- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-533-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agrima“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovė „Regvalda“
- Kategorijos
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrima“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovė „Regvalda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrima“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Regvalda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Agrima“ 4 947,76 Eur skolą, 1 666,45 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas išrašytomis sąskaitomis faktūromis (2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaita-faktūra RES Nr. 16/0205, 2016 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaita-faktūra RES Nr. 16/0257, 2017 m. sausio 3 d. PVM sąskaita-faktūra RES Nr. 16/0286, 2017 m. vasario 22 d. PVM sąskaita-faktūra RES Nr. 16/0367), pagal kurias atsakovė tik iš dalies atsiskaitė su ieškove ir liko skolinga 4 947,76 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gegužės 10 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 947,76 Eur skolą, 1 666,45 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 838 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Agrima“ pateikė prieštaravimus, prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė tarp šalių susiklosčiusių vežimo teisinių santykių, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės akceptą dėl minėtų teisinių santykių, skolų suderinimo akto turinį (jame nurodyta, kad teisiniai santykiai tarp šalių kilo iš pajamavimo). Pažymėjo, kad sąskaitos-faktūros nėra patvirtintos atsakovės, transporto paslaugų suvestinės patvirtintos vienašališkai. Pasak atsakovės, skolų suderinimo aktas yra negaliojantis ir prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovės vyr. finansininkė neturėjo įgaliojimų bendrovės vardu sudaryti tokį susitarimą.
4. Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad krovinių vežimo sutartinių santykių egzistavimą patvirtina faktas, kad krovinių pervežimo užsakymai tarp šalių kiekvienu atveju buvo derinami žodžiu, telefonu; su ieškiniu pateikti krovinių važtaraščiai ir/ar svėrimo aktai, dėl kurių pagrįstumo atsakovė nekelia abejonių; faktas, kad ieškovės atliktus ginčo krovinių pervežimus kiekvienu atveju atsakovė patvirtindavo konkliudentiniais veiksmais, t. y. pateikdama ir priimdama krovinius; ieškovės atliktų ginčo krovinių pervežimų suvestinės, kurios elektroniniu paštu išsiųstos atsakovei ir jų turinys tarp šalių suderintas; PVM sąskaitos faktūros; ieškovės banko sąskaitos išrašai, kuriuose nurodyta, jog atsakovė atliko 4 ieškovės 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitos-faktūros mokėjimus, UAB „Agrimos grūdai“ atliko 8 000 Eur mokėjimą už atsakovę UAB „Agrima“; šalių pasirašytas 2019 m. kovo 20 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Taip pat ieškovė pateikė PVM sąskaitų-faktūrų ir jų priedų (suvestinių) išsiuntimą ir gavimą patvirtinančio šalių susirašinėjimo el. laiškais kopijas. Nurodė, kad krovinių vežimo sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą patvirtina ir ieškovės 2016 m. spalio 10 d. PVM sąskaita-faktūra serija RES Nr. 16/0159 (kuri nėra ginčo objektas), jos priedai ir išsiuntimą bei gavimą patvirtinantis šalių 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. spalio 10 d. el. susirašinėjimas; tai, kad atsakovė visiškai apmokėjo minėtą sąskaitą. Ieškovė laiko nepagrįstomis atsakovės abejones dėl skolų suderinimo akto teisėtumo. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog įmonės buhalterė pasirašo pirminius ir/ar išvestinius buhalterinius įmonės dokumentus, atitinka įprastą verslo praktiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; priteisė ieškovei UAB „Regvalda“ iš atsakovės UAB „Agrima“ 4 947,76 Eur skolą, 1 666,45 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2019 m. balandžio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 806 Eur bylinėjimosi išlaidas; ištaisė 2019 m. gegužės 10 d. preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5209-984/2019, motyvuojamojoje dalyje nurodytą iš atsakovo UAB „Agrima“ priteistiną sumą iš 15 214,77 Eur į 4 947,76 Eur.
6. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo susiformavę krovinių vežimo teisiniai santykiai. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtina pateikti krovinių važtaraščiai, žemės ūkio produkcijos priėmimo aktai, grūdų priėmimo aktai, svėrimo aktai, lentelės su krovinių pervežimo duomenimis, PVM sąskaitos-faktūros bei ieškovės papildomai pateikti šių sąskaitų ir jų priedų (suvestinių) išsiuntimą ir gavimą patvirtinantys šalių susirašinėjimo el. laiškai. Teismas pažymėjo, kad sutartinių santykių egzistavimą patvirtino ieškovės atstovas, vadovas ir ieškovės buhalterė. Teismas nurodė, kad atsakovė iš dalies apmokėdama ieškovės sąskaitas, mokėjimo paskirtyje nurodant ieškovės išrašytų sąskaitų numerius, patvirtino ir pripažino aptariamus sutartinius santykius su ieškove. Teismo nuomone, vežimo sutartinių santykių egzistavimą įrodo ir ginčo objektu nesanti 2016 m. spalio 10 d. PVM sąskaita-faktūra, ieškovės banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, jog atsakovė apmokėjo minėtą ieškovės sąskaitą.
7. Teismas kritiškai vertino atsakovės poziciją dėl tarpusavio skolų suderinimo akto teisėtumo. Pažymėjo, kad jį pasirašė abiejų šalių atstovės (finansininkės) ir jo teisėtumo iki šios bylos nagrinėjimo niekas neginčijo. Teismas rėmėsi liudytojos parodymais, kad minėtas dokumentas derintas su atsakovės buhaltere, kaip ir įprasta praktikoje.
8. Nustatęs, kad atsakovė, neatsiskaitydama už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, įsiskolinimą patvirtinusi tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, savo įsipareigojimų neįvykdė, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 4 947,76 Eur skolą.
9. Teismo vertinimu, tuo atveju, kai paslaugos jau yra suteiktos, 7 dienų terminas apmokėti sąskaitas, laikytinas protingu ir sąžiningu. Teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai paskaičiuotas 1 666,45 Eur palūkanas, kurių dydžio ir termino atsakovė neginčijo, laikė pagrįstu ir tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė UAB „Agrima“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Šalys buvo susitarusios dėl kitokios atsiskaitymų tvarkos, nei nustatė teismas; jų tarpusavio santykiuose priimta, kad PVM sąskaitos faktūros yra apmokamos ne per 7 dienas, o per 30 dienų. Pasak apeliantės, rašytinės sutarties nebuvimas dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo tvarkos buvo panaudotas siekiant padidinti atsakovės mokėtinas palūkanas. Remiantis verslo praktika transporto-logistikos sektoriuje PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminu priimta laikyti 30 dienų terminą nuo PVM sąskaitos faktūros įteikimo momento. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitos faktūros, serija RES Nr. 16/0205, išrašymo datos iki pirmojo dalinio apmokėjimo praėjo 178 dienos ir ieškovas jokių pretenzijų dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo nepareiškė; 2019 m. kovo 20 d. skolų suderinimo akte nėra pateikiami duomenys apie skaičiuojamas palūkanas, dėl ko atsakovė daro išvadą, kad yra laikomasi priimtos šalių tarpusavio verslo praktikos.
10.2. Palūkanų paskaičiavimo lentelėje palūkanos apskaičiuotos neteisingai. Jos pradėtos skaičiuoti praėjus 7 dienoms nuo sąskaitos faktūros išrašymo atsakovui dienos. Pasak apeliantės, ieškovė savavališkai, be atsakovės žinios ir nesilaikydama įstatymų, kiekvienos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminą sumažino 23 dienomis.
10.3. Ieškovė, apskaičiuodama palūkanas, nesilaikė įstatymų numatytos įmokų paskirstymo tvarkos, nes atsakovės mokamas sumas visų pirma nukreipė pagrindinei prievolei vykdyti.
10.4. Prisiimti civilines pareigas įmonės vardu galėjo tik įmonės direktorius, o šiuo atveju skolų suderinimo aktą pasirašė buhalterė. Teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.54, 6.158 straipsnio 1 dalies, 193 straipsnio 5 dalies nuostatas, transporto-logistikos verslo srities praktiką, šalių buvusią sutarties vykdymo praktiką, netinkamai ir nepagrįstai apskaičiavo palūkanų dydį. Teigia, kad galutiniu sprendimu priteistos palūkanos turi būti perskaičiuotos. Ieškovė pripažindama verslo bei šalių tarpusavio santykių praktiką dėl 30 dienų termino apmokėti PVM sąskaitas faktūras ir vėliau pareiškusi reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, skaičiuodama palūkanas nuo 7 dienų termino apmokėti palūkanas, piktnaudžiauja savo teise. Apeliantės manymu, būtina perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad būtų išsiaiškintas ir perskaičiuotas palūkanų dydis.
