Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-17 · Civilinė byla Nr. e2A-430-653/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
e2A-430-653/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00524-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas
E. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 2.6.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-430-653/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00524-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.2.4.1; 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. e2-5495-933/2018 pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, T. R., N. G.–J., R. P..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. J. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 6 030,56 Eur turtinės žalos atlyginimą, kurią sudaro 4 030,56 Eur negautos darbo užmokesčio pajamos už suėmimo laikotarpį, bei 2 000 Eur turtinė žala, kurią sudaro jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už gynybą Šiaulių apygardos teisme, 44 420 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš kurių 41 420 Eur sudaro neturtinė žala dėl neteisėto suėmimo bei 3 000 Eur sudaro neturtinė žala dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas bei tretieji asmenys prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu (e. b. 1 t., b. l. 124–147) ieškovo ieškinį atmetė.

4. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2017-08-24 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-616/2017 priėmimas ieškovo atžvilgiu savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tiek baudžiamosios bylos iškėlimas, tiek ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Tokios aplinkybės nėra konstatuotos įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje. Be to, nuosprendžiu nėra konstatuotos aplinkybės, kad buvo suklastoti įrodymai baudžiamojoje byloje.

5. Teismas, pasisakydamas dėl operatyvinio tyrimo, ikiteisminio tyrimo bei kratos, įvertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis konstatavo, jog krata E. J. atžvilgiu ir jo naudojamo automobilio atžvilgiu buvo teisėta. Operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys buvo gauti teisėtai ir įstatymų nustatyta tvarka, kadangi turima informacija leido pagrįstai manyti, jog ieškovas gali daryti sunkias nusikalstamas veikas . Lietuvos apeliacinis teismas 2017-11-24 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-512-449/2017, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas patikrino šioje byloje atliktų operatyvinio tyrimo veiksmų ir baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumą ir pagrįstumą ir jokių įstatymų pažeidimų nenustatė, taip pat nurodė, kad ieškovo automobilio krata buvo padaryta nepažeidžiant BPK reikalavimų. Pats teismas pačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų fakto nepaneigė. Teismas tik nusprendė, kad neįrodytas būtent E. J. dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme. Teismo nustatytas išteisinimo pagrindas yra visiškai E. J. dėl šio kaltinimo reabilituojantis. Išteisinęs pagal BK 260 str. 3 d. kaltinamuosius, teismas neturėjo ir negalėjo pats toliau tirti tą pačią nusikalstamą veiką, ir juo labiau negalėjo spręsti ne kaltinamųjų šioje byloje, o kitų asmenų kaltės klausimo. Apeliacinis teismas nutartyje, pasisakydamas dėl apelianto (ieškovo) argumentų, kad N. G.–J., duodama parodymus teisme, melavo, atmetė juos kaip nepagrįstus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, atliekant operatyvius veiksmus, taip pat, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo E. J. atžvilgiu pradėtas nepagrįstai. Ieškovas teismui taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų įrodymų klastojimo faktą, kuris būtų susijęs su baudžiamojoje persekiojimo pradėjimu E. J. atžvilgiu.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Generalinės prokuratūros rašto matyti, jog ikiteisminio tyrimo byloje nėra duomenų apie įtariamųjų T. R., R. P., G. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikloje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2016-08-16 teismas prijungė dvi kaltinamojo akto dalis baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00042-14. Teismas darė išvadą, kad aplinkybės dėl ieškovo minimų ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo vertinamos baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas E. J.. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo minimų neteisėtų veiksmų.

7. Teismas, vertindamas, ar teisėtai ieškovui taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, nustatė baudžiamojoje ir nagrinėjamoje byloje esančius duomenis ir konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovui suėmimas buvo skirtas ir pratęsiamas nepagrįstai bei neteisėtai. Vien tai, jog ieškovo atžvilgiu dėl vienos nusikalstamos veiklos buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl kitų nuspręsta E. J. perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime nesudaro pagrindo daryti išvados, jog kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovo atžvilgiu buvo taikyta nepagrįstai ir neteisėtai. Tik nagrinėjant bylą iš esmės teisme bei teismui jau vertinant visus įrodymus teismui kilo pagrįsta abejonė, jog paketas, kuris buvo supakuotas į policijos paketą, yra tas pats paketas ir su tuo pačiu turiniu, kaip ir paimtas iš ieškovo automobilio bagažinės. Be to, teismų nutartyse, kuriomis skirtas ir tęstas suėmimas, yra išsamiai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu buvo taikytas suėmimas ieškovui. Nutartys buvo skųstos apeliacine tvarka, o skundai dėl jų aukštesniojo teismo buvo atmesti. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo minimų neteisėtų veiksmų.

