- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- I1-9376-743/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Vailionė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2024 m. balandžio 22 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ąjame kalėjime, pareiškėjui naudojantis bendrais dušais, kuriuose nebuvo įrengtos pertvaros ar užuolaidos, buvo priverstas maudytis stebint kitiems nuteistiesiems, buvo pažeistas jo privatumas.
Pareiškėjas nurodė, kad kentė patyčias ir diskomfortą, patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, jo orumas buvo žeminamas. Taip pat nurodė, kad dušai yra kritinės būklės, nuo lubų krenta kalkės, dušuose neveikia ventiliacija, rūbai nuo garų būdavo šlapi, drėgni. Pareiškėjas negalėjo tinkamai nusiprausti, kadangi stengdavosi kuo greičiau išeiti iš dušo pirmas, kad negirdėtų patyčių iš kitų nuteistųjų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2022 m. spalio mėnesio dušinėse tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros nebuvo įrengtos. Lietuvos kalėjimų tarnybos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad naudojimasis dušu be pertvarų pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis
Pažymėjo, kad Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sauso 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d.) 17.5 punkte nustatyta, kad į dušą nuteistieji vedami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nuo 2021 m. gegužės 26 d. galiojusių Taisyklių 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien. Nurodė, kad pareiškėjas dušu galėjo naudotis 1-2 kartus per savaitę.
Teigia, kad pareiškėjas į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo ar dėl kalkių kritimo nuo lubų raštu nesikreipė ir nesiskundė, todėl laikytina, kad kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nekėlė. Atitinkamai atsakovės vertinimu nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo įrengtos pertvaros.
Nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nustato: „17. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2, 5, 25 ir 26 būrių dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema, patalpą galima vėdinti ir per langą, o 15, 17, būrių gyvenamosiose patalpose įrengta kondicionavimo sistema. Teigia, kad skundo laikotarpiu mechaninės vėdinimo sistemos gedimai nebuvo užfiksuoti, pareiškėjas nepateikė iš atitinkamų institucijų patikrinimo aktų ar kitų įrodymų, kurie pagrįstu skunde nurodytus teiginius, nepatikslino kada ir kur konkrečiai neveikė vėdinimas, todėl šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip deklaratyvius.
Atsakovės atstovė nurodė, kad persirengimo patalpos prie dušinės įrengimo teisės aktai nenumato. Teigia, kad Pravieniškių 1-ąjame kalėjime vietos persirengti yra įrengtos tose pačiose dušų patalpose: suoliukai, pakabos (kabliukai) drabužiams pasikabinti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl privatumo neužtikrinimo, persirengimo patalpų nebuvimo, nesikreipė ir nesiskundė. Nurodė, kad persirengimo vietų įrengimas be atskirų kabinų ar pertvarų yra analogiškas viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo kambarių įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo, taigi, Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu nuteistiesiems nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos negu likusiai visuomenės daliai.
Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų leidžiančių kilti Kalėjimų tarnybos viešajai atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Pažymi, kad 2024 m. gegužės 24 d. buvo gauta psichologės I. S. pažyma, Nr. RV-22-5057, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl skunde minimų išgyvenimų nesikreipė. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė prašomos sumos apskaičiavimo, skunde pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie neturi būti laikomi kaip pagrindžiantys turtinį reikalavimą.
Teigia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo privatumo neužtikrinimo dušo patalpoje yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine paties pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl tokie argumentai negali būti nevertinami kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skunde nurodytas prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Atitinkamai, atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėjo skundo argumentai turėtų būti atmetami kaip nepagrįsti.
Atsakovės atstovė taip pat prašė ginčo laikotarpiui nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, kai dušuose nebuvo įrengtos pertvaros ar užuolaidos.
I. Dėl senaties termino
Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2024 m. balandžio 22 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ąjame kalėjime.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2024 m. balandžio 22 d.
Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios konkrečiose patalpose, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus suvokė galimą savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, turėjo galimybę kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių 1-ojo kalėjimo ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios tam tikrose patalpose momento, tačiau skundą surašė ir išsiuntė tik 2024 m. balandžio 23 d. Būtent ši data ir laikytina pareiškėjo teisių gynimo pradžios momentu.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo daugiau nei už trejus metus iki kreipimosi į teismą. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad kalinimo sąlygos jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir kt., o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino, kurį prašo taikyti atsakovė.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2021 m. balandžio 22 d. (daugiau kaip trejus metus iki skundo surašymo dienos) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2021 m. balandžio 23 d.
Taigi ginčo laikotarpis yra nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2024 m. balandžio 23 d., todėl visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai vertinti šio laikotarpio apimtyje.
II. Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti ir jos priteisimo
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybe, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas dušų patalpose laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2024 m. balandžio 22 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 7 d. iki 2021 m. birželio 15 d. buvo paskirtas į Pirmojo sektoriaus karantino patalpą. Nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo paskirtas į Trečiojo sektoriaus 5 būrio 2 patalpą, nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d. į 15 būrio 5 patalpą, nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. į 17 būrio 11 patalpą, nuo 2023 m. rugpjūčio 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. į 26 būrio 6 patalpą, nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. į 25 būrio 2 patalpą ir nuo 2023 m. gruodžio 20 d. iki 2024 m. balandžio 22 d. į 2 būrio 11 patalpą (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. RV-22-5062 apie nuteistojo A. B. laikymo sąlygas), šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo.
Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 14 d. iki 2022 m. spalio mėnesio bendrojo naudojimo dušinėse matomumą ribojančios šoninės dušo pertvaros nebuvo įrengtos.
Pareiškėjo teigimu, dėl neįrengtų pertvarų bendrojo naudojimo dušinėse buvo sudaryta galimybė jį stebėti kitiems asmenims jam maudantis, dėl to pareiškėjas patyrė patyčias iš kitų nuteistųjų, negalėjo tinkamai nusiprausti, kadangi stengdavosi kuo greičiau išeiti iš dušo pirmas, kad negirdėtų patyčių. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tokios kalinimo sąlygos buvo nepakeliamos, jis patyrė fizines ir dvasines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikdymą, fizinis skausmas, buvo žeminamas jo orumas.
Nustačius, kad pareiškėjas nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo laikomas Trečiojo sektoriaus 5 būrio 2 patalpoje, pertvaros buvo Trečiojo sektoriaus visų būrių dušinėse įrengtos nuo 2022 m. spalio mėnesio, bei įvertinus taikomą senaties terminą, konstatuotina, kad pareiškėjui nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. spalio mėnesio nebuvo užtikrintas privatumas prausiantis duše.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien.
Atsižvelgiant į šias taisykles, vertinant, kad pareiškėjas turėjo teisę naudotis dušu bent du kartus per savaitę, matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 spalio mėnesio (bent vienerius metus ir daugiau nei tris mėnesius) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas prausiantis duše (kai jis buvo laikomas Trečiajame sektoriuje).
Vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių 1-ajį kalėjimą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad nuteistiesiems naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023).
Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Nuo 2022 m. spalio mėnesio dušo pertvaros buvo įrengtos visame Trečiajame sektoriuje, todėl po 2022 m. spalio mėnesio konstatuoti privatumo pažeidimo nėra pagrindo, kadangi maudymosi vietos buvo atskirtos pertvaromis.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis tik iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims, yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, nuo 2022 m. spalio mėnesio, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar uždangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovės veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas maudantis duše, pripažintini pagrįstais tik už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. spalio mėnesio, dėl ko spręstina dėl neturtinės žalos atsiradimo. Nuo 2022 m. spalio mėnesio, esant iš šonų įrengtoms pertvaroms, pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis dušu. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-522-789/2023).
