Kauno apygardos teismo sprendimas

procesinio dokumento kategorijos: 35.3.6; 35.5; 63.1; 121.1;121.21; 121.22.

SPRENDIMAS

2013 m. birželio 28 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič (pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12951-877/2012 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui E. V. L. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Iš atsakovo E. V. L. priteisti ieškovo A. A. naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose;

Šalių sudaryta 2005-07-14 Paskolos sutartis iš esmės yra paskolos raštelis, jį atsakovas surašė savo ranka, du kartus raštelyje pasirašė, kad pinigus „pasiskolino“ ir būtent iš ieškovo. Šioje konkrečioje Paskolos sutartyje naudojamas žodis „pasiskolinau“ reiškia būtąjį laiką, t. y. paskolos suteikimą – pinigų perdavimą iki šios paskolos sutarties pasirašymo.

Iš byloje esančių ieškovo banko sąskaitų įrašų matyti, kad ieškovas iš sąskaitos, esančios „Swedbanke“, 2005-07-02, 005-07-05, 2005-07-03 ir 2005-07-14 dienomis į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke, persivedė 80 000 Lt, po to iš pastarosios sąskaitos kortele nusiėmė šiuos 80 000 Lt per kelis kartus, paskutinis pinigų nuėmimas – 2005-07-14, t. y. būtent tą dieną, kai ir buvo sudaryta Paskolos sutartis, taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo 80 000 Lt, juos pagal 2005-07-14 paskolos sutartį perdavė atsakovui, o atsakovas, surašydamas savo ranka šią paskolos sutartį ir ją pasirašydamas, patvirtino šių pinigų gavimą.

Ieškovo gerą turtinę padėtį patvirtina ir ieškovo į bylą pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) turėtojo turto 2005-04-28 deklaracija, kurioje deklaruota, kad ieškovas su savo sutuoktine tuo metu, be kita ko, turėjo ir 270 000 Lt deklaruotų piniginių lėšų, todėl ieškovo paaiškinimai, kad jis pagal 2005-07-14 Paskolos sutartį paskolino atsakovui 80 000 Lt, yra logiški, įtikinami ir pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. O atsakovo pozicija, kuriai nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas, yra nelogiška, neįtikinama, jokiais rašytiniais įrodymais nėra paremta ir remiasi tik liudytojo R. V., kurio santykiai su ieškovu yra itin konfliktiški, parodymais.

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą daugiausia nulėmė tai, kad teismas netinkamai įvertino 2005-07-14 Paskolos sutarties turinį, netinkamai aiškino joje panaudotą sąvoką „pasiskolinau“, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, pateiktu išaiškinimu dėl sąvokos „pasiskolinau“ reikšmės, nes civilinės bylos Nr. 3K-3-107/2011 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Nagrinėjamojoje byloje aplinkybės yra visai kitokios, Paskolos 2005-07-14 sutartis pagal savo esmę yra paskolos raštelis, kuris yra atsakovo ranka surašytas ir tik jo pasirašytas. Todėl, skirtingai nei civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, šioje byloje visos abejonės turi būti aiškinamos atsakovo (paskolos gavėjo) nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.). Iki 2007-05-14 Paskolos sutarties šalys jokių paskolos sutarčių nesudarinėjo ir tarp šalių jokia praktika dėl paskolos sutarčių sudarymo nebuvo susiformavusi.

Šioje byloje yra pagrindas remtis kitomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų išaiškinimais, kuriuose teismų nustatytos aplinkybės yra panašios į šios bylos aplinkybes. Teismai padarė išvadą, kad sutarties tekste esantis žodis „pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį, ir tai yra paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002, 2003 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-194/2009, Kauno apygardos teismo 2009-04-28 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-86-555/2009, Kauno apygardos teismo 2011-10-12 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1595-324/2011). Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2011-10-12 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-1595-324/2011, yra padaryta išvada, kad paskolos raštelyje pavartotas žodis „pasiskolinau“ reiškia pinigų perdavimą, nes byloje buvo nustatyta, kad paskolos raštelį surašė paskolos gavėjas.

Pagrindo susieti Paskolos 2005-07-14 sutartį ir Avansinę pirkimo–pardavimo 2007-09-25 sutartį nėra, nes skiriasi šių sutarčių subjektai – paskolos raštelis yra sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo (fizinių asmenų), o Avansinė sutartis yra tarp juridinių asmenų (tarp UAB „Durupis“ ir UAB „Sanda“), skiriasi šių sutarčių sudarymo laikotarpiai, nes Paskolos sutartis sudaryta 2005-07-14, o Avansinė sutartis – 2007-09-25,

Avansinėje sutartyje nėra jokių nuorodų į Paskolos sutartį, taip pat nėra nurodyta, kad tai yra tęsinys ankstesnių susitarimų, kurie neva buvo įforminti 2005-07-14 Paskolos sutartimi.

