- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-97-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48837-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė, Linas Pauliukėnas
- Kaltinamasis
- O. S.
- Nukentėjusysis
- P. K. S.
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-606/2022
Teisėjas Svajūnas Bliudsukis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48837-2020-7
2022 m. gegužės 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Viktorijos Giniotienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo O. S.:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 12 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S.), išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S.), išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo P. K. S. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. O. S. išteisinta dėl to, kad 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu vieną kartą koja spyrė gulinčiam sutuoktiniui P. K. S. į pilvą bei keturis kartus spyrė į kairės pusės krūtinės šoną, taip padarydama jam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, pilvo priekiniame ir kairiajame šoniniame paviršiuje, ir tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. O. S. išteisinta ir dėl to, kad 2021 m. sausio 9 d., apie 10.28 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu sutuoktiniui P. K. S. gulint lovoje, jam ne mažiau kaip dešimt kartų kumščiu sudavė į dešinę ranką bei ne mažiau kaip du kartus nagais sugriebė už P. K. S. dešinės rankos, po to, užsimojusi kelnėmis, jose buvusio diržo metaline sagtimi sudavė P. K. S. per dešinę ranką bei jėga sugriebė už P. K. S. šlaunies, taip padarydama jam daugines poodines dešinio žasto kraujosruvas ir odos įdrėskimus, du odos įdrėskimus kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, ir tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė V. Giniotienė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį dėl O. S. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti O. S. kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 12 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)) ir nuteisti ją šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, pripažinti O. S. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)) ir nuteisti ją aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą dvylikos mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant O. S. šešis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., taip pat skirti O. S. BK 67 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą.
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje prieštarauja savo paties teiginiams, t. y. pripažįsta, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, kad šiuos parodymus patvirtina specialisto išvada bei paties specialisto, davusio išvadą, paaiškinimai teisme, tačiau kartu nurodo, kad specialistas nenustatinėja aplinkybių, susijusių su konstatuotų sužalojimų padarymo aplinkybėmis ir specialisto išvada vienareikšmiai nepatvirtina, jog sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent kaltinamoji, ir būtent įvykio metu. Todėl prokurorei nesuprantama, kodėl teismui kėlė abejonę specialisto išvada, kuri, kaip nurodė pats teismas, patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kurią patvirtino teisme apklaustas šią išvadą davęs ekspertas D. V., kuris atsakydamas tiek į teismo, tiek į proceso dalyvių bei prokuroro užduodamus klausimus apie tai, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos užduotyje dėl ekspertizės atlikimo, aiškiai ir kategoriškai atsakė, kad jam nekilo abejonių dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių, t. y., kad sužalojimai pilve, krūtinės ląstoje galėjo atsirasti spiriant nukentėjusiajam tris kartus.
3.2. Apeliantė pažymi, kad apskritai jokioje byloje, jokioje specialisto išvadoje negali būti ir nebūna nurodoma, kas padarė asmeniui sužalojimus. Ekspertas negali nei paneigti, nei patvirtinti. ar sužalojimus padarė kaltinamasis ar ne. Ekspertas, atlikdamas ekspertizę, pagal sužalojimų lokalizaciją, jų pobūdį daro išvadą dėl jų padarymo mechanizmo ir, atsižvelgdamas į užduotyje pateiktas sužalojimų padarymo aplinkybes, jas įvertindamas pateikia išvadą, ar nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti būtent tokiomis aplinkybėmis ar ne. Suabejoti specialisto išvada, kaip objektyviu netiesioginiu įrodymu, būtų galima tuomet, jeigu tokią išvadą paneigtų ar sukeltų abejonių jos objektyvumu, teisingumu kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti duomenys, tačiau šiuo atveju tokių duomenų nėra. Atvirkščiai, teismas nuosprendyje pripažino, kad specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, jog įvykio metu, įvykio vietoje, išskyrus nukentėjusįjį K. V.-S. ir kaltinamąją O. S., pašalinių asmenų nebuvo (tik O. S. mažametis sūnus, kuris miegojo), taigi įvykio liudytojų nėra. Aptariamoje specialisto išvadoje aiškiai pasisakyta, kad nustatyti sužalojimai atitinka įvykio laiką, t. y. kad jie galėjo būti padaryti būtent 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val. Laiko apibūdinimas „apie“ nereiškia, kad įvykis vyko tiksliai tuo laiku. Tai reiškia, jog įvykis galėjo vykti keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau, tačiau iš esmės išvadoje nustatytų sužalojimų padarymo laikas ekspertui nekėlė abejonių, todėl išvadoje nurodyta, kad sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir datą.
3.3. Apeliantės teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas beveik visiškai neanalizavo paties eksperto duotų paaiškinimų teisme, kuris į teismą buvo iškviestas būtent tam, kad patikslintų išvadoje nurodytus duomenis. Ekspertas vienareikšmiai patvirtino savo išvadą ir patvirtino, kad dėl aplinkybių, kuriomis galėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, jam asmeniškai nekilo ir nekyla jokių abejonių. Esant neginčijamam faktui, kad įvykio metu ir įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis ir kaltinamoji, ir specialisto išvadoje nustačius bei teisme ekspertui patvirtinus dėl padarytų sužalojimų laiko, kad sužalojimai buvo padaryti spiriant, nėra pagrindo netikėti ar abejoti specialisto išvada, o kartu ir nukentėjusiojo parodymais. Teismas nepagrįstai nevertino ir nelaikė svarbiu įrodymu specialisto išvados vien dėl to, jog išvadoje vienareikšmiai nepasisakyta, kad sužalojimus K. S.-V. padarė būtent kaltinamoji O. S., tačiau tokios išvados specialisto išvadoje padaryti ir negalėjo. Teismas, atmesdamas nukentėjusiojo parodymus, ekspertizės išvadą bei eksperto paaiškinimus, duotus teisme, iš esmės vadovavosi tik kaltinamosios O. S. parodymais apie tai, kad nukentėjusysis K. V. neva jai keršijo, norėjo ją apkaltinti ir panašiai. Prokurorė pažymi, kad tokių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, išskyrus kaltinamosios parodymus, kuri pagal įstatymą net neatsako už savo duodamų parodymų teisingumą.
3.4. Apeliantė taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji su tuometiniu savo gynėju advokatu A. G. pateikė teismui prašymą apklausti O. S. bendradarbius kaip liudininkus, galinčius paliudyti, jog K. V. neva ją persekiojo, ateidavo į darbą ir konfliktuodavo, reikalaudavo, kad ji mestų darbą ir panašiai. Teismas šį prašymą tenkino, tačiau prašomi liudytojai teisme taip ir nebuvo apklausti, kadangi neatvyko liudyti. Teismas aplinkybę, kad nukentėjusysis kaltinamajai keršijo, grindė ir Migracijos departamento sprendimu, kuriuo pagal K. V. prašymą ir jo pateiktais duomenimis, O. S. buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau prokurorė nurodo, kad šis sprendimas nebuvo apskųstas, t. y. pati O. S. jo neskundė, o tai rodo, kad O. S. šio sprendimo nevertino kaip K. V. keršto pasekmės ar panašiai. Apie tariamą K. V. kerštavimą O. S. pradėjo kalbėti tik šios bylos nagrinėjimo teisme metu. Todėl skundžiamo nuosprendžio argumentai dėl K. V. tariamo kerštavimo nėra niekuo pagrįsti, ir yra tik teismo prielaida, paremta vien kaltinamosios išsakyta nuomone teisiamojo posėdžio metu. Prokurorės vertinimu, Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo kaip tik parodo, kodėl kaltinamoji O. S. taip aktyviai siekė, kad nukentėjusysis K. V. „atsiimtų pareiškimus policijoje“, kad pakeistų savo poziciją. Teistumas neabejotinai turėtų įtakos dėl tolimesnio O. S. gyvenimo bei darbo Lietuvoje. Tačiau į šią aplinkybę teismas neatsižvelgė, o kaip tik Migracijos departamento sprendimą palaikė kaip nukentėjusiojo tariamo kerštavimo įrodymą, o tai yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga.
3.5. Apeliantės nuomone, teismas neobjektyviai įvertino ir faktinę aplinkybę – tai yra nukentėjusiojo ir kaltinamosios susirašinėjimą, iš kurio, kaip nustatė ir teismas, kaltinamoji O. S. įtikinėjo, prašė nukentėjusiojo, kad atsiimtų pareiškimą, nutrauktų baudžiamąją bylą žadėdama gyventi toliau kartu su juo. Tačiau, anot teismo, susirašinėjime nekalbama apie konkretų smurto atvejį ir, kad minėtas susirašinėjimas tik patvirtina, jog tarp sutuoktinių buvo susiklostę konfliktiniai santykiai. Tačiau žmogui, kuris nieko nepadarė, nėra dėl nieko kaltas, nebūtų reikalo prašyti atsiimti pareiškimą, nutraukti bylą, žadėti kažką mainais už tai ir panašiai.
