- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-194/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- A. G.
- Advokatai
- Algis Mulevičius
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1028-560/2008 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui A. G. dėl įsiskolinimo išieškojimo ir A. G. priešieškinį R. P. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. G. 180 000 Lt įsiskolinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skolos grąžinimo termino praleidimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2006 m. sausio 12 d. su atsakovu sudarė neterminuotą paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 180 000 Lt. 2006 m. spalio 3 d. atsakovui buvo pateiktas rašytinis reikalavimas įvykdyti prievolę per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, tačiau prievolė nebuvo įvykdyta. Į atsakovą buvo kreiptasi pakartotinai ir jis atskiru raštu įsipareigojo įvykdyti prievolę iki 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau prievolė nebuvo įvykdyta.
Atsakovas A. G. pateikė teismui priešieškinį, prašydamas pripažinti 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartį nesudaryta, 2006 m. sausio 12 d. paskolos raštelį – negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Priešieškinyje nurodė, kad jokių pinigų iš ieškovo nėra gavęs, 2006 m. sausio 12 d. paskolos raštelis buvo išgautas apgaulės būdu. Ketindamas vykdyti nekilnojamojo turto projektus, jis 2005 m. įsteigė UAB „Akentas“ ir tapo šios įmonės direktoriumi. Ieškovas tarpininkauja ieškant ir parduodant nekilnojamąjį turtą, todėl pasiūlė už 505 000 Lt pirkti žemės sklypą Vilniaus r. Nemėžio k. Jis sutiko bendrovės vardu pirkti minėtą žemės sklypą ir, prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, 2006 m. sausio 3 d. tarp UAB „Akentas“ ir R. P. buvo sudaryta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypo savininkei T. L. sumokėjo avansu 180 000 Lt. Vykdydamas šį sandorį atsakovas nutarė panaudoti dalį turimų asmeninių lėšų (330 000 Lt), o likusią dalį (280 000 Lt) bendrovės vardu pasiskolinti iš banko, tačiau paskolos gavimo klausimas užsitęsė. Ieškovas pasisiūlė paskolinti 180 000 Lt ir 2006 m. sausio 12 d. atsakovas pasirašė paskolos raštelį, manydamas, kad tokiu ieškovas įvykdo dalį UAB „Akentas“ prievolės sumokėti pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Atvykus į notarų kontorą atsakovui paaiškėjo, kad sutartyje nurodyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo kaina ne 505 000 Lt, o 325 000 Lt. T. L. atstovė G. M. patvirtino, kad žemės sklypas buvo parduotas už 325 000 Lt ir papildomų 180 000 Lt ji negavo. Pagal paskolos raštelį atsakovas realiai jokių pinigų negavo ir buvo suklaidintas ieškovo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nusprendė priteisti iš atsakovo A. G. ieškovui R. P. 180 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2007 m. vasario 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 600 Lt žyminį mokestį bei 3 500 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti. Teismas nusprendė A. G. priešieškinį atmesti ir priteisti iš atsakovo 56,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
Teismas sprendime nurodė, kad 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartyje įtvirtintos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Sutarties turinys ir forma visiškai atitinka įstatymo reikalavimus, sutartis pasirašyta atsakovo. Sutartyje nurodytas žodis „pasiskolinau“ reiškia, kad pinigai pagal šią sutartį atsakovui yra perduoti, t.y. paskolos sutartis sudaryta ir paskolos dalykas perduotas vienu metu. Teismas padarė išvadą, kad byloje esanti 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tas faktas, jog ieškovas G. M. sumokėjo ne 180 000 Lt, o 10 000 Lt avansą, savaime nepaneigia fakto, kad atsakovas pasiskolino pinigus iš R. P. Teismas, įvertinęs ieškovo parodymus teisme ir priešieškinio argumentus, padarė išvadą, kad atsakovas buvo priverstas pinigus skolintis, ką ir padarė, pasiskolindamas 180 000 Lt iš R. P. . Paskolos