Ieškovas ir atsakovas yra verslininkai. Todėl jiems yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo, apdairumo reikalavimai. Jeigu ieškovas ir atsakovas, veikdami kaip juridinių asmenų (UAB „Durupis“ ir UAB „Sanda“) atstovai, būtų 2005 m. liepos mėn. taręsi dėl pamatų statybos žemės sklype ir galimų UAB „Durupis“ (kuris, pasak atsakovo ir liudytojo, turėjo UAB „Sanda“ valdomame žemės sklype statyti pamatus) nuostolių užtikrinimo, būtent tokį susitarimą atspindinčias sutarties sąlygas jie ir būtų įtraukę į sudaroma sutartį, o pati sutartis būtų sudaryta tarp juridinių asmenų. Yra visiškai nelogiška juridinių asmenų susitarimą įforminti fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartimi, nes tam nėra jokio racionaliai paaiškinamo tikslo. Nei atsakovas, nei liudytojas nesugebėjo bent kiek įtikinamai paaiškinti, kodėl tarp fizinių asmenų buvo sudaryta paskolos sutartis, jeigu sandoris buvo sudaromas tarp juridinių asmenų ir jo esmė buvo ne paskolos sutartis. Be to, atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl paskolos sutartyje nustatytas vieno mėnesio terminas, kodėl jis niekada šios paskolos sutarties nereikalavo grąžinti, kodėl ši paskolos sutartis nebuvo aptarta sudarant Avansinę sutartį.

Iš byloje esančios Avansinės sutarties (b. l. 43) sąlygų matyti, kad pamatus šiame žemės sklype turėjo įrengti UAB „Sanda“, o ne UAB „Durupis“ (Avansinės sutarties 1.2 punktas). Be to, pagal Avansinės sutarties 4.2 punktą, UAB „Durupis“ turėjo sumokėti ir faktiškai sumokėjo į UAB .,Sanda“ sąskaitą 555 000 Lt avansu tam, kad UAB „Sanda“ įvykdytų Avansine sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat minėtame žemės sklype įrengtų pamatus. Kadangi minėtame žemės sklype pamatus turėjo įrengti UAB „Sanda“, nebuvo jokio pagrindo UAB „Sanda“ ir UAB „Durupis“ tartis dėl galimų nuostolių, kuriuos patirtų UAB „Durupis“ įrengdamas pamatus, užtikrinimo, tuo labiau buvo visiškai nelogiška tokį susitarimą įforminti fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartimi.

Be to, kaip byloje paaiškino ieškovas, tai teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovas, UAB „Sanda“ 2005 m. neturėjo ir iki šiol nėra gavusi leidimo statyti komercinės paskirties statinį žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini). Todėl 2005 metais (kaip ir dabar) šiame žemės sklype pamatų statyba nebuvo galima ir juridiniams asmenims nebuvo jokio pagrindo tartis dėl pamatų statybos šiame žemės sklype ir galimų nuostolių užtikrinimo, tuo labiau paskolos sutartyje nusistatyti vieno mėnesio įvykdymo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. parodymais todėl, kad dėl jau nurodytų motyvų šie parodymai yra nelogiški ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Be to, teismas šiuos parodymus turėjo vertinti kritiškai ir atmesti dar ir todėl, kad ieškovo ir liudytojo santykiai yra itin konfliktiški, jie tarpusavyje bylinėjasi kitose bylose, konfliktavo teismo posėdžio metu. Ieškovo įsitikinimu, šis liudytojas davė neteisingus ir iš anksto su atsakovu suderintus parodymus. Šis liudytojas buvo kviestas atsakovo iniciatyva. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino tiek liudytojas, tiek atsakovas, jų santykiai yra geri, jie bendrauja.

