Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-04-24 · Civilinė byla Nr. 2A-284-368/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-24
Bylos Nr.
2A-284-368/2017
Teisminio proceso Nr.
2-70-08196-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alfredas Vilbikas, Egidijus Mockevičius (pran.), Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas
AB „Šiaulių energija“
Atsakovas
V. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. Nr. 2A-284-368/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-08196-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.11.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNU TARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pranešėjas), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Alfredo Vilbiko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovams V. P. ir V. P. dėl skolos už tiektą šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4289,54 Eur skolą už paslaugas ir 129,00 Eur žyminį mokestį remiantis faktiniais santykiais – ieškovė centralizuotai tiekė šilumos energiją, karštą vandenį ir teikė techninio aptarnavimo paslaugas į negyvenamąsias patalpas nuosavybės teise priklausančias atsakovams V. P. ir V. P., adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas tik 2016 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į ieškovę su prašymu dėl leidimo išleisti termofikacinį vandenį, pjaustyti vamzdyną ir galimybės susitvarkyti atsijungimą nuo šilumos tiekimo sistemos. 2016-10-06 atsakovai pasirašė aktą dėl atjungiamo objekto su ieškove ir daugiabučio namo administratoriumi ir nuo 2016-10-06 atsakovai yra teisėtai atsijungę nuo šilumos tiekimo sistemos. Skola skaičiuojama atsakovams pagal jiems priklausančių patalpų plotą, kuri laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2016-03-31 sudaro 4282,62 Eur už tiektą šilumos energiją ir 6,92 Eur už techninį aptarnavimą. Šiaulių apylinkės teismo 2014-07-25 sprendimu analogiškas ieškovo prašymas tik už kitą laikotarpį buvo patenkintas. Pagal minėtą sprendimą dar yra likusi atsakovų nesumokėta 83,99 Eur skola. Už šį laikotarpį atsakovai nieko nemokėjo.

Atsakovas V. P. su ieškiniu sutiko iš dalies. Už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2016-03-31 sutiko mokėti tik bendroms reikmėms priskirtą šilumos kiekio dalį, kuri skaičiuojama jo patalpoms nuo 2016-10-06 pagal jo ir sutuoktinės su ieškove sudarytą šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodė, jog negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), įsigijo 2007 m. 2015-12-02 6359/17835 dalį minėtų negyvenamųjų patalpų pardavė R. P. ir M. P. Buvęs patalpų savininkas šilumos tiekimo sutartį su ieškove nutraukė 2008-05-01, su atsakovais nauja šilumos tiekimo sutartis sudaryta nebuvo. Vadovavosi 2007 metų pastato bendrasavininkų sutikimu leisti patalpose pakeisti šildymo būdą, patalpose atliko paprastąjį remontą, remdamiesi nuo 2010-10-01 pakeistu Statybos įstatymu ir Statybos techniniu reglamentu 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ (redakcija galiojusi nuo 2010-10-01 iki 2011-07-01). 2010 m. spalio mėnesį buvo pabaigta patalpų rekonstrukcija ir patalpų šildymo būdo pakeitimo darbai, kuriuos užbaigus buvo užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, šildymo būdo pakeitimas yra teisiškai įregistruotas 2010-10-07 VĮ Registrų centre. Teigė, kad šalių santykiai yra pasibaigę nuo atsakovų teisėtai atlikto, deklaruoto ir įregistruoto patalpų šildymo būdo pakeitimo 2010 m. spalio mėnesį. Nuo 2010 m. spalio nebegalėjo gauti patalpų šildymo būdo pakeitimo pripažinimo tinkamu naudotis akto, kuris formalizuotų atliktus paprastojo remonto darbus, nes nuo 2010-10-01 šiuos aktus pakeitė deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Mano, kad ieškovės iniciatyva šioms patalpoms priskirtas šilumos kiekis realiai nebuvo suvartotas. 2016-10-06 po prašymo ieškovei pateikimo, ieškovė iš sistemos išleido vandenį ir išrašė sąskaitą. Ieškovei nieko nemokėjo, nes nežinojo, kaip paskaičiuoti bendroms reikmėms priskirtą šilumos kiekio dalį.

