Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei R. B., trečiajam asmeniui G. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei žodinio teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo reikalavimų nustatyti, kad 1/2 dalis žemės sklypo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių ir šulinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priklauso J. B., mirusiam (duomenys neskelbtini), bei kad E. B. tuoj po tėvo J. B. mirties, (duomenys neskelbtini), priėmė tėvo palikimą pradėdamas jį valdyti pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad I. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). E. B. ir V. B. tėvai yra I. B. ir J. B. (b. l. 8, 8). J. B. ir I. B. susituokė (duomenys neskelbtini), santuokos įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10). J. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 11). I. B. vardu registruotas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 13); žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai ir šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 14-15), žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 15-16). J. B. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų Lietuvos Respublikoje, neturi (b. l. 17). 2017 m. sausio 5 d. sudarytu testamentu I. B. visą turtą, kurį turės mirties dieną ir į kurį turės teisę, paliko R. B. (b. l. 17). Iš Raseinių rajono 2 – ojo notarų biuro 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimo matyti, kad dėl (duomenys neskelbtini) mirusio J. B. paveldėjimo į notarų biurą kreipėsi I. B.. Mirusiojo vaikai G. B., R. B. ir V. B. atsisakė palikimo motinos I. B. naudai (b. l. 41). (duomenys neskelbtini) I. B. pareiškimu kreipėsi į notarų biurą dėl vyro J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo pagal įstatymą (b. l. 47). Iš 1992 m. birželio 15 d. išduotos pažymos matyti, kad po J. B. mirties likusį turtą valdo ir tvarko, tuose pastatuose gyvena mirusiojo žmona I. B. (b. l. 48). (duomenys neskelbtini) pareiškimais G. B., R. B. ir V. B. atsisakė po tėvo mirties likusio palikimo mamos I. B. naudai (b. l. 51, 52, 53). Iš paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad po J. B. mirties I. B. paveldėjo likusį turtą. Paveldimą turtą, kuriam išduotas liudijimas sudaro: (duomenys neskelbtini) investicinė sąskaita, Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 55).

Dėl nuosavybės teisių į ½ turto dalį J. B. nustatymo

15. Ieškovas prašo nustatyti, kad 1/2 dalis žemės sklypo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių ir šulinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priklauso J. B., mirusiam (duomenys neskelbtini).

16. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių (nutarties 14 punktas) matyti, kad byloje nurodytas turtas įgytas iki naujo CK įsigaliojimo, t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (aktuali 2015-12-03 redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) (toliau – ir Įstatymo) 2 straipsnis numato, kad civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

17. Įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad civilinio kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus (1 d.); esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, jog CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Esant aptartam įstatyminiam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byla dėl turto ir jo teisinio režimo sprendžiama pagal galiojančio CK normas.

18. Byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutuoktinių turtą reglamentuojančias teisės normas: 1) tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis); esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas); tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

19. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo pastatus (gyvenamąjį namą, viralinę, ūkinį pastatą, kiemo rūsį, kitus inžinerinius statinius ir šulinį) J. B. ir I. B. įgijo gyvendami santuokoje, tai yra laikotarpiu nuo 1969 iki 1975 metų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė R. B. ir trečiasis asmuo G. B. patvirtino, kad minėtas turtas tėvams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Minėtas turtas Registrų centre buvo įregistruotas tik I. B. vardu, kadangi jis buvo registruotas tik 2005 m., tai yra jau po J. B. mirties. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ginčo pastatams taikoma prezumpcija, jog turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl ieškovo reikalavimas nustatyti, kad 1/2 dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausė J. B., mirusiam (duomenys neskelbtini), yra perteklinis, nes turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė.

20. Aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie tai, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, atsižvelgiant į anksčiau aptartą įstatyminį reglamentavimą, esmės nekeičia, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog notaras neturi pagrindo šį turtą laikyti bendrąja nuosavybe, t. y., kad paveldėjimo teisės liudijimas, pasak apelianto, gali būti išduotas tik į I. B. priimtą valdyti turtą.