8. Teismas, pasisakydamas dėl teisminio nagrinėjimo trukmės, įvertino baudžiamosios bylos medžiagą, kurią ištyręs konstatavo, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, dėl teisminio nagrinėjimo trukmės. Teismas pažymėjo, kad baudžiamoji byla buvo didelės apimties, joje kaltinti du kaltinamieji, apklausta daug liudytojų. Teisėjai, kurie nagrinėjo baudžiamąją bylą, sistemiškai skirdavo teismo posėdžius, derindavo iš anksto kitas posėdžių datas. Teisėjas A. V. baudžiamąją bylą nagrinėjo nežymų laiką, o jam nušalinimų iš karto, jį paskyrus nagrinėti baudžiamąją bylą, nebuvo pareikšta. Taigi, teismas nenustatė neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, todėl laikė, jog nėra pagrindo ieškovo prašomų sumų priteisti. Teismas taip pat ieškovo nurodytų aplinkybių dėl patirtos neturtinės žalos nevertino kaip sudarančių pagrindą neturtinei žalai priteisti.

III. Apeliacinio skundo argumentai

9. Apeliantas (ieškovas) E. J. apeliaciniu skundu (e. b. l. 149–156) prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas dėl materialinių teisės normų pažeidimo, procesinių teisės normų pažeidimo, turėjusių įtaką neteisingam bylos išsprendimui. Teismas vadovavosi tik nuosprendyje išdėstytu pareigūnų veiksmų palankiu vertinimu, nors ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių pareigūnų atliktus neteisėtus veiksmus, nevertino, t. y. teismas nevertino aplinkybių, kad pas ieškovą rastas paketas su baltos spalvos biria medžiaga buvo įdėtas į policijos paketą, bet neužantspauduotas; apie neužantspauduotą paketą nebuvo informuoti prokurorai ir teismas; buvo duoti melagingi parodymai; kaltinamajame akte yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ONTB pareigūnų veikla nusikalstamame susivienijime buvo įprastinis ir nuolatinis įrodymų klastojimas.

11. Už paimtų, areštuotų, konfiskuotų daiktų ir dokumentų, daiktinių įrodymų, kurie neperduoti materialiai atsakingam asmeniui arba teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, išsaugojimą atsako baudžiamąją ar administracinę bylą turintis savo žinioje pareigūnas (šiuo atveju – N. G.–J.). Taigi, teismas tinkamai neįvertino N. G.–J. veiksmų kaip neteisėtų. Jos atsakomybė nepagrįstai buvo eliminuota, vadovaujantis išteisinamajame nuosprendyje išdėstytais palankiais jai jos elgesio įvertinimais.

12. Teismas netinkamai pritaikė OVĮ 9 ir 10 str. nuostatas. Nurodo, kad teismas, pateisindamas operatyvinių veiksmų pradžią ieškovo atžvilgiu, netinkamai vertino nustatytas aplinkybes, kadangi iš jos matyti, jog apie rengiamą ar daromą ieškovo nusikalstamą veiką buvo gauta ne operatyvinė informacija, o informacija, gauta atliekant ikiteisminį turimą S. G. atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo metu besiklausant S. G. telefoninių pokalbių. Tai reiškia, jog operatyviniai veiksmai ieškovo atžvilgiu pradėti neteisėtai, kadangi BPK 162 str. neleidžia vienoje baudžiamojoje byloje surinktos informacijos panaudoti kitoje operatyvinėje byloje ar operatyvinių veiksmų atlikimo pradžiai pateisinti.

13. Iš baudžiamosios bylos kaltinamojo akto 222 lapo matyti, jog „turima informacija“, kurios pagrindu buvo surašytas teikimas leisti atlikti slaptą S. G., o vėliau – ieškovo, sekimą ir telefoninių pokalbių pasiklausymą, buvo suklastota. Suklastotų duomenų pagrindu Šiaulių apygardos teismo 2011-11-21 pirmininko nutartimi buvo sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas. Nutartis yra neteisėta, nes priimta neišslaptinus operatyvinio sekimo bylos duomenų ir joje esančios surinktos operatyvinės „informacijos“, kuri pagal aukščiau nurodomas aplinkybes akivaizdžiai buvo išgalvota R. P. ir T. R., siekiant neteisėtai rinkti įrodymus, pasunkinti E. J. teisinę padėtį. Ši nutartis instancine tvarka nebuvo patikrinta, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo nutarimus, turėjo pareigą tikrinti šios nutarties teisėtumą. Teismas nekreipė tinkamo dėmesio ir į tai, kad OVĮ 9 str. sieja operatyvinių slaptų veiksmų atlikimą, esant operatyvinei informacijai apie rengiamus, daromus, padarytus sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad teikime ir nutartyje buvo būtina nurodyti BK straipsnį, iš kurio būtų galima konstatuoti, kad rengiamas, daromas, ar padarytas sunkus nusikaltimas, tačiau tai padaryta nebuvo. Teismo pirmininkas, priėmęs nutartį, neišanalizavo prokuroro teikimo, nes jam nebuvo pateikta informacija, kuria disponavo prokuroras.