3.6. Prokurorės teigimu, nukentėjusysis K. V. paaiškino ir dėl to, kodėl iš karto niekur nesikreipė, nes nemanė, jog sužalojimai yra rimti.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad išteisindamas O. S. dėl antrojo epizodo, t. y. dėl 2021 m. sausio 9 d. įvykio, pirmosios instancijos teismas taip pat vertino nukentėjusiojo K. V. (S.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, specialisto išvadą, nukentėjusiojo pateiktą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip kaltinamoji O. S. bandė atimti telefoną iš K. V. rankų ir iš esmės pateikė analogiškus argumentus, kaip ir dėl pirmojo epizodo, nurodydamas, kad kaltinimas grindžiamas nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, kuri, anot teismo, kaip ir pirmuoju atveju, vienareikšmiškai nepatvirtina, jog sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent kaltinamoji. Tačiau prokurorė nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio argumentais dėl antrojo epizodo, kuriuos apeliaciniame skunde jau nurodė ir jų nekartoja. Papildomai pažymi tai, jog specialisto išvada vienareikšmiai patvirtina nukentėjusiojo K. V. parodymus, jog jam nustatyti sužalojimai – įdrėskimai šlaunyje, žaste, kraujosruvos – padaryti keliais poveikiais, ir yra būdingi rankos pirštų nagų poveikiui, galėjo būti padaryti mušant ir spaudžiant rankomis. Nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad kaltinamoji O. S. smūgiavo jam rankomis, ir būtent į ranką, spaudė ranką jam, nagais griebė jam už šlaunies ir rankos. Nukentėjusiojo nurodomas mušimo aplinkybes patvirtina specialisto išvada. Šiuo atveju atkreipiamas dėmesys į tai, jog konfliktas vyko namuose, pašalinių asmenų nebuvo ir įvykio niekas, išskyrus pačius jo dalyvius, nematė, o tokiu atveju specialisto išvada turi ypatingą reikšmę vertinant tiek nukentėjusiojo parodymų patikimumą, tiek ir viso įvykio aplinkybes. Be to, prokurorė pažymi, kad 2021 m. sausio 13 d., prieš ekspertizės atlikimą, nukentėjusysis K. V. buvo apžiūrėtas policijos komisariate, jo asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus K. V., buvo surastos dauginės poodinės dešinio žasto kraujosruvos ir odos įdrėskimai.
3.8. Prokurorė nurodo, kad K. V. paaiškino, jog iš karto po įvykio nesikreipė į policiją dėl to, kad po įvykusio konflikto O. S. jo atsiprašė ir jie susitaikė, todėl jis tikėjosi, kad tai daugiau nebepasikartos, nenorėjo kelti šio konflikto į viešumą, bet kadangi vėliau kilo dar vienas konfliktas, todėl jis nutarė kreiptis į policiją. Pažymi, jog nuosprendyje teismas analizavo šeiminių santykių peripetijas, įmanomus sutuoktinių elgesio variantus esant nesutarimams, konfliktams, prasidėjus skyrybų procesui, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad esant tokiems santykiams, visiškai normalu ir suprantama, kuomet tarp sutuoktinių įvykus konfliktui, po jo susitaikoma nežiūrint ir į tai, kad konflikto metu būna pavartotas smurtas. Praktikoje, bylose dėl smurto artimoje aplinkoje, labai dažnai pasitaiko tokių atvejų, kuomet nukentėjusysis sutuoktinis ar sutuoktinė kreipiasi į policiją, į medikus vėliau, praėjus kelioms dienoms po konflikto, ir tam yra labai įvairių ir objektyvių priežasčių. Šiuo atveju tokia priežastis taip pat buvo. Be to, faktas, kad nukentėjusysis kreipiasi į medikus ar į teisėsaugos institucijas dėl patirto smurto ne iš karto, o po kelių dienų, negali būti pagrindinis argumentas, nuginčijantis patį smurto faktą, kai tokį faktą patvirtina kiti duomenys, šiuo atveju specialisto išvada, kurioje aiškiai pasisakyta, kad K. V. nustatyti sužalojimai yra savaitės senumo, t. y. kad jie galėjo būti padaryti tiriamo įvykio laiku ir aplinkybėmis. Fizinio kontakto buvimą 2021 m. sausio 9 d. neneigė ir pati kaltinamoji O. S., ji patvirtino, kad tarp jos ir nukentėjusiojo vyko grumtynės, nes ji norėjo atimti iš jo telefoną. Grumtynių faktą patvirtina ir nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip K. V. guli ant lovos, o O. S. užgriūdama jį iš viršaus, viena ranka prilaikydama jo ranką, kita ranka mėgina pagriebti iš nukentėjusiojo rankų telefoną. Akivaizdu, kad dalis sužalojimų galėjo būti padaryti būtent šių grumtynių metu. Šiuo atveju visiškai nepagrįstas yra teismo argumentas, kad nukentėjusysis K. V., filmuodamas O. S., minėtame vaizdo įraše juokiasi, nes jo dėmesys nebuvo sukoncentruotas į patirtą skausmą. Tačiau K. V. parodė, kad ne visus sužalojimus patyrė iki įraše užfiksuotų grumtynių, todėl visiškai tikėtina, kad pagrindinius sužalojimus jis galėjo patirti būtent šių grumtynių metu, jau po to, kai grumtynės nebebuvo filmuojamos, nes telefonas iš jo buvo paimtas. Vaizdo įrašas yra labai trumpas, jame nėra užfiksuoti visi O. S. veiksmai bei nukentėjusiojo reakcija į juos, kartu ir į patirtą skausmą. Be to, konfliktas buvo prasidėjęs dar iki filmavimo, todėl jis kilo ne dėl to, kad K. V. ėmė filmuoti O. S.. K. V. pradėjo filmuoti O. S. ne šiaip sau, o būtent todėl, kad pastaroji, pradėjusi konfliktuoti, pradėjo vartoti prieš jį fizinę jėgą, pradėjo smurtauti, todėl jis pradėjo ją filmuoti, norėdamas užfiksuoti O. S. veiksmus. Jeigu O. S. nepatiko, kad K. V. ją filmuoja, ji galėjo tiesiog išeiti į kitą kambarį ir užsidaryti duris, nes K. V. nevaikščiojo po butą paskui ją filmuodamas. Būtent kaltinamoji pati atėjo pas K. V. į kambarį ir pradėjo reikalauti, kad šis nefilmuotų jos, pati ėmėsi agresyvių veiksmų, norėdama atimti telefoną iš jo, kai galėjo tiesiog apsisukti ir išeiti iš to kambario, kuriame buvo K. V.. Teismas neįvertino šių aplinkybių, o ėmė kaltinti patį nukentėjusįjį kažkokia provokacija.
3.9. Įvertinusi skundžiamo nuosprendžio argumentus dėl abiejų epizodų, prokurorė daro išvadą, kad esant nuosekliems nukentėjusiojo parodymams, o tai patvirtino ir teismas, kuriuos patvirtina ir specialisto išvados, eksperto paaiškinimai teisme, esant vaizdo įrašui, patvirtinančiam, jog 2021 m. sausio 9 d. tarp nukentėjusiojo ir O. S. vyko grumtynės ir O. S. veiksmai buvo agresyvūs, siekiant atimti telefoną iš gulinčio K. V., teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje nepakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad O. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. kad ji 2020 m. gruodžio 12 d. ir 2021 m. sausio 9 d. tyčiniais veiksmais, mušdama ir kitaip smurtaudama nežymiai sutrikdė sveikatą savo sutuoktiniui K. V. (S.). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas selektyviai ir neteisingai vertino bylos duomenis, remdamasis iš esmės tik tuo, kad kaltinamoji O. S. nepripažino kaltės, padarė išvadą, kad visi kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys yra nepakankamai objektyvūs, o objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad O. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nėra surinkta. Todėl skundžiamas nuosprendis dėl O. S. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
3.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skiriant O. S. bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (du epizodus), parenkant bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamosios asmenybę. O. S. padarė du nesunkius tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus, praeityje nėra teista, administracine tvarka nebausta, lengvinančių jos atsakomybę aplinkybių nenustatyta, sunkinančių taip pat, todėl bausmės tikslai už padarytas veikas bus pasiekti kaltinamajai O. S. paskyrus laisvės apribojimo bausmę.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Apeliaciniame skunde, prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje nepakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog O. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. kad ji 2020 m. gruodžio 12 d. ir 2021 m. sausio 9 d. tyčiniais veiksmais, mušdama ir kitaip smurtaudama nežymiai sutrikdė sveikatą savo sutuoktiniui K. V. (S.). Teigiama, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas selektyviai ir neteisingai vertino bylos duomenis ir, remdamasis iš esmės tik tuo, kad kaltinamoji O. S. nepripažino kaltės, padarė išvadą, kad visi kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys yra nepakankamai objektyvūs, o objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad O. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nėra surinkta. Todėl prokurorė daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dėl O. S. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021).
