimus neatitinkančius ir nepagrįstus procesinius dokumentus.
Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai, kad apelianto skundas nėra pagrįstas ir motyvuotas, negali būti pagrindu pripažinti, jog jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą. Juolab, kad negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje dalyvaujančio asmens įstatymo reikalavimų neatitinkančio procesinio dokumento pateikimas, nes teismui jį priėmus ir vertinant, laikoma jog procesinis dokumentas atitinka įstatymus jam keliamus reikalavimus. Be to, aplinkybės, jog A. J. teikia skundus kitose su atsakovu susijusiose byloje ar skundžia atsakovo veiksmus, nesudaro pagrindo taikyti teismo nuobaudas šioje civilinėje byloje. Apeliantas šiuo atveju, pateikdamas atskirąjį skundą realizavo savo teisę į teisminę gynybą bei įgyvendino teisę būti išklausytam apeliacinės instancijos teisme, todėl atsiliepime pareikštas prašymas dėl baudos apeliantui skyrimo netenkinamas (CPK 95 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.