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad atsakovai V. P. ir V. P. nuo 2010 m. spalio 7 d. vienašališkai atjungė negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. 2010-10-07 atsakovai užpildė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, šildymo būdo pakeitimą ir teisiškai įregistravo VĮ Registrų centre. V. P. ieškinys atsakovei AB „Šiaulių energija“ dėl patalpų (duomenys neskelbtini), pripažinimo atjungtomis nuo centralizuotos šildymo prietaisų sistemos, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu atmestas (civilinė byla Nr. 2-456-841/2015), Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-456-841/2015). Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimu AB „Šiaulių energija“ ieškinys dėl skolos patenkintas visiškai, iš atsakovų V. P. ir V. P. solidariai priteista 9530 Lt skolos už laikotarpį nuo 2010-10-07 iki 2012-04-30 (civilinė byla Nr. 2-3268-883/2014), Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-3268-883/2014). Sprendimai įsiteisėję ir vykdytini.

Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendime, be skolos už šilumos energiją priteisimo AB ,,Šiaulių energija“ naudai iš V. P. ir V. P., buvo konstatuota, kad atsakovai nėra teisėtai atsijungę nuo centrinės šildymo sistemos ir turi prievolę mokėti šilumą tiekiančiai įmonei už šilumos energiją. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendime pabrėžtas tas pats neteisėto atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos faktas. Todėl padarė išvadą, kad patalpų (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisėtumas jau buvo teisminio bylos nagrinėjimo dalyku ankstesnėse bylose ir konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, kurios negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje.

Teismas sprendė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta aplinkybė, jog atsakovai 2010-10-07 neteisėtai atjungė negyvenamųjų patalpų šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jų nuo pareigos apmokėti už tiektą šilumą iki 2016 m. spalio 6 d., kai centralizuotas šilumos tiekimas atsakovų patalpoms laikomas teisėtai atjungtu, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) V. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės AB „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovams V. P. ir V. P. atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-456- 841/2015 aktuali tik iki 2012 metų spalio mėnesio. Nuo 2012 metų spalio mėn., kada ieškovė skaičiuoja skolą, atsakovai jau turėjo parengtą projektą ir buvo įvykdę visus atsijungimo darbus, atliktus pagal ieškovės metodiką, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Teismas nesprendė klausimo, kad atliktų darbų perdavimo - priėmimo aktas, nuo 2012 m. spalio mėnesio iki 2016 metų spalio mėnesio, nebuvo pasirašytas dėl ieškovės kaltės, ieškovė vilkino atliktų darbų priėmimo akto pasirašymą, ir per visą tą laikotarpį skaičiavo skolą, nors apeliantai, dar 2012 metais (nuo to momento kai ieškovė skaičiuoja skolą), parengė papildomą formalų atsijungimo ir turėjo Registrų centro išduotą pažymėjimą kad patalpose yra autonominis šildymas. Ieškovė savo formaliam projektui išdavė sąlygas, tam projektui pritarė miesto savivaldybė, todėl Šiaulių apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Ieškovei patvirtinus 2012 metais atjungimo projektą, jokių esminių darbų patalpose nebuvo atlikta, atjungimo darbai buvo atlikti dar 2010 metais, atliktų darbų perdavimo - priėmimo aktas nei atsakovui, nei pastato prižiūrėtojui nei Registrų centrui nebuvo reikalingas, jų duomenimis patalpose jau buvo pakeistas šildymo būdas.

2012 metų spalio mėn. buvo pasiruošta dar vienam akto pasirašymui, buvo surašytas dar vienas darbų perdavimo - priėmimo aktas pagal ieškovės parengtą standartinę formalią formą. Civilinė byla Nr. 2-456-841/2015 buvo išnagrinėta būtent dėl 2010 metų atsijungimo klausimo, o ne dėl 2012-2016 pasirašyto atliktų darbų perdavimo - priėmimo akto, šios faktinės aplinkybės šioje byloje nėra užfiksuotos.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apylinkės teismas 2016-12-12 d. sprendime nevertino tai, kad nebuvo atsakovams pateikta šiluminė energija laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėnesio iki 2016 m. spalio mėnesio.

