Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.8; 2.6.16.9; 2.6.29.3; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

2024 m. gegužės 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 723,03 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį, 325,36 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 23 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur procesinių dokumentų parengimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad tarp nuomotojos UAB „Be kredito“ (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovės – R. R. 2022 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK‑035731 (toliau – ir Sutartis), ja atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – kavos aparatas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Daiktas) 12 mėnesių terminui ir pagal ją atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Pradinei kreditorei iš atsakovės nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas Daikto nuomos paslaugas, nei paties nuomojamo Daikto, dėl to 2021 m. spalio 4 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), ja pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.), į pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp jų ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal minėtą Sutartį. Ieškovė 2023 m. balandžio 20 d. atsakovei Sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuojantį, kad pasikeitė pradinė kreditorė ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Atsakovė neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų, dėl to ieškovė kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

3. Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka asmeniškai per darbovietę. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo nepateikė.

4. Trečiasis asmuo UAB „Be kredito“ atsiliepime su ieškovės ieškiniu sutiko, taip pat nurodė, kad teikia ne vartojimo kredito, o nuomos paslaugas, todėl šiuo atveju netaikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės R. R.: 548,78 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 548,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 137,80 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Legal Balance“, likusią ieškinio dalį atmetė. Teismo sprendimo motyvai:

5.1. Teismas nustatė, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovė už jai perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 49,23 Eur dydžio įmokas 12 mėnesių. Taigi tinkamo sutarties vykdymo atveju atsakovė per 12 mėnesių laikotarpį būtų sumokėjusi pradinei kreditorei iš viso 590,76 Eur sumą, ji yra 14,24 Eur mažesnė nei perduotos prekės kaina (605 Eur). Sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad nuomininkui (t. y. atsakovei) tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį ir tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui nuomininkui suteikiama teisė turtą (t. y. kavos aparatą) įsigyti už specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą – 181,50 Eur. Atsižvelgęs į tai teismas vertino, kad sutarties sąlyga dėl nuomininkui suteikiamos teisės už 181,50 Eur įsigyti prekę tinkamo sutarties įvykdymo (visų 590,76 Eur įmokų sumokėjimo) atveju, į sutartį yra įtraukta formaliai, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

5.2. Teismas konstatavo, kad pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytai sutarčiai yra taikytinos VKĮ nuostatos. Padaryta išvada, kad nepriklausomai nuo to, jog sutartyje atsakovei nėra tiesiogiai numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, o pagal sutarties 14.2 punktą atsakovei vėluojant ilgiau kaip 60 dienų atsiskaityti sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, sutarčiai, kurioje turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

5.3. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakove sutartį būtų tikrinusi jos kreditingumą, be to, ji nėra įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis. Padaryta išvada, kad trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakove sutartį, neįgijo teisės iš jos reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis). Teismo vertinimu, pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi jos kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovės atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto daikto kainą, iš jos atėmus atsakovės sumokėtas įmokas. Sutarties specialiosiose nuostatose nurodyta, kad prekės kaina yra 605 Eur. Pagal sutartį atsakovė turėjo sumokėti iš viso 779,25 Eur ((12 x 49,23 Eur) + 181,50 Eur + 6,99 Eur) sumą. Ieškovės prašoma priteisti suma yra 723,03 Eur. Pripažinta, kad vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė) yra 548,78 Eur suma (605 Eur – 56,22 Eur).

5.4. Nustačius, kad pradinė kreditorė neturėjo teisės pagal sutartį reikalauti iš atsakovės nei delspinigių, nei skolos dydžio, kuris viršija atsakovei perduotos prekės kainą, ieškovė, perėmusi iš UAB „Be kredito“ reikalavimo teisę, teisės į šiuos reikalavimus taip pat neįgijo. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovės ieškinio reikalavimo dalį dėl skolos priteisimo tenkino iš dalies, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 548,78 Eur skolą, o likusią ieškinio reikalavimo dalį dėl nesumokėtų nuomos įmokų ir 325,36 Eur delspinigių atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimo dalį dėl skolos ir priteisti apeliantei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės R. R. 723,03 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį; pakeisti sprendimo dalį dėl delspinigių ir priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovės R. R. 325,36 Eur delspinigių; pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovės R. R. 265 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti apeliantei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės R. R. 22 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Apeliantė nesutinka su teismo išvada atmesti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 723,03 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį. Apeliantės vertinimu, teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartimi (bendrųjų sąlygų dalyje „Turto išpirkimas“) susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą Daiktą. Atsižvelgiant į tai ir sistemiškai vertinant Sutartyje įtvirtintų sąlygų visumą, akivaizdu, jog Sutartyje nėra įtvirtinama atsakovės pareiga Daiktą įsigyti nei Daikto nuomos laikotarpiu, nei pasibaigus Sutarties terminui. Atsakovei suteikiama teisė įsigyti Daiktą tiek Sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek ir įvykdžius sutartinius įsipareigojimus.

