- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-13
- Bylos Nr.
- e2S-1539-864/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06858-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Fininbox“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kredito unijos „Taupa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo kredito unijos „Taupa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fininbox“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kredito unija (toliau – KU) „Taupa“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Fininbox“ ir prašo: 1) uždrausti atsakovei sunaikinti jos turimus duomenis, kurie buvo gauti ir (ar) sukurti teikiant paslaugas ieškovei pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. FIN20220504/FIN32; 2) įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei atsakovės gautus ir turimus (asmens) duomenis, kurie buvo gauti ir (ar) sukurti teikiant paslaugas ieškovei pagal Sutartį priimtinu ieškovei formatu, t. y. SQL arba CSV formatu (ne koduotus).
2. Prevencinio ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo sprendimo: 1) uždrausti atsakovei sunaikinti ir / ar padaryti neįmanomais susipažinti (asmens) duomenis, kuriuos atsakovė yra gavusi ar jie buvo sukurti iš KU „Taupa“ ir / ar ieškovės klientų vykdant sutartį; 2) įpareigoti atsakovę perduoti saugoti jos turimus duomenis (SQL arba CSV formatu, ne koduotus), kuriuos atsakovė yra gavusi iš ieškovės ir / ar ieškovės klientų. Saugoti perduoti duomenis Vilniaus miesto apylinkės teismui per ieškovės pasirinktą antstolį.
3. Prašymas grindžiamas aplinkybėmis, kad ieškovė ir atsakovė 2022 m. gegužės 4 d. sudarė sutartį dėl bankininkystės paslaugų teikimo SaaS būdu. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties galiojimo ir atsiskaitymo tvarkos, t. y. sutarties šalys nesutinka dėl sutarties nutraukimo momento – ieškovė teigia, kad nuo 2023 m. balandžio 1 d., atsakovė – kad nuo 2023 m. balandžio 25 d.; ieškovė 2023 m. balandžio 13 d. kreipėsi į atsakovę dėl duomenų grąžinimo ir duomenų subjektų teisių įgyvendinimo ir paprašė grąžinti tvarkomus klientų duomenis. Tačiau atsakovė kreipėsi į Lietuvos banką nurodydama, kad ieškovei nepadengus susidariusio įsiskolinimo, bus panaikinti visi ieškovės duomenys, kuriuos sutarties pagrindu saugo atsakovė (vartotojų prieigos, istoriniai galutinių klientų duomenys, AML patikrų rezultatai, internetinio banko prisijungimų istoriniai žurnalai, kitų įvykių duomenys). Kadangi atsakovė nenori geruoju spręsti susidariusios padėties, tačiau žada ištrinti ieškovės klientų duomenis, ieškovė prašo uždrausti atsakovei sunaikinti tvarkomus ieškovės ir jos klientų duomenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 15 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2022 m. gegužės 4 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. FIN20220504/FIN32 dėl bankininkystės paslaugų teikimo SaaS būdu. Nurodoma, kad ieškovė, kaip ir kitos Lietuvoje veikiančios kredito įstaigos, naudojasi trečiųjų šalių pagrindinės bankinės programinės įrangos talpinimo paslaugomis, vadinamu SaaS modeliu. Kaip teigiama ieškinyje, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutarties nutraukimo datos (ieškovė teigia, kad nuo 2023 m. balandžio 1 d., atsakovė – kad nuo 2023 m. balandžio 25 d.) ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Ieškovė 2023 m. balandžio 13 d. kreipėsi į atsakovę dėl duomenų grąžinimo, tuo tarpu atsakovė 2023 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 2023-0414-01, adresuotame Lietuvos bankui ir ieškovei, nurodė, kad ieškovė yra neatsiskaičiusi su atsakove pagal 2022 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (apmokėjimo terminas 2023 m. sausio 10 d.), pagal 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (apmokėjimo terminas 2023 m. vasario 8 d.), pagal 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą (apmokėjimo terminas 2023 m. kovo 8 d.); dėl to, vadovaujantis sutarties 17.1.1 punktu, paslaugų teikimas ieškovei nuo 2023 m. kovo 21 d. iš dalies yra sustabdytas, tačiau sistema yra toliau aktyvi ir palaikoma, taip pat yra saugomi istoriniai duomenys; pranešama, kad nepadengus susidariusio įsiskolinimo bus panaikinti visi ieškovės duomenys, kuriuos sutarties pagrindu saugo atsakovė (vartotojų prieigos, istoriniai galutinių klientų duomenys, AML patikrų rezultatai, internetinio banko prisijungimų istoriniai žurnalai, kitų įvykių duomenys).