Teismas pažeidė CPK 176–178, 185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kurios nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, liudytojo R. V. teiginiai, kad ieškovas yra jam skolingas, yra visiškai neteisingi ir nepagrįsti. To ieškovas nepripažįsta. Byloje nėra jokių tai patirtinančių įrodymų, t. y. nėra nei paskolos sutarčių, nei teismų sprendimų dėl skolos priteisimo, nei jokių kitų patikimų įrodymų. Priešingai, kaip buvo nurodyta teismo posėdžio metu, liudytojo R. V. ieškinys dėl skolos priteisimo, pareikštas ieškovui, buvo atmestas (žr. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-09 sprendimą priimtą civilinėje byloje Nr. 2-5829-541/2012). Todėl teismo išvada, kad ieškovas, turėdamas skolų minėtam liudytojui, turėjo veikti aktyviai ir siekti susigrąžinti skolą iš atsakovo, yra visiškai nepagrįsta.

Kaip byloje paaiškino ieškovas, jis nuolat žodžiu ragino atsakovą grąžinti skolą, tačiau rašytinių raginimų nesiuntė, nes jų santykiai buvo draugiški, be to, jų atstovaujamos įmonės UAB „Durupis“ ir UAB „Sandą“ turėjo verslo santykių, kurių ieškovas nenorėjo sugadinti. Atsakovas niekada neneigė, kad yra skolingas ieškovui, ir vis žadėjo skolą grąžinti. Ieškovas į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi tik 2012-05-02, nes tada galutinai buvo nutrauktas bendradarbiavimas tarp UAB „Durupis“ ir UAB „Sanda“ todėl, kad UAB „Sanda“ nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriui UAB „Durupis“. Tuo pačiu tapo aišku, kad ir atsakovas gera valia nevykdys savo asmeninių įsipareigojimų ieškovui. Tada į teismą kreipėsi UAB „Durupis“ dėl piniginių sumų priteisimo iš UAB „Sanda“, o Kauno apygardos teismas 2012-12-05 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1938-601/2012, ieškinį iš dalies patenkino (priteisė 657 164,21 Lt). Tuo pačiu į teismą kreipėsi ir ieškovas dėl asmeninės paskolos priteisimo iš atsakovo pagal 2005-07-14 Paskolos sutartį.

Tai, kad atsakovas deklaravo vienkartinėje deklaracijoje turintis 130 000 Lt piniginių lėšų, dar nereiškia, kad jis iš tikro tokią sumą turėjo. Byloje nėra jokių įrodymų (jų atsakovas) nepateikė, kad jis iš tiesų tuo metu turėjo 130 000 Lt piniginių lėšų ir galėjo jomis disponuoti (pvz., atsakovas nepateikė banko sąskaitos išrašo, patvirtinančio, kad atsakovas 2005 metais savo sąskaitose turėjo piniginių lėšų). Be to, netgi jei atsakovo turtinė padėtis ir buvo gera, tai nepaneigia atsakovo poreikio iš ieškovo skolintis pinigų.

Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Akivaizdu, kad įstatymai jokio „paskolos raštelio“ nereglamentuoja, kadangi paskoliniuose santykiuose egzistuoja tik paskolos sutartis, kurios pagrindu viena iš sutarties šalių perduoda kitai šaliai sutartyje nurodytą pinigų sumą. Dėl ko nėra jokio pagrindo kalbėti apie apeliaciniame skunde nurodytą „paskolos raštelį“, nes esminis ginčo civilinės bylos klausimas yra, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ir, jeigu buvo, tai kokiomis sąlygomis. Tačiau bylos medžiaga patvirtina priešingas aplinkybes, negu skunde nurodo apeliantas A. A..

Ieškiniu reikalaujama priteisti pinigų suma atsakovui niekuomet perduota nebuvo ir aplinkybės, jog pinigai būtų atsakovui perduoti, byloje nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, tokios išvados neleidžia daryti ir paskolos sutarties tekstas. Sutartyje nurodyta formuluotė, jog „Aš, E. L. (a/k ) pasiskolinau 80 000 Lt (aštuonisdešim tūkstančiu) litų ir grąžinsiu po 1 mėn.(...)“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina ir negali patvirtinti, nes pinigų perdavimas nėra užfiksuotas. Toks sutarties turinys reiškia, kad paskolos sutarties šalys galimai siekė sudaryti realinę sutartį, buvo galimai ruošiamas paskolos sutarties projektas, tačiau sutarties projekte nurodyta pinigų suma atsakovui nebuvo perduota, taigi sutartis nebuvo sudaryta. Sutarties formuluotė ir aiškinant ją lingvistiškai neleidžia teigti, jog atsakovas sutartyje nurodytą pinigų sumą gavo (LR CK 6.193 str.). Žodžio „pasiskolinau“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005: 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558 2007: 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008). Šio ginčo atveju, kuomet sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo sutartis negali būti pripažinta sudaryta, nes sutartyje turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų–perdavimo paskolos gavėjui momentas.