14. Teigia, jog slaptas ieškovo sekimas buvo atliekami pažeidžiant OVĮ 9 str. nuostatas, kadangi buvo atliekamas vadovaujantis operatyvinių pareigūnų išgalvota informacija, kurią po to bandyta legalizuoti, jiems, kartu su tyrėja suklastojant liudytojo L. Š. apklausos protokolą ir kitus su tuo susijusius dokumentus, N. G.–J. neteisėtai vykdant tiesioginio viršininko T. R. neteisėtus nurodymus. Jeigu informacija, kuria pradėtas ir atliekamas operatyvinis patikrinimas ir slaptas ieškovo sekimas, būtų autentiška, pareigūnams nebūtų buvę būtinybės klastoti įrodymus ikiteisminiame tyrime, siekiant pateisinti tokios informacijos tikrumą. Teismas šių aplinkybių nevertino, todėl nepagrįstai įteisino operatyvinių veiksmų atlikimo pradžią.

15. Teismas neargumentavo, kodėl atmeta įrodymus apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, nesilaikant BPK 168 str. 3 d. ir Rekomendacijų. Taip teismas pažeidė procesinės teisės normas.

16. Teismas skundžiamu sprendimu iš dalies pateisino ieškovo 1,5 metų trukusį suėmimą ta aplinkybe, kad jam buvo inkriminuota ne tik 260 str. 3 d. numatyta veika, o ir kitos nusikalstamos veikos, kurios iš tikrųjų buvo padarytos. Apeliantas nesutinka su tokiomis išvadomis, kadangi suėmimas iš esmės jam buvo taikomas būtent dėl veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., o ne dėl kitų veikų, už kurių padarymą suėmimas paprastai nebūna taikomas. Kita vertus, teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog suėmimas buvo skiriamas ir pratęsiamas nuo 2011-12-22 iki 2012-06-20 nesant jokios specialisto išvados. Kratos metu rastos medžiagos (pvz. miltai), pažeidžiant CPK 149 str. 7 d. reikalavimus, nebuvo parodyti ieškovui, tinkamai supakuoti ir užantspauduoti, kratos metu nebuvo filmuojama ir / ar fotografuojama, nors tokias technines galimybes pareigūnai turėjo. Suėmimai buvo pratęsinėjami nepateisinamai ilgai, nesant jokių įrodymų, kad ieškovas trukdys tyrimui, bėgs ar slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismas turėjo vertinti ir kratoje dalyvavusių pareigūnų veiksmus.

17. Teismo argumentai, kad teisėjas A. V. baudžiamąją bylą nagrinėjo nežymų laiką, o jam nušalinimų iš karto, jį paskyrus nagrinėti baudžiamąją bylą, nebuvo pareikšta, yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymu. 2016-09-20 teisiamojo posėdžio metu teisėjui A. V. gynybos buvo pareikštas nušalinimas, nes 2012-12-03 prokuroro nutarimą išreikalauti informaciją, dokumentus, sankcionavo A. V.. Šiaulių apygardos teismo 2016-09-20 nutartimi tenkintas gynėjo advokato ir kitų proceso dalyvių prašymas dėl teisėjo A. V. nušalinimo. Nutartis patvirtinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko. Šios faktinės aplinkybės, nurodytos pirmosios instancijos teismo, sudaro pagrindą konstatuoti, kad teisėjas A. V., pagal įstatymą – BPK 58 str. 2 d. 2 p., neturėdamas teisės dalyvauti procese ir turėdamas pareigą pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jame dalyvavo ir nenusišalino nuo 2016-01-04 iki 2016-09-20 dienos. Tai yra pernelyg ilgas absoliučiai neteisėto baudžiamojo persekiojimo laikas.

Atsiliepimas

18. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (e. b. 1 t., b. l. 171–173) su juo nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-19 sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo asmeninė nuomonė, paremta subjektyviu baudžiamosios bylos aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tariamus teisės aktų pažeidimus. Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje yra pasisakyta ir dėl pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, ir dėl kitų apeliaciniame skunde pakartotinai kvestionuojamų aplinkybių, konstatuojant, kad Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011-09-13 nutartis, sankcionavusi telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, buvo teisėta.

Šalies argumentai

20. Dėl apelianto argumentų, susijusių su suėmimo teisėtumu, pažymėjo, kad dėl bet kurios iš ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo galima skirti suėmimą. BPK 122 str. nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai. Teismas, spręsdamas suėmimo klausimą, privalo nagrinėti būtent šiuos aspektus, o ne šalutines teisinės reikšmės neturinčias aplinkybes, kaip siūlo apeliantas.