6. Nutartyje nurodoma, kad iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė laiko, jog neteisėtus veiksmus pagal ieškovės išdėstytą poziciją atlieka atsakovė ir šie neteisėti atsakovės veiksmai (duomenų sunaikinimas) gali lemti žalą ieškovei ateityje. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, jog duomenys, iš kurių teismas šioje proceso stadijoje galėtų spręsti, kad toks pagrindas, jog atsakovė veikia nesąžiningai, nepateikti, o pateiktų duomenų visuma taip pat nesudaro pagrindo tokiai išvadai. Anot teismo, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip, todėl pareiga bent tikėtinai pagrįsti atsakovės nesąžiningumą patvirtinančias aplinkybes tenka ieškovei, prašančiai atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Teismo vertinimu, vien atsakovės rašte išdėstytas paaiškinimas Lietuvos bankui, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti esant atsakovės nesąžiningumą, be to, atsakovė tame pačiame rašte Lietuvos bankui, kuriuo remiasi ieškovė, yra patikinusi, kad nors iš dalies paslaugų teikimas ieškovei yra sustabdytas, tačiau sistema ir toliau aktyviai palaikoma, saugomi istoriniai duomenys. Iš ieškinio turinio pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas ne tik dėl sutarties nutraukimo dienos, bet ir dėl abiejų šalių tinkamo įsipareigojimų (ne)vykdymo pagal sutartį. Teismas pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje sutarties analizė neatliktina, tuo tarpu šalių tarpusavio nesutarimai ir kilęs tarpusavio ginčas, savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Be to, pagal atsakovės rašto Lietuvos bankui datą ir ieškovės kreipimosi į teismą metu nėra suėjęs 90 dienų terminas, per kuriuos atsakovė turėtų grąžinti ieškovei duomenis, todėl daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovė neteisėtai atsisako grąžinti ieškovei duomenis ir sieks juos sunaikinti, negalima.
7. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo tai, kad ieškovė taip pat prašo uždrausti atsakovei padaryti neįmanomais susipažinti (asmens) duomenis, kuriuos atsakovė yra gavusi Sutarties pagrindu, tačiau jokių argumentų, motyvų šiam reikalavimui pagrįsti, duomenų galimai grėsmei įvertinti neteikia. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, kuriam ieškovė prašo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones perduoti saugoti atsakovės turimus ieškovės ir ieškovės klientų bankininkystės duomenis pagal Sutartį SQL arba CSV formatu, ne koduotus, t. y. vykdyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra tinkamas duomenų saugojimo subjektas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė KU „Taupa“ (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodo, kad:
8.1. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškinys grindžiamas ne tik sutartinėmis nuostatomis, kurios numato pareigą atsakovei per atitinkamą laikotarpį grąžinti duomenis, tačiau ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, toliau – BDAR) 28 straipsnio 3 dalies g papunktyje numatyta pareiga atsakovei grąžinti duomenis. Pažymi, kad atsakovė tokią pareigą turi ne tik pagal sutartį, tačiau ir pagal BDAR, todėl net ir neegzistuojant sutarčiai, atsakovė privalėtų grąžinti ieškovei ir jos klientams asmens duomenis. Todėl ieškovės (ne)tinkamas sutarties vykdymas neturi įtakos atsakovės įstatyminėms pareigoms vykdyti savo, kaip duomenų tvarkytojo, pareigas. Apeliantės teigimu, atsakovė tikėtinai pasinaudojo daikto sulaikymo teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.69 straipsnis) tol, kol ieškovė atsiskaitys už paslaugas. Anot apeliantės, viena vertus, byloje nėra keliamas klausimas dėl ieškovės (ne)atsiskaitymo už paslaugas, kita vertus, ieškovės klientų asmens duomenys nebuvo sutarties dalykas, t. y. buvo teikiamos bankinės programos paslaugos, o ieškovės klientų duomenys yra tik to padarinys. Teigia, kad asmens duomenys nėra daiktas, todėl daikto sulaikymo teise atsakovė negalėtų naudotis.