Įvertinus, kad ieškovas kreditą iš AB „Swedbank“ gavo sodo namo statybai, taip pat sąskaitos išrašų duomenis, jog pinigai taip pat buvo naudojami atsiskaityti už statybos darbus (pvz. mokėjimai UAB „Ribaura“, UAB „Ribinis būvis“), teismas padarė logišką ir pagrįstą išvadą, kad 80 000 Lt suma atsakovui nebuvo paskolinta, ir galimai buvo išleista sodo namo statybai, ką patvirtina ir pinigų iš sąskaitos nuėmimas po 2 000 Lt ar 4 000 Lt.

Svarbu yra ir tai, kad apeliantas pinigus iš vienos savo sąskaitos į kitą pervedė per 4 kartus, t. y. 2005-07-02, 2005-07-05, 2005-07-03 ir 2005-07-14. Tačiau tuo atveju, jeigu žmogus ketintų kuo greičiau išgryninti ketinamus paskolinti 80 000 Lt, esant tokios sumos poreikiui, pervedimai iš vienos sąskaitos į kitą būtų daromi kiekvieną dieną maksimaliomis sumomis, o ne kas antrą ar kas devintą dieną. Paminėtas apelianto pinigų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, kurį patvirtina neginčytini įrodymai civilinėje byloje, taip pat patvirtina aplinkybę, kad apeliantas pinigus pervedinėjo ir nuiminėjo tuomet, kai pinigų prireikdavo atsiskaityti už sodo namo statybą ar medžiagas, todėl pinigai ir buvo pervedami ir nuimami tokiomis sumomis ir nepaaiškinamais terminais.

Ieškovas neįrodė, kad 80000 Lt iš kortelės sąskaitos paimta suma buvo paskolinta atsakovui. Be to, ieškovas nepaaiškino, kodėl, žinodamas, jog atsakovas neva turi problemų, ieškovas iš kortelės sąskaitos 80 000 Lt nuiminėjo tokį ilgą laikotarpį nuo birželio 29 d. iki liepos 14 d., o dar ilgiau šią sumą pervedinėjo iš vienos savo sąskaitos į kitą, kai galėjo šią sumą pervesti tiesiogiai atsakovui, jeigu iš tikrųjų būtų skolinęs atsakovui pinigus.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą daugiausia nulėmė tai, kad teismas netinkamai įvertino 2005-07-14 paskolos sutarties turinį, netinkamai aiškino joje panaudotą sąvoką „pasiskolinau“, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011 pateiktu išaiškinimu dėl sąvokos reikšmės. Įvertinus visas esmines paskolos sutarties sąlygas, kurios privalo būti kiekvienoje paskolos sutartyje, įvertinus visus byloje pateiktus įrodymus, akivaizdu, jog vadovaujantis vieninteliu žodžiu paskolos sutartyje negalima pripažinti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, kadangi šis žodis vienais atvejais paskolos faktą patvirtina, tačiau kitais, kaip ir ginčo atveju, negali patvirtinti, tai patvirtina ir šiuo klausimu suformuota kasacinė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Kadangi bylos eigoje atsakovas niekuomet nepripažino neva 80 000 Lt paskolos suteikimo atsakovui fakto, ieškovas turėjo pareigą įrodyti (pinigų perdavimą atsakovui faktą, atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolą, atsakovo įsipareigojimą mokėti palūkanas jeigu nesusitarta kitaip, pateikti įstatymo reikalaujamos formos paskolos dokumentą) paminėtų aplinkybių visetą, o kadangi visos aplinkybės nebuvo įrodytos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Taigi teismas savo sprendimą motyvavo ne vien žodžio „pasiskolinau“ netinkamu aiškinimu ir interpretavimu, tačiau kitais bylos įrodymais, jų visuma, dėl ko skundo argumentai, atsakovo manymu, yra atmestini.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo paaiškinimų ir liudytojo R. V. parodymų nepatvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, esminė aplinkybė tai, kad paskolos sutartis ir avansinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudarytos tuo tikslu, jog vyktų pamatų statybos UAB-ei „Sanda“, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovas (kaip UAB „Durupis“ direktorius ir pagrindinis akcininkas) planavo statyti komercinės paskirties pastatą. Todėl abu sandorius ir šių sandorių šalis siejo bendras tikslas ir UAB „Sanda“ turimas žemės sklypas. O kadangi ieškovas tuo metu neturėjo pinigų žemės sklypui įsigyti, tačiau vis tiek norėjo mano žemės sklype statyti komercinės paskirties pastatą, užtikrinant ir garantuojant, kad atsakovas, būdamas UAB „Sanda“ vadovu, sklypo neperleis tretiesiems asmenims, jie susitarė, kad ieškovas savo lėšomis padarys pastato pamatus atsakovo žemės sklype, kurių darbų vertė – apie 80 000 Lt, o atsakovas, užtikrindamas, kad žemės sklypas nebus perleistas kitiems asmenims, pasirašys 80 000 Lt paskolos sutartį, taip garantuodamas ieškovo į aptariamą žemės sklypą investuotų lėšų apsaugą. Būtent dėl šios priežasties paskolos sutartis ir buvo pasirašyta, šias aplinkybes iš esmės neprieštaraudamas atsakovo išdėstytai pozicijai bylos metu patvirtino ir liudytojas R. V.. Aplinkybes patvirtina ir sutarties sąlygos, t. y. 80 000 Lt suma, kuri kiekvienam paprastam asmeniui yra labai didelė suma, neva atsakovui buvo paskolinta vieno mėnesio terminui, per kurį šią sumą grąžinti yra beveik neįmanoma. Pažymėtina, kad ieškovo ketinimus žemės sklype statyti pastatą bei įsigyti asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę patvirtina tarp šalių bendrovių „Sanda“ ir „Durupis“ 2007-09-25 sudaryta avansinė pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovo planams įgyvendinti reikalingi dokumentai: 2007-10-16 prašymas perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti sutartį, 2007-11-30 detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, 2007-11-21 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo su UAB „Sandą“, prašymas planavimo sąlygų sąvadui detaliojo planavimo dokumentui rengti, planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti, planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. parodymais, kad šie parodymai yra nelogiški, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kad teismas šiuos parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes ieškovo ir liudytojo santykiai yra gan konfliktiški. Apeliantas neturi teisės nurodinėti teismui, kaip vertinti vienokį ar kitokį civilinės bylos įrodymą, nes reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Priešingai apeliacinio skundo argumentams, atsakovas mano, kad atsakovo paaiškinimai ir liudytojo parodymai yra nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys tarpusavyje ir byloje esantiems įrodymams, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti.

