Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-09-09 · Administracinė byla Nr. AS-589-520/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2020-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2020-11-23Vilniaus apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2021-11-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-09
Bylos Nr.
AS-589-520/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01882-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. AS-589-520/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01882-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2020 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. NN-444 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Departamentą priimti kitą nutarimą, kuriuo pareiškėjas būtų grąžintas atgal į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) arba perkeltas į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) ar kitą pataisos įstaigą, ne taip nutolusią nuo jo gyvenamosios vietos, tęsti bausmės atlikimo. Taip pat teisme 2020 m. rugpjūčio 4 d. gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriame prašoma: 1) sustabdyti Departamento 2019 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. NN-444 vykdymą ir įpareigoti grąžinti pareiškėją, kuris šiuo metu laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI), atgal į Pravieniškių PN-AK tęsti bausmės atlikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) įpareigoti Departamentą perkelti pareiškėją į kitą pataisos įstaigą (bet kurią) tęsti bausmės atlikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme užsitęsė ir yra tikimybė, kad proceso šalys apskųs teismo sprendimą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, dėl ko, atsižvelgiant į teismų darbo krūvius, bylos išnagrinėjimas dar ilgiau užsitęs. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikęs skundą teismui siekė būti perkeltas iš Šiaulių TI į kitą pataisos įstaigą tęsti bausmės atlikimo, kadangi pažeidžiami jo interesai. Atliekant bausmę Šiaulių TI yra daug kliūčių pareiškėjui palaikyti socialinius ryšius, lankyti jį pasimatymuose artimiesiems ir pan. Šiaulių TI laikomi nuteistieji laikomi visiškai izoliuoti kamerose-vienutėse, suteikiant jiems tik apie tris valandas per savaitę pabendrauti tarpusavyje ir ne daugiau negu dviejų asmenų grupėje, jokios užimtumo programos nebuvo vykdomos, įstaigos administracija ne tik neturi patirties su nuteistaisiais iki gyvos galvos, bet ir su nuteistaisiais apskritai, nes iki pareiškėjo atvykimo į šią įstaigą joje buvo laikomi vien tik teismo laukiantys suimti asmenys.

Pareiškėjo teigimu, Nutarimas priimtas neatsižvelgiant į jo, kaip asmens, savybes, bent jau pačiame Nutarime apie tai nebuvo užsiminta. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis laisvės atėmimo bausmę atlieka jau ilgą laiko tarpą, t. y. virš 18 metų, todėl jam itin svarbu apmokamas darbas, efektyvi resocializacija, integracija į visuomenę, pataisa ir pan., nes kuo ilgesnį laiko tarpą asmuo laikomas nelaisvėje, tuo labiau jis atsilieka nuo visuomenės gyvenimo, visuotinai priimtinų elgesio, teisės, moralės ir kt. taisyklių, todėl jo resocializacijos poreikis didesnis. Be to, pareiškėjo motinos sveikata prasta, ji gali neišgyventi kelerių metų. Pagrindinis pareiškėjo prašymo argumentas buvo tai, jog visos neigiamos pasekmės, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui turės tęstis dar gana ilgą laiko tarpą, taip pat bus ženkliai bus pažeisti ne tik jo, bet ir jo motinos interesai. Pareiškėjo nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nei Departamento, nei kieno nors kito interesai nebūtų pažeisti ir jokia žala jiems nebūtų padaryta. Be to, pareiškėjas priverstas nuolat bylinėtis ir teikti skundus įvairioms institucijoms, todėl manė, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, ženkliai sumažėtų našta ir išlaidos valstybei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pareiškėjo R. R. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Nutarimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą vykdymą ir įpareigoti grąžinti pareiškėją į Pravieniškių PN-AK tęsti bausmės atlikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat įpareigoti Departamentą perkelti pareiškėją į kitą pataisos įstaigą (bet kurią) tęsti bausmės atlikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad sprendimas, kurio vykdymą pareiškėjas prašo sustabdyti, šiuo metu jau yra įvykdytas. Todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas realiai negalėtų pareiškėjui sukelti jokių teisinių pasekmių.