Dėl 2020 m. gruodžio 12 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)
10. Iš teisiamajame posėdyje duotų išteisintosios O. S. parodymų nustatyta, kad ji 2020 m. gruodžio 12 d., po 23 val., išbėgo pabėgioti ir namo grįžo po 24 val., į gynėjo klausimą atsakė, kad namo grįžo prieš 01.00 val., sutuoktinis jau miegojo. Mėlynes ant sutuoktinio kūno ji matė anksčiau, jos galėjo atsirasti tuo metu, kai sutuoktinis gruodžio 10-11 dienomis buvo (duomenys neskelbtini) pas mamą, jis grįžo gruodžio 11 d. vakare arba gruodžio 12 d. ryte. Be to, P. K. S. (V.) visą jų bendrą gyvenimą geria „Aspirin Cardio“ ir dar vieną vaistą dėl užsikimšusių kraujagyslių. Instrukcijoje yra nurodytas šalutinis poveikis – kraujosruvų atsiradimas ant kūno. 2020 m. gruodžio 15 d. ryte P. K. S. (V.) jos telefone pamatė susirašinėjimą, kur ji pasakojo savo tėvui, kad darbovietė jai siūlo butą, todėl jos sutuoktinis supyko ir tą dieną parašė pareiškimą, manydamas, jog tokiu būdu privers ją išeiti iš darbo ir išvažiuoti su juo gyventi į Ispaniją (t. 2, b. l. 196–197). 2020 m. gruodžio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji O. S. apklausta kaip įtariamoji, parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 129). 2021 m. sausio 8 d. papildomos apklausos metu O. S. parodė analogiškas aplinkybes, kaip ir teisiamajame posėdyje, tvirtino, kad ji buvo išbėgusi pabėgioti, iš namų išėjo apie 23 val. ir grįžo 2020 m. gruodžio 13 d., apie 00.15 val., o P. K. S. (V.) pareiškimą parašė supykęs, po to, kai 2020 m. gruodžio 15 d. ryte pamatė susirašinėjimą su tėvu, kad darbovietė jai parūpins butą (t. 1, b. l. 137–138). Išteisintoji O. S. analogiškas aplinkybes parodė ir 2021 m. balandžio 23 d. papildomos apklausos metu (t. 2, b. l. 85–87) bei akistatos su nukentėjusiuoju P. K. S. (V.) metu (t. 1, b. l. 159–160).
11. Nukentėjusysis P. K. S. (V.) bylos teisminio nagrinėjimo metu mirė (t. 3, b. l. 24), todėl teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
12. Iš 2020 m. gruodžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo P. K. S. (V.) kaip liudytojo parodymų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val., nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), kartu su žmona O. S. gulint lovoje, abiem būnant blaiviems, tarp jų kilo žodinis konfliktas dėl ankstesnių nesutarimų. Ginčui tampant nevaldomam, žmona atsistojo ir šaukdama ant jo pradėjo spardyti jį kojomis. Vienu spyriu pataikė jam į pilvą, kelis kartus pataikė į kairį šoną. Gindamasis, kelis jos smūgius jis atrėmė ranka. Nuo jos spyrių juto fizinį skausmą. Jis prieš žmoną rankos nekėlė, jos nelietė, tik gynėsi. Praėjus kuriam laikui, konfliktas nurimo. Į namus policijos nekvietė, pas medikus nevyko. Ryte pastebėjo, kad ant pilvo bei kairio šono yra kraujosruvos, skaudėjo kairį šoną šonkaulių srityje. Žmona fizinį smurtą vartojo ne pirmą kartą, bet į policiją jis niekada nesikreipė (t. 1, b. l. 1–2). 2020 m. gruodžio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. K. S. (V.) apklaustas kaip liudytojas papildomai, parodė analogiškas aplinkybes dėl 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val., įvykusio įvykio, kurio metu išteisintoji O. S. namie, gulint jiems lovoje, įvykus žodiniam konfliktui dėl šeiminių problemų, atsistojo ant lovos jam iš kairės pusės ir koja, jam gulinčiam, ne mažiau kaip penkis kartus spyrė. Vieną kartą pataikė į pilvą, kitus keturis kartus pataikė į kairės pusės krūtinės šoną. Nuo patirtų spyrių jis jautė didelį skausmą. Po suduotų smūgių O. S. nurimo ir jie užmigo. Iškart dėl patirto smurto į medikus bei policijos pareigūnus jis nesikreipė, nes nemanė, kad yra tokie stiprūs sužalojimai. Kitos dienos ryte pamatė, kad jo kūnas „nusėtas“ kraujosruvomis. Todėl, radęs laiko, po kelių dienų, atvyko į policijos komisariatą bei parašė pareiškimą. Pablogėjus jų santykiams, O. S. ne vieną kartą prieš jį yra vartojusi fizinį smurtą, tačiau ji atsiprašydavo ir jis jai atleisdavo, todėl į policiją ir medikus dėl patiriamo smurto nesikreipė. Pageidavo, kad jo sutuoktinė būtų nubausta už tai, kad jam sukėlė fizinį skausmą. Norėjo, kad ji atsakytų už savo veiksmus ir būtų nubausta, kad ji pasimokytų ir daugiau taip nesielgtų, tačiau norėjo toliau su ja gyventi, tikėjo, kad praėjus kuriam laikui, susitaikys ir tai nepasikartos. Mano, kad O. S. taip elgiasi, kadangi turi problemų dėl agresijos valdymo, nes ji, kai tik supyksta, iškart puola muštis (t. 1, b. l. 24–25). 2021 m. kovo 10 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. K. S. (V.) apklaustas kaip liudytojas papildomai, parodė, kad prijungimui prie atliekamo ikiteisminio tyrimo nori pateikti išrašą iš jo mobiliojo ryšio telefono, kuriame matosi 2021 m. sausio 13 d. jo ir jo sutuoktinės O. S., kuri telefone pavadinta „O. Jo Žmona“, susirašinėjimas internetinėje programėlėje „WhatsApp“. Pateikiamame susirašinėjime užfiksuota, kaip O. S. jo prašo atsiimti pareiškimą, daro jam spaudimą. Jo nuomone, O. S. prašymas dėl pareiškimo atsiėmimo, leidžia manyti, kad ji pripažįsta savo kaltę (t. 1, b. l. 28). Akistatos su išteisintąja O. S. metu nukentėjusysis P. K. S. (V.) patvirtino savo parodymus, dar kartą visiškai analogiškai parodė įvykio eigą bei aplinkybes, t. y., kad 2020 m. gruodžio 12 d. O. S., jam miegant, atėjo į kambarį ir tarp jų įvyko konfliktas dėl šeiminių aplinkybių, jo metu ji atsistojo ant lovos ir koja, jam gulinčiam, spyrė ne mažiau kaip keturis ar penkis kartus koja – vieną kartą pataikė į pilvą, o kiti smūgiai buvo į kairės pusės krūtinės šoną. Nuo suduotų smūgių koja jautė didelį skausmą. Kitos dienos ryte pamatė, kad jo kūnas „nusėtas“ kraujosruvomis. Nukentėjusysis P. K. S. (V.) patvirtino, kad įvykio naktį O. S. galėjo būti išėjusi pabėgioti, tačiau negali patvirtinti, ar ji bėgiojo prieš konfliktą ar po, kai ji bėgiojo jis to nematė, nes tada jau miegojo. Nukentėjusysis taip pat sutiko su tuo, kad gruodžio 10-11 dienomis jis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) pas mamą, tačiau parodė, kad ten jis jokių sužalojimų nepatyrė. Į klausimą, kodėl iškart nesikreipė po šio įvykio į policiją, nukentėjusysis paaiškino, kad tikėjosi, jog O. S. atsiprašys, kad jie susitaikys, tačiau nepavykus susitaikyti, nutarė pranešti policijai. Akistatos metu išteisintoji O. S. kaltę neigė ir tvirtino savo ankstesnius parodymus (t. 1, b. l. 158–160).
13. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) davė nuoseklius parodymus, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad tarp išteisintosios ir nukentėjusiojo yra priešiški ir konfliktiniai santykiai, sprendė, jog nesant kitokių juos patvirtinančių duomenų, jų nepakanka tam, jog būtų galima konstatuoti asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tačiau kartu pripažino, kad visgi specialisto išvada, vertinant ją kartu su teismo medicinos eksperto paaiškinimais, patvirtina nukentėjusiajam padarytų sužalojimų faktą bei padarymo aplinkybes, bet nepatvirtina, jog nukentėjusiajam sužalojimai atsirado būtent dėl kaltinamosios veiksmų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka padarytos išvados, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus dėl O. S. kaltės, išvados padarytos įrodymus vertinant atskirai, nevertinant įrodymų visumos. Šiuo atveju, nors tarp išteisintosios bei nukentėjusiojo ir buvo konfliktiniai santykiai, tačiau savaime nereiškia, kad nėra pagrindo remtis nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamiais ir nuosekliais parodymais nustatant išteisintosios O. S. kaltę dėl 2020 m. gruodžio 12 d. P. K. S. (V.) padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė būtent į nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamius ir nuoseklius parodymus, o specialisto išvada negali patvirtinti ar paneigti būtent kaltinamosios veiksmų, nes specialisto išvadoje konstatuojama, ar padaryti sužalojimai atitinka įvykio laiką ir aplinkybes, nustatomi sužalojimų padarymo mechanizmas ir lokalizacija, ir būtent teismo prerogatyva buvo įvertinti ir padaryti išvadą, ar specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą galėjo padaryti būtent išteisintoji O. S.. Kaip jau minėta, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ir nustatė, kad specialisto išvada, vertinant ją kartu su teismo medicinos eksperto paaiškinimais, patvirtina nukentėjusiajam padarytų sužalojimų faktą bei padarymo aplinkybes. Ir šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog 2020 m. gruodžio 12 d. P. K. S. (V.) sveikata buvo nežymiai sutrikdyta dėl O. S. veiksmų.
14. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), be kita ko, ir inicijuotų teisinių procesų motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymai, kaip įrodymai įrodomąja prasme, yra didžiausią lemiančią reikšmę turintys įrodymai konstatuojant išteisintosios O. S. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra besąlyginė vada vienareikšmiškai eliminuojanti nukentėjusiojo parodymus ar kelianti abejonių jų, kaip įrodymų, patikimumu, leistinumu. Šiuo atveju, nors nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės patikrinti teisiamajame posėdyje, nes nukentėjusysis bylos teisminio nagrinėjimo metu mirė, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo apklausos atliktos ir parodymai užfiksuoti tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų. Pažymėtina, nukentėjusysis P. K. S. (V.) davė parodymus, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).
Žemesnės instancijos teismas
15. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis P. K. S. (V.) nuo pat pirmos apklausos davė išsamius ir nuoseklius parodymus dėl 2020 m. gruodžio 12 d. patirtų sužalojimų, savo parodymus patvirtino ir kitų apklausų metu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) visų apklausų metu vienodai parodė visą konflikto eigą, t. y. kad žodinis konfliktas dėl ankstesnių nesutarimų tarp jų kilo jam kartu su žmona O. S. gulint lovoje, abiem būnant blaiviems. Taip pat vienodai parodė ir sužalojimų padarymo mechanizmą, t. y. kad ginčui tampant nevaldomam, žmona atsistojo ant lovos, jam iš kairės pusės, ir šaukdama ant jo pradėjo spardyti jį kojomis, taip pat vienodai parodė ir sužalojimų padarymo lokalizaciją, t. y. kiek jam smūgių ir į kurias kūno vietas buvo suduota, kad O. S. jam spyrė ne mažiau kaip penkis kartus – vienu spyriu pataikė jam į pilvą, kitus kartus spyrė į kairės pusės krūtinės šoną. Nuo jos spyrių juto fizinį skausmą. Kartu pažymėtina, jog nukentėjusysis P. K. S. (V.) ir akistatos su išteisintąja O. S. metu davė visiškai analogiškus parodymus, o išteisintajai O. S. tvirtinant, kad jo nurodytu sužalojimų padarymo laiku ji bėgiojo, nukentėjusysis P. K. S. (V.) parodė, kad jis nežino, kur, prieš ateidama į kambarį, buvo O. S., nes jis miegojo, o ji galėjo būti kambaryje pas sūnų arba išėjusi pabėgioti. Nukentėjusysis parodė, kad jam miegant O. S. atėjo į kambarį ir tarp jų kilo žodinis konfliktas, o konflikto metu O. S. atsistojo ant lovos ir koja, neprisiminė kuria, spyrė jam ne mažiau kaip keturis ar penkis kartus – vieną kartą į pilvą, kitus kartus į kairės pusės krūtinės šoną. Taip pat nukentėjusysis P. K. S. (V.) patvirtino, kad 2020 m. gruodžio 10-11 dienomis jis buvo išvykęs pas mamą į (duomenys neskelbtini) rajoną, tačiau parodė, jog išvykęs jokių sužalojimų nepatyrė, nors tomis dienomis vartojo alkoholio, tačiau apsvaigęs nesijautė ir susižeisti negalėjo, o įvykio dieną buvo blaivus. Taip pat parodė, kad jis retkarčiais vartojo „Aspiriną“, tačiau nėra pastebėjęs, kad nuo šių vaistų, be priežasties, atsirastų kraujosruvos. Nukentėjusysis P. K. S. (V.) parodė ir tai, kad jis tikėjosi susitaikyti su O. S., todėl nekvietė policijos pareigūnų ir iš karto nesikreipė pareiškimu į policiją (t. 1, b. l. 158–160).
16. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) buvo apžiūrėtas vyriausiojo tyrėjo A. Ž. jau pareiškimo padavimo dieną, t. y. 2020 m. gruodžio 15 d. Apžiūros metu ant nukentėjusiojo P. K. S. (V.) pilvo buvo matomos dvi kraujosruvos, ant kairio šono, arčiau juosmens buvo matoma pailga kraujosruva, arčiau pažasties patinimas, šie nustatyti sužalojimai užfiksuoti ir fotonuotraukose (t. 1, b. l. 2, 11). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip įtariamoji, O. S. taip pat patvirtino aplinkybę, kad ji matė ant P. K. S. (V.) krūtinės kairiojo šono kraujosruvas, tačiau teigė, jog nežino, kokiomis aplinkybėmis jos atsirado (t. 1, b. l. 137–138).
17. Iš specialisto išvados Nr. G2103/2020 (03) nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 16 d. apžiūrėjus K. V. (S.) surastos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, pilvo priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuje atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, sužalojimai padaryti buka jėga, galėjo gautis spiriant tris kartus. Nustatyti sužalojimai sukėlė K. V. (S.) nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 43).
18. Kaip jau aptarta, išteisintoji O. S. teigė, jog nukentėjusysis P. K. S. (V.) sužalojimus galėjo patirti būdamas išvykęs pas mamą, tačiau, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) sužalojimus galėjo patirti kitomis aplinkybėmis, o specialisto išvada patvirtina būtent nukentėjusiojo P. K. S. (V.) duotus parodymus dėl patirtų sužalojimų laiko, aplinkybių, jų padarymo mechanizmo ir lokalizacijos.