III. Dėl ventiliacijos dušinėse
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dušinėse jo netenkino jose buvusi ventiliacija, dėl to drabužiai nuo garų būdavo šlapi, drėgni, nuo lubų krito kalkės, tačiau nedetalizavo nei kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiai patalpose.
Atsakovo atstovė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normos) 17 punktu, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad iš Higienos normų 16 ir 17 punktų matyti, jog šie reikalavimai yra taikomi tik gyvenamosioms patalpoms, kurioms nėra priskiriami prausyklos, dušinės ir persirengimo kambariai. Taigi, minėti reikalavimai dušinėms ir persirengimo kambariams netaikomi.
Vis dėlto atsakovo atstovė nurodė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2, 5, 25 ir 26 būrių dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema, patalpą galima vėdinti ir per langą, o 15 ir 17 būrių gyvenamosiose patalpose įrengta kondicionavimo sistema. Taip pat nurodė, kad skundo laikotarpiu mechaninės vėdinimo sistemos gedimai nebuvo užfiksuoti, pareiškėjas nepateikė iš atitinkamų institucijų patikrinimo aktų ar kitų įrodymų, kurie pagrįstu skunde nurodytus teiginius. Šių aplinkybių pareiškėjas po atsiliepimo pateikimo neginčija ir priešingų aplinkybių nenurodė, įrodymų, paneigiančių atsiliepime nurodytas aplinkybes, nepateikė.
Taigi, nustačius, kad nors toks reikalavimas atitinkamai teisės aktais nėra keliamas, tačiau atitinkamose dušo patalpose buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema, taip pat dalis jų buvo vėdinamos per langus, kuriuos buvo galima atverti, t. y. dušo patalpos vėdinamos ir patiems nuteistiesiems sudaryta papildoma galimybė jas vėdinti per langą, pareiškėjo argumentai, kad dušo patalpose buvo prastas vėdinimas, vertintini kaip abstraktūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.
IV. Dėl neturtinės žalos dydžio
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Teismas pripažįsta, kad pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu sukelia jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jis gali jaustis nejaukiai kai yra stebimas kitų nuteistųjų tuo metu, kai prausiasi duše. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo prausiantis duše (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.250 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).
Vadovaudamiesi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje TA-13-520/2024).
Pažymėtina, jog neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje TA-13-520/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardytus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų konkretaus asmens patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje TA-13-520/2024; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; kt.).
Teismų praktikoje nustačius, kad asmuo buvo kalinamas tokiomis sąlygomis, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atlyginamas šiai patirtai žalai atlyginti, atsižvelgiant į visus teisiškai reikšmingus kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-62-815/2023; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-3-502/2023; 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-183-822/2023; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-250-442/2023; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-822/2023; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-603-502/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-617-815/2023; 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-52-1188/2024; kt.)
Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytus kriterijus, dėl kurių jam turi būti priteistas atlyginimas už patirtą neturtinę žalą dėl naudojimosi dušu be pertvarų, jo subjektinių teisių pažeidimų (naudojimasis dušu be pertvarų) mastą ir trukmę (nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. spalio mėnesio, t. y. metus ir daugiau nei tris mėnesius), tai, kad pareiškėjas į administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl sukeliamų nepatogų, konsultacijų su psichologu metu išgyvenimų susijusių su privatumo neužtikrinimu duše nenurodė, byloje nėra duomenų, kad buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog sutriko pareiškėjo sveikata ar jis patyrė kitokių sunkių išgyvenimų dėl nustatyto pažeidimo, taip pat tai, kad dėl atsakovės nevedamos apskaitos negalima nustatyti, kiek kartų realiai pareiškėjas maudėsi, t. y. kiek kartų realiai buvo pažeista teisė į privatumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, konstatuotina, jog 800 Eur suma yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams dėl nustatyto pažeidimo kompensuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje TA-13-520/2024).
V. Dėl procesinių palūkanų
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2071-1062/2019). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymu jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).
Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2024 m. balandžio 23 d., o administracinė byla teisme buvo iškelta 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi. Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2024 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.