Šalies argumentai

Teismo vertinimu, nors pareiškėjas prašyme nurodė neigiamas pasekmes, kurios gali kilti, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjo prašymas iš esmės sutampa su jo skundo reikalavimais. Pareiškėjas nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo prašyme nurodyti motyvai, t. y. kad jam kyla daug kliūčių palaikyti socialinius ryšius, susitikti su artimaisiais, įsidarbinti ir pan., iš esmės yra tokie patys kaip nurodyti skunde. Todėl visos šios aplinkybės bus išsamiai išnagrinėtos teismui nagrinėjant administracinę bylą. Teismo įsitikinimu, šiuo metu nėra jokio pagrindo išvadai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. neperkėlus pareiškėjo į kitą bausmės atlikimo įstaigą, jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl prielaida, jog pareiškėjas galbūt patirs tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodė, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Priešingai, pareiškėjas jau daugiau nei vienus metus yra perkeltas į kitą įstaigą, tačiau nenurodė jokių naujai atsiradusių aplinkybių ar neigiamų padarinių, dėl kurių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje reikėtų jį perkelti į kitą bausmės atlikimo įstaigą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam teko pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistavo pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III.

Pareiškėjas R. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir priimti naują nutartį ar sprendimą – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendimą motyvuoja ne teismo sprendimo įvykdymu / neįvykdymu arba sunkiu įvykdymu, bet akto įvykdymu, t. y. motyvuojama tuo, jog skundžiamas aktas, t. y. Nutarimas jau yra įvykdytas. Pareiškėjo tvirtinimu, argumentuojama turi būti galutinio teismo sprendimo įvykdymo / neįvykdymo galimybėmis arba galbūt apsunkintomis jo įvykdymo galimybėmis, bet ne paties akto, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą ir dėl kurio kilo ginčas įvykdymu / neįvykdymu arba apsunkintu įvykdymu. Todėl šiuo atveju teismas padarė motyvacijos (argumentacijos) klaidą ir neteisingai pritaikė proceso teisės, reglamentuojančios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, normas;

Šalies argumentai

2. Nors pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo gana smulkiai ir išsamiai nurodė tiek tai, kokia didelė ir neatitaisoma žala yra vykdoma pareiškėjui kiekvieną dieną šiuo metu, kol jis yra laikomas Šiaulių TI, tiek ir tai, kad ta pati žala yra tęstinio pobūdžio ir tęsis ateityje (perspektyviai) dar gana ilgą laiko tarpą iki kol teismo sprendimas taps galutiniu (įsiteisėjusiu), nes yra didelė tikimybė, kad bylos nagrinėjimas užsitęs, tačiau teismas nepagrįstai nurodo, kad šiuo metu nėra jokio pagrindo išvadai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. neperkėlus pareiškėjo į kitą bausmės atlikimo įstaigą, jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nenurodo, kuo remiasi darydamas tokias prielaidas, nepasisako dėl daugybės pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (dokumentų);

3. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo privalo pasverti visų byloje dalyvaujančių šalių interesus, taikyti proporcingumo principą. Teismas vertino tik pareiškėjo interesus arba jų nebuvimą, tačiau apie kitas bylos šalis neužsimena. Be pareiškėjo byloje dar dalyvauja atsakovas – Departamentas bei trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukta pareiškėjo motina. Teismas nepasisako ir nevertina nei vienos iš tų šalių interesų bei kokios žalos, kokios naudos patirtų kiekviena iš tų šalių pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu teismo sprendimas būtų palankus arba nepalankus bet kuriai iš jų. Teismas nepateikia nei vieno motyvo (argumento), kodėl šiuo atveju negalėjo būti taikoma pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Skundžiamoje nutartyje yra tik bandoma sukritikuoti pareiškėjo pateiktus motyvus, selektyviai kritikuojama pareiškėjo pozicija ir interesai, o apie kitų bylos šalių galimus interesus ar galimus jų pažeidimus nepasisakoma;

4. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, vėliau teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui, kadangi šiuo atveju nukenčia pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens – jo motinos interesai. Pareiškėjas nurodė neigiamas pasekmes ir tvirtina, kad kol byla bus nagrinėjama ir iki sprendimas įsiteisės, bus prarasti pasimatymai su artimaisiais, kurių ateityje jau niekas ir jokiu būdu nebegalės atkurti, net ir tuo atveju, jeigu teismo sprendimas pareiškėjui bus palankus. Pasimatymai, kol pareiškėjas kali Šiaulių TI, taip ir liks neįvykę, t. y neigiamų pasekmių pašalinimas bus ne tik sudėtingas, bet ir neįmanomas;

