Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovui V. G., ieškovo atstovei advokatei Marinai Laurinaitienei, atsakovui R. S., atsakovo atstovui advokatui Edgarui Jautakiui viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibrėžtus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Taigi, pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, o tai reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, sutartis nebus sudaryta.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b.l. 8) turinio matyti, kad šia sutartimi ieškovas V. G. pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, pripažindamas, jog paskolos terminas apibrėžtas konkrečia data. Teismo vertinimu, šioje sutartyje yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Ieškovas šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo, kad paskolos sutartis sudaryta grasinimo, apgaulės įtakoje, ar yra suklastota. Priešingai, tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžiuose, tiek ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas nuosekliai teigė, kad siekė gauti pinigų technikos (kombaino) įsigijimui, šiuo tikslu bendravo su savo pažįstamu V. T., su kuriuo jį -ieškovą siejo tarpusavio pasitikėjimas, sutikęs jį klausinėjo apie galimybę pasiskolinti iš jo pinigų, jo namuose surašė tekstą, kuriame nurodė, kad pasiskolino pinigus, bet neigė pagal šią sutartį gavęs pinigus. Grįsdamas savo teiginį apie tai, jog sutarties tekstas buvo surašytas nedalyvaujant atsakovui R. S., o tik V. T. pateikus pastarojo (atsakovo) asmens dokumentą, ieškovas remiasi liudytojų – savo šeimos narių (sūnų ir žmonos) parodymais ir teigia, kad šie asmenys nors ir nedalyvavo surašant paskolos raštelį, tačiau matė, kad jis – ieškovas iš V. T. namų grįžo be pinigų. Visų pirma pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja ieškovo paaiškinimams dėl įvykių eigos paskolos raštelio surašymo dieną - liudytojai skirtingai nei ieškovas nurodo aplinkybes apie nuvykimą į V. T. namus, be to šių liudytojų parodymai, teismo vertinimu tik patvirtina, kad ieškovas buvo nuvykęs turėdamas tikslą gauti pinigus pas V. T. į namus, tačiau nėra pakankami pripažinti, kad paskolos raštelis buvo surašytas nedalyvaujant atsakovui. Vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius pažymėtina, kad sutarties tekste esantis žodis „pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Analogiškas teiginys paskolos sutarties ar paskolos raštelio tekste teismų praktikoje pripažįstamas kaip paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002, 2003 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003). Pažymėtina ir tai, kad pinigų perdavimo pagal minėtą paskolos sutartį faktui patvirtinti atsakovas pateikė turto ir pajamų deklaracijas, iš kurių matyti, kad atsakovas turėjo galimybę suteikti ieškovui paskolą, deklaravo suteiktas ieškovui paslaugas ir pajamas, kurių pagrindu buvo įgytos lėšos. Įvertinus byloje surinktus įrodymus spręstina, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tai reiškia, kad ieškovas, kaip paskolos gavėjas, savo pateiktais įrodymais šioje byloje iš esmės nepagrindė savo teiginių apie paskolos sutarties sudarymo bei pinigų pagal šią sutartį negavimo faktų.

Kaip jau minėta, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, ir įrodinėjimo našta tokiu atveju tenka jam – būtent paskolos gavėjas privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Protingumo principas suponuoja, kad asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovas verčiasi ūkine veikla, ne kartą yra gavęs paskolas, įgalina daryti išvadą, kad ieškovas turėjo ir privalėjo suprasti pasekmes, kurias sukelia raštu sudaryta paskolos sutartis.

Iš visų išdėstytų aplinkybių teismas negali daryti išvados, kad paskola V. G. nebuvo suteikta. Be savo paties paaiškinimų, ieškovas nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, jog pinigai nebuvo ir negalėjo būti jam perduoti, tuo tarpu pateiktas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnis), atsakovo paaiškinimai, kuriuos atitinka liudytojo V. T. parodymai, patvirtina sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškinys, kuriuo įrodinėjama, kad pinigai sudarytos sutarties pagrindu nebuvo gauti (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra neįrodytas (CPK 178 straipsnis), todėl atmestinas.

Nesant pagrindo tenkinti ieškinį, iš ieškovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. G. valstybei 15,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.