Visiškai nepagrįsti ir neįrodyti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas nuolat žodžiu atsakovą ragino grąžinti skolą. Apeliantas pats pripažino, kad ginčo šalių santykiai jau seniai yra nedraugiški, todėl tokiam neprotingam jo delsimui prisiteisti 80 000 Lt, kurią jis neva paskolino, ar reikalavimų bei pretenzijų nesiuntimui per visą 7 metų laikotarpį, prisiimant riziką dėl neva paskolintos sumos visiško praradimo ar negalėjimo išieškoti jos apskritai, yra vienas vienintelis paaiškinimas – ieškovas šios pinigų sumos atsakovui neskolino, ir paskolos sutartis buvo pasirašyta, siekiant užtikrinti investicijas į atsakovo žemės sklypą.

Apeliantas nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Todėl vertinant skunde išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo iš esmės keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinio, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl atsakovo E. V. L. pareigos, kylančios iš 2005 m. liepos 14 d. paskolos sutarties (b. l. 7), grąžinti ieškovui A. A. 80 000 Lt paskolą, 20 000 Lt palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to suklydo priimdamas galutinį teismo sprendimą

Atsakovas E. V. L. teigia, kad nors parašė ir pasirašė paskolos sutartį, tačiau pinigų sumos (80 000 Lt), nurodytos paskolos sutartyje, realiai negavo, ir tai, atsakovo manymu, patvirtina sutarties tekstas, kuriame atsakovas, kalbėdamas apie pasiskolintų pinigų sumą, vartojo žodį ,,pasiskolinau“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką ir nepatvirtina pinigų perdavimo momento.

Taip pat, atsakovo manymu, jo teiginį, kad atsakovas 80 000 Lt iš ieškovo negavo, patvirtina paskolos sutartyje nustatytas pinigų grąžinimo terminas, kuris yra vieno mėnesio ir atsakovo vertinamas kaip labai trumpas.

