Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, uždraudžiant per bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiaisiais Jonu ir D. R., išskyrus bendravimą teisėsaugos institucijose.

Nuspręsta nukentėjusiųjų J. R. ir D. R. civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir iš J. D. jiems priteisti po 200 Eur neturtinės žalos.

Iš J. D. priteista J. R. 1 075 Eur, o D. R. – 350 Eur – proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. D. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2020 m. gegužės 30 d., apie 18.30 val., avižų pasėlių lauke, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto dėl purškiamo lauko metu, tyčia, kumščiu sudavė vieną smūgį J. R. į kairę veido pusę bei kartą spyrė į dešinės kojos blauzdą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytos kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir dešinėje blauzdoje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, apie 18.32 val., D. R. telefonu filmuojant konfliktą, J. D. tyčia spyrė vieną kartą pastarajai į dešinės kojos blauzdą, padarydamas nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kas nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Jo veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:

2.1. J. D. sąmoningai, suvokdamas savo veiksmus, galimas pasekmes, prieš nukentėjusiuosius J. R. ir D. R. atliko aktyvius smurtinio pobūdžio veiksmus. Suduodamas smūgį į veidą bei spirdamas į nukentėjusiųjų kojas, įvertinus visus byloje ištirtus įrodymus, suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų kito asmens sveikatai, todėl numatė, jog padarys kūno sužalojimus, dėl kurių gali kilti padarinių, jų siekė, tačiau savo sąmonėje padarinių kokybiškai nedetalizavo, jiems buvo abejingas. Todėl teismas padarė išvadą, kad J. D. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl ko jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies, požymius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino J. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

6. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl J. D. kaltės.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo J. D. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas J. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu J. D. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

8. Pats J. D. savo kaltės nepripažino ir nuosekliai tvirtino, kad J. R. pradėjo jį mušti metaliniu vamzdžiu, sudavė apie 28 smūgius, taikė į galvą, rankas, kojas, o jis dengėsi galvą ranka, o kitoje laikė telefoną ir fotografavo. Apelianto manymu, nukentėjusiajam J. R. sužalojimai galėjo atsirasti nebent, kai gynėsi ar dengėsi nuo jo smūgių. Iš apeliacinio skundo matyti, kad J. D. savo kaltę siekia paneigti detaliai analizuodamas vaizdo ir garso įraše užfiksuotus duomenis ir juos savaip interpretuodamas ir akcentuodamas, jog vaizdo įraše nėra užfiksuota smurtinis elgesys iš J. D. J. R. atžvilgiu, o J. D. koja neturi jokio kontakto su D. R.. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, J. D. kaltė buvo grindžiama ne vien tik vaizdo įrašuose esamais duomenimis ir tai nebuvo vienintelis jo kaltės įrodymas. Šie duomenys buvo vertinti sugretinus su kitais įrodymais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. R. ir J. R. parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl jie negalėjo būti vertinami kaip teisingi ir patvirtinantys jo kaltę. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonės dėl paties nuteistojo parodymų teisingumo, nes jie paneigti kitais bylos įrodymais.

9. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad išvadą dėl J. D. kaltės pirmosios instancijos teismas padarė, pagrįstai remdamasis nukentėjusiųjų D. R. ir J. R. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų M. L. ir A. K. parodymai, vaizdo įrašai, asmens apžiūros protokolai, specialisto išvados. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kadangi šie parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, papildo ir atitinka kitus byloje esančius duomenis, kurių visuma patvirtina nuteistojo veiksmuose esant jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius.

10. Nukentėjusysis J. R. viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu nuosekliai aiškino, kad, J. D. puolė prie jo ir ranka sudavė į veidą bei spyrė į koją, dėl ko jautė skausmą. Gindamasis sudavė metaliniu vamzdžiu kokius 5 kartus per kojas, į galvą nemušė. Priėjus Pauliukoniui, jie su J. D. išsiskyrė. Pasak nukentėjusiojo, tada J. D. nuėjo prie savo mašinos, po kurio laiko grįžo ir bandė suduoti jam, paskui žmonai. Kai išsiskyrė ir buvo priėjęs J. D. darbuotojas, praeidamas pro šalį, įspyrė jo žmonai D. R. į koją.