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai iš atsakovės rašto Lietuvos bankui nustatė, dar nėra suėjęs 90 dienų sutartinis terminas atsakovės pareigai grąžinti ieškovės klientų asmens duomenis ieškovei. Anot apeliantės, atsakovei pareiga grąžinti duomenis siejama ne tik su sutartinėmis nuostatomis, tačiau ir su BDAR 28 straipsniu, todėl 90 dienų terminas nėra aktualus. Be to, ieškovė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindė ne tuo, jog 90 dienų terminas yra (ne)suėjęs, tačiau tuo, jog atsakovė tiesiogiai nurodė, kad šiuos duomenis ištrins. Būtent atsakovės nurodymas ieškovei ir Lietuvos bankui, jog atsakovė negavusi apmokėjimo tokius duomenis ištrins ir įrodo ieškinio reikalavimų įvykdyti negalimumą – atsakovei ištrynus duomenis ieškinys nebeteks prasmės – nebebus galima uždrausti sunaikinti duomenis taip pat juos grąžinti ieškovei.
8.3. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Kaip minėta, tarp šalių vyksta ginčas, kada pasibaigė sutartis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad 90 dienų terminas nėra suėjęs, teismas iš esmės pripažino, jog sutartis yra nutraukta 2023 m. balandžio 25 d. (kaip teigia atsakovė). Apeliantė skundžia nutarties motyvuojamąją dalį ir prašo šalinti pirmosios instancijos teismo išvadas apie sutarties pasibaigimo momentą.
8.4. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog neegzistuoja duomenys apie tai, kad atsakovė, sužinojusi apie ieškinį, gali sunaikinti tokius duomenis. Pažymi, kad atsakovės raštas, kuriame nurodyta, jog atsakovė žada tokius duomenis sunaikinti būtent tai ir įrodo. Atsakovė tiek pagal sutartį, tiek pagal BDAR turi pareigą, pagal ieškovės pareikalavimą atlikti vieną iš ieškovės nurodytų veiksmų: arba duomenis sunaikinti, arba duomenis grąžinti. Ieškovė yra pateikusi prašymą grąžinti duomenis, todėl, jos vertinimu, atsakovė, suėjus atitinkamam terminui, atliks būtent duomenų sunaikinimo veiksmus.
8.5. Apeliantės įsitikinimu, ieškinys yra tipinis, pavyzdinis prevencinis ieškinys, t. y. prevencinio ieškinio sąlygos yra visiškai atitinkančios CK 6.255 straipsnyje numatytas sąlygas: galimi neteisėti veiksmai bei galima žala. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek prašyme nurodė, kad yra pagal sutartį ir BDAR pareikalavusi grąžinti duomenis, tačiau atsakovė užuot atsiliepusi ar grąžinusi duomenis, nurodė, kad juos ištrins, nors tokios teisės atsakovė nebeturi. Pirmosios instancijos teismas privalėjo laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą spręsti atsižvelgdamas į tikėtiną ieškinio (ne)pagrįstumą ir laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pasekmes, t. y. ar netaikius tokių priemonių tikėtinas ieškovei palankus teismo sprendimas ir jo įvykdymas pasidarytų neįmanomas. Šiuo atveju yra akivaizdu – atsakovė nurodė, jog ištrins duomenis, nors tokių veiksmų atlikti negali (neteisėti veiksmai), o tai sąlygos žalą (įstatyminę, sutartinę ir reguliacinę) ieškovei. Dar daugiau, tokie veiksmai padarys teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu – nebebus duomenų, kuriuos prašoma uždrausti sunaikinti ir tuo pačiu perduoti.
Šalies argumentai
8.6. Apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra tinkamas subjektas saugoti duomenis, tačiau šio argumento niekaip nepagrindė. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad duomenys galėtų būti laikomi informacinėje laikmenoje, kietajame diske, todėl nėra suprantami tokie teismo argumentai.
