- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-511-368/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02650-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė, Egidijus Mockevičius (pran.), Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- B. B.
Teisėja S. Gerybienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02650-2010-2
2012 m. rugsėjo 20 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. teisių perėmėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei B. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovės B. B. priešieškinį dėl skolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. M. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės B. B. 16000 Lt skolą, 5 procentus metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. nusprendė parduoti savo turimą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, namą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), susitarė su atsakove dėl 130 000 Lt turto pardavimo kainos ir 2009 m. balandžio 22 d. su atsakove sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad gavo 10 000 Lt avansą ir, kadangi atsakovė negalėjo gauti iš banko 120 000 Lt paskolos, o gavo tik 93 750 Lt, sutiko, jog turto pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje būtų nurodyta 103750 Lt turto pardavimo kaina. Teigė, kad susitarė su atsakove sumažinti likusią 26 000 Lt skolos dalį iki 16 000 Lt, 2009 m. birželio 15 d. su atsakove sudarė papildomą likusios 16 000 Lt skolos už iš jo įsigytą nekilnojamąjį turtą sutartį. Atkreipė dėmesį, kad šalys susitarė, jog pagal minėtą papildomą skolos sutartį ieškovė privalės grąžinti skolą, kai parduos savo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad atsakovė savo butą pardavė, tačiau iki šiol skolos negražino.
Atsakovė B. B. pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti 2009 m. birželio 15 d. skolos sutartį niekine ir negaliojančia. Nurodė, kad yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu pagal 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ir joje buvo nurodyta 103 750 Lt nekilnojamojo turto kaina. Teigė, kad 2009 m. birželio 15 d. skolos sutartis yra niekinė ir negaliojanti, kadangi ieškovas privertė ją pasirašyti sutartį, ji sutarties nespėjo perskaityti. Tvirtino, kad pinigų pagal skolos sutartį negavo. Pažymėjo, kad ieškovas nekilnojamąjį turtą pardavė su paslėptais trūkumais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Pripažino 2009 m. birželio 15 d. skolos sutartį, sudarytą tarp B. B. ir E. M., prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, niekine ir negaliojančia. Priteisė iš ieškovo teisių perėmėjo A. M. atsakovei B. B. 150 Lt žyminį mokestį, 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, taip pat 330 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį ir 14,50 Lt proceso išlaidas valstybei. Nurodė, kad ieškovas gavo 103 750 Lt už parduotą turtą. Pažymėjo, kad šalys, norėdamos keisti nekilnojamojo daikto kainą, turėjo tai nurodyti notarinėje sutartyje ir nurodyti įsiskolinimą. Teismas sprendė, kad atsakovė negavo pinigų pagal 2009 m. birželio 15 d. skolos sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą, apeliantas (ieškovo teisių perėmėjas) A. M. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisė normas, neįvertino liudytojų parodymų ir ginčo sutarties šalių tikrųjų ketinimų. Tvirtinama, kad CK nedraudžia šalims laisvai sudaryti ir kodekse nenumatytas sutartis. Pažymima, kad atsakovės priešieškinys buvo grindžiamas skirtingais faktiniais pagrindais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. B. prašo apelianto skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, remiantis CPK 314 straipsniu, teismas turėtų atsisakyti priimti apelianto skundo priedus (naujus įrodymus), kadangi šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu atsiskaitė ir jokių papildomų įsipareigojimų notarinės formos sutartyje nebuvo nematyta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (ieškovo teisių perėmėjo) A. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantas kartu su skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau skunde nesuformulavo prašymo priimti šiuos naujus įrodymus, nepaneigė minėtos medžiagos pateikimo pirmosios instancijos teismui galimybių stokos ir nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina.
Dėl šalių ginčo sutarties
Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. birželio 15 d. ieškovas ir atsakovė sudarė notarinės formos nekilnojamojo turto (žemės sklypo, namo, kitų statinių), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė 103 750 Lt nekilnojamojo turto pardavimo kainą (19–21 b. l.).
2009 m. birželio 15 d. ieškovas ir atsakovė sudarė papildomą skolos sutartį, kurioje nurodė, kad atsakovė papildomai sumokės 16 000 Lt ieškovui už jai perleistą nekilnojamąjį turtą, kai parduos savo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (76 b. l.).
Kolegija pažymi, kad CK 6.393 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o pagal šios straipsnio 2 dalį formos reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.
2009 m. birželio 15 d. skolos sutarties turinys patvirtina, kad šalys siekė pakeisti 2009 m. birželio 15 d. notarinės formos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, t. y. pakeisti nekilnojamojo turto kainą ir nustatyti papildomą atsiskaitymo tvarką. Kolegija, atsižvelgdama į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą, į tai, kad skolos sutartis sudaryta tą pačią dieną, kaip ir notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje yra nurodyta nekilnojamųjų daiktų pardavimo kaina ir pažymėta, jog sutartis šalių perskaityta, suprasta ir atitinka jų valią, ir ieškovas neteigė, kad jam buvo apribotos galimybės nustatyti notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartyje kitokią parduodamo turto kainą ir nepateikė teismui tai pagrindžiančių įrodymų, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2009 m. birželio 15 d. skolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinė ir negalioja.
Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovas įvardijo ginčo skolos sutartį paskolos sutartimi (pvz., 78 b. l.), pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad skolos sutartis neatitinka paskolos sutarties požymių, kadangi pagal šią sutartį atsakovė B. B. jokių pinigų negavo.
Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011; ir kt.).
Kolegija pažymi, kad pinigų perdavimą ir atsakovės įsipareigojimą juos grąžinti nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Priešingai, ieškovas neteigė, kad atsakovei perdavė 16000 Lt, tačiau teigė, jog įsiskolinimas išplaukė iš nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorio. Kaip prieš tai minėta, 2009 m. birželio 15 d. notarinės formos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 103 750 Lt nekilnojamojo turto pardavimo kaina (19–21 b. l.), ieškovas šioje sutartyje patvirtino, kad 10 000 Lt atsakovė jam sumokėjo prieš šios sutarties pasirašymą, o bylos medžiaga patvirtina, jog 2009 m. lepos 14 d. atsakovė pervedė ieškovui į sutartyje nurodytą banko sąskaitą 93 750 Lt (18 b. l.)
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir minėtas aplinkybės sprendžia, kad ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių buvimo.
Dėl įrodymų vertinimo
Kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas (apeliantas), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ar netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas.
Esant šioms aplinkybėms skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.