Atsakovai jau nuo 2010-10-07 yra atsijungę nuo šilumos tiekimo į savo naudojamas patalpas ir jas šildo pačiu įrengtu autonominiu šildymu. Toks atsakovų elgesys negali būti laikomas kaip rodantis jų valia sudaryti sutartį su ieškovu. Atsakovai atlikdami atjungimo darbus, vadovavosi 2007 metų pastato bendrasavininku sutikimu leisti patalpose pakeisti šildymo būda, patalpose atliko paprastąjį remontą remdamiesi nuo 2010-10-01 pakeistu Statybos įstatymu ir Statybos techniniu reglamentu 01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi nuo 2010-10-01 iki 2011-07-01) ir laiko, kad ieškovės ir atsakovų teisiniai santykiai yra pasibaigę nuo atsakovu atlikto, deklaruoto ir įregistruoto šildymo būdo pakeitimo 2010 m. spalio mėnesį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-858-13/2014 nusprendė, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas taip pat konstatavo, jog pastato (ar jo dalies) šildymo būdo pakeitimas atjungiant atitinkamus šilumos įrenginius nuo šilumos perdavimo tinklu ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos tiek, kiek tai susiję su atitinkamai statinio projektavimu, statybą leidžiančio dokumento išdavimu bei atitinkamų statybos darbų užbaigimu, patenka į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktu, inter alia priimtu įstatymų leidėjo įgaliotos Aplinkos ministerijos, reguliavimo sritį. Taigi Statybos įstatyme aiškiai nustatyta, kad paprastojo remonto darbų užbaigimą fiksuoja dokumentas - tai deklaracija apie statybos užbaigimą (atsakovu atveju atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos tokiu dokumentu ir fiksuotas).

Pateiktu atsiliepimu ieškovė AB „Šiaulių energija“ prašo apeliantės (atsakovės) skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia sekančiais argumentais:

Vadovaudamasi 2015 m. kovo 30 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu, AB „Šiaulių energija“ pagristai ir teisėtai skaičiavo mokestį už tiekiamą šilumos energiją. Atsakovai vienašališkai atjungė jiems priklausančių negyvenamųjų patalpų įrenginius nuo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemos ir nemokėjo už tiekiamą šilumos energiją. Nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo, LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau - Taisyklės), galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatose. Patalpų savininkai daugiabučiame name turėjo laikytis šiuose teisės aktuose nustatytos atjungimo procedūros. Taigi, tiek pagal tuo metu galiojusį, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstama butų (patalpų) savininkų teisė atjungti savo buto (patalpų) šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitu namo butu gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkai, kurie savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdami teisės aktais nustatytą tvarka, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitiniais vartotojais.

Bendrasavininkų sutikimo protokolas, kuriuo, kaip teigia savo skunde apeliantas (atsakovas) vadovavosi atlikdamas tariamus atjungimo darbus, buvo pasirašytas 2007-06-21 d., tačiau negyvenamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini), atsakovai įsigijo 2007-12-29 d.

Atsakovai tik 2016 m. rugsėjo mėnesi kreipėsi į AB „Šiaulių energija“ su prašymu dėl leidimo išleisti termofikacinį vandenį, pjaustyti vamzdyną ir galimybės susitvarkyti atsijungimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Tuo atsakovai pripažino, jog nebuvo teisėtai atsijungę, prašė leisti atlikti atsijungimo veiksmus. Iki to laiko šildymo prietaisai (radiatoriai) atsakovų patalpose buvo palikti tvirtinimo vietose (matosi iš pateiktų nuotraukų), todėl bet kurio metu galėjo būti ir prijungti, ir atjungti, šildymo prietaisų (radiatorių) prijungimo vamzdžiai styrojo iš sienos, nebuvo paslėpti, šildymo sistema nebuvo atjungta. Šiluma atsakovams buvo pateikiama per vamzdynus.

2016-10-06 atsakovai atlikę būtinus šilumos vartojimo įrenginiu atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos reikalavimus, kaip tai reglamentuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 122 punktas, dalyvaujant daugiabučio namo administratoriui ir ieškovui (šilumos tiekėjui), pasirašė atjungimo aktą. Iki 2016-10-06 ieškovas už suteiktas paslaugas skaičiavo atsakovams pagal jiems priklausančių patalpų plotą skolą, kuri laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2016-03-31 sudarė 4282,62 Eur už tiektą šilumos energiją ir 6,92 Eur už techninį aptarnavimą, atsakovai iki dabar nieko nėra sumokėję.