Atsiliepimas
9. Atsakovė UAB „Fininbox“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutartį. Atsakovė teigia, jog:
9.1. Ieškinys nėra prima facie pagrįstas: ieškovė turi reikšmingų pradelstų sutartinių įsipareigojimų (iš viso 68 237,76 Eur) atsakovės atžvilgiu ir šių įsipareigojimų piktavališkai nevykdo, nors atsakovė ieškovei jų vykdymui suteikė ne vieną alternatyvą. Nurodo, kad atsakovė laikinai panaikino ieškovei prieigą prie duomenų, gautų sutarties vykdymo metu, kadangi turi tokią teisę tiek pagal sutartį (17.1.1 punktas), tiek pagal CK 6.69, 6.207 straipsnius ir 6.208 straipsnio 4 dalį. Anot atsakovės, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, duomenys, pagrindžiantys, kad ieškovė tinkamai nevykdo sutarties ir atlieka esminius jos pažeidimus, patvirtina ieškinio preliminarų nepagrįstumą. Teigia, kad ne visi ieškovės nurodomi duomenys gali būti pagrįstai laikomi priklausančiais ieškovei, kadangi pati šių duomenų bazė priklauso atsakovei pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 61 straipsnį – ieškovė šių duomenų tinkamai ir aiškiai nei ieškinyje, nei atskirajame skunde neišskiria, todėl jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra tinkamai suformuluotos.
9.2. Nėra nei faktinių, nei teorinių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad egzistuoja kokia nors grėsmė ieškinyje nurodytų reikalavimų įvykdymui: bylos nagrinėjimo metu atsakovė nesiruošia trinti jokių duomenų, kurie jos buvo gauti paslaugų sutarties vykdymo metu. Pažymi, kad skundžiamoje nutartyje teisingai konstatuota, jog laikinųjų apsaugos preimonių prašymo teikimo metu dar net nebuvo suėjęs 90 dienų terminas po sutarties pabaigos, dėl ko šių duomenų trinti atsakovei dar net nebuvo teisinio pagrindo – tačiau ir praėjus šiam terminui atsakovė neplanuoja trinti duomenų. Teigia, kad ieškovė savo veiksmais patvirtino, jog jos nurodomi duomenys jai neturi didesnės reikšmės ir ji jų ištrynimo atžvilgiu grėsmės nejaučia, kadangi nė vienu jų gavimo variantu, pasiūlytu atsakovės, ieškovė taip ir nepasinaudojo.
9.3. Viena iš ieškovės reikalaujamų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. duomenų perdavimas teismui saugoti, yra objektyviai neįmanoma pritaikyti: toks asmens duomenų perdavimas suponuotų, kad teismui yra pavedama įstatymuose nenumatyta funkcija, jis tampa duomenų valdytoju ir privalo laikytis specifinių žinių ir resursų reikalaujančių BDAR numatytų pareigų; nekoduotų duomenų, kaip to reikalauja ieškovė, perdavimas informacinėje laikmenoje būtų ypatingai nesaugus, pažeistų esminius duomenų apsaugos standartus ir juos praradus, sukeltų didelio masto žalą ne tik atsakovei, ieškovei bet ir jos klientams. Pažymi, kad nei CPK, nei jokiame kitame įstatyme nėra numatyta teisė (ar pareiga) saugoti bylos ginčo objektu esančius duomenis.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Pažymėtina, jog proceso šalys pateikė naujus įrodymus, ieškovė su atskiruoju skundu ir jais įrodinėja naujas aplinkybes, susijusias su, anot ieškovės, atsakovės neteisėtais veiksmais ieškovės atžvilgiu. Savo ruožtu atsakovė teikia su atsiliepimus į atskirąjį skundą naujus įrodymus, siekdama atsikirsti į ieškovės nurodytas atskirajame skunde naujas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ši bylos nagrinėjimo stadija yra pradinė ir šalių pateikti įrodymai taip pat bus arba jau yra pateikti su jų procesiniais dokumentais, abi šalys su pateiktais įrodymais susipažinusios ir dėl jų pasisakiusios, apeliacinės instancijos teismas priima proceso šalių su atskiruoju skundu ir atsiliepimą į jį įrodymus, tačiau pažymi, kad jie yra susiję su aplinkybėmis, atsiradusiomis jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl negalėjo būti vertinamos jos priėmimo metu.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Faktinės bylos aplinkybės
13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovė KU „Taupa“ kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu siekdama savo klientų duomenų atgavimo, kadangi prevenciniu ieškiniu ieškovė prašo uždrausti atsakovei atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti – uždrausti atsakovei sunaikinti jos turimus duomenis, kurie buvo gauti ir (ar) sukurti teikiant paslaugas ieškovei pagal sutartį ir įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei turimus (asmens) duomenis, kurie buvo gauti ir (ar) sukurti teikiant paslaugas ieškovei sutartį priimtinu ieškovei formatu, t. y. SQL arba CSV formatu (ne koduotus).