19. Iš specialisto išvados Nr. G2103/2020 (03) nustatyta, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) teismo medicinos eksperto D. V. buvo apžiūrėtas tiesiogiai bei specialisto išvadoje Nr. G2103/2020 (03) padaryta neabejotina išvada, kad nukentėjusiajam P. K. S. (V.) surastos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, pilvo priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuje atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, sužalojimai padaryti buka jėga, galėjo gautis spiriant tris kartus, t. y. nukentėjusiajam P. K. S. (V.) nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus dėl to, kad jam sužalojimai buvo padaryti 2020 m. gruodžio 12 d., sužalojimai surasti nukentėjusiojo nurodytose vietose, kad jie galėjo gautis spiriant koja. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas D. V. kategoriškai padarytas išvadas patvirtino bei jas pagrindė teisiamajame posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
20. Iš teisiamajame posėdyje duotų teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimų nustatyta, kad pagal rekomendacijas, apžiūrint asmenį rekomenduojama vadovautis bylos aplinkybėmis ir asmens neklausinėti. 2020 m. gruodžio 16 d. K. V. (S.) apžiūros metu buvo surastos 3 nemenkos, apie 4,5 cm, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstoje, pilvo paviršiuje. Teismo medicinos ekspertas D. V. vienareikšmiškai patvirtino, kad tai buvo trauminės kraujosruvos, gautos spiriant tris kartus, kad viskas atitiko, jog nukentėjusysis buvo sužalotas gulintis, be to, teismo medicinos ekspertas netgi nurodė ir kokioje pozoje jis galėjo gulėti, t. y. tikėtina, kad sužalojimai jam buvo padaryti gulint ant dešinio šono arba aukštielninka, taip pat, kad kraujosruvos galėjo atsirasti smūgiuojant pėdos priekiu apauta koja, galbūt bato nosimi, bet nebūtinai, ir tokią išvadą pagrindė, t. y. kad kraujosruvos galėjo būti padarytos ir basa koja, nes spiriant dalyvauja keli pirštai, jie gali būti ir sulenkti. Teismo medicinos ekspertas D. V. patvirtino, kad padarytos traumos atitiko užduotyje nurodytas aplinkybes pagal savo išsidėstymą ir lokalizaciją. Taip pat paaiškino, kad gelsva spalva pradeda reikštis tik pakraščiuose 7-9 dieną, dviejų savaičių kraujosruvos būna margos ir išnyksta, kartais lieka pigmentacija (t. 3, b. l. 55–56). Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertui apžiūrėjus K. V. (S.), buvo surastos pilkšvai mėlynos spalvos kraujosruvos (t. 1, b. l. 43). Kartu atkreiptinas dėmesys, jog teismo medicinos ekspertas D. V. kategoriškai paneigė aplinkybę, jog kraujosruvos galėjo atsirasti nuo medikamentų vartojimo, tai vertino kaip absurdišką teiginį (t. 3, b. l. 55).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į specialisto išvadoje Nr. G2103/2020 (03) padarytą išvadą, kurią teismo medicinos ekspertas D. V. pagrindė ir teisiamajame posėdyje, nėra jokio pagrindo netikėti būtent nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamiais ir nuosekliais parodymais, kad aptariamu laiku sužalojimus jam padarė būtent O. S..
22. Šiuo atveju išteisintosios O. S. nurodyta aplinkybė, kad ji 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val. bėgiojo, pateikti ir bėgiojimo programėlės duomenys, žinant šiuolaikines technologijas ir galimybes koreguoti programų duomenis, be to, nesant objektyvių duomenų, kad bėgiojimo programėlėje buvo nustatytas esamas Lietuvos laikas, visiškai nėra objektyvūs ir kategoriškai nepatvirtina, jog O. S. ir bėgiojo tuo laiku. Kita vertus, dėl laiko sąžiningai galėjo suklysti ir nukentėjusysis, kadangi, kaip jis nurodė akistatos metu, kai O. S. atėjo į kambarį, jis miegojo. Kaip nukentėjusysis nustatė jo sužalojimo laiką, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama. Pažymėtina, kad nukentėjusysis ir nurodė ne konkretų laiką, bet apytikslį, ir šiuo atveju apytikslio laiko nurodymas visiškai neeliminuoja paties nusikaltimo padarymo fakto, kad būtent dėl O. S. neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.
23. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis P. K. S. (V.) po jo sužalojimo nekvietė policijos bei ne iš karto, o tik trečią dieną – 2020 m. gruodžio 15 d. – kreipėsi pareiškimu į policiją dėl patirtų sužalojimų, tačiau jis logiškai paaiškino priežastį, kodėl į policiją kreipėsi ne iš karto. Apklaustas kaip liudytojas papildomai, nukentėjusysis P. K. S. (V.) parodė, kad jis ryte pamatė, jog jo kūnas „nusėtas“ kraujosruvomis. O. S. turi problemų dėl agresijos valdymo, kai supyksta, puola muštis, ne vieną kartą jau buvo pavartojusi prieš jį smurtą, tačiau ji atsiprašydavo ir jis jai atleisdavo. Nukentėjusysis tikėjosi, kad ir po šio įvykio O. S. jo atsiprašys ir jie susitaikys. Nukentėjusysis norėjo, kad O. S. atsakytų už savo veiksmus, kad pasimokytų ir daugiau taip nesielgtų, tačiau jis nenorėjo, kad jai būtų apribota teisė su juo bendrauti, nes norėjo toliau su ja gyventi, galvojo, kad susitaikys (t. 1, b. l. 24–25). Akistatos su išteisintąja O. S. metu nukentėjusysis taip pat neneigė, kad jis nesikreipė iš karto į policiją, nes norėjo susitaikyti su O. S. (t. 1, b. l. 158–160). Tai, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) norėjo susitaikyti su O. S., patvirtina ir nukentėjusiojo P. K. S. (V.) bei išteisintosios O. S. susirašinėjimo internetinėje programėlėje „WhatsApp“ turinys, tačiau O. S. reikalauja, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) atsiimtų pareiškimą, nes tik tokiu atveju gyvens kartu (t. 1, b. l. 63–70). Kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) norėjo susitaikyti su O. S., parodo ir elektroninių laiškų turinys. Pažymėtina, kad jų turinys patvirtina, jog nukentėjusysis P. K. S. (V.) norėjo, kad O. S. jo atsiprašytų, mąstė, kaip tokiu atveju galėtų atsiimti pareiškimą (t. 2, b. l. 180–193). Aptarti duomenys nepaneigia tos aplinkybės, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) nesikreipė iš karto į policiją, nes tikėjosi, jog susitaikys su O. S., nes toks smurto atvejis buvo jau ne pirmas. Kartu jam galėjo sukelti nepasitenkinimą ir aplinkybė, kai nukentėjusysis P. K. S. (V.) pamatė O. S. telefone susirašinėjimą su tėvu, kad darbovietė jai siūlo butą, manydamas, kad ši aplinkybė gali būti priežastis jai nebegyventi su juo ir panašiai, ir tai galėjo paskatinti nukentėjusįjį P. K. S. (V.) parašyti pareiškimą policijai. Tačiau šios nustatytos aplinkybės, kodėl nukentėjusysis parašė pareiškimą policijai ne iš karto, atsižvelgiant į nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina specialisto išvadoje Nr. G2103/2020 (03) padaryta išvada dėl jam nustatytų sužalojimų laiko, aplinkybių, mechanizmo ir lokalizacijos, teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus, iš esmės nėra teisiškai reikšmingos ir visiškai nepaneigia bei nesukelia pagrįstų abejonių dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo, kad būtent išteisintoji O. S. aptariamu laiku jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kartu pažymėtina, kad aptartų susirašinėjimų internetinėje programėlėje „WhatsApp“ turinys, nors O. S. ir pirma parašė žinutę nukentėjusiajam ir reikalavo atsiimti pareiškimą, nepatvirtina aplinkybės, kad ji pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, kaip ikiteisminio tyrimo metu teigė nukentėjusysis pateikdamas šiuos susirašinėjimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad išteisintoji O. S., susirašinėdama internetinėje programėlėje „WhatsApp“, reikalaudama nukentėjusiojo atsiimti pareiškimą, nepriekaištavo jam, kad jis pareiškime nurodė melagingas aplinkybes, neteisingai apkaltino ją pavartojus smurtą kerštaujant, taip pat nenurodė, kad ji nesmurtavo prieš jį, kas būtų logiška, asmeniui esant nekaltam, o šiuo atveju O. S. tiesiog primygtinai reikalavo atsiimti pareiškimą prižadėdama kartu su juo gyventi. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis, nors ir labai norėjo toliau gyventi su išteisintąja, tačiau nerašė jai, jog pareiškimą policijai pateikė be pagrindo ir būtent dėl to apgailestauja.
24. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji O. S. pateikė skyrybų byloje mediacijos metu jos slapta darytą garso įrašą, kuris, jos teigimu, patvirtina, jog nukentėjusysis P. K. S. (V.) melagingai pranešė apie prieš jį pavartotą smurtą. Tačiau Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme įtvirtintas vienas iš esminių mediacijos principų – konfidencialumo principas, kuris reiškia, kad, jeigu ginčo šalys nesusitarė kitaip, ginčo šalys, mediatoriai ir mediacijos paslaugų administratoriai turi laikyti paslaptyje visą civilinio ginčo mediacijos ir su ja susijusią informaciją, išskyrus informaciją, kurios reikia siekiant patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį, ir informaciją, kurios neatskleidimas prieštarautų viešajam interesui (ypač kai reikia užtikrinti vaiko interesus arba užkirsti kelią žalos fizinio asmens sveikatai ar gyvybei atsiradimui). Ši nuostata užtikrina, kad jokia mediacijos metu pateikta informacija negalės būti panaudota prieš ją pateikusią ginčo šalį, išskyrus jau minėtas išimtis. Todėl, atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas negali remtis pateiktais duomenimis.