Vienašališkai surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pagrindas konstatuoti, kad reikalavimai, nustatyti teisės aktuose, buvo tinkamai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, civ. byloje Nr. 3K-3-119/2013). Administracinio teismo sprendimu pripažinus netaikytinomis tam tikras Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios šiuo metu yra pakeistos, nuostatas susidarė tam tikras teisinis vakuumas. Šis teisinis santykis vėliau priimtais teisės aktais yra reglamentuotas - aplinkos ministro 2011 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. Dl-410, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d., buvo patvirtinta, kad paprasto remonto aprašui įrengiant, išmontuojant pastato šildymo bendrąsias inžinerines sistemas privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, be to, nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas šiek tiek pakeista šilumos įrenginių atjungimo procedūra (apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statyba leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui), tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo; atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos.

Deklaracijos sudarymo ir pateikimo laikas yra ne 2010 metai, kaip teigia apeliantas, o 2013 m., nes ji buvo pateikta Šiaulių apylinkės teismui 2013 m. vasario 13 d. teismo posėdžiui, civ. byloje Nr. 2-3268-883/2014. Kad deklaracija buvo sudaryta tuo metu patvirtina ir įrašas VĮ registrų centras NTR registre, kuris padarytas 2013-01-28. Be to į bylą atsakovai pateikė ir 2014-04-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad centrinio šildymo tinklų vamzdynų galai užsukti, tai, kad šis vamzdynas yra patalpose matosi ir šiame akte pateiktose nuotraukose. Taigi per šiuos vamzdžius patalpos gauna šilumos energiją.

Faktines aplinkybes, kad apeliantas nebuvo įvykdęs atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos reikalavimų, numatytų teisės aktuose, patvirtina ir byloje esantis Valstybinės energetikos inspekcijos 2012-02-21 nurodymas Nr. 15-11-03 kuris įpareigojo iki 2012-03-30 pašalinti pažeidimus, padarytus savavališkai atsijungiant nuo centralizuotos šildymo sistemos, t. y. įteisinti atsijungimą arba atstatyti savavališkai atjungtus šildymo prietaisus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (atsakovės) V. P. apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų prievolės mokėti už šilumos energiją 4282,62 Eur skolą, laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2016-03-31 ir 6,92 Eur už techninį aptarnavimą, kuomet atsakovės teigimu, jai ir atsakovui V. P. priklausančios patalpos nuo 2010-10-07 yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir jas šildo pačių įrengtu autonominiu šildymu.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė savo poziciją grindžia tuo, kad išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-456-841/2015 aktuali tik iki 2012 metų spalio mėnesio, nes nuo 2012 metų spalio mėn., kada ieškovė skaičiuoja skolą, atsakovai jau turėjo parengtą projektą ir buvo įvykdę visus atsijungimo darbus, atliktus pagal ieškovės metodiką, atliktų darbų perdavimo - priėmimo aktas nuo 2012 m. iki 2016 metų spalio mėnesio nebuvo pasirašytas dėl ieškovės kaltės, patvirtinus 2012 metais atjungimo projektą, jokių esminių darbų patalpose nebuvo atlikta, atjungimo darbai buvo atlikti dar 2010 metais; 2012 metų spalio mėn. buvo pasiruošta dar vienam akto pasirašymui, o civilinė byla Nr. 2-456-841/2015 buvo išnagrinėta būtent dėl 2010 metų atsijungimo klausimo. Taip pat teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016-12-12 sprendime nevertino, kad atsakovams šiluminė energija 2012 m. - 2016 m. laikotarpiu pateikta nebuvo, o įrodinėdami atsijungimo teisėtumą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu, kuriuo tam tikri Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 punktai pripažinti prieštaraujantys konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš esmės, atsakovė, kaip ir ankstesnėse bylose, ginčija pačią atsijungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, dėl kurios, ieškovei laikant jog atsakovai iki galo nesutvarkydami atsijungimo, taip, kaip numatyta teisės aktuose, išliko ieškovės vartotojais, taip turėdami prievolę mokėti už šilumos energiją. Su atsakovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą, pagrįstai rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-456-841/2015), Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-456-841/2015), Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-3268-883/2014), Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-3268-883/2014) nustatytais prejudiciniais faktais.