11. Ieškovė UAB „Regvalda“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog atsakovės apeliacinis skundas privalo būti atmestas visiškai. Paaiškinimuose nurodė, kad:
11.1. PVM sąskaitose - faktūrose nebuvo nurodyti terminai, todėl taikyta CK 6.53 straipsnio 2 dalis ir apmokėjimo terminas laikomas 7 dienos nuo dienos, kai ieškovė pareikalavo prievolę įvykdyti, t. y. atsakovei pateikė ginčo PVM sąskaitas - faktūras. Atsakovės teiginiai, kad šalių tarpusavio santykiuose priimtina, kad PVM sąskaitos - faktūros apmokamos per 30 dienų, nepagrįsti Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp šalių būtų buvę susitarta dėl kitokios atsiskaitymų tvarkos, palūkanų apskaičiavimo. Atsakovė šio klausimo nekvestionavo, nors nuo ieškinio gavimo turėjo tokią galimybę. Teiginiai, kad ieškovė nuo pirmosios sąskaitos - faktūros išrašymo ir pateikimo atsakovei dienos iki pirmojo dalinio apmokėjimo pagal šią PVM sąskaitą - faktūrą (viso praėjo 178 d.), jokių pretenzijų dėl apmokėjimo nereiškė, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi.
11.2. Ieškovė, skaičiuodama palūkanas nuo 7 dienų termino apmokėti atitinkamas ginčo PVM sąskaitas - faktūras praleidimo, nepiktnaudžiavo savo teise, veikė sąžiningai.
Atsiliepimas
11.3. Atsakovė, atlikdama mokėjimus, pati nurodė jos paskirtį - apmokėti už ieškovės atsakovei suteiktas transporto paslaugas. Iš tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto akivaizdu, kad atsakovės nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2018 m. liepos 26 d. atlikti mokėjimai buvo skirti iš dalies apmokėti ieškovės 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitą - faktūrą RES Nr. 16/0205. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovės ieškovei atliktuose mokėjimuose nebūtų nurodytos jų paskirtys, būtų aktuali CK 6.55 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola.
11.4. Veiksmai, kai įmonės buhalterė pasirašo pirminius ir/ar išvestinius buhalterinius įmonės dokumentus, atitinka įprastą verslo praktiką. Suderinimo aktas ir jame esantys duomenys laikytini teisėtais ir pagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas išrašė PVM sąskaitas faktūras: 1) 2016 m. lapkričio 15 d. 17 371,36 Eur sumos PVM sąskaitą-faktūrą RES Nr. 16/0205; 2) 2016 m. gruodžio 8 d. 2 691,13 Eur sumos PVM sąskaitą-faktūrą RES Nr. 16/0257, 3) 2017 m. sausio 3 d. 1 117,65 Eur sumos PVM sąskaitą-faktūrą RES Nr. 16/0286, 4) 2017 m. vasario 22 d. 767,62 Eur sumos PVM sąskaitą-faktūrą RES Nr. 16/0367. Atsakovė apmokėjo tik dalį PVM sąskaitos-faktūros RES Nr. 16/0205 (2017 m. gegužės 19 d. ieškovei sumokėjo 2 000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 2 d. – 2 000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 24 d. – 8 000 Eur (šį mokėjimą už atsakovą atliko UAB „Agrimos grūdai“), 2018 m. birželio 28 d. – 3 000 Eur, 2018 m. liepos 26 d. – 2 000 Eur. 2019 m. kovo 20 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte, kurį pasirašė abiejų šalių finansininkės, užfiksuota 4 947,76 Eur atsakovės skola ieškovei. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2019 m. kovo 27 d. pretenzija, dėl susidariusios skolos grąžinimo. Atsakovei skolos nepadengus, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tiek preliminariu, tiek galutiniu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą. Apeliantės manymu, būtina perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad būtų išsiaiškintas ir perskaičiuotas palūkanų dydis.
14. CPK 327 straipsnyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai (absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai); 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
15. Šiuo atveju apeliantė nenurodė nei egzistuojančių absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei nustatinėtinų naujų aplinkybių, kurios neištirtos, neatskleidė, kodėl, jos manymu, bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliaciniame skunde atsakovė aiškiai išdėstė savo argumentus (poziciją) dėl nusistovėjusių/sutartų atsiskaitymo terminų bei šių aplinkybių įtakos palūkanų skaičiavimui, nėra jokio pagrindo spręsti, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė, nors ir prašo panaikinti visą teismo sprendimą, apeliaciniame skunde priteistos skolos už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas neginčija; jos argumentai siejami iš esmės tik su priteistų palūkanų dydžiu.