25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje pateiktas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kontrolės skyriaus 2021 m. gegužės 24 d. sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. S., panaikinimo buvo priimtas nukentėjusiojo P. K. S. (V.) prašymu bei, kad ši aplinkybė patvirtina, jog nukentėjusysis kerštavo. Pažymėtina, kad iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kontrolės skyriaus 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo nustatyta, kad 2021 m. vasario – gegužės mėnesiais buvo vykdomas užsienietės O. S. ir sutuoktinio K. V. santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini), patikrinimas, t. y. šiuo atveju buvo vykdomas planinis patikrinimas. Pažymėtina, kad vykdant planinį patikrinimą, o ne savo iniciatyva nukentėjusysis P. K. S. (V.) pateikė ir, pažymėtina, tik 2021 m. kovo 2 d., praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio, Migracijos departamento Klaipėdos skyriui paaiškinimą, jog jis nuo 2021 m. sausio 14 d. su žmona kartu negyvena ir gyventi nebeplanuoja, o paaiškinime kartu paprašė panaikinti ir jai leidimą gyventi Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad patikrinimo metu abu sutuoktiniai pripažino, kad jie kartu kaip sutuoktiniai nebegyvena, vyksta skyrybų procesas, taip pat pati išteisintoji O. S. nurodė, kad ji sukūrė šeimą, nes norėjo gyventi Lietuvoje (t. 3 , b. l. 52). Pažymėtina, kad minėtu sprendimu buvo panaikintas leidimas O. S. laikinai gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y., kai užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Todėl ši aplinkybė nesudaro jokio pagrindo ją vertinti kaip nukentėjusiojo P. K. S. (V.) kerštą O. S..
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog O. S. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. ji tyčia spyrė koja sutuoktiniui P. K. S. (V.) į pilvą, į kairės pusės krūtinės šoną, taip padarydama jam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, pilvo priekiniame ir kairiajame šoniniame paviršiuje, ir taip sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Akivaizdu, kad O. S. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. ji nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į specialisto išvadoje objektyviai nustatytų sužalojimų mastą, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo gautis spiriant tris kartus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog O. S. 2020 m. gruodžio 12 d., apie 23.30 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu vieną kartą koja spyrė gulinčiam sutuoktiniui P. K. S. (V.) į pilvą bei du kartus spyrė į kairės pusės krūtinės šoną, taip padarydama jam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, pilvo priekiniame ir kairiajame šoniniame paviršiuje, ir taip sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais veiksmais O. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Dėl 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)
27. Skundžiamu nuosprendžiu O. S. išteisinta dėl jai inkriminuotos 2021 m. sausio 9 d. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, padarius išvadą, jog byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad O. S. padarė šią nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus dėl nukentėjusiajam P. K. S. (V.) padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, iš esmės rėmėsi tik išteisintosios O. S. parodymais, kad nukentėjusysis ją apkaltino nusikaltimo padarymu be pagrindo, neatsižvelgė į nuoseklius ir išsamius nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus, kurie dėl jam padarytų sužalojimo masto, mechanizmo ir lokalizacijos visiškai atitinka specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes.
28. Iš teisiamajame posėdyje duotų išteisintosios O. S. parodymų nustatyta, kad, jos teigimu, 2021 m. sausio 9 d. ryte konflikto su P. K. S. (V.) nebuvo. Apie 10 val. sutuoktinis atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ji tuo metu persirenginėjo, o jis pradėjo ją filmuoti. Ji prašė jos nefilmuoti, priėjusi prie sutuoktinio išjungė kamerą. P. K. S. (V.) atėjo taikytis, jis apgailestavo, kad ją apšmeižė ir parašė pareiškimą, bijojo, kad jam bus iškelta byla dėl melagingų parodymų. Jeigu būtų įvykęs konfliktas, jos sūnus būtų atėjęs iš kito kambario. Ji su P. K. S. (V.) po pusryčių, apie 11.30 val., kartu išėjo iš buto. O. S. taip pat parodė, jog byloje yra du vaizdo įrašai, kurių viename matosi, kaip ji prašo jos nefilmuoti, o kitame nėra nieko konkretaus. Turėjo matytis, kad ji prašė jos nefilmuoti nuogos ir, kai paėmė iš sutuoktinio telefoną, jį išjungė. P. K. S. (V.) gulėjo ant lovos apsirengęs, o ją filmavo, nes ji buvo nuoga (t. 2, b. l. 197–199). Analogiškus parodymus išteisintoji O. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad nukentėjusysis sužalojimus galėjo patirti 2021 m. sausio 14 d., kai ji buvo iškvietusi policijos pareigūnus, ir jie jam dėjo antrankius, o nukentėjusysis tam priešinosi (t. 2, b. l. 54–55, 80–81, 85–87).
29. Nukentėjusysis P. K. S. (V.) bylos teisminio nagrinėjimo metu mirė (t. 3, b. l. 24), todėl teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Iš 2021 m. sausio 13 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymų nustatyta, kad 2021 m. sausio 9 d., bute (duomenys neskelbtini), jis buvo su savo žmona O. S. ir jos sūnumi. Apie 10.20 val. gulėjo su savo žmona O. S. lovoje ir tarp jų įvyko žodinis konfliktas dėl to, kad jis pasakė, jog planuoja išvykti į Angliją dirbti. Tada ji labai supyko ir pradėjo varyti jį iš namų, į kuriuos neseniai atsikraustė. Žodinio konflikto metu, gulint lovoje, ji pradėjo jį mušti, t. y. sudavė kelis kartus dešinės rankos kumščiu jam į dešinę ranką, po to vėl pagriebė už dešinės rankos ir bandė tempti iš lovos. Smūgių metu jis pajuto stiprų fizinį skausmą. Po to O. S. atsikėlė iš lovos ir įsiutusi paėmė jo drabužius, kurie buvo šalia lovos, ir su jais trenkė jam per galvą, o su džinsuose buvusio diržo sagtimi jam kliuvo per tą pačią ranką. Po to žmona nuėjo į koridorių ir išmetė drabužius šalia durų. Jis tuo metu išsitraukė savo telefoną ir pasiruošė filmuoti. Kai ji grįžo iš kito kambario, jis pradėjo filmuoti, ji pamačiusi, kad jis laiko telefoną, prisidengė veidą ir toliau bandė išvaryti jį iš namų, vėl griebė jam už rankos ir smūgiavo kelis kartus į tą pačią dešinę ranką, po to užsigulusi atėmė iš jo telefoną ir išbėgo į vaiko kambarį. O. S. numetė jo telefoną ant lovos ir liepė savo sūnui jį paimti, tačiau jam pavyko savo telefoną pasiimti pirmiau. Po konflikto O. S. pasiūlė nesipykti ir jie susitaikė. Vaizdo įrašą žmoną ištrynė, tačiau 2021 m. sausio 12 d. pastebėjo, kad įrašas, kuriame buvo užfiksuotas jų konfliktas, visiškai neištrintas, jis liko šiukšliadėžėje. Po patirtų smūgių ir tempimo ant jo rankos atsirado kraujosruvos (t. 1, b. l. 169–172). 2021 m. sausio 20 d. apklaustas kaip liudytojas papildomai, nukentėjusysis P. K. S. (V.) patvirtino, kad 2021 m. sausio 9 d., apie 10.28 val., jiems gulint lovoje, kilo konfliktas, jo metu jo sutuoktinė ne mažiau kaip penkis kartus kumščiu sudavė jam į dešinę ranką. Jis jautė skausmą. Po to O. S. nagais sugriebė jam už dešinės rankos ir norėjo išversti iš lovos. Nuo sugriebimo už rankos jis taip pat jautė skausmą. Nepavykus jo išstumti iš lovos, sutuoktinė paėmė jo rūbus – džinsines kelnes, kuriose buvo įvertas odinis diržas su metaline sagtimi, bei užsimojusi diržo sagtimi sudavė jam per dešinę ranką. Dėl to taip pat jautė skausmą. Taip pat ji nagais ne mažiau kaip du kartus griebė jam už šlaunies, tokiu būdu sukeldama jam fizinį skausmą. Jam toliau gulint lovoje, kai jis jau filmavo, O. S., vydama jį lauk iš namų, ne mažiau kaip penkis kartus kumščiu vėl sudavė jam į dešinę ranką bei jėga nagais sugriebė už tos pačios rankos. Tą kartą į policiją dėl patirto fizinio skausmo jis nesikreipė, kadangi jie su O. S. susitaikė. Be to, kai jis gulėjo lovoje, o O. S. prieš jį vartojo fizinį smurtą – antrą kartą kai sugriebė nagais jam už rankos – jis filmavo, bet O. S. įrašą ištrynė ir jis nebeturėjo įrodymų. Tačiau jam vėl su sutuoktine susipykus bei telefono atmintyje radus įrašus, kuriuose fiksuojamas smurtas prieš jį, jis kreipėsi į policijos pareigūnus, norėdamas, kad būtų pradėtas tyrimas dėl smurto. Parašius pareiškimą, jam buvo įteikta užduotis atlikti objektų tyrimą, išaiškinta, kad su užduotimi turi nuvykti pas medikus apžiūrai, tačiau jis su šia užduotimi į medikus nesikreipė, kadangi užduotį iš jo atėmė O. S.. Paskutinis jų susitikimas nebuvo malonus, ji suplėšė jam marškinėlius, todėl tą kartą jis kreipėsi į pareigūnus dėl smurto pavartojimo prieš jį, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas, kadangi nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, bet pareigūnė įteikė dar vieną užduotį atlikti objektų tyrimą. 2021 m. sausio 15 d. jis nuvyko su naujai gauta užduotimi apžiūrai, ekspertui nurodė, kad prieš jį sutuoktinė smurtavo ir 2021 m. sausio 9 d., todėl buvo nustatyti ir tos dienos sužalojimai (t. 1, b. l. 187–188). Nukentėjusysis P. K. S. (V.) akistatos su O. S. metu taip pat parodė, kad gulint su sutuoktine lovoje, tarp jų kilo konfliktas, O. S. kelis kartus sugriebė jėga jam už rankos bei norėjo išversti iš lovos. Po to paėmė jo kelnes, kuriose buvo įvertas odinis diržas su metaline sagtimi ir užsimojusi diržo sagtimi kliudė dešinę ranką. Pamatęs, kad O. S. piktai nusiteikusi, pradėjo ją filmuoti, o O. S. priėjo prie jo gulinčio ir vėl jėga kelis kartus sugriebė už tos pačios rankos. Kiek sudavė smūgių, nukentėjusysis neprisiminė, jis patvirtino anksčiau duotus parodymus ir prašė jais vadovautis. O. S. kaltę neigė, tvirtino, kad prieš P. K. S. (V.) nesmurtavo (t. 2, b. l. 70–72).