6.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad tai vartojimo kredito sutartis ir nuomotojas neturi intereso susigrąžinti išnuomotą daiktą (turtą). Apeliantės vertinimu, Sutarties 8.1 punkto nuostata, jog pasibaigus Sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto Sutartyje numatyta tvarka, ar nutraukus Sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtas grąžinamas nuomotojui, parodo, kad nuomininkas pirmiausia turi įvykdyti sąlygas grąžinti turtą ir tik po to, neįvykdžius grąžinimo sąlygų, remiantis Sutarties 10.6 punktu, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Be kita ko, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos bankas teikė išvadas, pasisakydami analogiškos sutarties aiškinimo klausimais, bei pasisakė, kad tikrieji šalių ketinimai ir Sutarties sudarymo tikslas – Daikto nuoma ir kad šiai sutarčiai nėra taikomos VKĮ nuostatos. Apeliantė nurodo, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad apeliantei priteistina visa 723,03 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio suma.

6.3. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta nepriteisti delspinigių. Apeliantė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovė naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, tokias išvadas dėl Sutarties yra pateikęs tiek Lietuvos bankas, tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybą, todėl joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos. Teismas, vertindamas prašomas priteisti netesybas, vadovavosi VKĮ nuostatomis, pagal kurias būtina būti įrašytam į vartojimo kredito davėjų sąrašą bei privalu įvertinti atsakovo kreditingumą, tačiau pradinė kreditorė su atsakove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuri nepatenka į VKĮ taikymo apimtį, todėl teismas turėtų tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

6.4. Apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo netenkinti reikalavimo dėl delspinigių iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele. Atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovė turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovė, pasirinkdama sudaryti sutartį būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, tarp jų ir Sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas neįvertino visų apeliantės paminėtų aplinkybių.

6.5. Nustačius, kad apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos 265 Eur bylinėjimosi išlaidos.

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesta dalis ieškovės ieškinio reikalavimo dėl nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio, taip pat reikalavimas dėl delspinigių ir dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sutarčiai taikė VKĮ nuostatas ir nepagrįstai ieškovės ieškinį tenkino tik iš dalies.

11. Byloje nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 30 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė R. R. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-035731, ja pradinė kreditorė atsakovei išnuomojo kilnojamąjį daiktą – kavos aparatą (duomenys neskelbtini) (pažymėta turto būklė – naujas) 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 49,23 Eur nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad nuomojamo daikto (turto) vertė Sutarties sudarymo metu buvo 605 Eur (su PVM); turto vertė paskutinę sutarties dieną (išpirkimo kaina), mokama 2023 m. gruodžio 14 d. – 181,50 Eur. Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Turto išpirkimas“ 7.3 punkte sutarties šalys sutarė, kad nuomininkei (atsakovei) tinkamai vykdžius šią Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį ir tinkamai sumokėjus visus pagal Sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus Sutarties terminui, suteikiama teisė turtą (Daiktą) įsigyti už specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą.

12. Atsakovei tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Sutartį pradinė kreditorė sutartį nutraukė 2023 m. balandžio 10 d. Remiantis bylos duomenimis, 2022 m. lapkričio 24 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 pagrindu pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ ir reikalavimo teisę į atsakovės R. R. įsiskolinimą pagal Sutartį. Atsakovė apie reikalavimo perleidimą informuota elektroniniu paštu išsiųstu 2023 m. balandžio 20 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo.

Dėl ginčo sutarčiai taikytinų teisės normų ir priteistino skolos dydžio

13. Šioje byloje ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 723,03 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteisė 548,78 Eur skolos. Apeliantė laikosi pozicijos, kad jai turėjo būti priteista visa nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio suma. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ 3 straipsnio nuostatas, kadangi šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis ir, remiantis ja, atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi pagal Sutartį visas įmokas, išsipirkti nuomojamą daiktą.

14. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo. Pažymėtina ir tai, kad vertinant, ar konkrečiu atveju sudaryta nuomos ar išperkamosios nuomos sutartimi nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, taip pat taikytinos sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu kontrolę reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-611/2024 21 ir 22 punktai).

15. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016). Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

16. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalyje). CK 6.503 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymai ar nuomos sutartis gali numatyti, jog išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. VKĮ 2 straipsnio 22 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

17. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

18. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (pvz., Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1084-894/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1477-343/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023; Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-413/2024).

