- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- e2A-481-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01494-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Destra“
- Atsakovas
- M. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Kačinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Destra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1192-467/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Destra“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėtos komercinės (gamybinės) paslapties įgijimo bei naudojimosi ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) uždrausti atsakovui naudoti, perduoti, skelbti ieškovės informaciją, kuri yra ieškovės komercinė paslaptis, t, y. informaciją apie ieškovės klientus, partnerius, konkurentus, verslo partnerių kontaktus, duomenų bazes, komercinius ryšius, ieškovės įdirbį, sudaromų (sudarytų) sandorių sąlygas, finansinę informaciją, bendroves pajamas, išlaidas, atsiskaitymų tvarką, o teismo sprendimo nevykdymo atveju paskirti atsakovui 10 000 Eur baudą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 50 205,42 Eur žalą (nuostolių), 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovas dirbo pas ieškovę vadybininko pareigose. Atsakovas tiesiogiai dirbo su ieškovės klientais, žinojo ieškovės komercines paslaptis (informaciją apie klientus). Atsakovas dar 2015 m. sausio 19 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą – pardavinėti identiškas prekes, kokias pardavinėja ieškovė, pardavinėti jas būtent ieškovės klientams, o prekes pirkti taip pat iš ieškovės tiekėjų. Atsakovo veikimas toje pačioje rinkoje leido jam pasinaudoti ieškovės komercine paslaptimi, konfidencialia informacija. Pasinaudodamas šia ieškovės informacija, atsakovas perviliojo (vilioja) ieškovės klientus, pardavinėja prekes žemesnėmis kainomis, nei parduoda ieškovė, taip darydamas ieškovei didelę žalą (ieškovė visai neteko dalies užsakymų iš klientų arba gauna mažiau užsakymų, arba prekes turi parduoti žemesnėmis kainomis nei anksčiau).
3. Ieškovė pažymėjo, kad konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties apsaugai ji yra ėmusis priemonių - informacija apie klientus ir visi su jais susiję duomenys buvo saugomi slaptažodžiu apsaugotame aplanke darbo kompiuteriuose, duomenis galėjo pasiekti tik UAB „Destra“ atsakingi darbuotojai (vadybininkai, vadovas). Be to atsakovas įgijo teorinės ir praktinės patirties ir gebėjimus tobulino ieškovės organizuojamuose mokymuose: 2014 m. rugpjūčio 3 d.–2014 m. rugpjūčio 31 d. mokymuose dėl pardavimų proceso optimizavimo.
4. Ieškovė ir atsakovas yra konkurentai, kadangi atsakovas yra laikomas ūkio subjektu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) prasme, nes vykdo individualią veiklą, pardavinėja tas pačias prekes – dekoratyvinę skaldą, gludintus akmenis ir pan. Atsakovas pardavinėja ieškovės prekes, teikia ieškovės parengtus komercinius pasiūlymus, kaip savo pasiūlymus, ieškovės klientams. Tai matyti iš pateiktų elektroninių laiškų: MB „Kėdainių akmenukas“, Gardenstones pi.-F.H.U. W. M. B., Granira, UAB. Iš 2015 m. spalio 21 d., 2015 m. liepos 7 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugpjūčio 3 d. el. laiškų matyti, kad atsakovas vilioja ieškovės klientus, naudojasi ieškovės tiekėjų paslaugomis neteisėtai, be ieškovės sutikimo.
5. Atsakovas atliko aktyvius neteisėtus veiksmus - siūlė bendradarbiauti ieškovės klientams ir siuntė jiems ieškovės komercinius pasiūlymus kaip savo, skatindamas nutraukti bendradarbiavimą su ieškove ir prekes pirkti iš atsakovo. Tai patvirtina pateikti el. laiškai 2015 m. rugsėjo 14 d. MB „Kėdainių akmenukas“, 2015 m. rugsėjo 12 d. UAB „Akmens uola“ ir pan. Ieškovės klientai, atsakovui nutraukus darbo santykius su ieškovu, netrukus pradėjo dirbti su atsakovu. Dalis klientų, ne tik nurodyti ieškinyje, ieškovę informavo, kad ieškovės siūlomos prekės yra per brangios. Iš atsakovui priklausančių AB „Swedbank“ sąskaitų išrašų, PVM sąskaitų faktūrų, gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo matyti, kad ieškovės klientai iš atsakovo prekes (akmenis) pirko žemiau nurodytu intensyvumu ir nurodytomis kainomis: UAB „Labradoras“ iš viso pirko už 4 224,48 Eur, UAB „D. V.“ - už 561,25 Eur, UAB „Verslo stimulas“ - už 3 889,35 Eur, UAB „Akmens sala“ - už 802 Eur, F. M. įmonė - už 1 080 Eur, IĮ „Žinoda“ - už 3 289,59 Eur, UAB „Vilkmena“ - už 136 Eur.
6. Atsakovo turima informacija apie ieškovės klientus, tiekėją, kainodarą leido atsakovui įeiti į rinką, pasinaudojant ieškovės įdirbiu šioje srityje ir tokiomis sąlygomis, su kuriomis ieškovė nepajėgi konkuruoti - atsakovas siūlo mažesnes kainas, geresnes sąlygas (prekių pristatymą nemokamai), parduoda prekes, neapskaitydamas jų ir neišrašydamas tinkamų buhalterinių dokumentų, be pridėtinės vertės mokesčio (nors yra PVM mokėtojas), taip nesąžiningai viliodamas ieškovės klientus ir darydamas didelę neigiamą įtaką ieškovės finansinei bei konkurencinei padėčiai - ieškovė netenka dalies savo pajamų.