11. Nukentėjusioji D. R. aiškino, kad J. D. bėgo link jų ir sakė, - „ lipk, lipk, duok, duok“. Vyro ir J. D. kontakto pradžios nematė, nes bandė įjungti telefono įrašą. Kai įjungė kamerą, pamatė, kad vyras grumiasi su J. D. gale jų automobilio. Prašė liautis, skirtis ir vyrai netrukus išsiskyrė. Jie visi dar pašūkavo, pasibarė. Ji tuo metu filmavo, kai priėjo J. D. ir spyrė jai į dešinės kojos blauzdos išorinę pusę. Tada tiek J. D., tiek jos vyras paskambino „112“ ir iškvietė policiją. Tuo metu, kai J. R. skambino, nuo savo mašinos sugrįžęs J. D. bandė dar vyrui suduoti, net iškrito telefonas. Priėjęs prie jos nuteistasis bandė jai įspirti, tačiau ji spyrio išvengė, nes pasitraukė.

12. Liudytojas A. K., dirbantis Kalvarijos policijos komisariate tyrėju, paaiškino, jog įvykio vietoje rado nukentėjusiuosius, kaltinamąjį ir dar vieną asmenį. J. R. jam aiškino, kad įvyko konfliktas su J. D. ir abi pusės apsikeitė smūgiais. Sakė, kad J. D. jam sudavė smūgį į veidą, o paskui įspyrė žmonai į koją. D. R. tai patvirtino. Išoriškai sužalojimų J. R. veide liudytojas nematė. Nukentėjęs liudytojui rodė į veido vietą, kur tariamai buvo suduotas J. D. smūgis ir ten buvo paraudimas. D. R. jam patvirtino, kad J. D. jai įspyrė į koją.

13. Liudytojas M. L. parodė, kad kaltinamasis užblokavo kelią. Matė, kaip J. D. sugriebė J. R. už krūtinės ir lygtai sudavė ar į galvą, ar krūtinę. Jis griebė strypą ir nubėgo link jų ir sesers D. R.. Matė, kad kaltinamasis ir J. R. buvo susikibę, stumdėsi. Pasak liudytojo, pribėgęs kaltinamojo darbininkas stojo į kaltinamojo bei J. R. tarpą ir konfliktas baigėsi. Tada J. D. ėjo link D. R. ir įspyrė jai į koją. Gindamas seserį, sudavė J. D. vieną smūgį vamzdžiu į dešinę koją. J. D. įspyrus seseriai, ši ir toliau filmavo, tuo momentu kluptelėjo.

14. Nors liudytojas M. P. teigė, kad J. D. smūgių J. R. ar D. R. nesudavė, kolegija šiuos liudytojo parodymus vertina kaip nepatikimus, prieštaraujančius kitų asmenų parodymams šioje byloje, vaizdo įrašams bei teismo medicinos specialisto išvadoms.

15. Nukentėjusieji į policiją dėl sužalojimų kreipėsi tą patį vakarą. Teisme šie asmenys nurodė tas pačias jų sužalojimo aplinkybes, kaip ir pareiškimuose policijoje ar žodiniuose paaiškinimuose į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Policijoje buvo atlikta jų kūno apžiūra. J. R. veido kairėje pusėje, virš viršutinės lūpos užfiksuotas patinimas, paraudimas. Kairės pusės viršutinės lūpos vidinėje pusėje matoma nekraujuojanti žaizda. Ant nukentėjusiosios D. R. dešinės kojos išorinės blauzdos dalies nustatyta ryški kraujosruva su nubrozdinimu. Nukentėjusysis J. R. teigė, jog tyrėjai sakė ir apie spyrį į koją, tačiau nežino, dėl kokių priežasčių neapžiūrėjo jo sužalotos kojos. Iš byloje esančių nukentėjusiosios D. R. darytų vaizdo ir garso dviejų įrašų teismas nustatė, kad pirmame įraše yra užfiksuotas momentas, kaip (19s) J. D. koja spiria link nukentėjusiosios (staigiai dešinė koja juda link nukentėjusiosios). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai įvertino kaip momentą, kada nuteistasis įspyrė D. R. į dešinę koją. Antrame vaizdo įraše užfiksuotas momentas, kaip nuteistasis dar kartą bando suduoti J. R. (įrašo 56s) ir bando įspirti dar kartą D. R. (įrašo 1min), tačiau ši spyrio išvengė. Teismo medicinos specialistas, 2021 m. gegužės 5 d. apžiūrėjęs abu nukentėjusiuosius nustatė, jog J. R. objektyviai nustatyta 2x1cm dydžio kraujosruva viršutinės lūpos kairės pusės odoje ir 4x11cm dydžio kraujosruva dešinėje blauzdoje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. D. R. konstatavo 4x3cm. dydžio nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kuris padarytas galimai vienu poveikiu 2020 m. gegužės 30 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad teismo medicinos specialistas gali patikimai atskirti odos sužalojimus, padarytus dėl fizinio poveikio, nuo venų varikozės, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad, apelianto nuomone, apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė galimai nukentėjusiems padarytus sužalojimus, atmetami kaip nepagrįsti.

