Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo atnaujinto proceso civilinėje byloje Nr. A2-212-440/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic bioenergy“ dėl statinių dalies ir valstybinės žemės nuomos teisės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Transportera“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Nailtex“ kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydama tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Baltic bioenergy“ 2014 m. kovo 3 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartimi. Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015 patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė.Pareiškėja UAB „Transportera“ kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydama pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą (teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015, įtraukti pareiškėją į atnaujintą bylą trečiuoju asmeniu, atmesti UAB „Nailtex“ ieškinį kaip nepagrįstą, nepripažįstant 2014 m. kovo 3 d. preliminariosios sutarties pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, atsisakyti tvirtinti UAB „Nailtex“ ir UAB „Baltic bioenergy“ 2015 m. sausio 12 d. sudarytą taikos sutartį kaip prieštaraujančią imperatyvioms normoms ir viešajai tvarkai. Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-688-368/2015 panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015.Atnaujinus civilinės bylos Nr. 2-151-671/2015 procesą ieškovė prašė pripažinti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovė nurodė, kad ji, sudariusi preliminariąją sutartį, pradėjo valdyti pastatą. Po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovės iniciatyva buvo parengta kadastrinių matavimų byla, į dvi lygias dalis buvo padalintas atsakovei priklausantis statinys, esantis (duomenys neskelbtini), suformuoti du nekilnojamojo turto objektai. Naujai suformuotame kitame statinyje – stoginėje–žaliavų sandėlyje – buvo atlikti remonto ir atnaujinimo darbai. Ieškovė iki preliminariosios sutarties pasirašymo sumokėjo atsakovei avansu 75 000 Lt, vėliau buvo atliktas įskaitymas likusiai 75 000 Lt sumai, todėl ieškovė yra sumokėjusi visą sutarties kainą – 150 000 Lt. Sutartį sudaryti sutrukdė prasidėjęs atsakovės bankroto procesas. Atsakovei nurodžius, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudaryti negalės dėl turtui taikyto arešto, kreipėsi į teismą. Ieškovė įvykdė visas preliminariosios sutarties sąlygas, todėl yra pagrindas pripažinti preliminariąją sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi. Jei toks prašymas nebūtų tenkintas, ieškovė patirtų didelius nuostolius, nes pastatas suremontuotas, vykdoma veikla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir argumentų, susijusių su hipotekos kreditoriaus teisių pažeidimu

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 12 d. maksimaliosios hipotekos sutartimi, sudaryta tarp kreditoriaus Milagri SRL, skolininkės UAB „Baltic wood“ ir įkaito davėjos UAB „Baltic bioenergy“, įkaito davėja įkeitė kreditoriaus naudai pirmos eilės hipoteka turtą, be kita ko, inžinerinį statinį – stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), siekdama užtikrinti skolininkės mokėjimo įsipareigojimų, kylančių iš 2013 m. lapkričio 22 d. paskolos sutarties įvykdymą kreditoriui (2 t., b. l. 64-68). Hipotekos kreditorius Milagri SRL 2014 m. liepos 7 d. raštu vienašališkai atsisakė sutartinės hipotekos dalies nekilnojamojo turto objekto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio po padalinimo bus suformuoti nekilnojamojo turto objektai – stoginė (žaliavų sandėlis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu (2 t., b. l. 71). 2014 m. kovo 3 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, taip pat 2015 m. sausio 12 d. taikos sutarties, patvirtintos Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015, dalykas – stoginė (žaliavų sandėlis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 26-32, 70-76).Apeliaciniame skunde keliamas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo klausimas. Apeliantės teigimu, Italijos įmonė Milagri SRL turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nes teismo sprendimas yra susijęs su jos teisėmis ir interesais. Apeliantė nurodo, kad šiai įmonei yra hipoteka įkeistas turtas, dėl kurio buvo sudarytas ginčo sandoris. Apeliantės nuomone, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Su šiuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija nesutinka.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte iš tiesų yra nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma negali būti taikoma. Išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad hipoteka ginčo turtui pasibaigė iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo, hipotekos kreditoriui Milagri SRL atsisakius hipotekos (CK 4.197 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepasisakė dėl hipotekos kreditoriaus Milagri SRL teisių ir pareigų, jo teisinio statuso, jokios teisinės pasekmės jam nekilo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliaciniame skunde suformuluotas apeliantės prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad ginčas yra sudėtingas, būtina papildomai aiškintis faktines aplinkybes, susijusias su ginčo objekto buvusia ir esama būkle, taip pat tai, ar ginčo statinys teisine ir faktine prasmėmis yra išlikęs.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 straipsnis). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymą pagrindžiantys argumentai nesuponuoja žodinio proceso poreikio, todėl žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumas nekonstatuotinas. Pripažintina, kad dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas šioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė UAB „Nailtex“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – dvi ginčo statinio (pastato) nuotraukas (6 t., b. l. 36), 2014 m. kovo 3 d. nekilnojamojo turto perdavimo aktą pagal pirkimo – pardavimo sutartis (6 t., b. l. 38-39), UAB „Nailtex“ investicijų į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), sąrašą (6 t., b. l. 40).Atsakovė BUAB „Baltic bioenergy“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – 2017 m. birželio 5 d. pažymą apie elektroninių varžytynių pasibaigimą (6 t., b. l. 68), duomenis (išrašą) apie varžytynes ir aukcionus Nr. 137703.Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktų naujų įrodymų ryšį su byloje sprendžiamais klausimais, juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine

Ieškovė UAB „Nailtex“ 2014 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė patvirtinti ½ dalies stoginės – žaliavų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (formuojamas atskiras turtinis vienetas: stoginė – žaliavų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir ½ dalies jo priklausinio – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (formuojamas atskiras turtinis vienetas: kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančių atsakovei UAB „Baltic bioenergy“, bei nuomos teisės į 0,38868 ha dydžio dalį valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo už bendrą 150 000 Lt kainą sutarties su ieškove UAB „Nailtex“ sudarymą. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad 2014 m. kovo 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2015 m. sausio 3 d. parduoti ieškovei ½ dalį nurodyto turto – stoginės – žaliavų sandėlio, ½ dalį jo priklausinio – kiemo aikštelės, taip pat nuomos teisę į valstybinės žemės sklypo dalį už bendrą 150 000 Lt kainą. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 16 d. buvo parengta kadastrinių matavimų byla su naujais kadastriniais matavimais, nes nurodytas statinys ir jo priklausinys buvo padalyti į dvi lygias dalis. Ieškovė pažymėjo, kad po preliminariosios sutarties sudarymo ji pradėjo valdyti ir naudoti nurodytus nekilnojamuosius daiktus savo ūkinei komercinei veiklai vykdyti, be to, po daiktų padalijimo buvo atlikti stoginės – žaliavų sandėlio remonto ir atnaujinimo darbai. Ieškovė iki preliminariosios sutarties pasirašymo sumokėjo atsakovei 75 000 Lt avanso, kuris įskaitytinas į 150 000 Lt kainą už atsakovės ieškovei parduodamus nekilnojamojo turto objektus. 2014 m. gruodžio 1 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad dėl atsakovės turtui teismo pritaikyto arešto atsakovė negalės iki 2015 m. sausio 3 d. su ieškove sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties.Taigi ieškinio dalykas – 2014 m. kovo 3 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimas pagrindine sutartimi. Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, kad sutarties dalykas po preliminariosios sutarties sudarymo buvo perduotas ieškovei valdyti ir naudoti; atsakovė sumokėjo ieškovei avansą iki preliminariosios sutarties pasirašymo; po preliminariosios sutarties sudarymo atlikti kadastriniai matavimai suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus; atsakovė atsisakė preliminariojoje sutartyje numatytu terminu sudaryti pagrindinę sutartį.Pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 3 d. šalių sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikavo būtent kaip preliminariąją sutartį. Apeliantė, prieštaraudama tokioms teismo išvadoms, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sudaryta preliminarioji, o ne pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantės nuomone, buvo įvykdytos visos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad šalių sudaryta sutartis turi būti laikoma ne preliminariąja, o pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, yra nepagrįsti.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 konstatuota, kad, kilus ginčui, kokia sutartis buvo sudaryta (preliminarioji ar pagrindinė), lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė. Byloje nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisių ir t. t.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, dėl kurios sudarymo ateityje susiderama tokioje preliminariojoje sutartyje (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektas – turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas) – visada egzistuoja.Nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarime taip pat išaiškinta, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą išskirtini tokie šios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma.Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad ginčo šalių sudaryta 2014 m. kovo 3 d. preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis atitinka preliminariosios sutarties požymius. Šioje sutartyje išdėstytos aiškios sąlygos, pagal kurias sutariama iki 2015 m. sausio 3 d. sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuri kartu bus laikoma ir turto ir teisių į jį perdavimo–priėmimo aktu (preliminariosios sutarties 2.1-2.2, 2.4 punktai). Taigi šalys 2014 m. kovo 3 d. preliminariojoje sutartyje aiškiai išreiškė valią ateityje sudaryti pagrindinę sutartį ir nustatė terminą tokiai pagrindinei sutarčiai sudaryti bei aptarė tam tikras pagrindinės sutarties sąlygas (sutarties dalyką, t. y. nekilnojamąjį turtą (statinius), žemės nuomos teisę, kainą ir kt.). Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktu šalys susitarė, kad po galutinio pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino (2015 m. sausio 3 d.) jos nebėra įpareigotos sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė sumokėjo visą kainą už 2014 m. kovo 3 d. preliminariojoje sutartyje nurodytus daiktus, investavo į jų pagerinimą, juos naudojo kaip savo, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog šie daiktai yra nupirkti ir patvirtinti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija su nurodytu apeliacinio skundo argumentu nesutinka, nes toks argumentas prieštarauja preliminariąją sutartį reglamentuojančioms teisės normoms ir jų taikymo bei aiškinimo praktikai. Įvertinęs šalių ketinimus ir jų elgesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad preliminariąja sutartimi šalys susitarė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Tokius ketinimus patvirtina aiškiai išreikšta sutarties sąlyga sudaryti pagrindinę sutartį ateityje per nurodytą terminą, vien dėl šios priežasties 2014 m. kovo 3 d. preliminarioji sutartis negali būti pripažįstama pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi.Apeliantė nurodo, kad ji yra visiškai įvykdžiusi pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. visiškai sumokėjusi daiktų kainą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė yra sumokėjusi tik dalį sutarties kainos – 75 000 Lt avansą. Dėl likusios kainos dalies – 75 000 Lt, teismas padarė išvadą, kad šios sumos sumokėjimo apeliantė įrodymais tinkamai nepagrindė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių konkrečių argumentų, kuriais būtų kritikuojama tokia pirmosios instancijos teismo išvada, todėl apeliantės deklaratyvaus pobūdžio teiginys apie visišką atsiskaitymą su atsakove laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė atsakovei sumokėjo tik dalį statinių ir žemės nuomos teisės kainos. Tačiau ši aplinkybė dėl dalies kainos sumokėjimo šalių ikisutartinių santykių teisiniam kvalifikavimui nedaro įtakos. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnis). Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl avanso dydžio – 75 000 Lt (preliminariosios sutarties 3.3 punktas).Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantė naudojo daiktus kaip savo, irgi nepatvirtina išvados dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vien apeliantės teiginiai apie jos atliktą daikto rekonstrukciją, investicijas jį pagerinant nesuteikia jai nekilnojamojo daikto savininko valdymo teisių. Nekilnojamojo daikto perdavimas pirkėjui atliekamas CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie savininko valdymo teisių perdavimą apeliantei. Priešingai, 2014 m. kovo 3 d. preliminariojoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad turtas ir teisės į turtą perduodamos apeliantės nuosavybėn galutinai po pagrindinės sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo; pagrindinė sutartis yra laikoma turto ir teisių į turtą perdavimo aktu (preliminariosios sutarties 2.4 punktas). Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą – 2014 m. kovo 3 d. nekilnojamojo turto perdavimo aktą pagal pirkimo–pardavimo sutartis, ir juo nesivadovauja, nes jame išdėstytos sąlygos prieštarauja preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje esančioms nuostatoms bei bylos faktinėms aplinkybėms.Byloje nustatyta, kad atsakovė pateikė apeliantei 2014 m. gruodžio 1 d. pranešimą dėl 2014 m. kovo 3 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, kuriame nurodė, jog dėl atsakovės turtui Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3544-169/2014 taikomo arešto iki 2015 m. sausio 3 d. ji su apeliante pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudaryti negalės. Taip pat šiame pranešime atsakovė pažymėjo, kad šalims nesudarius pagrindinės sutarties per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi šiuo pranešimu atsakovė aiškiai informavo apeliantę, kad iki 2015 m. sausio 3 d. neįvykdys preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nuo nurodytos datos išnyks atsakovės prievolė sudaryti su apeliante pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantė šį pranešimą traktuoja kaip informacinio pobūdžio raštą, nors ieškinyje jį vienareikšmiškai laikė atsakovės atsisakymu iki nustatyto termino sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, apeliantės nuomone, šis atsakovės raštas įrodo apeliantės visiško atsiskaitymo su atsakove faktą. Tačiau šiame rašte atsakovė irgi nedviprasmiškai nurodo, kad pagal 2014 m. kovo 3 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį apeliantė sumokėjo 75 000 Lt avanso, kurio grąžinimo (panaudojimo) klausimas spręstinas tarpusavio derybų būdu.Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir teisingai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Apeliantės argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos yra formuluojami netinkamai ir selektyviai cituojant teismų praktikos pavyzdžius, be to, teismų praktikos išaiškinimų nesiejant su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Įvertinus tai, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo sutarties pripažinimo preliminariąja nėra paneigtos.