Tai, kad atsakovas pinigų negavo, atsakovo nuomone, patvirtina ir tai, kad 80 000 Lt, kuriuos ieškovas tariamai panaudojo paskolai suteikti, buvo nuimti iš ieškovo banko sąskaitos per keletą kartų dalimis pervedant pinigus iš vienos ieškovo sąskaitos į kitą ieškovo sąskaitą, o ne tiesiogiai į atsakovo sąskaitą. Ieškovo banko sąskaitoje esančios lėšos buvo suteiktos ieškovui pagal kredito sutartį sodo statybai, dalis pervedimų iš šios banko sąskaitos patvirtina, kad lėšos panaudotos atsiskaitymui už statybos darbus ieškovo sode, todėl tikėtina, kad ieškovas naudojo banko sąskaitos lėšas pagal paskirtį ir iki 2005-07-14, o ne tariamai atsakovo paskolai.

Paskolos sutarties realumu, atsakovo manymu, verčia abejoti ir tai, kad ieškovas keletą metų iš atsakovo nereikalavo grąžinti paskolą ieškovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš atsakovo nurodytų argumentų nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas iš ieškovo pinigų – 80 000 Lt – nesiskolino.

Ieškovas A. A. teigia, kad jis paskolos sutartį dėl 80 000 Lt su atsakovu E. V. L. įformino raštu, šį ieškovo paaiškinimą patvirtina rašytinis įrodymas – paskolos sutartis (b. l. 7).Vertindama surinktus byloje įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo E. V. L. surašyta Paskolos 2005-07-14 sutartis iš esmės yra paskolos raštelis, kuris patvirtina, kad tarp dviejų fizinių asmenų, šiuo atveju A. A. ir E. V. L., atsirado prievoliniai santykiai pinigų paskolos pagrindu (CK 6.870 str.). Ginčo sutartis sudaryta rašytine forma, taigi atitinka CK 6.871 str. reikalavimus. Ginčo šalys pripažino, kad nurodyta data paskolos sutartį gera valia surašė pats atsakovas E. V. L., todėl teisėjų kolegija šį faktą laiko byloje įrodytu (CPK182 str. 1 d., 5 p., 187 str. 1 d.).

Paskolos sutartyje atsakovas E. V. L. du kartus pavartojo žodį ,,pasiskolinau“, kuris reiškia būtąjį laiką (veiksmą, įvykusį tam tikru praeities momentu), pinigų perdavimą iki ginčo paskolos sutarties pasirašymo. Byloje esantis ieškovo banko sąskaitos įrašas apie tai, kad ieškovas A. A. iš sąskaitos, esančios „Swedbanke“, 2005-07-02, 005-07-05, 2005-07-03 ir 2005-07-14 dienomis į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke, persivedė 80 000 Lt, po to iš banko sąskaitos kortele nusiėmė 80 000 Lt per kelis kartus, patvirtina, kad paskutinį pinigų nuėmimą ieškovas atliko 2005-07-14, t. y. būtent tą dieną, kai ir buvo sudaryta Paskolos 2005-07-14 sutartis. Todėl atsakovo nurodyti paskolos sutartyje žodžiai, kad atsakovas „pasiskolino“ 80 tūkst. Lt, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka ieškovo paaiškinimą, banko sąskaitos operacijų išrašą ir atsakovo suformuluota sutartyje 80 000 Lt paskolos tekstą, kad atsakovui buvo perduoti pinigai iki paskolos rašto surašymo (b. l. 88–92).

Bylos duomenimis, ieškovas, suteikdamas ginčo paskolą atsakovui, turėjo savo žinioje daugiau lėšų, nei reikėjo paskolinti atsakovui, ieškovo banko sąskaitoje buvo 52 131,60 EUR (b. l. 92) ir ne banko sąskaitoje – 270 000 Lt(b. l. 73–76), taigi teismo vertinimu, ieškovas, turėdamas tokią sumą lėšų, realiai galėjo paskolinti 80 000 Lt atsakovui. Po 2005-07-14 ieškovo banko sąskaitoje taip pat liko nemaža pinigų suma, kurią ieškovas galėjo naudoti savo nuožiūra, taip pat ir sodo statybos darbams apmokėti, taip, kaip buvo numatyta sudarytoje ieškovo ir banko kredito sutartyje (b. l. 77–87). Todėl ieškovo banko sąskaitoje esančių lėšų panaudojimas ir kitoms ieškovo reikmėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas iš šios banko kredituojamos ieškovo sąskaitos negalėjo paskolinti atsakovui pinigų.