14. Nurodytų atsakovei pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo sprendimo: 1) uždrausti atsakovei sunaikinti ir / ar padaryti neįmanomais susipažinti (asmens) duomenis, kuriuos atsakovė yra gavusi ar jie buvo sukurti iš KU „Taupa“ ir (ar) ieškovės klientų vykdant sutartį; 2) įpareigoti atsakovę perduoti saugoti jos turimus duomenis (SQL arba CSV formatu, ne koduotus), kuriuos atsakovė yra gavusi iš ieškovės ir (ar) ieškovės klientų. Saugoti perduoti duomenis Vilniaus miesto apylinkės teismui per ieškovės pasirinktą antstolį.
15. Byloje 2023 m. gegužės 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą ir (ar) ketinimą ištrinti atsakovės turimus ieškovės klientų duomenis, be to, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog atsakovė atsisako grąžinti ginčo duomenis neteisėtai. Galiausiai ieškovei prašant, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, duomenis laikinai saugotų teismas, skundžiamoje nutartyje pažymima, kad teismas nėra tinkamas duomenų saugojimo subjektas. Dėl šios teismo nutarties ieškovė KU „Taupa“ pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo
16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017).
18. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.
19. Atskiruoju skundu apeliantė nekelia ieškinio prima facie reikalavimų pagrįstumo klausimo, todėl ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.
20. Apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antrosios sąlygos, t. y. grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, nebuvimo. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškinys grindžiamas ne tik sutartinėmis nuostatomis, kurios numato pareigą atsakovei per atitinkamą laikotarpį grąžinti duomenis, tačiau ir BDAR 28 straipsnio 3 dalies g papunktyje numatyta pareiga, todėl net ir neegzistuojant sutarčiai, atsakovė privalėtų grąžinti ieškovei ir jos klientams asmens duomenis. Apeliantė taip pat skundžia nutarties motyvuojamąją dalį ir prašo šalinti pirmosios instancijos teismo išvadas apie sutarties pasibaigimo momentą.
21. Kaip jau buvo minėta ir išaiškinta teismų praktikoje, paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjus bylą iš esmės. Vis dėlto, teismų praktikoje išaiškinta, kad prevencinio ieškinio specifika lemia, jog laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi, pripažįstama, kad reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-123-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019).
22. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo ginčas, kuris, pagal suformuluotą ieškinio pagrindą, kyla dėl ieškovės klientų duomenų grąžinimo ieškovei, nėra sprendžiamas iš esmės. Taigi atitinkamai tiek dėl tarp ginčo šalių sudarytoje sutartyje, tiek dėl BDAR nuostatose numatytos atsakovės pareigos grąžinti ieškovės klientų duomenis bus pasisakyta galutiniame procesiniame sprendime. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad byloje pareikštas prevencinis ieškinys, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų nagrinėjamu atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, o ieškinys būtų tenkintas, ir padarinius, kurie kiltų, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos, o ieškinys – atmestas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1225-855/2023). Atsižvelgiant į nagrinėjimo klausimo ribas, atmestini apeliantės argumentai, kad jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą savaime pagrindžia sutarties ir BDAR nuostatos, kadangi pastarųjų taikymas yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas.