31. Apeliacinės instancijos teismas vėlgi neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymai, kaip įrodymai įrodomąja prasme, yra didžiausią lemiančią reikšmę turintys įrodymai konstatuojant išteisintosios O. S. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra besąlyginė vada vienareikšmiškai eliminuojanti nukentėjusiojo parodymus ar kelianti abejonių jų, kaip įrodymų, patikimumu, leistinumu. Šiuo atveju, nors nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės patikrinti teisiamajame posėdyje, nes nukentėjusysis bylos teisminio nagrinėjimo metu mirė, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo apklausos atliktos ir parodymai užfiksuoti tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų. Pažymėtina, nukentėjusysis P. K. S. (V.) davė parodymus, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat vėlgi pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).
32. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) tiek pirmos apklausos metu, tiek ir apklaustas papildomai bei akistatos metu vienodai parodė visą konflikto eigą, t. y. kad žodinis konfliktas tarp jų kilo jam kartu su žmona O. S. gulint lovoje, kaip pirmosios apklausos metu parodė, jai supykus, kai jis pasakė apie planus vykti dirbti į Angliją, pradėjo varyti jį iš namų ir mušti, taip pat vienodai parodė ir sužalojimų padarymo lokalizaciją bei mechanizmą, t. y. kad išteisintoji O. S. sudavė kelis kartus dešinės rankos kumščiu jam į dešinę ranką, pažymėtina, papildomos apklausos metu patikslino, kad ne mažiau kaip penkis kartus, po to nagais pagriebė už dešinės rankos ir bandė tempti iš lovos, o metant į jį džinsus, su juose buvusio diržo metaline sagtimi jam kliuvo per tą pačią ranką. Jam pradėjus filmuoti, ji toliau bandė išvaryti jį iš namų ir vėl smūgiavo kumščiu, pažymėtina, papildomos apklausos metu patikslino, kad ne mažiau kaip penkis kartus, į tą pačią dešinę ranką bei sugriebė ją nagais. Taip pat papildomos apklausos metu papildė, kad O. S. nagais ne mažiau kaip du kartus griebė jam už šlaunies. Pažymėtina, kad akistatos su išteisintąja O. S. metu nukentėjusysis iš esmės taip pat vienodai parodė visą įvykio eigą, kad smūgiai buvo suduoti į dešinę ranką, taip pat, kad buvo sugriebusi nagais irgi dešinę ranką, tačiau negalėjo prisiminti suduotų smūgių skaičiaus, todėl patvirtino anksčiau duotus parodymus. Pažymėtina, kad 2021 m. sausio 13 d. tyrėjui R. K. apžiūrėjus išoriškai nukentėjusįjį P. K. S. (V.), ant jo dešinės rankos žastikaulio vidinėje dalyje surasta kraujosruva, o išorinėje dalyje apie 5 cm nubrozdinimas su kraujosruva, ši aplinkybė užfiksuota ir fotonuotraukose (t. 1, b. l. 191, 193, 194).
33. Šiuo atveju nukentėjusiojo P. K. S. pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoti momentiniai vaizdai, jie užfiksuoti ir objektų apžiūros protokole (t. 2, b. l. 15–16), nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymų dėl įvykio eigos ir patirtų sužalojimų masto, nepaneigia tik to, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) gulėjo lovoje, o jam filmuojant, išteisintoji nenorėjo būti filmuojama bei, priėjusi prie nukentėjusiojo ėmė jam už rankos.
34. Nagrinėjamu atveju, kai nukentėjusiajam P. K. S. (V.) buvo suduota į ranką ne keli, bet ne mažiau kaip dešimt smūgių, nėra pagrindo abejoti tuo, kad akistatos su išteisintąja metu, praėjus mėnesiui laiko, nukentėjusysis galėjo smūgių skaičiaus ir neprisiminti, be to, pirmosios apklausos metu jis neparodė ir apie jam padarytus sužalojimus šlaunyje. Tačiau pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje pasisakyta, jog asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, nukentėjusiojo P. K. S. (V.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės patikrinti teisiamajame posėdyje, nes nukentėjusysis bylos teisminio nagrinėjimo metu mirė, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo apklausos atliktos ir parodymai užfiksuoti tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų, bei nenustatyta, kad nukentėjusiojo parodymai kito dėl esminių įvykio aplinkybių.
35. 2021 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. G75/2021 (03) konstatuota, kad apžiūrėjus K. V. surasti sužalojimai: dauginės poodinės dešinio žasto kraujosruvos ir odos įdrėskimai, su odos įdrėskimais kairės šlaunies vidiniame paviršiuje. Rasti sužalojimai yra savaitės senumo, atitinka pareiškėjo nurodytą įvykio laiką – 2021 m. sausio 9 d., galėjo būti padaryti mušant ir spaudžiant rankomis. Odos įdrėskimai būdingi rankos pirštų nagų poveikiui. Sužalojimai padaryti keliais poveikiais, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apžiūrėjus K. V., šviežių sužalojimų, atitinkančių 2021 m. sausio 14 d., nenustatyta (t. 2, b. l. 13–14).
36. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas D. V. patvirtino, jog 2021 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. G75/2021 (03) užfiksuoti nukentėjusiajam P. K. S. (V.) padaryti sužalojimai nebuvo savaitės senumo (t. 3, b. l. 56).
37. Šiuo atveju specialisto išvada visiškai paneigia, išteisintosios O. S. parodymus dėl to, kad ji įvykio dieną tik paėmė iš sutuoktinio telefoną ir jį išjungė, bet priešingai, patvirtina būtent nukentėjusiojo P. K. S. (V.) duotus parodymus dėl patirtų daugybinių sužalojimų. Kaip jau nustatyta iš specialisto išvados Nr. G75/2021 (03), šviežių sužalojimų, atitinkančių 2021 m. sausio 14 d., nenustatyta, ir ši aplinkybė paneigia išteisintosios O. S. parodymus dėl to, kad jis tą dieną galėjo patirti sužalojimus, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai visiškai atitinka jo nurodytą sužalojimų padarymo laiką, mechanizmą ir lokalizaciją, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į specialisto išvadoje Nr. G75/2021 (03) padarytą išvadą, kurios objektyvumu netikėti nėra jokio pagrindo, teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus, kad nukentėjusiajam P. K. S. (V.) padaryti sužalojimai nebuvo savaitės senumo, nėra jokio pagrindo netikėti būtent nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamiais ir nuosekliais parodymais, kad aptariamu laiku ir nurodytais būdais sužalojimus jam padarė būtent O. S., bei nėra pagrindo netikėti tuo, kad įvykio metu, esant nukentėjusiajam padarytoms daugybinėms kraujosruvoms, tarp O. S. ir nukentėjusiojo P. K. S. (V.) buvo konfliktas.