7. Ieškovė iki atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo per 2014 metų laikotarpį iš klientų gavo 41 200,18 Eur pajamų. Atsakovui pradėjus atlikti neteisėtus veiksmus, ieškovės pajamos iš klientų 2015 metų laikotarpiu krito iki 4 557,84 Eur. Ieškovė 2014 metais vidutiniškai per mėnesį iš klientų gaudavo 4 577,80 Eur pajamų, t.y. per mėnesį gaudavo tiek pajamų, kiek gavo per visus praėjusius 2015 metų mėnesius kartu sudėjus. Ieškovė prarado rinkos dalį - visai neteko užsakymų iš dalies klientų, taip pat buvo priversta prekes parduoti žymiai pigiau, mažinti kainas, todėl ieškovė negavo 45 817,92 Eur pajamų.
Šalies argumentai
8. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad jos patirti nuostoliai pasireiškia per negautų pajamų dydį. Ieškovė iki atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo per 2014 metų laikotarpį iš klientų gavo 15 991,53 Eur pajamų. Atsakovui pradėjus atlikti neteisėtus veiksmus, ieškovės pajamos iš klientų 2015 metų laikotarpiu krito iki 4 509,20 Eur. Ieškovė 2014 metais (kol atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų - 9 mėnesių laikotarpiu) vidutiniškai per mėnesį iš klientų gaudavo 1 776,84 EUR pajamų, o, atsakovui atlikus ir vis dar atliekant neteisėtus veiksmus, ieškovė vidutiniškai per mėnesį iš savo klientų tegauna 450,92 Eur. Taigi ieškovė prarado rinkos dalį - visai neteko užsakymų iš dalies klientų, taip pat buvo priverstas prekes parduoti žymiai pigiau, mažinti kainas, todėl iš viso negavo 15 911,04 Eur pajamų.
9. Ieškovės negautos pajamos atitinka visus tris kriterijus, t. y. pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, remiantis kokybiškai teikiamomis paslaugomis, nesant klientų nusiskundimų, netrikdant jokiam ekonominiam nuosmukiui ar kitoms aplinkybėms, kurios galėjo sutrukdyti gauti ir vykdyti užsakymus iš klientų, tačiau ieškovė pajamų negavo dėl to, kad atsakovas atliko aukščiau nurodytus neteisėtus veiksmus ir perviliojo ieškovės klientus. Tai, kad ieškovės klientai teikia užsakymus ir prekes perka iš atsakovo, patvirtina ieškovės teiginius, kad klientams prekių reikėjo ir reikia, ir, jei atsakovas nebūtų perviliojęs ieškovės klientų, jie toliau prekes būtų pirkę iš ieškovės.
Šalies argumentai
10. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas, dirbdamas pas ieškovę, pardavė savo broliui A. Ž. ieškovės prekes už gerokai mažesnę kainą, nei įprastai ieškovė parduodavo savo klientams (žr. sąskaitą faktūrą Nr. DĖS 1207). Atsakovas pardavė 19 500 kg prekių už 0,282 Eur kainą, nors turėjo būti parduota už 0,507 Eur kainą. Taip ieškovė patyrė 4 387,50 Eur žalą. Tas pačias prekes atsakovas šiuo metu mažesne kaina pardavinėja ieškovės klientams. Taigi atsakovas iš neteisėtų veiksmų gavo turtinę naudą, kuri taip pat pripažintina ieškovės nuostoliais.
11. Ieškovės teigimu, patikslinto ieškinio pateikimo dienai pagal iš atsakovo išreikalautus duomenis, matyti, kad atsakovo neteisėtai gauta nauda sudaro 13 982,67 Eur, t.y. pajamos, gautos iš perviliotų ieškovės klientų pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir išrašus iš banko sąskaitų. Tačiau iš pateiktų duomenų visiškai neaišku, kokie pirkėjai pavadinti „privačiais pirkėjais“ ir kokiu pagrindu atsakovas jiems parduoda prekes, nerašydamas PVM sąskaitų faktūrų. Dėl to ieškovė mano, kad visiškai pagrįstai galima tikėtis, kad pirkėjai, nurodyti, kaip „privatūs pirkėjai“, taip pat yra jo klientai.
12. Ieškovė nurodė, kad jos patirtus nuostolius sudaro 34 281,21 Eur, tačiau, atsižvelgiant į papildomai prašomus išreikalauti duomenis (ieškovė prašė išreikalauti pirminius buhalterinius dokumentus, nurodytus atsakovo teiktame Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale), pradinio ieškinio reikalavimai dėl 50 205,42 Eur sumos nėra keičiami.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 2 800 Eur išlaidų už advokato pagalbą; priteisė iš ieškovės 89 Eur už eksperto R. B. atliktą ekspertizę.
14. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo įkurta 2011 m. kovo 8 d. Ieškovė prekiauja dekoratyvine skalda, gludintais akmenukais, akmenimis takams ir apdailai, plytelėmis sodui ir pan. (http://www.akmenys.eu/skalda). Įmonė užsiima tiek didmenine, tiek mažmenine prekyba, įmonės prekybos vietos - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir (ar) prekių pristatymas klientams pagal užsakymą. Ieškovė, vykdydama ūkinę komercinę veiklą, nuo 2014 metų bendradarbiauja su tiekėjais F.H.U, W. M. Brych (Gardenstones pi) ir UAB „Teco“ bei pirkėjais (klientais) UAB „Labradoras“, UAB „Akmens sala“, UAB „Verslo stimulas“, UAB „D. VAREC", F. M. paminklų gamybos įmone, UAB „Vilkmena“ ir N. Ž. įmone „Žinoda“. Atsakovas pas ieškovę dirbo nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d. vadybininku pagal 2014 m. balandžio 9 d. darbo sutartį Nr. 17 už minimalią algą. Atsakovas 2015 m. sausio 19 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo atlikta buhalterinė-finansinė ekspertizė, kurią atliko R. B. Į bylą pateikta 2017 m. balandžio 21 d. ekspertizės išvada (aktas Nr. 170401, priedas prie civilinės bylos). Nors tiek ieškovės atstovė, tiek atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė nesiremti eksperto R. B. 2017 m. balandžio 21 d. atliktos buhalterinės-flnansinės ekspertizės išvadomis, tačiau teismas eksperto R. B. atliktos ekspertizės išvadas vertino kaip eksperto išvadas CPK prasme.