21. Šiaulių miesto apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartyse yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, kuriomis remdamiesi teismai sprendė, jog ieškovą yra būtina suimti. Apeliantas yra neteisus, teigdamas, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-12-23 nutartyje yra užfiksuoti paties ieškovo paaiškinimai, jog jo automobilyje rastos bagažinėje medžiagos yra ne jo ir iš vis gal tai ne psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Po vairu dėžutėje rastos medžiagos yra jo, tačiau kas tai tiksliai per medžiagos, nežino. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2017-08-24 nuosprendžio 76.9 p. yra konstatuota, kad dėl automobilio bagažinės apžiūros taip pat teismui nekyla abejonių, jog bagažinė buvo apžiūrėta tinkamai ir joje rastas paketas. Taigi, akivaizdu, jog teismų konstatuoti faktai neginčijamai patvirtina, jog ieškovas pagrįstai įtartas nusikaltimo padarymu, todėl atitinkamai ir pagrįstai suimtas.

22. Dėl tariamai per ilgos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme, nurodo, kad teismo posėdžiai buvo ne kartą atidedami dėl ieškovo ar jo gynėjo neatvykimo, nepagrįstai reiškiamų nušalinimų ir pan. Pritaria teismo argumentams, jog teisėjas A. V. baudžiamąją bylą nagrinėjo nežymų laiką, o teisėjo pakeitimas neturėjo jokios įtakos pačiai proceso trukmei. Apeliantas nereikalauja priteisti neturtinę žalą būtent už per ilgą procesą, kadangi iš apeliacinio skundo matyti, jog jis prašo priteisti neturtinę žalą dėl neteisėto suėmimo ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo.

Atsiliepimas

23. Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą (e. b. 1 t., b. l. 177–182) su juo nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-19 sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog paimtas paketas buvo neužantspauduotas, nepatvirtino nei baudžiamojoje byloje apklausti liudytojais kratoje dalyvavę policijos pareigūnai, nei tyrėja. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas taip pat nenustatė policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareigūnų veiksmai nevertintini kaip klaida, turėjusi esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Ieškovas neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp jo galimai patirtos žalos ir pareigūnų veiksmų kratos metu. Daro išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai kratos metu ne sudarė teisines prielaidas jo išteisinimui.

25. Pažymėjo, kad CPK 168 str. reglamentuoja atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, o ne jo pradėjimą. Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu teisėtumo turi būti nustatyta, ar buvo objektyvūs ir pakankami duomenys, kurių pagrindu priimtas atitinkamas sprendimas. Aktualūs yra tie duomenys, kuriais disponuojama sprendimo priėmimo metu, o vėlesnis, t. y. po sprendimo priėmimo tų duomenų pasikeitimas, nereiškia neatidaus ir nerūpestingo atitinkamą sprendimą priėmusio subjekto elgesio. Ikiteisminio tyrimo pradėjimui ir su tuo susijusių procesinių veiksmų atlikimui nebūtina turėti surinktus visus įrodymus, pagrindžiančius įtariamojo kaltę, o pakanka kad tokie duomenys apie asmens padarytą nusikalstamą veiką nebūtų aiškiai neteisingi. Vėliau tie duomenys patikrinami ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

26. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl operatyvinių veiksmų E. J. atžvilgiu atlikimo bei ikiteisminio tyrimo atlikimo jau buvo vertinamos baudžiamojo proceso tvarka Šiaulių apygardos teismo 2017-08-24 nuosprendyje ir nustatyta, kad tiek operatyviniai veiksmai, tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimas buvo teisėti. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos nuosprendžio teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka ir paliktas nepakeistas. Tiek operatyvinių veiksmų atlikimo, tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumas yra glaudžiai susijęs su asmens nusikalstamų veiksmų pasekmėmis, nustatytomis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą nuosprendyje vertino nusikalstamas veikas ir sprendė klausimą dėl operatyvinių priemonių taikymo bei ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, nes tai betarpiškai yra susiję su nusikalstamų veikų vertinimu, todėl šioje civilinėje byloje, Generalinės prokuratūros vertinimu negalimas kitoks vertinimas aplinkybių, susijusių su operatyvinių veiksmų atlikimu ir ikiteisminio tyrimo pradėjimu, nes tokiu atveju būtų revizuojamas įsiteisėjusio nuosprendžio baudžiamojoje byloje teisėtumas ne instancine tvarka, o civilinio proceso priemonėmis, kas tiek pagal baudžiamojo, tiek pagal civilinio proceso įstatymus yra draudžiama.