38. Nagrinėjamu atveju teisiamajame posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti ir policijos pareigūnai V. N. ir V. Z., tačiau jie buvo atvykę ne 2021 m. sausio 9 d. ryte, bet jau vakare pagal nukentėjusiojo P. K. S. (V.) iškvietimą, todėl akivaizdu, kad jie jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu atveju, parodyti negalėjo ir jų neparodė (t. 3, b. l. 56, 68). Liudytojas V. N. teigė, jog nukentėjusysis niekuo nesiskundė, tačiau šiuo atveju specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys objektyviai patvirtina apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą.
39. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. K. S. (V.) logiškai paaiškino ir aplinkybę, kodėl jis kreipėsi į policiją tik 2021 m. sausio 13 d., nes jis su O. S. įvykio dieną susitaikė, be to, O. S. ištrynė vaizdo įrašus ir jis nebeturėjo įrodymų. Kai susipyko su O. S. vėl, be to, telefono atmintyje surado ir ne visiškai ištrintus įrašus, jo nuomone, patvirtinančius smurtą prieš jį, kreipėsi į policiją. Į teismo medicinos ekspertą kreipėsi tik 2021 m. sausio 15 d., nes O. S. buvo atėmusi užduotį atlikti objektų tyrimą. Aplinkybės, kad jie susitaikė, nepaneigė ir O. S., bei patvirtino, kad iš P. K. S. (V.) atėmė užduotį atlikti objektų tyrimą, kai šis jai pasakė, jog kreipsis į teismo medicinos ekspertą (t. 2, b. l. 54–55).
40. Ir šiuo atveju tai, kad tarp sutuoktinių vyko santuokos nutraukimo procesas, kartu ir nuolatiniai konfliktai, aplinkybės, kad nukentėjusysis parašė pareiškimą policijai ne iš karto po įvykio bei kreipėsi į teismo medicinos ekspertą tik 2021 m. sausio 15 d., atsižvelgiant į nukentėjusiojo P. K. S. (V.) išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina specialisto išvadoje Nr. G75/2021 (03) padaryta išvada dėl jam nustatytų sužalojimų laiko, mechanizmo ir lokalizacijos, teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus, iš esmės nėra teisiškai reikšmingos ir visiškai nepaneigia bei nesukelia pagrįstų abejonių dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo, kad būtent išteisintoji O. S. aptariamu laiku jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
41. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog O. S. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad O. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad ji 2021 m. sausio 9 d., apie 10.28 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu sutuoktiniui P. K. S. (V.) gulint lovoje, jam ne mažiau kaip dešimt kartų kumščiu sudavė į dešinę ranką bei ne mažiau kaip du kartus nagais sugriebė už P. K. S. (V.) dešinės rankos, po to, užsimojusi kelnėmis, jose buvusio diržo metaline sagtimi sudavė P. K. S. (V.) per dešinę ranką bei jėga sugriebė už jo šlaunies, taip padarydama jam daugines poodines dešinio žasto kraujosruvas ir odos įdrėskimus, du odos įdrėskimus kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą bei tokiais veiksmais O. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, kad O. S. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų – daugybinių smūgių sudavimo – gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. ji nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.
Dėl bausmės
42. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.
43. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
44. Skirdamas bausmę O. S. už padarytas nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formas bei rūšis, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į kaltinamosios asmenybę, taip pat į nusikalstamomis veikomis padarytos žalos dydį bei į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).
45. Kaltinamosios O. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nukreiptas į žmogaus sveikatą, šiuo atveju šeimos nario sveikatą, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba.
46. Siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti kaltinamąją O. S. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ja nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, į tai, kad O. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai O. S. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę, jos dydžius nustatant mažesnius nei sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), t. y. nustatant už 2020 m. gruodžio 12 d. padarytą nuskalstamą veiką šešis mėnesius bei už 2021 m. sausio 9 d. – aštuonis mėnesius.
47. Laisvės apribojimas yra viena iš baudžiamajame kodekse numatytų bausmių, kurios esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema. Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 3 dalis numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Tuo tarpu minimo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui skirti šioje įstatymo nuostatoje numatytus įpareigojimus. Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones arba XI skyriuje numatytą vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, kai laisvės apribojimo bausmė skiriama nepilnamečiui, ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui prerogatyvą spręsti dėl intensyvios priežiūros kaltinamajam skyrimo, įpareigojimų ar baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo bei skyrimo.
48. Vertinant kaltinamosios O. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį – kaip minėta kaltinamosios padarytos nusikalstamos veikos nukreiptos į žmogaus sveikatą, smurtauta prieš šeimos narį, bylos duomenimis nenustatyta, kad kaltinamoji iš esmės piktybiškai linkusi pažeisti įstatymus, taip pat atsižvelgiant į paskirtos bausmės ir įpareigojimų paskirtį bei tikslus, konstatuotina, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu O. S. neskiriant intensyvios priežiūros. Draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės O. S. paskyrimas be intensyvios priežiūros, taip pat neskiriant ir BK 48 straipsnio 4 dalyje numatytų įpareigojimų, tačiau, atsižvelgus į nusikalstamų veikų padarymo pobūdį, paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 48 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas), nustatant nežymiai didesnį nei numatytas minimalus įmokos dydis, t. y. 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnio 1 dalis), nustatant, kad ji privalo būti sumokėta per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 71 straipsnio 3 dalis), bus tinkama ir adekvati bausmė. Tokios bausmės paskyrimas iš esmės dera su teisingumo principo reikalavimais.
49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinamosios padarytos nusikalstamos veikos nesiskiria pagal savo pavojingumą ir nepriskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, jos padarytos per trumpą laiką, todėl už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės apribojimo bausmės bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu – iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės, paskirtos už padarytą nusikalstamą veiką 2021 m. sausio 9 d., pridedant švelnesnės bausmės, paskirtos už padarytą nusikalstamą veiką 2020 m. gruodžio 12 d., nežymiai didesnę bausmės dalį nei minimali pridėtinos bausmės dalis – keturis mėnesius (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).
Dėl civilinio ieškinio
50. Nukentėjusysis P. K. S. (V.) byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 88–89), tačiau bylos teisminio nagrinėjimo metu jis mirė (t. 3, b. l. 24).
51. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė prašė civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skundžiamu nuosprendžiu civilinis ieškinys atmestas, neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Apeliaciniame skunde dėl nukentėjusiojo P. K. S. (V.) civilinio ieškinio nepasisakoma, tačiau šiuo atveju naikinant išteisinamąjį nuosprendį ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nepabloginant kaltinamosios padėties daugiau negu prašoma apeliaciniame skunde, aptartina ir dėl civilinio ieškinio.
52. BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
53. Vadovaujantis CK nuostatomis, paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Nors teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra neatskiriamai susijusi su asmeniu, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo kaltininko nusikalstamų veiksmų, nes tik šis asmuo savo subjektyviais išgyvenimais gali nulemti tos žalos buvimo faktą ir dydį, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra susijusi su turtinėmis teisėmis, nes ji nukentėjusio asmens valia išreiškiama konkrečia pinigine suma (CK 1.115 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį ir 5.1 straipsnio 2 dalį, palikėjo turtinės reikalavimo teisės gali būti paveldėjimo objektu, nes įpėdiniams pereina palikėjo turtinės teisės bei pareigos tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, nukentėjusiojo P. K. S. (V.) civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.
Dėl kitų klausimų
54. Kaltinamajai O. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, naikintina.
55. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 vnt. CD laikmenos, saugomos baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos saugoti byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
O. S. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 12 d. ir 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)), ir nuteisti:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 12 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)) – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S. (V.)) – laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2021 m. sausio 9 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S.), pridedant švelnesnės šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 12 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam P. K. S.) dalį – keturis mėnesius, ir paskirti subendrintą galutinę vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.
Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad ji privalo būti sumokėta per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiojo P. K. S. (V.) pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
O. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 vnt. CD laikmenas, saugomas baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.