Šalies argumentai
16. Teismo vertinimu, nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas neteisėtai pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija ir komercinėmis paslaptimis, tačiau šių atsakovo veiksmų iš esmės nedetalizuoja. Teismo vertinimu, patikslintame ieškinyje atsakovo veiksmai jau šiek tiek paaiškinami ir teigiama, kad atsakovas savo vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje neteisėtai naudojasi informacija apie ieškovės klientus, tiekėją, bendradarbiavimo sąlygas ir pan. Tačiau, teismas akcentavo, kad ieškovė iš esmės nenurodo, kokia konkrečia informacija atsakovas pasinaudojo, kaip ir kada tai buvo padaryta; ieškovė tiesiog tvirtina, kad atsakovas neteisėtai naudojasi ieškovei priklausančia informacija (yra siuntęs adresais akmenukas.kedainiai@gmail.com (MB „Kėdainių akmenukas“) ir viktoriia@paminklai.lt (UAB „Granira“) savo parduodamos produkcijos asortimentą bei paklausimą adresu seert.hofmans@interminerals.com, tačiau nepateikia jokių konfidencialios informacijos panaudojimo faktą pagrindžiančių dokumentų.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas iš į bylą pateiktų atsakovo bankų sąskaitų išrašų, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei pinigų priėmimo kvitų nustatė, jog atsakovas nėra pardavęs jokios produkcijos nei MB „Kėdainių akmenukas“, nei UAB „Granira“ arba įsigijęs prekių iš ieškovės tiksliai neįvardijamo subjekto „Interminerals.com“. Tačiau tai, kad iš atsakovo nėra įsigijęs jokios produkcijos, patvirtino pati MB „Kėdainių akmenukas“ (2015 m. rugsėjo 14 d. el. laiškas), taip pat ir kiti ieškovės pradiniame ieškinyje nurodytų tariamai perviliotų asmenų.
18. Teismas pažymėjo, kad pradiniame ieškinyje ieškovė tvirtino, kad atsakovas perviliojo šešiolika jos (ieškovės) klientų: MB „Kėdainių akmenukas“, UAB „Granira“, PD studija, UAB „Labradoras“, UAB „Vilniaus žaluma“, UAB „Akmens sala“, UAB „Tostą“, UAB „Verslo stimulas“, UAB „Akmens darbai“, UAB „Ožiaragis“, UAB „YIT kausta“, UAB „D. V.“, UAB „Helvyta“, F. M. paminklų gamybos įmonė, UAB „Akmens uola“, V. M., UAB „Akmens uola“, tačiau patikslintame ieškinyje liko tik UAB „Akmens sala“, UAB „Verslo stimulas“, F. M. paminklų gamybos įmonė bei pridedami du nauji UAB „Vilkmena“ ir N. Ž. įmonė „Žinoda“.
19. Tokį ieškovės elgesį, nenuoseklumą, abstraktumą, aiškinant atsakovo neteisėtus veiksmus, teismas vertino neįrodančiais atsakovo neteisėtų veiksmų fakto bei leidžiančiais daryti išvadą, kad atsitiktinai sutampančius subjektus ieškovė nepagrįstai įvardija atsakovo perviliotais ieškovės klientais. Tokį teismo vertinimą suponavo ir aplinkybė, kad perviliotu klientu ieškovė įvardija paties atsakovo tėvo įmonę - N. Ž. įmonę „Žinoda“, o, kalbėdama apie UAB „Akmens uola“ pateiktą atsakymą, jį neteisingai interpretuoja, nes nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kada nors pardavęs kokias nors prekes UAB „Akmens uola“, o pati ieškovė šios įmonės patikslintame ieškinyje nebeįvardija perviliotu klientu.
20. Teismas nustatė, kad atsakovas 2015 m. sausio 19 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo paneigta, kad jo apsisprendimą dėl darbo santykių su ieškove pabaigos lėmė šeiminės priežastys bei netinkama apmokėjimo už darbą tvarka (jam buvo mokama minimali alga). Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo nepaneigiamą teisę nutraukti darbo sutartį su ieškove ir užsiimti bet kokia jo pageidaujama veikla, juo labiau, kad atsakovas ir ieškovė nebuvo sudarę nekonkuravimo susitarimo, o atsakovas savo įmonę jau sukūręs. Teismas akcentavo, kad atsakovo teisė užsiimti bet kokia veikla yra neapribota nei įstatymais, nei sutartimis.
21. Be to, teismas sutiko su atsakovo atsikirtimais, kad šiuo atveju ieškovė apskritai neįrodė, kad atsakovas, nutraukus šalis siejusius darbo santykius, užsiima konkuruojančia veikla. Ieškovė nurodė, kad šalys prekiauja tomis pačiomis prekėmis, tačiau teismas iš byloje esančių dokumentų (prekių įsigijimo ir pardavimo sąskaitų faktūrų, asortimentų) nustatė, kad šalys prekiauja skirtingomis prekėmis – atsakovo ir ieškovės prekių asortimentai akivaizdžiai skiriasi: nesutampa asortimentą sudarančių prekių pobūdis, prekių pavadinimai, kiekiai, frakcijos, svoriai, kainos ir t.t.
22. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas iš tų pačių tiekėjų FHU WEKTOR MIROSLAW BRYCH ir UAB „Teco“ įsigijo skirtingas prekes. Teismo vertinimu, tai rodo, kad šalys iš pardavėjų įsigijo skirtingas prekes (skirtingi prekių pavadinimai, kainos) ir tik atsitiktinai galėjo pakliūti ir tos pačios rūšies prekių, kurių nedidelis įsigyjamas ir parduodamas kiekis iš esmės neturi įtakos šalių ginčo dalykui. Dėl to teismas atmetė ieškovės teiginius apie vienodų prekių pardavinėjimą ir nesąžiningą konkuravimą kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
23. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys prekiauja skirtingomis prekėmis, sprendė, kad objektyviai neįmanoma lyginti ieškovės ir atsakovo įsigytų ir parduotų prekių kainų. Dėl to teismas nesirėmė ieškovės pateiktos prekių kainų palyginimo lentelės duomenimis, nes ieškovė lygina iš esmės skirtingas prekes, be to tapatina prekių, įsigytų skirtingais laikotarpiais, kainas (lygina skirtingų prekių įsigijimo kainą 2014 metais su visai kitų prekių įsigijimo kaina 2015 metais).
24. Teismo vertinimu, net jei atsakovas užsiimtų analogiška ieškovei veikla, tokius atsakovo veiksmus nebūtų galima laikyti neteisėtais, kadangi, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-326/2012), vien tik konkuruojančio subjekto įsteigimas per se nėra neteisėta veika. Nagrinėjamu atveju atsakovas, dar dirbdamas pas ieškovę, įregistravo savo įmonę, todėl, teismo vertinimu, pats įmonės sukūrimo faktas savaime nerodo atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų.
25. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, kad darbo pas ieškovą metu produkcijos įsigijimo kainos ir sąlygos atsakovui, eiliniam įmonės vadybininkui, buvo žinomos. Atsakovo teigimu, jam nebuvo žinoma ieškovo parduodamų prekių savikaina, taikoma kainodara, nes produkcijos kainas nustatinėjo įmonės vadovybė. Atsakovas sutarčių nei su tiekėjais, nei su pirkėjais nesudarinėjo. Teismas akcentavo, kad nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.
26. Atsakovo tvirtinimu, jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kokią informaciją ieškovė laikė savo komercine paslaptimi, kadangi, jam dirbant pas ieškovę, komercinių paslapčių sąrašas nebuvo sudarytas, atsakovas su tokiu sąrašu ir ieškovės tariamomis komercinėmis paslaptimis nebuvo supažindintas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės byloje taip pat nebuvo paneigtos, priešingai, ieškovės atstovė teismo posėdyje jas pripažino, tačiau negalėjo nurodyti, ką konkrečiai ieškovė laikė savo komercine paslaptimi (atstovės teigimu, atsakovas privalėjo vadovautis bendra logika). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas negali būti kaltinamas atlikusiu kokius nors neteisėtus veiksmus ar pripažįstamas kaltu dėl pareigos išsaugoti komercinę paslaptį pažeidimo, jei atsakovui net nebuvo atskleista, kas tą komercinę paslaptį sudaro.
27. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša), t.y. nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims; 2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nei tokie požymiai, nei analogiškos faktinės aplinkybės nekonstatuotinos.
28. Teismo vertinimu, informacija, kurią ieškovė patikslintame ieškinyje įvardija konfidencialia, negali būti laikoma ieškovės komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio 1 dalies prasme, nes tokia informacija nėra slapta. Patikslintame ieškinyje „klientais“ įvardijami asmenys yra viešai vykdantys veiklą, besiskelbiantys ir besireklamuojantys viešoje erdvėje asmenys. Šie subjektai viešoje erdvėje skelbia tiek savo veiklos sritis, tiek kontaktinius asmenis bei kitus duomenis. Šie subjektai taip pat yra lengvai prieinami (randami) visiems rinkos dalyviams - sugrupuotus subjektų sąrašus pateikia netgi viešos internetinės paieškos programos. Tiek mažmenine, tiek didmenine prekyba užsiimančių subjektų parduodamų prekių kainos taip pat nėra slaptos. Visi subjektai veikia atviroje rinkoje, todėl prekių rinkos kainos yra viešai žinomos. Teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškinyje komercine paslaptimi įvardijamą informaciją vertinti kaip turinčią komercinę vertę, nes, kaip tvirtina bylos duomenys, jokie specifiniai duomenys atsakovo darbo pas ieškovę metu nebuvo saugomi ir nebuvo apsaugoti jokiomis specialiomis priemonėmis (nei techninėmis, nei teisinėmis). Priešingi duomenys į bylą nepateikti.
29. Teismo vertinimu, atsakovo neteisėtų veiksmų neįrodo ir ieškovo produkcijos asortimento siuntimas elektroniniais adresais akmenukas.kedainiai@gmail.com ir viktoriia@paminklai.lt ar bendravimas el. pašto adresu seert.hofmans@interminerals.com, kadangi jie nėra pakankamai informatyvūs, o veikimas galimai toje pačioje rinkoje, įvairių marketingo priemonių naudojimas bei rinkos dalyvių informavimas apie produkciją negali būti laikomas neteisėtu. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju pas ieškovę nebuvo nustatytas ir patvirtintas komercinių paslapčių sąrašas.