27. Apeliantas apeliaciniame skunde iškraipo ir savaip interpretuoja Generalinės prokuratūros prokuroro G. N. kaltinamojo akto, esančio baudžiamojoje byloje, duomenis. Apelianto nurodytame kaltinamajame akte visiškai nekalbama apie operatyvinių veiksmų E. J. atžvilgiu neteisėtumą ir neteigiama, kad L. Š. vardu surašytu apklausos protokolu siekiama pateisinti neteisėtą operatyvinių veiksmų – neteisėto sekimo ir telefoninių pokalbių pasiklausymo, tame tarpe ir E. J. atžvilgiu, pradėjimą ir atlikimą. Be to, galimai suklastota liudytojo L. Š. apklausa buvo atlikta 2012 m. kovo mėn., jau po operatyvinių veiksmų E. J. atžvilgiu atlikimo, todėl negalėjo daryti jokios įtakos dėl šių veiksmų skyrimo bei atlikimo. Šiai dienos nurodytos aplinkybės dėl L. Š. apklausos klastojimo nėra patvirtintos įsiteisėjusiu nuosprendžiu.

28. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, jog suėmimas truko ilgą laiko tarpą, pažymėjo, kad ieškovas pasinaudojo savo teise ir skundė aukštesniajam teismui nutartis dėl suėmimo skyrimo bei pratęsimo. Suėmimas buvo skiriamas ne vienu BPK numatytu pagrindu. Ieškovas klaidina teismą, jog nebuvo jokios specialisto išvados apie kratos metu pas ieškovą rastos baltos birios medžiagos kiekį, svorį ir priklausomybę įstatymo uždraustoms narkotinėms ir / ar psichotropinėms medžiagoms, kadangi byloje yra pateikta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2012-02-15 specialisto išvada, kurioje aiškiai įvardinta, kad „baltos spalvos miltelių <...> kratos metu rastų E. J. vairuotame automobilyje <...> sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – amfetaminas.

29. Dėl ieškovo argumentų, jog teisėjas A. V. turėjo būti nušalintas, pažymėjo, kad apelianto nurodytu laikotarpiu 2016-01-04 teisiamojo posėdžio metu buvo pareikštas nušalinimas visam Šiaulių apygardos teismui, todėl kol buvo sprendžiami nušalinimo klausimai teismo posėdžiai nevyko dėl objektyvių priežasčių – iki 2016-02-01. Tačiau ir 2016-02-01 teismo posėdis neįvyko ne dėl teismo kaltės, o dėl to, kad į jį neatvyko kaltinamasis ir jo gynėjas. Dėl tokios pat priežasties neįvyko ir 2016-02-08 teismo posėdis. Iki 2016-03-14 posėdžiai nevyko dėl nušalinimų teisėjui bei prokurorui. 2016-05-02 teismo posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo gynėjas, 2016-05-25 posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamasis ir jo gynėjas. 2016-08-16 posėdis neįvyko, nes neatvyko liudytojai.

Atsiliepimas

30. Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (e. b. 1 t., b. l. 183–184) su juo nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-19 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams. Teismas visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino visas bylos aplinkybes.

31. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. R. atsiliepime į ieškinį (e. b. 1 t., b. l. 185) su juo nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-19 sprendimą palikti nepakeistą.

32. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų N. G.–J., R. P. atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Apeliacinis skundas netenkintinas.

34. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

35. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 str. 1 d. Minėto straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokios atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

37. Taigi, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

38. Taigi, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 str., ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdami ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).

Dėl pareigūnų veiksmų, atliekant kratą

39. Apeliantas pareigūnų neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad kratos metu pas ieškovą rastas paketas su baltos spalvos biria medžiaga buvo įdėtas į policijos paketą, tačiau neužantspauduotas, kaip to reikalauja BPK 149 str. 7 d. Apie neužantspauduotą paketą nebuvo pranešta prokurorams bei teismui, todėl buvo pažeistas BPK 172 str. 2 d. 3 p.

40. Bylos duomenimis aplinkybių dėl paketo neužantspaudavimo nepatvirtino nei baudžiamojoje byloje apklausti liudytojais kratoje dalyvavę pareigūnai, nei tyrėja. Priešingai, iš Šiaulių apygardos teismo 2017-08-24 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-616/2017 (baudžiamosios bylos t. 17, b. l. 153–199) esančių liudytojo R. R. parodymų matyti, jog E. J. automobilyje rasti daiktai, sudėti į paketus, buvo užantspauduoti prie bagažinės; liudytojas A. K. taip pat patvirtino, kad kratos metu rastas paketas buvo užantspauduotas. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas 2017-11-24 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-512-449/2017 (baudžiamosios bylos 18 t., b. l. 36–52) pažymėjo, kad E. J. automobilio krata buvo atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų, o būtent – BPK 149 str. 7 d.