21. Įvertinus bylos duomenis pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad J. B. mirė (duomenys neskelbtini), o ginčo žemės sklypą I. B. įsigijo 2006 m. sausio 12 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, tai yra praėjus 15 metai po J. B. mirties, todėl ginčo žemės sklypas negali būti pripažintas bendrąja jungtinė J. B. ir I. B. nuosavybe, tam nėra teisinio pagrindo.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – J. B. palikimo priėmimo faktiniu valdymu – nustatymo

22. Ieškovas E. B. prašo nustatyti, kad po tėvo J. B. mirties, (duomenys neskelbtini), priėmė tėvo palikimą pradėdami jį valdyti. Valdymą grindžia tuo, kad po tėvo mirties jis ir toliau liko gyventi tėvų namuose, kur prižiūrėjo ir valdė po tėvo mirties likusį turtą ir tokiu būdu priėmė jo palikimą.

23. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog 1991 metais mirus J. B. paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo 1964 metų Civilinis kodeksas. Paveldėjimo teisinius santykius taip pat reglamentuoja ir 2000 m. CK 1.5 straipsnis, kuriame įtvirtintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Pažymėtina, kad alternatyvus palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas abiejų Civilinių kodeksų teisės normose: 1964 m. CK 587 straipsnyje; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012).

24. Pagal 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nuo 1994 m. birželio 10 d. galiojanti CK 573 straipsnio 1 dalis numatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1 punktas ). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad palikimo atsiradimo, t. y. J. B. mirties (duomenys neskelbtini) metu, palikėjo pirmos eilės įpėdiniai buvo jo sutuoktinė I. B. bei vaikai V. B., E. B., G. B. ir R. B.. Po J. B. mirties dėl palikimo priėmimo į notarų biurą kreipėsi I. B., jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b. l. 55). Kiti pirmos eilės įpėdiniai: V. B., G. B. ir R. B. atsisakė palikimo motinos I. B. naudai. J. B. mirties momentu ieškovas E. B., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo 17 metų amžiaus, t. y. nepilnametis, palikimo atsiradimo dieną jis neturėjo visiško civilinio veiksnumo.

25. Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).

26. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001). Spręsdamas klausimą, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismas turi vertinti konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, Nr. 3K-3-241/2007).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametis. Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, todėl teisiškai reikšmingos yra įstatymų nuostatos, reglamentuojančios sandorių sudarymą, o šiuo konkrečiu atveju – sandorių sudarymą nepilnamečių vardu. Pagal 1964 m. CK 13 straipsnio 1 dalį už nepilnamečius iki penkiolikos metų amžiaus sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai. Iš esmės tokia pat nuostata įtvirtinta ir 2000 m. CK 2.7 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Pagal 1964 m. CK 14 straipsnį nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus sandorius sudarinėja, turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą; jie turi teisę savarankiškai disponuoti, savo uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius, atradimus, išradimus, racionalizacinius pasiūlymus ir pramoninius pavyzdžius, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius. CK 2.8 straipsnio 1 dalis numato, jog nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo. CK 2.8 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, be šio kodekso 2.7 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių, turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas J. B. mirties momentu buvo 17 metų amžiaus. Nors ieškovas dar nebuvo pilnametis, tačiau jis galėjo sudaryti sandorius turint motinos sutikimą. Tuo tarpu ieškovas atsisakė palikimo motinos naudai. Suėjus pilnametystei jis taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl palikimo, nebandė įgyvendinti savo teisių į palikimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nustačius, kad J. B. palikimą po jo mirties priėmė sutuoktinė I. B. ir jai (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, o 2017 m. sausio 5 d. sudarytu testamentu I. B. visą turtą, kurį turės mirties dieną ir į kurį turės teisę, paliko R. B., ieškovo prašomo juridinio fakto teismas nustatyti negali, nes jis tiesiogiai susijęs paveldėjimo liudijimo nuginčijimu.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, neginčijant paveldėjimo teisės liudijo bei teisinės registracijos į ginčo nekilnojamąjį turtą, nesukels E. B. jokių teisinių pasekmių, nes palikėjo J. B. palikimas, kurio atžvilgiu prašomas nustatyti juridinis faktas, yra paveldėtas, o teismai nenustato faktų, kurie neturi juridinės reikšmės, t. y. faktų, kurie nesukelia tam tikrų teisinių pasekmių.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties.

31. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė įstatymo normas, vadovavosi aktualia teismų praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

32. Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet nepateikė jas pagrindžiančių duomenų (pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, bet vien iš šio sprendimo neaišku, kokio konkretaus dydžio bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos), todėl jos iš apelianto nėra priteisiamos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.