16. Apeliantė nurodo, kad šalys buvo susitarę dėl kitokios atsiskaitymų tvarkos, nei nustatė teismas. Teigia, jog jų tarpusavio santykiuose priimta, kad PVM sąskaitos-faktūros yra apmokamos ne per 7 dienas, o per 30 dienų.
17. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, visų pirma, pažymi, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
18. Šiuo atveju, ieškovė ieškinyje vadovavosi CK 6.53 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti; pateikė palūkanų skaičiavimo lentelę, kurioje detalizuoti duomenys apie įsiskolinimo sumą pagal kiekvieną sąskaitą, palūkanų skaičiavimo terminai ir kt. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neigdama tarp šalių susiklosčiusių krovinių pervežimo teisinių santykių egzistavimą, ieškovės nurodytų atsiskaitymo terminų neginčijo, aplinkybių apie susiformavusią tarpusavio atsiskaitymų praktiką, susitarimus dėl atsiskaitymo terminų neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo klausimą, rėmėsi ir tuo, kad termino atsakovė neginčijo. Taigi, pagal 17 punkte pacituotas įstatymo nuostatas, apeliantė prarado galimybę remtis naujomis aplinkybėmis.
19. Kita vertus, atsakovė neįrodė apeliacinio skundo teiginių dėl atsiskaitymo tvarkos. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015, 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).
20. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).
21. Nagrinėjamu atveju, apeliantė argumentus dėl atsiskaitymo terminų grindžia tik deklaratyviais teiginiais apie verslo praktiką transporto-logistikos sektoriuje, nenurodydama objektyvių duomenų, patvirtinančių tokią praktiką. Be to, sutiktina su ieškovės paaiškinimuose išdėstyta pozicija, jog kiekvienu atveju šalys turi teisę laisva valia susitarti dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų, kurios gali būti nebūdingos įprastai verslo praktikai. Šiuo atveju, atsakovė nenurodė, kokie konkrečiai įrodymai (sąskaitos bei atsiskaitymai pagal jas ar pan.) leidžia įžvelgti šalių susitarimą ar susiformavusią praktiką dėl jos įrodinėjamo atsiskaitymo termino (30 dienų). Akivaizdu, kad vienas atsiskaitymo atvejis, kuomet šalis sieja ilgalaikiai sutartiniai santykiai, nėra pakankamas susiformavusios praktikos konstatavimui. Be to, apeliaciniame skunde nurodomas 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitos apmokėjimas nebuvo įvykdytas per 30 dienų, juolab, buvo įvykdytas tik iš dalies. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte fiksuota atsakovės skola pagal šalių pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl aplinkybė, jog jame nėra duomenų apie skaičiuojamas palūkanas, nerodo atitinkamos šalių tarpusavio verslo praktikos laikymosi ir ieškovės atsisakymo jų reikalauti.
22. Argumentus dėl įstatymų numatytos įmokų paskirstymo tvarkos nesilaikymo apeliantė nurodė taip pat tik apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jie taip pat visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Kaip ir nurodė atsakovė, CK 6.54 straipsnyje nustatytos įmokų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 5 dalį, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Taigi, teisė pasirinkti, ar priimti įmoką pagal skolininko nurodytą paskirtį, įstatyme numatyta kreditoriui. Šiuo atveju, būtent atsakovė nurodė, jog atliekami daliniai mokėjimai pagal konkrečias sąskaitas, arba, kad tai mokėjimai už transporto paslaugas. Ieškovės sprendimas priimti įmokas pagal atsakovės nurodytą paskirtį, t. y. pagrindinei prievolei įvykdyti, nereiškia įmokų paskirstymo tvarkos nesilaikymo, ir nesudaro pagrindo spręsti dėl netinkamo palūkanų paskaičiavimo.
23. Atsakovė apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, kad prisiimti civilines pareigas įmonės vardu galėjo tik įmonės direktorius, o šiuo atveju skolų suderinimo aktą pasirašė buhalterė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtą aktą vertino kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais. Be to, apeliantė konkrečiais argumentais bei duomenimis neįrodinėja šio akto turinio neteisingumo, neneigia, kad aktą pasirašiusi buhalterė yra jos įmonės darbuotoja ir pan. Taigi, paminėti apeliantės teiginiai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
25. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.