30. Patikslintame ieškinyje, be kita ko, atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovas įvardija ir tai, kad atsakovas pardavė savo broliui A. Ž. ieškovės prekes už gerokai mažesnę kainą, nei įprastai ieškovė parduodavo savo klientams (žr. sąskaitą faktūrą Nr. DĖSI 207), t. y. pardavė 19 500 kg prekių už 0,282 Eur kainą, nors turėjo būti parduota už 0,507 Eur kainą, ir taip ieškovė patyrė 4 387,50 Eur žalą. Tačiau ir šiuos atsakovo veiksmus (paties pardavimo fakto atsakovas neneigia) teismas nevertino kaip neteisėtus ar nesąžiningus konkurencijos prasme, nes atsakovas, dirbdamas pas ieškovę, nenustatinėjo parduodamų prekių kainos. Ieškovė nepaneigė, kad prekių kainą, taip pat ir šio konkretaus pardavimo atveju, nustatė pati ieškovė. Apie minėtą prekių pardavimą bei visos jo aplinkybės ieškovei buvo žinomos, pardavimo sąlygos ieškovę tenkino. Pretenzijų ieškovė atsakovui nereiškė. Priešingu atveju, jei parduodamų prekių kaina nebūtų tenkinusi ieškovės, ji būtų galėjusi prekių neparduoti, taip pat prekių neišduoti iš prekių sandėlio. Be to, ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad prekių kaina šiuo konkrečiu atveju turėjo būti 0,507 Eur (CPK 178 str.).
31. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl sprendė, kad nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę.
32. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Destra“ ieškinys atmestinas dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų - atsakovo neteisėtų veiksmų - nebuvimo, teismas plačiau neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų - kaltės, padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi, neesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė yra negalima.
33. Dėl to, kad nėra įrodyti ir konstatuojami atsakovo neteisėti veiksmai, susiję su ieškovės komercinės paslapties naudojimu, perdavimu, skelbimu ir pan. (kurie, be kita ko, ieškinyje nebuvo konkrečiai netgi įvardinti), teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl tokių veiksmų uždraudimo, t. y. uždrausti atsakovui naudoti, perduoti, skelbti ieškovės informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis, t. y. informaciją apie ieškovės klientus, partnerius, konkurentus, verslo partnerių kontaktus, duomenų bazes, komercinius ryšius, ieškovo įdirbį, sudaromų/sudarytų sandorių sąlygas, finansinę informaciją, bendrovės pajamas, išlaidas, atsiskaitymų tvarką, o teismo sprendimo nevykdymo atveju paskirti atsakovui 10 000 Eur baudą (juo labiau, kad baudos dydžio ieškovė taip pat nepagrindė).
34. Teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
35. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti; paskirti pakartotinę ekspertizę teismo ekspertui užduodant tuos pačius klausimus, kurie buvo užduoti ekspertui R. B., ir šalims suteikti terminą patekti potencialaus eksperto kandidatūras; skiriant ekspertizę, teismui nusprendus, kad ekspertui užduodami klausimai turėtų būti performuluoti (klausimų apimtis sumažinta), suteikti šalims terminą teismui pateikti galimus klausimus, kurie turėtų būti užduoti pakartotinę ekspertizę atliksiančiam ekspertui; iš atsakovo priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
35.1. Nesutiktina su skundžiamame sprendime išdėstyta argumentacija, jog atsakovas negali būti kaltinamas atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar pripažįstamas kaltu dėl pareigos išsaugoti komercinę paslaptį pažeidimo, kadangi ieškovė neturėjo sudaryto komercinių paslapčių sąrašo ir su šiuo sąrašu nesupažindino atsakovo. Nors civilinėje byloje nėra ginčo, kad ieškovė neturi patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas, t. y. informacija yra saugoma net ir tais atvejais, kai bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo. Nagrinėjamu atveju ieškovės komercinę paslaptį sudarė klientai, jų duomenys, informacija apie ieškovės parduodamų prekių kainų struktūrą, informacija apie ieškovės parduodamas prekes ir šių prekių technines charakteristikas, ieškovės prekių tiekėjų/gamintojų sąrašai, informacija apie ieškovės įsigytų prekių kiekius, atsargų planus, ketinamų įsigyti preklių planus ir prognozes. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos konstatuodamas, kad ieškovės ieškinyje nurodyta informacija nėra ieškovės komercine paslaptimi.
35.2. Nepaaiškinama skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovės konfidenciali ir ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija atsakovui nebuvo prieinama, nes ši aplinkybė nebuvo paneigta. Visa minėta informacija atsakovui buvo prieinama. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti atsakovo laiškai ieškovės klientams darbo pas ieškovę metu, duomenys apie klientus ir skambučių išklotinė. Todėl nepagrįsti skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai, apie informacijos dėl ieškovės klientų viešumo. Juo labiau atsižvelgiant ir į tai, kad, remiantis Lietuvos teismų praktika, klientai, jų poreikis ir kita minėta informacija yra laikytina konfidencialia a priori, o taip pat aptarta informacija leidžia identifikuoti, kokios parduodamas prekės yra perkamiausios. Iš skundžiamame sprendime nurodytos argumentacijos sektų išvad?, jog eiliniam vadybininkui (atsakovui) ieškovės kainos ir sąlygos negalėjo būti žinomos. Vadybininko profesija pagal savo pobūdį yra orientuota į pardavimus, klientų paiešką ir komunikavimą su šiais klientais. Todėl neabejotina, kad bendrovės neretai konfidencialią informaciją patiki būtent vadybininkams. Šios aplinkybės paneigia skundžiamame sprendime padarytas išvadas apie tai, kad atsakovui nebuvo žinoma konfidenciali ir ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija.
35.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė nepateikė duomenų ir įrodymų apie konfidencialios informacijos panaudojimo faktą. Į civilinę bylą yra pateikti klientų raštai, kurie patvirtina, kad atsakovas siuntė komercinius pasiūlymus ieškovės klientams, skatindamas nutraukti bendradarbiavimą su ieškove ir pirkti prekes iš atsakovo. Juo labiau atsižvelgiant ir į tai, kad šios kategorijos bylose paprastai būtina remtis netiesioginiais įrodymais, kadangi priešingu atveju dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir dėl to gauti pajamas.