5. Šiuo atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas bus patyręs didelę ir neatitaisomą (neturtinio pobūdžio) žalą, nes teismo sprendimas praeities neatkurs. Ne vien tik dėl pasimatymų, bet ir dėl mokamo darbo neturėjimo bei itin sunkių kalinimo sąlygų Šiaulių TI, bus taip pat padaryti ne tik turtiniai nuostoliai pareiškėjui, bet ir neatitaisoma žala jo asmenybei (regresas, degradacija). Šių neturtinio pobūdžio praradimų taip pat nebebus galima atkurti net ir įvykdžius pareiškėjui palankų teismo sprendimą. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais vėliau šių praradimų nekompensuos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2019 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. NN-444 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ vykdymą ir įpareigoti atlikti veiksmus – taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjas prašymą taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Nutarimo, kuriuo pareiškėjas perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, vykdymą, iš esmės motyvuoja tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrino priemonės ir jo neperkėlus į kitus pataisos namus, jo patirtos neigiamos pasekmės bus tokio pobūdžio, kad priėmus palankų teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, šio sprendimo įvykdymas nebus įmanomas. Be to, pareiškėjas tvirtina nuolat patiriantis neigiamas pasekmes ne tik dėl to, kad negali susitikti su artimaisiais, bet ir dėl negalėjimo dirbti bei dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvuojamoje dalyje nurodyto teiginio, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, t. y. kad sprendimas, kurio vykdymą pareiškėjas prašo sustabdyti, šiuo metu jau yra įvykdytas ir todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas realiai negalėtų pareiškėjui sukelti jokių teisinių pasekmių, pažymėtina, kad akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-441-502/2016). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, Nutarimas jau yra įvykdytas ir pareiškėjas perkeltas į Šiaulių TI, todėl jo laikinas sustabdymas pareiškėjo padėties nepakeis. Pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas ne tik sustabdyti Departamento nutarimo vykdymą, bet ir perkelti jį į kitus pataisos namus, dėsto skundo, kuris nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, reikalavimus ir nurodo skundo argumentus ir motyvus.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia, kad būtų perkeltas į Pravieniškių PN-AK ar į kitą pataisos įstaigą tęsti bausmės atlikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, darytina išvada, jog pareiškėjas prašo laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su jo bausmės atlikimo vieta. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, siūloma įtvirtinti nuostatą, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos administracinių bylų teisenos kodekse – reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Ši nuostata suteiktų teisę teismui užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., teismo įpareigojimas pašalinti duomenis iš registro, kol nėra išspręstas ginčas). Tai, be kita ko, reiškia, kad net jei administracinis aktas yra įvykdytas, teismas galėtų pritaikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų. Taip pat yra įtvirtintas principas, kuriuo siekiama užtikrinti labiausiai įmanomą laikinųjų apsaugos priemonių (reikalavimo užtikrinimo priemonių) lankstumą, kad asmenys būtų apsaugoti nuo neįmanomų atšaukti veiksmų ar skuboto asmens teisinės padėties apsunkinimo.

Apibendrinant konstatuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme nurodytas abstraktaus pobūdžio aplinkybes, dėl kurių turėtų būti taikoma minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė, konstatuoja, jog pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad dėl jo nurodomos užtikrinimo priemonės netaikymo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkintas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus galbūt ateityje patiriamus nepatogumus, nelaikytinas proporcingu siekiamam tikslui. Pareiškėjo patiriami nepatogumai negalint susitikti su artimaisiais ir jų patiriami galbūt laikini nepatogumai dėl atstumo, negali nusverti tai, kad pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę patenkinimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, būtų neproporcingas siekiamam tikslui ir neatitiktų reikalavimų užtikrinimo instituto paskirties.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvaus pobūdžio proceso norma, reglamentuojanti teismo nutarties turinį. Šioje normoje įtvirtinta bendro pobūdžio teismo pareiga motyvuoti priimamas teismo nutartis, kurioje, be kitų reikalavimų teismo nutarties turiniui, nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1039-146/2015; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1060-502/2016). Šis reikalavimas taikomas ir priimant nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį motyvuotumo aspektu, nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad ši nutartis yra nepakankamai motyvuota. Nors pirmosios instancijos teismas nepateikė itin detalios visų pareiškėjo argumentų analizės, skundžiamoje nutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo vadovautasi, byloje nustatytų aplinkybių vertinimas ir motyvai, lėmę teismo procesinį sprendimą. Iš to darytina išvada, kad skundžiama 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis atitiko ABTĮ 108 straipsnio 1 dalies 5 punkte keliamus reikalavimus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRamutė RuškytėDalia Višinskienė