16. Skunde teigiama, kad D. R. parodymų nenuoseklumas tik išryškina faktą, jog ši byla yra asmenų siekis išvengti atsakomybės dėl J. D. sužalojimo, o nukentėjusiojo J. R. parodymų prieštaringumas išryškina asmens siekį apkalbėti J. D. dėl ankstesnių nesutarimų. Nurodo, kad momentas, kurį nukentėjusioji įvardijo kaip jo spyrį, yra momentas, kuriuo nuteistajam buvo suduotas smūgis M. L. metaliniu vamzdžiu, taip pat esą šešėlyje matosi, kad spyris neliečia D. R., taip pat J. D. manymu, vertinant filmuotą medžiagą, inkriminuotą sužalojimą ir asmenų išsidėstymą, toks sužalojimas net negalimas. Tokie skundo teiginiai yra subjektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas sau palankia linkme, todėl šie argumentai negali būti pagrindu daryti priešingas išvadas dėl apelianto kaltės. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiųjų parodymai esminėse detalėse buvo nuoseklūs nuo pat policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą iki parodymų davimo teisme, todėl negali būti vertinami kaip kintantys dėl byloje surinktų įrodymų ir nepatikimi.

17. Iš skundo taip pat matyti, kad J. D. manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl smurtinio elgesio J. R. atžvilgiu, kadangi apeliantas jokio smurto J. R. atžvilgiu nenaudojo, tai tik buvo akivaizdus gynimasis nuo neteisėto smurtinio elgesio. Skunde teigiama, kad tuo pačiu metu vyko du ikiteisminiai tyrimai dėl to paties įvykio, t. y. ir dėl J. D. sužalojimo, kurio metu buvo nustatyta, kad J. R. tyčia metaliniu vamzdžiu sudavė J. D. iki 18 smūgių į įvairias kūno vietas ir priešpriešinis, kuris, apelianto manymu, gynybinė pozicija, kuriame kaltinimai pateikti J. D.. Kolegija pabrėžia, kad J. R. nuteisimas už fizinį smurtą J. D. atžvilgiu savaime neįrodo, kad J. D. analogiška veika apkaltintas nepagrįstai.

18. Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje byloje J. R. atsakomybės klausimas jau išspręstas, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, dėl nuteistajam padarytų sužalojimų nukentėjusiojo veiksmais nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo klausimas. Teisminio proceso, kuriame kaltinimai buvo pareikšti dėl to paties įvykio J. R., buvo konstatuota, jog konflikto dalyviai vietoje to, kad konfliktą spręstų ramiai ir be emocijų, pasitelkę kompetentingas institucijas, savo situacijai spręsti pasirinko netinkamą būdą ir priemones, buvo aktyvūs vienas kito atžvilgiu, buvo grėsmingi. Konstatuota, kad tarp J. R. ir J. D. įvyko muštynės (apeliacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-555-919/2021). Teismų praktikoje yra nurodyta, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021).

19. Esant tokioms aplinkybėms, tai yra esant specifinei abipusių grumtynių (muštynių) situacijai, vienas prieš kitą smurtavę asmenys nuteisiami dėl padarytų neteisėtų veiksmų vienas prieš kitą pagal sukeltas vienas kito atžvilgiu pasekmes (kasacinė nutartis Nr. 2K-3-648/2021). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo teiginiu, kad J. D. veiksmai buvo nukreipti tik į gynybą, kadangi nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko muštynės, abi pusės buvo puolančiosios, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, J. D. turi atsakyti už nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus. Be to, byloje neginčijamai nustatyta, kad konfliktą, perėjusį į fizinį smurtą, išprovokavo būtent į įvykio vietą atvykęs J. D. – savo automobiliu užtvėrė kelią J. R. priklausančiai žemės ūkio technikai. Taip pat iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad J. D. veiksmai nebuvo vien tik gynybinio pobūdžio – jis pavartojo fizinį smurtą ir prieš D. R., kuri tik filmavo įvykį ir jokios grėsmės J. D. nekėlė.