35.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės pozicija yra nenuosekli ir abstrakti, kadangi pradiniame ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovė pateikė koreguotą atsakovo perviliotų klientų sąrašą. Aplinkybė, jog patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė mažesnį skaičių atsakovo perviliotų klientų niekaip nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovės pateiktos informacijos tikslinimą traktuoti kaip nenuoseklumą ir abstraktumą, todėl šią informaciją vertinti kritiškai.
35.5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovui nėra numatytas draudimas konkuruoti, kadangi tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas. Pažymėtina, kad KĮ 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Remiantis paminėta KĮ nuostata, akivaizdu, kad darbuotojas darbo metu pas darbdavį sužinotą informaciją, kuri yra darbdavio komercinė paslaptis, gali naudoti tik praėjus tam tikram laikui. Nagrinėjamu atveju atsakovas, dar dirbdamas pas ieškovę, pradėjo individualią veiklą ir vos tik nutraukęs darbo santykius su ieškove (nepraėjus vieniems metams) pradėjo vilioti ieškovės klientus (siuntinėjo jiems laiškus siūlydamas nutraukti bendradarbiavimą su ieškove ir kt.), o, kaip nurodyta anksčiau, tokius veiksmus galėjo sąlygoti tik turėjimas ieškovės konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos.
35.6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovė neįrodė, jog šalys yra konkurentai. Ieškovė ir atsakovas yra tiesioginiai konkurentai, nes Lietuvos teritorijoje (t. y. toje pačioje geografinėje rinkoje) užsiima analogiška veikla (t. y. veikia toje pačioje prekės rinkoje) – prekiauja dekoratyvine skalda, gludintais akmenukais, akmenimis takams ir apdailai, plytelėmis sodui ir pan. Ieškovės poziciją dėl to, kad atsakovas ir ieškovas yra konkurentai, veikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje, atsakovas yra perėmęs kai kuriuos ieškovės klientus ir kitas aplinkybę patvirtina ir civilinėje byloje Nr. e2-1192-467/2017 atlikta 2017 m. balandžio 21 d. ekspertizė (ekspertizės aktas Nr. 170401).
Atsiliepimas
36. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; atmesti apelianto prašymą skirti pakartotinę ekspertizę; priteisti atsakovo naudai iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima:
36.1. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde nėra nuosekli kalbėdama apie tai, ką ji laiko bendrovės komercine paslaptimi. Apeliaciniame procese ieškovė savo poziciją koreguoja atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nors CPK 306 str. 2 d. įtvirtina draudimą apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis.
36.2. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kasacinis teismas nėra suformulavęs taisyklės, kad klientai yra pripažįstami komercine paslaptimi a priori. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką informacija apie klientus gali būti pripažįstama komercine paslaptimi tik esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtent visi ir bet kokie neapibrėžti duomenys turi komercinę vertę, yra slapti ir atitinkamai apsaugoti. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad tokie abstraktūs duomenys laikytini ieškovės komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio prasme. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovo darbo pas ieškovę metu ieškovė ėmėsi kokių nors priemonių informacijai apsaugoti. Taigi atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kokią informaciją ieškovė laikė savo komercine paslaptimi ir siekė apsaugoti, nes pati ieškovė šiuo klausimu nėra nuosekli, apeliaciniame skunde pateikia komercinės paslapties aprašymą, kuris nesutampa su pateiktuoju pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nekonkuravimo susitarimo atribojimo nuo susitarimo saugoti konfidencialią informaciją ar komercinę paslaptį
37. Nekonkuravimo susitarimo institutas nėra tiesiogiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, jam pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Nekonkuravimo susitarimu visiškai ribojama asmens galimybė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nesiejant šio ribojimo su komercinę paslaptį ir (arba) konfidencialią informaciją sudarančių duomenų naudojimu ar nenaudojimu tokio pobūdžio susitarimą pasirašiusio asmens veikloje pasibaigus darbo santykiams. Nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2014 m. balandžio 9 d. sudarė darbo sutartį Nr. 17. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. vasario 20 d. Atsakovas dirbo vadybininku. Atsakovas 2015 m. sausio 19 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą. Atsakovo, kaip ir ieškovės, pagrindinė veikla – prekyba.
39. Ieškovės teigimu, atsakovas prekiauja identiškomis prekėmis, o jo pagrindiniai klientai – ieškovės klientai. Ieškovės nuomone, atsakovas pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija ir komercinėmis paslaptimis ir nesąžiningai nuviliojo ieškovės klientus, todėl kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) uždrausti atsakovui naudoti, perduoti, skelbti ieškovės informaciją, kuri yra ieškovės komercinė paslaptis, t, y. informaciją apie ieškovės klientus, partnerius, konkurentus, verslo partnerių kontaktus, duomenų bazes, komercinius ryšius, ieškovės įdirbį, sudaromų (sudarytų) sandorių sąlygas, finansinę informaciją, bendroves pajamas, išlaidas, atsiskaitymų tvarką, o teismo sprendimo nevykdymo atveju paskirti atsakovui 10 000 Eur baudą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 50 205,42 Eur žalą (nuostolių).
40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys nesudarė nei susitarimo nekonkuruoti, nei susitarimo saugoti konfidencialią informaciją ar komercines paslaptis, pažymėjęs, kad ieškovė nesudarė komercinių paslapčių sąrašo, su kuriuo būtų galėjusi supažindinti atsakovą, atsižvelgęs į atsakovo teisę pasirinkti darbą bei konkuruoti su ieškove, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškinio reikalavimus atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažymėjo, kad ieškovė atsakovui mokėjo minimalią algą, kad atsakovui nebuvo mokama jokia kompensacija už nekonkuravimą.
41. Ieškovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog šalys nesudarė nei susitarimo nekonkuruoti, nei susitarimo saugoti konfidencialią informaciją ar komercines paslaptis. Tačiau apeliantės nuomone, atsakovas turėjo pareigą saugoti komercines paslaptis bei bent metus po darbo santykių pasibaigimo nekonkuruoti su ieškove. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės sutapatina susitarimą nekonkuruoti su susitarimu saugoti konfidencialią informaciją ar komercines paslaptis.
42. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalys nebuvo susidariusios nekonkuravimo susitarimo, be to, ieškovė nemokėjo atsakovui kompensacijos už nekonkuravimą. Nesant nekonkuravimo susitarimo ir nesant numatyto atlygio už nekonkuravimą, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad net jei ir atsakovas konkuravo su ieškove, nėra pagrindo teigti, jog jis atliko neteisėtus veiksmus.
43. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nepriklausomai nuo to, ar buvo sudarytas susitarimas saugoti konfidencialią informaciją ar komercines paslaptis, ar ne, darbuotojas, paviešinęs įmonės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, visų pirma atsako CK 1.116 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatinėjo, kuri informacija buvo ieškovės saugoma kaip komercinė paslaptis ir kokios informacijos darbuotojas (atsakovas) neturėjo teisės atskleisti, ir pagrįstai netaikė nekonkuravimo susitarimo nesilaikymo atsakomybę reglamentuojančių teisės normų.
Dėl komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos atribojimo
44. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Taigi nesant sudarytų susitarimų dėl komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos apsaugos, darbuotojas pagal įstatymą (CK 1.116 str. 4 d.) gali atsakyti tik paviešinęs (panaudojęs) įmonės komercinę paslaptį, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas žinojo konfidencialią informaciją ir ją panaudojo, nesant susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos, nesudaro pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Taigi nesant susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir nekonkuravimo susitarimo, atsakomybė darbuotojui gali kilti tik už komercinės paslapties atskleidimą (panaudojimą). Pažymėtina, kad KĮ 15 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas pareigos nenaudoti komercinės paslapties terminas, tačiau ši teisės norma nereguliuoja termino konfidencialios informacijos panaudojimui. Be to, įsipareigojimui saugoti ieškovės komercines paslaptis, skirtingai nuo susitarimo nekonkuruoti, atlygintinumo klausimas yra neaktualus, nes nei konfidencialumo susitarimo, nei komercinės paslapties apsaugos institutu nesiekiama suvaržyti galimybės įsidarbinti ar užsiimti tam tikra veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 68-92).
45. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis.
46. Ginčo teisinių santykių metu atsakomybę už komercinių paslapčių paviešinimą ir (arba) panaudojimą reglamentavo CK 1.116 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.) bei CK 1.116 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.). Pažymėtina, kad atsakomybę už komercinių paslapčių paviešinimą ir (arba) panaudojimą reglamentuojančios teisės normos turinys per ginčo laikotarpį nekito.
47. Komercinės paslapties, kaip pramoninės nuosavybės objekto, skirtumai nuo kitų pramoninės nuosavybės objektų yra pažymėti kasacinėje praktikoje. Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz., patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
48. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
49. Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Kasacinė praktika dėl protingų pastangų išsaugoti informaciją standarto jau suformuota – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Taigi komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
50. Skirtinga komercinę paslaptį sudarančios informacijos esmė, pobūdis, panaudojimo sritis ir būdai, ekonominė vertė, sukurianti skirtingą konkurencinį pranašumą, nulemia ir skirtingus apsaugos protingumo standartus. Kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga būtų pripažinta protinga.
51. Protingumo reikalavimas taikomas ne tik teisinei, organizacinei, techninei ir kitai apsaugai, bet ir teisėtiems komercinės paslapties atskleidimo bei panaudojimo būdams. Paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi.
52. Be minėtų reikalavimų, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga.
53. Kasacinis teismas jau yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.
54. Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje ir 37 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad būtent bendrovės valdymo organai nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine paslaptimi. Ši teisė apima ir galimybę komerciškai vertingą informaciją apie klientus laikyti komercine paslaptimi, atitinkamai ją saugoti. Šioje teisės normoje suteikta teisė pačiam ūkio subjektui spręsti, kokia informacija jam vertinga, slapta ir saugoma nuo trečiųjų asmenų, tačiau joje nėra ūkio subjektui keliamų reikalavimų tokią informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame arba elektroniniame dokumente.
55. Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovė nebuvo sudariusi komercinių paslapčių sąrašo, atsakovas su tokiu sąrašu nebuvo supažindintas, neaišku, kokią informaciją ieškovė laikė įmonės komercine paslaptimi, nesiėmė priemonių komercinėms paslaptims apsaugoti, todėl sprendė, kad atsakovas negali būti kaltinamas atlikusiu kokius nors neteisėtus veiksmus ar pripažįstamas kaltu dėl pareigos išsaugoti komercinę paslaptį pažeidimo, jei atsakovui net nebuvo atskleista, kas tą komercinę paslaptį sudaro. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.
57. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant nesudaryto paslapčių sąrašo, ieškovės konfidencialia informacija ir komercine paslaptimi turėjo laikyti klientų duomenis, informaciją apie ieškovės parduodamų prekių kainų struktūrą, informaciją apie ieškovės parduodamas prekes ir šių prekių technines charakteristikas, ieškovės tiekėjų duomenis, informaciją apie ieškovės įsigytų prekių kiekius, atsargų planus, ketinamų įsigyti prekių planus ir prognozes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės sutapatina konfidencialią informaciją su komercinėmis paslaptimis.
58. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad ne bet kokia įmonės konfidenciali informacija yra jos komercinė paslaptis. Be to, informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, tačiau jei ji savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.), gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių (net ir esant susitarimui dėl konfidencialios informacijos apsaugos) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
59. Apeliantė teigia, kad atsakovui a priori turėjo būti aišku, jog duomenys apie klientus, tiekėjus, prekes, jų paklausą, kainodarą yra slapti ir sudarantys ieškovės konfidencialią informaciją bei komercinę paslaptį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga tik komercinę paslaptį sudaranti informacija bei tai, kaip ieškovė atsakovui (ar kitiems darbuotojams) suformavo suvokimą, kad jos minėta informacija laikytina komercine paslaptimi ir kad jos negalima atskleisti (naudoti).
60. Vienas iš būdų – komercinės paslapčių sąrašo sudarymas. Nors toks sąrašas yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą ir jis nėra vienintelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016), tačiau apeliantė turėjo sukurti tam tikrą tvarką, kaip su šia informacija, sudarančią komercinę paslaptį, susipažinti, užtikrinti komercinės paslapties laikymąsi. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų apie tokios tvarkos sukūrimą.
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės įvardijama apsauga prieinant prie ieškovės duomenų bazių, kuriose patalpinti duomenys apie klientus, tiekėjus, prekes ir kainodarą, suteikiant vadovams ir vadybininkams slaptažodžius, nėra pagrindas teigti, jog minėta tvarka buvo sukurta. Be to, šis jos argumentas nėra pagrįstas įrodymais (CPK 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas išvada, jog jokie specifiniai duomenys atsakovo darbo pas ieškovę metu nebuvo saugomi ir nebuvo apsaugoti jokiomis specialiomis priemonėmis (nei techninėmis, nei teisinėmis), laikytina pagrįsta.
62. Minėtos tvarkos sukūrimas leistų atsakovui (kaip ir kitiems ieškovės darbuotojams) suvokti, kad ieškovės nurodyta informacija yra komercinė paslaptis, todėl kyla pareiga ją saugoti. Nagrinėjamu atveju nesant tokios tvarkos, ypač atsižvelgiant, kad dalis informacijos (klientai, tiekėjai, prekių kainos) buvo viešai prieinama bei nesant duomenų, jog kita dalis informacijos atsakovui (kainodara) buvo prieinama, nėra pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę už informacijos, kurią ieškovė laiko komercine paslaptimi, panaudojimą. Be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas savo individualioje veikloje taikė tokią pačią kainodarą kaip ir ieškovė.
63. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad informacija apie klientus a priori laikoma komercine paslaptimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).
64. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyta informacija apie klientus nelaikytina komercine paslaptimi. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės įvardijami asmenys yra viešai vykdantys veiklą, besiskelbiantys ir besireklamuojantys viešoje erdvėje asmenys. Šie subjektai viešoje erdvėje skelbia tiek savo veiklos sritis, tiek kontaktinius asmenis bei kitus duomenis. Šie subjektai taip pat yra lengvai prieinami (randami) visiems rinkos dalyviams - sugrupuotus subjektų sąrašus pateikia netgi viešos internetinės paieškos programos. Tiek mažmenine, tiek didmenine prekyba užsiimančių subjektų parduodamų prekių kainos taip pat nėra slaptos. Visi subjektai veikia atviroje rinkoje, todėl prekių rinkos kainos yra viešai žinomos. Duomenų, jog atsakovui buvo žinomi ieškovės klientų mokumas, finansinė būklė, patikimumas, byloje nėra. Taigi ieškovės klientų duomenys buvo vieši, ieškovė neinformavo atsakovo, kad duomenis apie klientus laiko slaptais, taip pat neinformavo jo apie atsakomybę panaudojus šiuos duomenis. Be to, viena vertus, ieškovei nesukūrus tvarkos, kuria supažindinama su komercinėmis paslaptimis, neužtikrinus komercinės paslapties laikymosi, atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė už darbą su tais pačiais klientais kaip ir ieškovės. Kita vertus, pažymėtina, kad ne visi ieškovės nurodomi klientai bendradarbiavo su atsakovu, t. y., jie nebuvo, kaip apeliantė teigia, nuvilioti atsakovo (pvz. UAB „Akmens uola“). Be to, kaip jau buvo minėta, už konfidencialios informacijos panaudojimą, net jei šią informaciją ieškovė laiko konfidencialia, nagrinėjamu atveju atsakovui civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovo neteisėtų veiksmų neįrodo ir produkcijos asortimento siuntimas elektroniniais adresais akmenukas.kedainiai@gmail.com ir viktoriia@paminklai.lt ar bendravimas el. pašto adresu seert.hofmans@interminerals.com, laikytinas pagrįstu.
65. Viešai prieinama informacija apie tiekėjus, jų kainas ir paslaugas, taip pat nelaikytina ieškovės komercine paslaptimi. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, jog atsakovas savo individualioje veikloje panaudojo ieškovės kainodarą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nesukūrė tvarkos, siekiant supažindinti atsakovą su ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, nedėjo protingų pastangų informacijai, ieškovės įvardijamai kaip komercinę paslaptį sudarančią, apsaugoti, taip pat į tai, kad ir konfidencialios informacijos, nesant susitarimo jos neatskleisti (nenaudoti), panaudojimas nėra neteisėtas veiksmas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su ieškovės komercinės paslapties naudojimu, perdavimu, skelbimu ir pan. nebuvimas pirmosios instancijos teismui sudarė pagrįstą pagrindą atmesti ieškovės ieškinį.
66. Nustačius, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl žalos dydžio. Dėl to apeliantės prašymas skirti pakartotinę ekspertizę atmestinas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
67. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
68. Palikus nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos.
69. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
70. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą ir prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones parengimą patyrė 1 100 Eur dydžio atstovavimo išlaidų, kurios buvo apmokėtos 2018 m. vasario 2 d. ir 2018 m. kovo 22 d. mokėjimo pavedimais. Šios atsakovo patirtos išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovo M. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Destra“ (juridinio asmens kodas 302600801) 1 100 (tūkstantį šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.