Dėl restitucijos taikymo tinkamumo

Pirmosios instancijos teismas bylos šalių sudarytą ir Telšių apylinkės teismo patvirtintą taikos sutartį pripažino negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai natūra negalima grąžinti to, ką yra gavusi, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos. CK 6.145 straipsnio 1 dalies norma nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą; dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Tačiau įstatyme nustatyta teismo teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).Teismas, spręsdamas teisinių pasekmių taikymo klausimą sandorį pripažinus negaliojančiu, nustato aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Spręsdamas restitucijos klausimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikšminga atsižvelgti į aplinkybę, jog ieškovė, sudarydama ginčo taikos sutartį esant galiojančiam turto areštui, elgėsi nesąžiningai. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigė, jog įpareigojimas grąžinti atsakovei įsigytą nekilnojamąjį turtą pažeistų jos teises, nes į šio turto remontą ji investavo daug lėšų, tačiau, teismo vertinimu, nenurodė konkrečių aplinkybių, kada turtas buvo jai perduotas, kokia turto vertė yra šiuo metu, kokie konkretūs ir kokios vertės turto pagerinimai buvo atlikti. Teismas konstatavo, kad nors ieškovė teikė duomenis dėl turėtų išlaidų, tačiau, teismo nuomone, neįrodinėjo, kokiu pagrindu ir kokios konkrečios išlaidos yra patirtos, neįrodinėjo jų pagrįstumo, patirtinų nuostolių ieškinio netenkinimo atveju, be to, nereiškė reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškovei kyla pareiga grąžinti atsakovei taikos sutarties ir Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą, o atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtas lėšas.Ieškovė, nesutikdama su išdėstytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė restituciją natūra, tuo sukeldamas jai neproporcingą žalą, o atsakovę nepagrįstai praturtindamas. Šiuos argumentus apeliantė grindžia byloje esančiais rašytiniais įrodymais, apeliantės įsitikinimu, patvirtinančiais investicijas į stoginę, atliekant jos rekonstrukciją. Apeliantė akcentuoja, kad ji iš atsakovės įsigijo menkavertį inžinerinį statinį, kurio pagrindu sukūrė naują objektą – gamybinės paskirties pastatą, o senasis inžinerinis statinys neišliko, todėl restitucija natūra negalima. Šie apeliantės argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini nepagrįstais.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos įsigytas inžinerinis statinys neišliko, todėl nėra galimybės taikyti restitucijos natūra. Apeliantės nuosavybės teisė į pastatą – stoginę–žaliavų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas padalijus inžinerinį statinį – stoginę–žaliavų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 2014 m. gegužės 8 d. pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų (statinių) galimybę naudoti pagal paskirtį Nr. ST4-15/2014, 2015 m. sausio 12 d. taikos sutarties, Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015, 2016 m. rugsėjo 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 pagrindu. Ginčo preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi buvo susitarta ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodyto pastato – stoginės–žaliavų sandėlio. Nors preliminariosios sutarties sudarymo metu inžinerinis statinys – stoginė–žaliavų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo padalintas, tačiau dėl šios sąlygos buvo susitarta sutartyje, be to, buvo aiškiai išreikšta valia dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dėl dalies (pusės) nurodyto inžinerinio statinio įsigijimo. Pažymėtina, kad taikos sutartyje yra įvardintas konkretus daiktas, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – pastatas – stoginė–žaliavų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliantės įsigytas daiktas nėra išlikęs kaip civilinių teisių objektas ir tai lemia negalimumą taikyti restitucijos natūra.Nors daiktą pagerinęs asmuo turi teisę reikalauti jam pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo, tačiau tokioje situacijoje esminę reikšmę turi tai, kiek dėl įdėtų pagerinimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Tam tikri remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja daikto techninės savybės, daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis.Restitucijos taikymui būtina nustatyti atliktų daiktų pagerinimų vertę. Tam pirmiausia reikalingi duomenys apie šių daiktų būklę (vertę) dviem reikšmingais momentais – iki pagerinimų atlikimo ir po jo. Apeliantei, siekiančiai atliktų daikto pagerinimų įvertinimo sprendžiant restitucijos klausimą, tenka pareiga įrodyti tokių pagerinimų vertę, į kurią galėtų būti atsižvelgiama taikant restituciją. Apeliantė įrodymais tinkamai nepagrindė, kokia buvo pastato – stoginės–žaliavų sandėlio būklė ir vertė iki jos atliktų pagerinimų ir po jų. Su apeliaciniu skundu pateiktos nuotraukos, viena vertus, neleidžia identifikuoti, kokie statiniai ir kada jose yra užfiksuoti, kita vertus, šios nuotraukos, nesant kitų įrodymų, neparodo tikrosios statinio būklės ir realios vertės iki pagerinimų atlikimo ir po jo.Sprendžiant dėl apeliantės ginčo turtui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo būtina atsižvelgti į atliktų statybos (remonto) darbų pobūdį. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalį statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 9 punkte (įsakymo 2010 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nurodyta, kad statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai pastatomi nauji aukštai; įrengiamas naujas rūsys, praplečiamas esamas; nugriaunama dalis esamų aukštų; prie statinio pristatomas (ar pastatomas tarp gretimų statinių) priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos; pakeičiamos bet kurios laikančiosios konstrukcijos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, pašalinama dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantės pateikti įrodymai nepatvirtina esminio įgyto turto pagerinimo. Apeliantė neįrodė, kad pritaikius dvišalę restituciją, atsakovė nepagrįstai praturtėtų, o jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.Analizuojant apeliantės pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad dalis įrodymų (PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai, pažymos apie atliktų darbų vertę, statybos rangos sutartis), kaip matyti iš juose esančių įrašų, yra susiję su gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbais (5 t., b. l. 6-13, 25-30, 56-59, 66-72, 74-78, 87). Tačiau nurodytu adresu šių darbų atlikimo metu buvo registruota keletas inžinerinių statinių ir nei vieno gamybinio pastato. Nesant tikslių duomenų, leidžiančių identifikuoti konkretų statinį, nėra galimybės nustatyti, kad nurodyti rekonstrukcijos darbai buvo atlikti būtent tame pastate, kuris yra pripažintos negaliojančia taikos sutarties dalykas. Kituose analogiško pobūdžio dokumentuose arba apskritai nėra nurodyta, kokiuose objektuose buvo atlikti tam tikri darbai (pvz., 5 t., b. l. 54), arba nurodyti objektai, nesusiję su nagrinėjama byla (objektas adresu (duomenys neskelbtini)) (pvz., 5 t., b. l. 38, 40-41). Kitos išlaidos, patirtos įsigyjant tam tikrą kilnojamąjį turtą – valymo įrenginį, orapūtę, katilą, tiltinį kraną (5 t., b. l. 46, 60, 79), savaime nėra susiję su ginčo turto fiziniu pagerinimu, be to, šie daiktai pagal savo prigimtį yra kilnojamieji daiktai, todėl nėra susiję su šioje byloje sprendžiamu nekilnojamųjų daiktų restitucijos klausimu. Išlaidos, patirtos dėl įsilaužimo signalizacijos, laikino elektros įvado įrengimo, elektros montavimo darbų, maitinimo kabelio tiesimo, gamybos cecho apšvietimo, tiltinio krano su maitinimo sistema montavimo (5 t., b. l. 14-24, 31-36, 42-44, 47-52, 55, 79-82), yra susijusios su turto pritaikymu vykdyti apeliantės veiklą. Be to, įmontuota įranga gali būti išmontuota ir panaudota kitur. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad apeliantės patirtų išlaidų pagal pateiktus jas patvirtinančius dokumentus negalima priskirti daikto pagerinimo išlaidoms, kurios restitucijos atveju turėtų būti kompensuotos apeliantei.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad 2016 m. lapkričio 23 d. šiame registre buvo įregistruota 2014 m. rugsėjo 9 d. nuomos sutartis, sudaryta su nuomininke UAB „Vinitas“ dėl pastato (stoginės–žaliavų sandėlio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies (500 kv. m ploto) nuomos, kurios terminas – nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d. (CPK 179straipsnio 3 dalis). Nurodytas pastatas (stoginė–žaliavų sandėlis) 2014 m. gegužės 8 d. suformuotas padalijus daiktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iki 2015 m. sausio 12 d. taikos sutarties ir Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015, kuria patvirtinta ši taikos sutartis, priklausė atsakovei nuosavybės teise. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Todėl darytina išvada, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. nuomos sutartį su nuomininke UAB „Vinitas“ sudarė atsakovė, nurodytos sutarties sudarymo metu buvusi numojamo pastato (stoginės–žaliavų sandėlio) savininkė.Minėta, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį pripažino negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas niekinio sandorio teisines pasekmes – restituciją, grąžino iš ieškovės atsakovės nuosavybėn pastatą (stoginę–žaliavų sandėlį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – grąžinti šalis į status quo, t. y. padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Nagrinėjamu atveju pritaikius restituciją natūra ir atstačius pradinę padėtį, buvusią 2014 m. rugsėjo 9 d. nuomos sutarties sudarymo metu, šios sutarties šalių teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti. Be to, nuomininkės UAB „Vinitas“ interesai užtikrinami ir dėl to, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. nuomos sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal CK 6.494 straipsnio 1 dalį, kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Pažymėtina, kad nuomotojas, parduodamas ar kitaip perduodamas nuomojamą daiktą arba jį įkeisdamas ar kitaip suvaržydamas nuosavybės teisę, privalo pranešti daikto pirkėjui ar kitokios sutarties šaliai apie nuomos sutartį, o nuomininkui – apie numatomą daikto pardavimą ar kitokį perleidimą, ar teisės į jį suvaržymą (CK 6.495 straipsnis).

Dėl sprendimo rezoliucinės dalies tikslinimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nusprendžia panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015 dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo. Taip pat nurodė, kad taikytina restitucija natūra – ieškovė įpareigotina grąžinti atsakovės nuosavybėn 2014 m. kovo 3 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bei Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą; atsakovė įpareigotina Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka grąžinti ieškovei 21 721,50 Eur (75 000 Lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė nevisiškai atitinka sprendimo tikslumo ir aiškumo reikalavimus, todėl rezoliucinė dalis tikslintina, joje nurodant konkrečius nekilnojamojo turto objektus su juos identifikuojančiais duomenimis.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pripažino negaliojančia 2015 m. sausio 12 d. taikos sutartį, tačiau dėl šio sandorio sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė. Tuo tarpu Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-151-671/2015 skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti kaip naikintiną nėra pagrindo, nes teismas, išnagrinėjęs atnaujinto proceso bylą, nusprendė priimti naują sprendimą. CPK 371 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad teismui priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių, bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių. Šalių apeliaciniame procese pateikti nauji įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl konstatuotina, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

Trečiasis asmuo pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 580,80 Eur išlaidas, patirtas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) nurodyto dydžio, todėl 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidų priteistinos trečiajam asmeniui iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 802,23 Eur išlaidas, patirtas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto dydžio, todėl 802,23 Eur bylinėjimosi išlaidų priteistinos atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį (išskyrus dalį dėl bylinėjimosi išlaidų) ir išdėstyti ją taip:

„Prašymą tenkinti, priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic bioenergy“, dalyvaujant byloje trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Transportera“, dėl statinių dalies ir valstybinės žemės nuomos teisės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.

Pripažinti negaliojančia 2015 m. sausio 12 d. taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic bioenergy“.

Taikyti restituciją natūra – grąžinti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic bioenergy“ nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus: pastatą – stoginę–žaliavų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinį statinį – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic bioenergy“, įmonės kodas 135842411, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nailtex“, įmonės kodas 302556148, 21 721,50 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt vieną Eur 50 ct).“

Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic bioenergy“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ 802,23 Eur (aštuonis šimtus du Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Transportera“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nailtex“ 580,80 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.