41. Nors apeliantas teigia, jog tyrėjos N. G.–J. ir didžiosios dalies teisme apklaustų Šiaulių pareigūnų, dalyvavusių 2011-12-21 dienos kratoje E. J. automobilyje, duoti parodymai dėl paketo užantspaudavimo fakto yra melagingi, o įrodymai – klastojami, tokie apelianto argumentai, nesant byloje jokių tai patvirtinančių įrodymų, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina ir tai, jog dėl apelianto argumentų, susijusių su melagingų parodymų teikimu, kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinis teismo 2017-11-24 nutarties 36, 38 ir 39 p., kuriuose apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tai, jog baudžiamojoje byloje liudytojai teigė, jog paketas buvo užantspauduotas, tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, kad E. J. automobilio krata buvo padaryta nepažeidžiant BPK reikalavimų, sprendžia, jog ieškovas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliekant kratą. Atitinkamai, atmestini apelianto argumentai, jog nei tyrėja, nei kratoje dalyvavę pareigūnai neinformavo apie neužantspauduotą paketą prokurorų ir teismo, kaip tai nustato BPK 172 str. 2 d. 3 p., kadangi aplinkybė, jog krata buvo atlikta pažeidžiant BPK 149 str. 7 d. normas, tiek baudžiamąsias bylas nagrinėjusiems teismams, tiek nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta.

43. Papildomai pažymėtina, jog baudžiamąją bylą nagrinėjant iš esmės teismui kilo pagrįsta abejonė, jog ginčo paketas, kuris buvo supakuotas į policijos paketą Nr. 0032935, yra tas pats paketas ir su tuo pačiu turiniu, kaip ir paimtas iš ieškovo automobilio bagažinės. Teismas tik įvertinęs visus įrodymus, tarp jų apklausęs liudytojus, taip pat pačius kaltinamuosius, sprendė, jog nėra pakankamai patikimos garantijos daryti išvadai dėl paketo, kaip įrodymo šaltinio, patikimumo bei išvadai, jog tyrimui buvo pateikta ta pati medžiaga ir jos kiekis, kuris buvo rastas E. J. automobilio kratos metu, todėl juo, kaip įrodymų šaltiniu BPK 20 str. prasme, teismas nesivadovavo. Todėl baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, nustatęs, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių E. J. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, E. J. išteisintino, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant inkriminuotą veiką pagal BK 260 str. 3 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Taigi, aplinkybė, jog teismui kilo abejonių, ar kratos metu paimtas paketas yra tas pats paketas, kuris buvo supakuotas į policijos paketą Nr. 0032935, ne tik nepadarė ieškovui žalos, bet ir sudarė teisines prielaidas jo išteisinimui. Todėl N. G.-J. veiksmai, paimant, saugant ir perduodant specialistui daiktinius įrodymus, nevertintini kaip klaida, turėjusi esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

44. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutarties dalyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog apeliantas neįrodė CK 6.272 str. nustatytų sąlygų pareigūnų atsakomybei pagal minėtą straipsnį, todėl su tuo susiję apelianto argumentai dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, susijusių su kratos atlikimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl operatyvinio ir ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir pagrįstumo

45. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas pareigūnų atliktų operatyvinių veiksmų ieškovo atžvilgiu teisėtumą ir laikydamas juos teisėtais, netinkamai pritaikė OVĮ įstatymo 9 ir 10 str. nuostatas. Teismas neargumentavo, kodėl atmeta įrodymus apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu nesilaikant BPK 168 str. 3 d. nuostatų su nuoroda į Generalinio prokuroro patvirtintas rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jo registravimo tvarkos.

46. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

47. Priešingai, nei nurodo apeliantas, BPK 168 str. nereglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradžios, o nustato atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą normas. Pagal BPK 166 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka.

48. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 str. 1 d.). Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 str. įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.

49. Iki 2012-12-31 galiojęs OVĮ 9 str. 1 d. 1 p. nustatė, jog operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą. OVĮ 10 str. 4 d. 2 ir 3 p. nustatyta, jog teikime, be kita ko, turi būti nurodomi turimi duomenys apie operatyvinės veiklos objektus; duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą atlikti operatyvinius veiksmus.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai įvertino baudžiamosios bylos medžiagą dėl ieškovo atžvilgiu atlikto operatyvinio ir ikiteisminio tyrimo (skundžiamo sprendimo 12–16 puslapiai) bei vadovavosi įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuriuose konstatuota, jog duomenys apie galimai daromą nusikalstamą veiką buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka; operatyviniai duomenys buvo renkami pagrįstai bei teisėtai; ikiteisminis tyrimas dėl 2011-2-21 nusikalstamos veikos pagal BK 260 str. 3 d. ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai; atitinkami duomenys teisėtai, vadovaujantis BPK 162 str. pagrindais, perkelti iš bylos Nr. 40-1-00490-11 į išskirtą bylą Nr. 40-9-359-13 aukštesniojo prokuroro nutarimu.