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutarties sąlygos patvirtina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (kavos aparatui) įsigyti. Iš Sutarties specialiosios dalies sąlygų matyti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą Daiktą, kurio vertė Sutarties sudarymo metu buvo 605 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 49,23 Eur. Taigi, pagal tokią sutartį mokant dalimis už Daiktą, per 12 mėnesių būtų sumokėta 590,76 Eur (49,23 Eur × 12 mėn.), t. y. 14,24 Eur mažesnė nei perduoto Daikto kaina (605 Eur). Iš Sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų matyti, kad buvo numatyta, jog Sutartį tinkamai įvykdžius, atsakovė įgyja teisę už Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kaina, t. y. 181,50 Eur įsigyti sutarties objektą – kavos apartą. Nors šiuo atveju Sutartis tiesiogiai neįtvirtina atsakovės pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau tokia sutarties sąlyga, kai vartotojai numatyta teisė, bet ne pareiga įsigyti sutarties objektą už 181,50 Eur, už kurį ji jau yra sumokėjusi iš esmės visą kainą, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės argumentai nesudaro teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas vertinti kaip nepagrįstas.

20. Pažymėtina, kad Sutarties 10.6 punkte numatyta, jog tuo atveju, jei nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta Sutarties 8.1 punkte (t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva) nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Iš esmės tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta Sutartis, atsakovei vis tiek būtų tekę sumokėti visas Sutartyje numatytas įmokas, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė jai perduoto Daikto negrąžino, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo atsakovei grąžinti Daiktą ieškovė, kaip ir pradinė kreditorė, nereiškė ir nereiškia. Toks kreditorių (ieškovės, trečiojo asmens) elgesys po Sutarties nutraukimo, kai siekiama prisiteisti tik įmokas už Daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą vertinti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.

21. Apeliaciniame skunde apeliantė remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir Lietuvos banko išvadomis, kurios buvo pateiktos Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023, ir nurodo, kad jose įvertinta, jog tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo daikto nuoma ir sutarčiai nėra taikomos VKĮ nuostatos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės minimoje kitoje civilinėje byloje minėtos institucijos teikė išvadas dėl konkretaus atvejo, konkrečios sutarties ir konkretaus asmens būtent Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje, todėl tokiomis išvadomis šioje byloje vadovautis nėra jokio teisinio pagrindo. Pastebėtina ir tai, kad apeliantės akcentuojamoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų civilinėje byloje Nr. e2‑8313‑1150/2023 priimtas 2023 m. rugsėjo 13 d. pirmosios instancijos teisme sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrimas.

22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartimi kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, išsipirkimo mokestį, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai, kaip tai teisingai nagrinėjamu atveju nurodė pirmosios instancijos teismas, privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

23. Darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovei priteistinos skolos sumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas likusią ieškovės reikalavimo dalį dėl nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio priteisimo iš atsakovės, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Dėl reikalavimo priteisti delspinigius

24. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo iš atsakovės. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomas priteisti netesybas, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis, nes tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat remiasi ir argumentais, kad jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja Sutarties nuostatomis, o delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

25. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, ieškovei nepriteisdamas delspinigių, vadovavosi VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi ir padarė išvadą, kad trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakove sutartį, neįgijo teisės iš jos reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą.

26. Kaip nurodyta anksčiau, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties šalių pasirašyta Sutartis faktiškai atitinka vartojimo kredito sutarties esmę, ginčo sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pradinė kreditorė, sudarydama su atsakove sutartį, neįgijo teisės iš jos reikalauti nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija atsakovei perduotos prekės kainą, nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, taigi ir reikalavimą perėmusi ieškovė neįgijo teisės į netesybas (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

27. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde remiasi ir argumentais, jog jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutartinėms nuostatoms ir šalių sulygtai valiai, o Sutarties nuostatose numatyta delspinigių norma nelaikytina didele ir užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑17‑701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

28. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

29. Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną šalių Sutartyje nustatyta Sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ 10.4 punkte. Šios sąlygos buvimas Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su kita šalimi suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikytina sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

30. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, jo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procentų pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 procentai per metus. Palyginus šalių Sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, vertintina, kad šalių Sutartyje nustatytos 0,5 procentų netesybos už kiekvieną uždelstą dieną yra nepagrįstai didelės, todėl vertinamos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.

31. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti minėtą sutartinę sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti nurodytoje CK normoje nustatytą šalių sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo, tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo. Esant pagrindui pripažinti Sutarties sąlygą dėl 0,5 procentų delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo (lot. ab initio) tokia sąlyga nėra taikoma (CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys). Taigi esant ir tokioms nurodytoms aplinkybėms, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo. Darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius atmestas pagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

32. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šis apeliacinio skundo reikalavimas iš esmės grindžiamas apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino dalies ieškovės ieškinio materialinių reikalavimų.

33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinį patenkinęs iš dalies, ieškovei jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės priteisė atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Anksčiau šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu ieškovės apeliacinio skundo argumentus atmetus kaip nepagrįstus ir nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino tik iš dalies, nėra pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo reikalavimo dėl visų ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir skundžiamu sprendimu už akių teisėtai ir pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių pakeisti, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantė neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.