23. Dėl ieškovės prašymo pašalinti skundžiamos nutarties išvadas apie sutarties pasibaigimo momentą, pažymėtina, kad atsižvelgiant į minėtas bylos nagrinėjimo ribas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, teismas šiuo atveju nenagrinėja bylos iš esmės ir neatlieka prejudicialumą sukuriančio bylai reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimo, juolab, jog ir teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016, 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-640-934/2023 ir kt.). Išdėstytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo šalinti apeliantės nurodomų skundžiamos nutarties motyvų.
24. Apeliantės teigimu, būtent atsakovės nurodymas ieškovei ir Lietuvos bankui, jog atsakovė, negavusi apmokėjimo, tokius duomenis ištrins, ir įrodo ieškinio reikalavimų įvykdyti negalimumą – atsakovei ištrynus duomenis ieškinys nebeteks prasmės – nebebus galima uždrausti sunaikinti duomenis taip pat juos grąžinti ieškovei. Anot apeliantės, tai sąlygos žalą (įstatyminę, sutartinę ir reguliacinę) ieškovei, be to, padarys teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu – nebebus duomenų, kuriuos prašoma uždrausti sunaikinti ir tuo pačiu perduoti.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra galima nustatyti atsakovės neteisėtų veiksmų fakto, kuris iš esmės yra glaudžiai susijęs su šalių sutarties nutraukimo momentu ir aplinkybėmis, o taip pat ir vertinimu, ar ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Kaip nurodė atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą bei nustatyta iš LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-11476-1125/2023 pagal UAB „Fininbox“ ieškinį dėl 68 237,76 Eur skolos už teikiamas informacinių technologijų paslaugas priteisimo iš KU „Taupa“. Taigi nurodytoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės gali turėti įtakos ir nagrinėjamai bylai bei atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimui.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad šioje bylos stadijoje nėra nustatyta, jog atsakovė yra nesąžininga ar padarė kokius ieškovės nurodytus pažeidimus, taip pat nėra duomenų, kad atsakovė ištrynė ginčo dalyku esančius ieškovės klientų duomenis. Analizuojamu atveju taip pat reikšminga atsakovės UAB „Fininbox“ atsiliepime nuosekliai išreiškiama pozicija, jog civilinės bylos pagal ieškovės KU „Taupa“ prevencinį ieškinį nagrinėjimo metu atsakovė nesiruošia trinti jokių duomenų, kurie jos buvo gauti paslaugų sutarties vykdymo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia atsakovės pozicija, pareikšta teismui pateiktame procesiniame dokumente, iš esmės paneigia ieškovės nurodomus atsakovės ketinimus elgtis nesąžiningai. Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, ar esant pagrįstų įrodymų, apie atsakovės veiksmus, kuriais yra daroma žala ieškovei, nėra paneigiama pastarosios teisė kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144, 145 straipsniai). Tuo tarpu nei ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei ieškovės atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nepatvirtina atsakovės ketinimų imtis nesąžiningų veiksmų, siekiant sukliudyti ieškovei galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymui, todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte.
27. Atskirajame skunde taip pat laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra tinkamas subjektas saugoti duomenis, tačiau šio argumento niekaip nepagrindė. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad duomenys galėtų būti laikomi informacinėje laikmenoje, kietajame diske.
28. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina anksčiau nurodytus apeliantės teiginius. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, jog apeliantės prašomų klientų duomenų perdavimas Vilniaus miesto apylinkės teismui suponuotų, kad šiam teismui yra pavedama įstatymuose nenumatyta funkcija, jis tampa duomenų valdytoju ir privalo laikytis specifinių žinių ir resursų reikalaujančių BDAR numatytų pareigų. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nesant duomenų, jog atsakovė ketina ištrinti ieškovės klientų duomenis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovės veikla susijusi su pagrindinių bankininkystės paslaugų SaaS (System As A Service) teikimu ir pastaroji turi visus reikiamus resursus tam, jog ieškovės klientų duomenys būtų laikomi nepažeidžiant BDAR nustatytų imperatyvų, ieškovės prašymas klientų duomenis perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui yra perteklinis, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks duomenų perdavimas galėtų sukelti potencialią riziką atsirasti duomenų apsaugos pažeidimams, o kartu žalos padarymą ieškovei ir jos klientams.
29. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/20J0; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
ieškovės kredito unijos „Taupa“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.