51. Apeliacinės instancijos teismas pritaria nurodytiems pirmosios instancijos teismo argumentams, papildomai nurodydamas, kad pagal baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, ikiteisminio tyrimo institucija turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu. Sankcionavus slaptus asmenų pokalbių fiksavimo veiksmus, nebuvo konkrečiai žinoma, kad ieškovas ar kiti asmenys darys nusikalstamas veikas, operatyviniai veiksmai ir buvo atliekami šioms aplinkybėms išsiaiškinti ir galimai nusikalstamas vaikas darančius asmenis nustatyti. Įvertinus gautos operatyvinės informacijos apimtį, asmenų, kurių atžvilgiu taikyti veiksmai, skaičių, manytina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pradėdami ikiteisminį tyrimą pareigas vykdė laikydamiesi įstatymuose numatytų reikalavimų ir nepažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai iki įtarimų pareiškimo momento.

52. Apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto argumentų, jog prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos kaltinamojo akto 222 lape buvo užfiksuota, jog turima informacija, kurios pagrindu buvo surašytas teikimas leisti atlikti slaptą S. G., o vėliau ieškovo sekimą ir telefoninių pokalbių pasiklausymą buvo suklastota, pažymi, jog, kaip teisingai nurodoma Generalinės prokuratūros atsiliepime į apeliacinį skundą, kaltinamajame akte (baudžiamosios bylos t. 16, b. l. 39–40) nekalbama apie operatyvinių veiksmų ieškovo atžvilgiu neteisėtumą ir neteigiama, kad L. Š. vardu surašytu apklausos protokolu siekiama pateisinti neteisėtą operatyvinių veiksmų – neteisėto sekimo ir telefoninių pokalbių pasiklausymo, tame tarpe ir E. J. atžvilgiu, pradėjimą ir atlikimą. Šiuo atveju ieškovas nepagrįstai pareigūnų tariamai neteisėtus veiksmus sieja su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-1-00490-11, kadangi, kaip minėta, tiek Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, duomenys iš bylos Nr. 40-1-00490-11 į ieškovo atžvilgiu atliktą ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00359-2013 perkelti teisėtai ir gauti įstatymų nustatyta tvarka; operatyviniai duomenys buvo renkami pagrįstai bei teisėtai. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

53. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto skundo motyvų, susijusių su absoliutaus skundžiamo sprendimo pagrindu – CPK 329 str. 1 d., kadangi teismas nepasisakė dėl BPK 168 str. 3 d. (turima omenyje – 166 str. 3 d.), nurodo, kad tokie argumentai skundžiamame sprendime būtų laikytini pertekliniais, pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime jau nustačius, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai (sustabdžius E. J. vairuotą automobilį, nedelsiant pradėtas ikiteisminis tyrimas, bei buvo atliktos neatidėliotinos procesinės prievartos priemonės, vadovaujantis N. G.–J. iš anksto paruoštais nutarimais). Minėta, jog tiek Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu, nenustačius jokių pažeidimų, buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai.

54. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutarties dalyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog apeliantas neįrodė CK 6.272 str. nustatytų sąlygų pareigūnų atsakomybei pagal minėtą straipsnį, todėl su tuo susiję apelianto argumentai dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir operatyvinių veiksmų atlikimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kardomosios priemonės – laikino sulaikymo, pagrįstumo

55. Vertindama ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai jam taikytos kardomosios priemonės – suėmimo, teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, kad esmine asmens suėmimo teisėtumo sąlyga yra laikomas pagrįstas įsitikinimas, jog asmuo, kuriam skiriamas suėmimas, yra padaręs nusikaltimą, tačiau skiriant suėmimą kaltumo klausimas nėra sprendžiamas ir įrodymai yra netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, jog įtariamasis vengs tyrimo, trukdys nustatyti tiesą bei darys naujus nusikaltimus. Taigi atsižvelgiant į tai, įtarimo pagrįstumas suėmimo skyrimo atveju yra ne tokio paties lygio, koks yra reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie patys įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Be to, kardomosios priemonės suėmimo neteisėtumą lemia jos paskyrimas ar taikymas, nesilaikant atitinkamų baudžiamojo proceso normų.

56. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai nurodė teismo nutartis, kuriomis apeliantui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir jų pratęsimas, bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis buvo patikrintas suėmimo paskyrimo ir suėmimo pratęsimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šių aplinkybių nenurodo. Iš baudžiamojoje byloje esančių nutarčių matyti, jog suėmimas buvo skiriamas ne vienu BPK 122 str. numatytu pagrindu: tyrimo pradžioje buvo nurodyti visi trys skyrimo pagrindai, o nuo 2012-06-08 – BPK 122 str. 1 d. 1 ir 3 p. numatyti pagrindai. Minėta, jog skiriant suėmimą kaltumo klausimas nėra sprendžiamas ir įrodymai yra netiriami. Taigi, priešingai, nei nurodo ieškovas, spręsdamas suėmimo klausimą, teismas privalo nagrinėti būtent BPK 122 str. įtvirtintus pagrindus, o ne kitus šalutinius aspektus (pvz. ar byloje yra specialisto išvada, ar kratos metu rastas paketas buvo parodytas ieškovui, ar paketas tinkamai užantspauduotas, ar kratos metu buvo filmuojama ir (ar) fotografuojama ir pan.), kaip siūlo apeliantas.

57. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2011-12-23 nutartimi (baudžiamosios bylos 7 t. b. l. 39–40) buvo užfiksuoti paties ieškovo paaiškinimai, kad po vairu dėtuvėje rastos medžiagos yra jo. Taigi, ieškovas buvo pagrįstai įtariamas nusikaltimo padarymu, todėl suėmimas ieškovui buvo taikytas pagrįstai. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, vien tai, jog ieškovo atžvilgiu dėl vienos nusikalstamos veiklos buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl kitų nuspręsta E. J. perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 2 d. ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; E. J. perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 2 d. ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime nesudaro pagrindo daryti išvados, jog kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovo atžvilgiu buvo taikyta nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, baudžiamojoje byloje ieškovas pasinaudojo savo teise ir skundė aukštesniajam teismui Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis dėl suėmimo skyrimo bei pratęsimo, tačiau Šiaulių apygardos teismas, patikrinęs instancine tvarka skundžiamas nutartis, konstatavo, jog jos yra pagrįstos.

58. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo aplinkybes, sprendžia, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje suėmimo skyrimas ir jo pratęsimas ieškovui atitiko bendrąsias kardomųjų priemonių ir specialiąsias suėmimo skyrimo bei pratęsimo nuostatas, teismų nutartys buvo priimtos pagrįstai ir tinkamai motyvuojant. Be kita ko, vertinant bylos duomenis nustatyta, kad kardomosios priemonės taikymas apelianto atžvilgiu buvo atliktas pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nei taikant suėmimą, nei jį pratęsiant jokių BPK nuostatų nei teismai, nei ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikę pareigūnai nepažeidė. Teismai apie šios kardomosios priemonės skyrimo būtinumą sprendė vertindami surinktų įrodymų visetą, pagal savo vidinį įsitikinimą, motyvuoti, savalaikiai. Be to, apeliantui buvo užtikrinta galimybė skųsti visus su juo atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus tame tarpe ir teismų nutartis dėl kardomosios priemonės taikymo.

Dėl teisminio nagrinėjimo trukmės

59. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisėjas A. V., pagal BPK 58 str. 2 d. 2 p., neturėdamas teisės dalyvauti procese ir turėdamas pareigą pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jame dalyvavo ir nenusišalino nuo 2016-01-04 iki 2016-09-20, todėl byla neteisėtai ir pernelyg ilgai buvo nagrinėjama šį laikotarpį.

60. BPK 58 str. 2 d. 2 p. (BPK redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31) įtvirtintas pagrindas teisėjui nušalinti ir nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo teisme yra pats faktas, kad teisėjas toje pačioje byloje sprendė ar sankcionavo suėmimo ar kitų procesinių prievartos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai ar tokios priemonės vėliau buvo taikytos faktiškai. Byloje ginčo dėl to, kad teisėjas A. V. 2012-12-03 sankcionavo prokuroro nutarimą išreikalauti informaciją ir dokumentus bei Šiaulių apygardos teismo 2016-09-20 nutartimi minėtų aplinkybių pagrindu bei vadovaujantis BPK 58 str. 2 d. 2 p. pagrindu buvo nušalintas, nėra. Tačiau pažymėtina, jog apeliantas savo pažeistas teises šiuo aspektu sieja su pernelyg ilgu ir neteisėtu bylos nagrinėjimu laikotarpyje nuo 2016-01-04 iki 2016-09-20.

61. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog baudžiamoji byla buvo didelės apimties, teisėjai sistemiškai skirdavo teismo posėdžius, derindavo kitas posėdžių datas, ir teisėjas A. V. baudžiamąją bylą nagrinėjo nežymų laiką. Tai, jog teisėjas A. V. iš karto nenusišalino nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, neturėjo esminės reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kadangi apelianto nurodomame laikotarpyje nuo 2016-01-04 iki 2016-09-20 buvo surinkti ir ištirti įrodymai, kurie buvo naudojami vėlesnėse proceso stadijoje, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo jokios įtakos pačio proceso trukmei. Pažymėtina ir tai, kad šiuo laikotarpiu teismo posėdžiai buvo atidedami, be kita ko, ir dėl ieškovo ar jo gynėjo neatvykimo, taip pat posėdžiai nevyko ir dėl kitų objektyvių priežasčių – iki 2016-02-01, kadangi buvo pareikštas nušalinimas visam Šiaulių apygardos teismui.

62. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėjo A. V. veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidimas, sudarantis pagrindą taikyti valstybės atsakomybę dėl per ilgo baudžiamosios nagrinėjimo teisme. Atsižvelgiant į tai, ieškovo su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

63. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti ir naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

64. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

nutaria:

apelianto (ieškovo) E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5495-933/2018 palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasJelena ŠiškinaRūta Veniulytė-Jankūnienė