Tai, kad ieškovas pinigus, esančius banko sąskaitoje, nuėmė per keletą kartų, per tam tikrą laikotarpį, atlikdamas keletą finansinių operacijų iš kelių sąskaitų, o ne tiesiogiai pervesdamas pinigus atsakovui, nesudaro pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad jis pinigų iš ieškovo nesiskolino. Kadangi paskolos raštas, kuriame atsakovas pripažino paskolos gavimo faktą ir nustatė paskolos grąžinimo terminą, yra pas ieškovą, ieškovas 80 000 Lt iki paskolos sutarties surašymo disponavo, todėl galėjo ją paskolinti, tad labiau tikėtina, kad atsakovas pinigus iš ieškovo gavo (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu atsakovas būtų visiškai negavęs pinigų iš ieškovo, o tik formaliai surašęs paskolos raštą dėl kito nesusijusio su ginčo paskola tikslo, atsakovas nebūtų nurodęs paskolos sutartyje pinigų grąžinimo termino, arba bent būtų išreikalavęs paskolos raštą iš ieškovo, taigi pasielgęs kaip protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (CK 1.5 str. 1 d.). Tačiau atsakovas to nepadarė, elgėsi neteisingai, todėl turi priimti savo veiksmų finansinius padarinius. Atsakovo motyvai dėl tariamai neprotingo termino (vieno mėnesio) paskolos grąžinimui nesudaro pagrindo pripažinti, kad paskola atsakovui nebuvo suteikta, nes atsakovas surašė sutarties tekstą, nustatė terminą paskolai grąžinti ir tokio turinio dokumentą pasirašė nieko neverčiamas. Todėl sprendžiama, kad vieno mėnesio trukmės terminą paskolai grąžinti atsakovas laikė tinkamu, todėl teisėjų kolegija daryti priešingą išvadą neturi pagrindo.

Negalima sutikti su teismo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad pinigai atsakovui nebuvo paskolinti, nes paskolos rašto pagrindu ginčo šalys susitarė dėl ieškovo įmonės verslo investicijų (pamatų vertės) į atsakovo valdoma žemės sklypą užtikrinimo, nes tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo motyvais, kad nėra pagrindo susieti Paskolos 2005-07-14 sutartį (b. l. 7) ir Avansinę pirkimo–pardavimo 2007-09-25 sutartį (b. l. 37–43), nes skiriasi šių sutarčių subjektai – paskolos raštelis yra sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo (fizinių asmenų), o Avansinė sutartis yra tarp juridinių asmenų (tarp UAB „Durupis“ ir UAB „Sandą“); skiriasi šių sutarčių sudarymo laikotarpiai, nes Paskolos sutartis sudaryta 2005-07-14, o Avansinė sutartis – 2007-09-25; nors avansinė sutartis sudaryta po paskolos sutarties, tačiau Avansinėje sutartyje nėra jokių nuorodų į Paskolos sutartį, taip pat nėra nurodyta, kad tai yra tęsinys ankstesnių susitarimų, kurie neva buvo įforminti 2005-07-14 Paskolos sutartimi.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad ginčo šalys yra verslininkai, todėl jiems yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo, apdairumo reikalavimai. Dėl to ginčo šalys, veikdami kaip juridinių asmenų (UAB „Durupis“ ir UAB „Sanda“) atstovai, 2005 m. liepos mėn. dėl pamatų statybos žemės sklype ir galimų UAB „Durupis“ nuostolių užtikrinimo būtent tokį susitarimą atspindinčias sutarties sąlygas ir būtų įtraukę į sudaromą sutartį, o pati sutartis būtų sudaryta tarp juridinių asmenų, o ne, kaip teigia atsakovas ir liudytojas R. V., tarp fizinių asmenų.

Taip pat pagrįstas yra ieškovo motyvas, kad visiškai nelogiška juridinių asmenų susitarimą įforminti fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartimi, nes tam nėra jokio racionaliai paaiškinamo tikslo. Šių ieškovo motyvų nepaneigia nei atsakovo, nei liudytojo R. V. paaiškinimai, kurie nėra nei logiški, nei nuoseklus, todėl teisėjų kolegija nesivadovauja šiais paaiškinimais procesiniame dokumente, kadangi jie prieštarauja surinktiems byloje įrodymams (CPK 12 str.,178 str.). Bylos duomenimis, atsakovas ir liudytojas R. V. paaiškino, kad 2005-07-14 Paskolos sutartimi buvo siekiama užtikrinti galimus UAB „Durupis“ nuostolius, susijusius su pamatų įrengimu (darbų vertė 80 000 Lt) žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), kurį valdė UAB „Sanda“. Įvertinus atsakovo, liudytojo R. V. paaiškinimą ir Avansinės sutarties sąlygų tekstą (b. l. 43) matyti, kad pamatus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), turėjo įrengti UAB „Sanda“, o ne UAB „Durupis“ (Avansinės sutarties 1.2 punktas), o remiantis Avansinės sutarties 4.2 punktu, UAB „Durupis“ sumokėjo į UAB „Sanda“ sąskaitą 555 000 Lt avansu tam, kad UAB „Sanda“ įvykdytų Avansine sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat žemės sklype įrengtų pamatus. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atmestinas atsakovo motyvas, kad UAB „Sanda“ ir UAB „Durupis“ avansinės sutarties įvykdymo užtikrinimą įformino fizinių asmenų paskolos 2005-07-14 sutartimi.