20. Nors skunde detaliai analizuojami atskiri bylos įrodymai, teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta.

21. Apeliantas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą grindžia ir ikiteisminio tyrimo medžiagos išsamumo trūkumu, kuris esą galėjo patvirtinti ar paneigti iškart po įvykio nustatytus sužalojimus, todėl tai trukdo objektyviai išnagrinėti bylą, nes nėra galimybės peržiūrėti vaizdo medžiagą, kurią nešiojama kamera yra užfiksavę policijos pareigūnai, nors vyresniojo tyrėjo A. K. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įvykis buvo filmuojamas nešiojamomis vaizdo kameromis laikotarpiu nuo 18.50 val. iki 19.30 val. Apelianto teigimu, teismas buvo šališkas, kadangi netenkino nuteistojo prašymų: iš Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos išreikalauti vaizdo kameromis laikotarpiu nuo 18.50 iki 19.30 val. filmuotos medžiagos; kviesti ir apklausti asmens apžiūrą atlikusią tyrėją ; išreikalauti nuotraukos skaitmeniniame formate; kviesti specialistą, tikslu išsiaiškinti ar vizualiai fiksuotas sužalojimas nėra ankstesnis ar ligos pasekmė; išreikalauti asmens ambulatorinio gydymo kortelę.

22. Kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Byloje įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas. Įrodymų byloje turi būti surinkta tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Svarbios bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos skirtingais įrodymais. Pavyzdžiui, policijos pareigūno liudijimas apie aplinkybes, nustatytas atvykus į įvykio vietą, gali būti lygiavertis ir tinkamas įrodymas byloje kaip ir vaizdo įrašas, kurį išreikalauti ir peržiūrėti galimybės nėra. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai nėra kliūtis objektyviai išnagrinėti bylą.

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas akcentuoja pirmosios instancijos teismo šališkumą, tačiau jį įžvelgia vien dėl jam nepalankių teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymų pakankamumą, taigi, darytina išvada, jog apeliantas abejoja būtent objektyviuoju teismo nešališkumo aspektu. Svarbu pažymėti, kad tik vienos iš ginčo šalių nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019). Todėl vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė kokius nors proceso šalių prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017).

24. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

25. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas J. D. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. J. D. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika baigta, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei tyčiai. Nuteistasis neteistas (praeityje buvo teistas du kartus už tyčinių panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą, tačiau teistumas išnykęs), prieš metus baustas administracine tvarka už tyčinį nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. D. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą sankcijos vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

26. Skunde apeliantas teigia, kad nuteistajam, kaip besiginančiajam nuo pavojingo kėsinimosi, teismas skyrė 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, o J. R. už 18 smūgių skyrė 6 mėnesius laisvės apribojimo bausmę. Tai esą parodo teismo šališkumą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos J. D. teiginius kaip nepagrįstus, nes kiekvienu atveju bausmė yra individualizuojama atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, nusikaltusį asmenį charakterizuojančias aplinkybes, todėl bausmės už identiškas ar panašias veikas skirtingiems asmenims gali būti skirtingos. Kolegija šioje byloje nesprendžia ir negali spręsti J. R. kitoje byloje paskirtos bausmės rūšies ar dydžio pagrįstumo, o vertina tik J. D. paskirtą bausmę. Pagrindo pripažinti, kad bausmė apeliantui paskirta pažeidžiant bausmių skyrimo taisykles, nėra.

27. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies bei priteisė po 200 Eur jų naudai iš nuteistojo, kas laikytina teisinga ir pagrįsta suma.

28. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. D. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

29. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. D. (3 t., b. l. 117). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 76,60 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

30. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiesiems viso proceso metu atstovavo advokatas R. M., kuriam už suteiktas teisines paslaugas nukentėjusysis sumokėjo 900 Eur atstovaujant nukentėjusiuosius apeliacinės instancijos teisme. 2021 m. gruodžio 29 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1077220 patvirtina, kad nukentėjusysis advokatui R. M. sumokėjo 450 Eur ir 2021 m. gruodžio 29 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1077221 patvirtina, kad nukentėjusysis advokatui R. M. sumokėjo 450 Eur už atstovavimą teisme (3 t., b. l. 128-129). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžių skaičių ir trukmę, bei atsižvelgusi į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašomos priteisti išlaidos yra realiai patirtos, adekvačios suteiktoms teisinėms paslaugoms, advokato kvalifikacijai, jo aktyvumui procese Jos priteistinos iš nuteistojo J. D..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo J. D. priteisti 76,60 Eur (septyniasdešimt šešis eurus šešiasdešimt ct) valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti nukentėjusiajam J. R. iš J. D. 900 Eur (devynis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.