Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei S. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. S. (A. S.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

apeliacinis skundas netenkintinas

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

14. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

15. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos bei palūkanų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šį butą nuosavybės teise atsakovė įgijo 2020 m. spalio 5 d., Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-20-5-41891 pagrindu.

18. Nagrinėjamu atveju, atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu iš dalies nesutiko su ieškovės pareikštais reikalavimais motyvuodama tuo, kad dalis skolos už šilumos energiją susidarė buvusio savininko laikais, t. y. atsakovė byloje nekelia ginčo, kad ji privalo mokėti už tiekiamą šilumos energiją, tačiau atsakovės nuomone, ieškovė išrašydama sąskaitą atsakovei nepagrįstai į 2022 m. gruodžio mėnesio sąskaitą ieškovei įtraukė buvusio savininko skolą, kurią sudaro 398,12 Eur bei nepagrįstai reikalauja atsakovės šią sumą sumokėti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją, apeliacinės instancijos teismas dėl minėtos atsakovės pareigos plačiau nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamu sprendimu teisingai ir išsamiai pasisakyta dėl atsakovės pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją, apeliacinės instancijos teismas su minėtais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka. Įvertinus nustatytas aplinkybes, toliau šia nutartimi analizuojami apeliacinio skundo argumentai dėl prašomo priteisti skolos dydžio teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Akcentuotina, jog visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius kaip bendrosios normos (lot. lex generalis) reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 straipsniai), o šilumos energijos pirkimą–pardavimą – ir specialiosios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – šilumos ūkio įstatymas), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – taisyklės), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašas (toliau – aprašas) ir kiti teisės aktai.

20. Išanalizavus apeliacinio skundo turini nustatyta, jog atsakovė nesutinka su prašomu priteisti skolos dydžiu motyvuodama tuo, kad atsakovei išrašytoje sąskaitoje už lapkričio mėnesį (serija (duomenys neskelbtini)) ir sąskaitoje už gruodžio mėnesį (serija (duomenys neskelbtini)) nurodyti tie patys skaitiklio rodmenys, t. y. 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių rodmenys nebuvo nuskaitomi nuotoliniu būdu, priėjus prie namo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nepagristai konstatuota, kad ši skola (398,12 Eur) susidarė nuo 2022 metų balandžio mėnesio iki 2022 metų lapkričio mėnesio ir buvo papildomai paskaičiuota pagal nedeklaruotą šilumos skaitiklį. Mano, kad ši teismo išvada neatitinka aplinkybių konteksto, o nurodyta 398,12 Eur skola už šilumos energiją susidarė buvusio savininko laikais, t. y. prieš atsakovei tampant buto savininke. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

21. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė 2020 m. spalio 5 d., Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-20-5-41891 pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šilumos tiekėjos (ieškovės), apie tai, kad pasikeitė šilumos vartotojas (buto savininkas), atsakovė neinformavo, nors tokia jos pareiga reglamentuota aprašo 15.9 punkte. Ieškovė ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2022 m. kovo mėn., neturėdama informacijos apie buto savininko pasikeitimą, sąskaitas siuntė buvusiam savininkui A. S.. Tačiau gavus duomenis apie savininko pasikeitimą, 2022 m. balandžio 30 d. A. S. buvo išrašyta sąskaita Serija (duomenys neskelbtini), kurioje buvo išminusuota 940,77 Eur skola, susidariusi po 2020 m. spalio mėn. Tuo pačiu atsakovei buvo išrašyta 2022 m. balandžio 30 d. sąskaita Serija (duomenys neskelbtini) – 901,14 Eur sumai, t. y. už visą laikotarpį, kuomet ji tapo ir buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininke.

22. Nepagrįstais laikytini ir skundo argumentai, jog ieškovė teismui nepaaiškino, kodėl 2022 m. gruodį (kokiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis) buvo panaikinta skola buvusiam savininkui ir ši skola buvo priskaičiuota atsakovei. Iš į bylą pateiktos 2022 m. gruodžio mėnesio (serija (duomenys neskelbtini)) atsakovei išrašytos sąskaitos matyti, kad buvo atliktas antras atsakovei išrašytų sąskaitų perskaičiavimas ir atsakovei papildomai priskaičiuota mokėtina 398,12 Eur suma. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog atsakovei papildomai paskaičiuota 398,12 Eur suma todėl, kad atsakovė niekada nebuvo teikusi duomenų apie suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį, o gavus minėtus duomenis atsirado pagrindas tikslinti atsakovės mokėtiną sumą. Akcentuotina, kad aprašo 15.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartotojas (šiuo konkrečiu atveju atsakovė) privalo laiku deklaruoti jo patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos ir šilumos kiekio matavimo prietaisų bei kitų šilumos kiekio matavimo priemonių rodmenis ir atsiskaityti už suvartotą šilumą pagal pateiktą sąskaitą nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė šią savo pareigą būtų vykdžiusi. Dar daugiau, atsakovė tokių aplinkybių nenurodo ir savo procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, jog ieškovės 2022 m. gruodžio mėnesio (serija (duomenys neskelbtini)) sąskaitoje užfiksuoti skaitiklio duomenys yra neteisingi. Taip pat atsakovė nenurodė, kokie faktiniai skaitiklių rodmenys buvo jai įsigijus ginčo butą 2020 m. spalio mėnesį, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad atsakovei papildomai paskaičiuota 398,12 Eur suma susidarė buvusio savininko laikais. Įvertinęs minėtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog 2022 m. gruodžio mėnesį (serija (duomenys neskelbtini)) atsakovei išrašytoje sąskaitoje užfiksuotas būtent atsakovės nuo 2020 m. spalio mėnesio sunaudotas šilumos keikis, kadangi skaitiklio rodmenys buvo nurašyti jai esant ginčo buto savininke daugiau nei 2 metus (po 2 metų ir 2 mėnesių).

23. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (pirmiau nurodytas CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas).

24. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad atsakovei išrašytoje sąskaitoje už lapkričio mėnesį (serija (duomenys neskelbtini)) ir sąskaitoje už gruodžio mėnesį (serija (duomenys neskelbtini)) nurodyti tie patys skaitiklio rodmenys, tačiau tokių apeliacinio skundo teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Be to, šis apeliacinio skundo argumentas, jog 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių rodmenys nebuvo nuskaitomi nuotoliniu būdu, negali būti laikomi pakankamais skundžiamam sprendimui naikinti. Akcentuotina, jog nagrinėjama civilinė bylą dėl procesinio pobūdžio pažeidimų net du kartus buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, jog atsakovė turėjo pakankamai galimybių į bylą teikti įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į bylą nėra pateikta atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta lapkričio mėnesio sąskaita (serija SFEN (duomenys neskelbtini)). Taip pat atsakovė į bylą galėjo pateikti faktinius skaitiklių rodmenis, tačiau to nepadarė. Kita vertus, net jei 2022 m. lapkričio bei gruodžio mėnesio sąskaitose būtų nurodyti tie patys skaitiklio rodmenys, nurodytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturėtų. Kaip minėta, atsakovei papildomai priskaičiuota mokėtina 398,12 Eur suma už laikotarpį nuo 2020 m. spalio mėnesio iki 2022 m. gruodžio mėnesio, atsakovei esant buto savininke daugiau nei 2 metus (po 2 metų ir 2 mėnesių), todėl akivaizdu, kad aplinkybės, kokie rodmenys užfiksuoti 2022 m. lapkričio mėnesio sąskaitoje teisinės reikšmės neturi, kadangi gruodžio mėnesio sąskaitoje perskaičiuota suma apėmė ir 2022 m. lapkričio mėnesį sunaudotą šilumos energiją.

25. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog dalis skolos (398,12 Eur) yra buvusio savininko skola, kadangi ji neturėjo galimybės tai padaryti, nes ieškovė yra monopolistas ir vartotojo galimybės nėra palyginamos su ieškovės, kuri gali disponuoti (suteikti ar neteikti) turimą informaciją savo nuožiūra. Atsakovė pažymi, kad sąskaitą (Serija (duomenys neskelbtini)) išrašė ieškovė ir ji yra jos finansinėje atskaitomybėje, tačiau šių sąskaitų kopijų ieškovė teismui nepateikė ir nepaaiškino, kodėl 2022 m. gruodį (kokiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis) buvo panaikinta skola buvusiam savininkui ir ši skola buvo priskaičiuota atsakovei. Akcentuotina, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, jog atsakovė kreipėsi į ieškovę, prašydama pateikti kokius nors įrodymus, tačiau ieškovė būtų atsisakiusi tokius įrodymus pateikti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė, būdama ginčo būsto savininke, turi galimybę prisijungti prie ieškovės savitarnos sistemos, kur yra pateiktos visos atsakovei išrašytos sąskaitos ir atsakovė šias sąskaitas galėjo pateikti teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės rodo, kad būtent atsakovė netinkamai naudojosi jai įstatymu suteiktomis teisėmis bei to pasėkoje į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovės įrodinėjimo pareiga būtų buvusi apribota.

26. Nors atsakovė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, tačiau šios aplinkybės taip pat negali būti laikomos pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą. Akcentuotina, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1‑38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 48, 98, l 00 punktais, tačiau minėtu teisiniu reglamentavimu pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė atsakovės pareigą informuoti ieškovę apie buto esančio (duomenys neskelbtini) savininko pasikeitimą. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 15.9 punkte numatyta šilumos vartotojo (šiuo atveju atsakovės) pareiga raštu informuoti šilumos tiekėją, jei keičiasi šilumos vartotojas (butų ar kitų patalpų savininkas) ar pasikeičia buto ir (ar) patalpos duomenys. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą teisinį reglamentavimą, tačiau priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kadangi analogiška atsakovės pareiga informuoti tiekėją apie būsto savininko pasikeitimus numatyta ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1‑38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 48, 98, l 00 punktuose, tačiau tokia pati pareiga numatyta ir šioje byloje taikytiname Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 15.9 punkte.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Įvertinus visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai vertino įrodymus bei tinkamai kvalifikavo ginčą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 121 Eur bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. 2024 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ISAF-00130 bei 2024 m. lapkričio 27 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti po 121 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovei priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

31. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ iš atsakovės S. L. 121 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.