Vertinant paskolos sutartyje nurodytą atsakovo terminą paskolai grąžinti, labiau tikėtina, kad atsakovas per vieną mėnesį įsipareigojo grąžinti skolą, o ne įrengti žemės sklype pamatus, nes UAB „Sanda“ 2005 metais neturėjo leidimo statyti komercinės paskirties statinį žemės sklype (duomenys neskelbtini). Todėl įvertinus anksčiau nurodytus įrodymus sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. parodymais, nes liudytojo parodymai yra nelogiški ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Taip pat negalima sutikti su atsakovo ir skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad ginčo sumos pinigų neperdavimą atsakovui patvirtina tai, kad ieškovas ilgą laiką nesikreipė į atsakovą dėl 80 000 Lt grąžinimo. Ginčo šalys neginčija, kad ilgą laiką palaikė gerus santykius, kurių nenorėjo sugadinti. Taip pat nėra paneigtas ieškovo argumentas, kad jis nuolat žodžiu ragino atsakovą grąžinti skolą, tačiau rašytinių raginimų nesiuntė. Esant tokioms aplinkybėms labiau tikėtina, kad ieškovas tikėjo, jog atsakovas skolą grąžins, ir dėl to delsė kreiptis į teismą. Taigi vien tas faktas, kad ieškovas nereikalavo grąžinti skolos sutartyje nurodytu terminu, savaime nepanaikino atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovui, nepriklausomai nuo praleisto įsipareigojimui įvykdyti termino, ir nesudaro pagrindo nagrinėjamojoje byloje ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo atmesti, nes to nenumato įstatymas. Todėl ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas, dėl to ši skundžiamo teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas priteisti paskolą ir kitas išmokas iš atsakovo (CPK 430 str. 6 d. 1 p.) Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas patenkinamas (CPK 326 str. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti palūkanas už negrąžinta paskolą. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai), dėl kurių priteisimo buvo pareikštas ieškinio reikalavimas. Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; kt.). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas negrąžino ieškovui 80 000 Lt paskolos nuo 2005 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 7), ieškovas kreipėsi į teismą dėl paskolos priteisimo 2012-05-04 (b. l. 3), todėl 5 procentų palūkanų skaičiavimas už priteistą sumą skaičiuojamas už 5 metų laikotarpį nuo 2007-05-14 ir sudaro (80 tūkst. x 5procentų) 20 000 Lt, taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-05-14) iki teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas prašo patenkinus apeliacinį skundą priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra palankus ieškovui. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, jog pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme turėjo žyminio mokesčio išlaidas po 1 500 Lt (b. l. 6, 138) ir 3 000 Lt atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme (b. l. 97–102). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 8.2., 8.9., 8.16., 8.18. punkte nurodytus dydžius, į bylos sudėtingumą, į apeliaciniame skunde keltus teisinius klausimus, skundo apimtį bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovo prašymą tenkina iš dalies ir priteisia jam iš atsakovo 2 000 Lt atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išlaidas (CPK 93 str.), 3000 Lt žyminio mokesčio išlaidas, 27 Lt (b. l. 2) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei (CPK 92 str., 96 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, Kauno miesto apylinkės teismo preliminarų 2012m. gegužės 8d. sprendimą palikti nepakeista ir išdėstyti sekančia tvarka.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų) negrąžintą paskolą, 20000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) palūkanas, iš viso 100 000Lt (vieną šimtą tūkstančių) ieškinio patenkinimui, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-05-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) žyminį mokestį, 2 000 (du tūkstančiai) advokato teisinių paslaugų išlaidas iš atsakovo E. V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini);

Priteisti 27 (dvidešimt septynių) Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, iš atsakovo E. V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybei (sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660).