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Ankstesnėse bylose, minėtose šios nutarties 13 punkte, nustatyta, kad atsakovai V. P. ir V. P. neteisėtai 2010-10-07 vienašališkai atjungė negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, buvo užpildyta 2010-10-07 deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, šildymo būdo pakeitimas yra teisiškai įregistruotas VĮ Registrų centre. Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teigė, jog jie apie šildymo būdo pakeitimą įregistravo viešame registre ir mano, kad yra teisėtai atsijungę nuo šilumos centralizuoto tiekimo, sutiko mokėti iš dalies, tik už bendroms reikmėms priskirtą šilumos kiekio dalį už laikotarpį nuo 2012-2016.

Taigi, nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės), galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatose. Patalpų savininkas daugiabučiame name turėjo laikytis šiuose teisės aktuose nustatytos atjungimo procedūros. Tiek pagal tuo metu galiojusį, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstama butų (patalpų) savininkų teisė atjungti savo buto (patalpų) šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas.

Atsakovai 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl leidimo išleisti termofikacinį vandenį, jiems buvo leista tai atlikti, po to buvo pasirašytas aktas dėl atjungiamo objekto, todėl nuo 2016 m. spalio 6 d. centralizuotas šilumos tiekimas atsakovų patalpoms laikomas teisėtai atjungtu. Atsakovai, nesilaikydami galiojusių teisės aktų nustatytos tvarkos, neįteisinę patalpų šildymo įrangos atjungimo iki 2016-10-06, elgėsi nerūpestingai, nes remiantis Taisyklių 263 punktu jie liko šilumos energijos vartotojais. Taigi, nesant teisėtą patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimą patvirtinančio akto (Taisyklių 260 punktas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai ieškovo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., nepriklausomai nuo to, kad faktiškai patalpose šildymo sistemos įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, buvo šilumos energijos vartotojai.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo – pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ši įstatymo nuostata perkelta į LR energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 1-173 „Dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo patvirtinimo“ 21 punktą, o 27 punkte papildomai nurodant, kad už suvartotą šilumą buitinis šilumos vartotojas moka šilumos tiekėjui pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis arba Aprašo 21 punkte nurodyta tvarka pagal vartotojui priskirtą suvartotą šilumos kiekį. Nurodytose sąlygose nustatyta šilumos kiekio paskirstymo tvarka pagal Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus. Taigi patalpų savininkai atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl, atsakovams teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovų patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu atsakovams, kaip patalpų savininkams ir šilumos energijos vartotojams, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją, minėta, iki jie teisės aktų nustatyta tvarka įteisino patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos, t. y. iki 2016-10-06.

Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014-10-31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I (858)-13/2014 esantys išaiškinimai, jog inžinierinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui ir patenka išskirtinai į Statybos įstatymo reglamentavimo sritį, taip pat šio teismo konstatavimas, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, nepagrįstai vadovavosi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra priimtas 2014 m. spalio 31 d. Byloje nėra ginčo, kad patalpos (duomenys neskelbtini), buvo atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos iki šio teismo sprendimo priėmimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Kadangi atsakovų patalpos nuo centrinio šildymo sistemos buvo atjungtos iki 2014 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, jis negali būti taikomas sprendžiant patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos teisėtumo klausimą šioje civilinėje byloje. Todėl apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, nesivadovavo 2014 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I 858 -13/2014, yra teisiškai nepagrįsti.

Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 pasisakyta ne tik dėl santykių tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo, bet ir dėl Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1⁴³⁸-35/2012. Kasacinis teismas konstatavo, kad atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakumas. Nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai, tame tarpe ir Vyriausiojo Administracinio teismo išaiškinimui bei faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti įrodymu visuma bei įstatyminis reglamentavimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovai atsijungė pažeidžiant atsijungimą reglamentuojančius teisės aktus. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos sistemą nuo pastato šildymo sistemos atjungia pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šios sistemos tiekiamos šilumos vartotojas, todėl ieškovas pagrįstai skaičiavo mokestį už šilumos energiją. Teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė į aukščiau išdėstytus teisės aktų reikalavimus bei priėmė sprendimą atitinkantį Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamai praktikai šio pobūdžio bylose (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2013; kt.).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Egidijus MockevičiusTeisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėAlfredas Vilbikas