sutartyje terminas nebuvo nustatytas, todėl ieškovas 2006 m. spalio 3 d. pateikė atsakovui reikalavimą įvykdyti piniginę prievolę. A. G. rašytinis įsipareigojimas grąžinti 180 000 Lt skolą ieškovui tik patvirtina atsakovo suvokimą, kad jis esąs skolingas ieškovui. Teismo posėdžio metu A. G. taip pat patvirtino, jog buvo įsitikinęs, kad yra skolingas R. P. 180 000 Lt ir žadėjo šią skolą grąžinti. Taigi tiek rašytiniai įrodymai, tiek teismo posėdžio metu išdėstyti atsakovo pasisakymai patvirtina paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo buvimą. Iš pateiktos 2006 m. sausio 5 d. paskolos sutarties matyti, kad R. P. 180 000 Lt dvejiems metams paskolino V. J. . 2006 m. sausio 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pas notarą, kur atsakovui buvo pateikta ši sutartis. Sutarties IV d. 1 p. aiškiai nurodyta žemės sklypo kaina – 325 000 Lt. Protingumo principas suponuoja, kad asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Be savo paties paaiškinimų, atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, jog pinigai nebuvo ir negalėjo būti jam perduoti. Teismas padarė išvadą, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Ieškovo pateiktas 2006 m. sausio 12 d. skolos raštelis negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą, jis neatitinka paskolos sutarties formos (CK 1.73 str. 2 d.). Iš raštelio sudarymo fakto negalima daryti neabejotinos išvados, kad jo pagrindu tarp R. P. ir A. G. atsirado paskolos teisiniai santykiai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dokumentas buvo surašytas atsakovui suklydus ir faktiškai negavus iš ieškovo jokių pinigų sumų, manant, kad R. P. įvykdė dalį UAB „Akentas“ įsipareigojimo sumokėti T. L. už žemės sklypą. Teismas turėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo išvada, kad A. G. ketinimai tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus pagal 2006 m. sausio 12 d. raštelį patvirtina paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo buvimą, yra nepagrįsta ir neteisinga. Nors ir R. P. suklaidintas, manant, kad perkamo žemės sklypo kaina yra 505 000 Lt, o ne 325 000 Lt, ir kad R. P. yra apmokėjęs dalį (180 000 Lt) žemės pardavimo kainos pardavėjai T. L. , A. G. veikė sąžiningai bei pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Apie atsakovo suklaidinimą dėl perkamo žemės sklypo kainos patvirtina jo paties ir G. M. parodymai, iš kurių matyti, kad R. P. neleido pirkėjui ir pardavėjui susitikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento pas notarą, t.y. siekė asmeninės naudos nesąžiningu būdu. Be to, pats R. P. pats pripažino, kad AB ,,Akentas“ perkamo žemės sklypo kaina yra apie 500 000 Lt, kad jis pats asmeniškai buvo sudaręs su T. L. preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pats asmeniškai buvo įsipareigojęs pirkti tą patį žemės sklypą, tačiau dėl kažkokios priežasties nusprendė tarpininkauti, šį sklypą įsigyjant UAB ,,Akentas“. Teismas šių aplinkybių nevertino bei dėl jų nepasisakė. Tik sužinojęs, kad R. P. savo reikalavimo teisę pagal 2006 m. sausio 12 d. raštelį įgijo nesąžiningai, A. G. galėjo pradėti ją ginčyti teisme.
3. Teismas, vertindamas paskolos raštelio sudarymo aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą, kad A. G. buvo priverstas pinigus skolintis. Paskolos raštelio sudarymas yra susijęs tik su vienu žemės sklypo įsigijimo sandoriu. Šį sandorį ir kitus žemės sklypų įsigijimo sandorius buvo sudaręs ne A. G. asmeniškai, bet jo vadovaujama UAB „Akentas“. Teismo posėdžio metu nebuvo aiškinamasi dėl kitų žemės sklypų finansavimo sąlygų. UAB „Akentas“ veiklos, susijusios su nekilnojamojo turto objektų vystymu, pirmasis etapas buvo finansuojamas iš A. G. asmeninių lėšų bei paskolinių lėšų, gautų iš bankų. Teismas neįvertino A. G. notariškai patvirtinto pakvitavimo apie suteiktos V. V. ir M. V. paskolos sugrąžinimą (216 500 Lt), kuris tiesiogiai įrodo, kad A. G. 2006 m. sausio 12 d. turėjo pinigų sumą, reikalingą sumokėti T. L. ir jam nebuvo būtinybės 2006 m. sausio 12 d. skolintis 180 000 Lt iš R. P. .
4. Teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su R. P. grynųjų pinigų turėjimu 2006 m. sausio 12 d. Paskolos sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir V. J. vertintina kritiškai. Iš R. P. parodymų matyti, kad jis iki paskolos suteikimo V. J. pažinojo tik iš matymo ir iki pinigų perdavimo momento Klaipėdoje jie apie pinigus nebendravo. Paskola suteikta be garantijos ar įkeitimo, pinigai perduoti pagal paskolos sutartį, nesudarant pakvitavimo apie pinigų gavimą ar kito liudijimo. Byloje yra duomenų, kad V. J. nėra VMI deklaravęs jokio brangaus turto pagal vienkartinio turto deklaravimo įstatymą, dėl to abejotina, ar V. J. galėjo disponuoti didelėmis pinigų sumomis. 2008 m. sausio 12 d. yra suėjęs paskolos grąžinimo terminas, tačiau V. J. nepateikė jokio reikalavimo dėl šios skolos grąžinimo ar grąžinimo termino pratęsimo. Siekdamas teisme pateisinti galimybę 2008 m. sausio 12 d. turėti tam tikras pinigų sumas, R. P. buvo pateikęs VMI deklaracijas apie turimą turtą, nors minėtos deklaracijos neprivalėjo pateikti.
5. Teismas neįvertino A. G. , G. M. ir R. P. parodymų apie grynųjų pinigų perdavimo aplinkybes. A. G. ir G. M. parodymai sutampa, bet skiriasi nuo R. P. parodymų, kurie turi būti vertinami kritiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas R. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad jokia institucija nenustatė jo veiksmuose pažeidimo ar nusikaltimo požymių. 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartis yra tiesioginis ir neginčijamas įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Papildomi įrodymai yra raginimai gražinti skolą. Pats A. G. parašė, kad įsipareigoja gražinti 180 000 Lt skolą iki 2006 m. gruodžio l d. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad paskolos raštelį pasirašė, jį suklaidinus. Svarbu, ne tai, kas užpildė pajamų išlaidų orderį, o tai, kas jį pasirašė. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad jis turėjo pakankamai pinigų. 2006 m. balandžio mėn. apeliantas įsigijo butą, 2006 m. skolinosi didelės pinigų sumas, ką patvirtina įregistruota hipoteka kitam apelianto butui, jis galėjo turėti ir kitų finansinių įsipareigojimų ir skolų, dėl ko buvo priverstas parduoti namą. Jis, kaip asmuo vykdantis individualią veiklą, privalėjo deklaruoti turtą ir gaunamas pajamas, be to, jo žmona yra valstybės tarnautoja, dėl ko jis taip pat turėjo deklaruoti turtą ir pajamas. Pasirašant paskolos sutartį tarp fizinių asmenų, nereikalingi papildomi pakvitavimai ar liudijimai. V. J. mokesčių inspekcijai pateikė dokumentus, iš kokių pinigų ieškovui buvo suteikta paskola.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibrėžtus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Taigi, pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, o tai reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, sutartis nebus sudaryta.
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (CK 1.73 str. 1 d. 1 p., 1.93 str. 2 d.).
Vadovaujantis minėtų teisės normų turiniu, kilus ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo ir (ar) jos vykdymo, leistinomis įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis paskolos davėjas turi įrodyti paskolos sutarties sudarymo ir jos objekto, šiuo atveju pinigų, perdavimo gavėjui faktą, o paskolos gavėjas, nesutikdamas su reikalavimu ir teigdamas, kad paskolos objektas (šiuo atveju pinigai) nebuvo perduotas ir (ar) paskolos sutartis nebuvo sudaryta – turi įrodyti šias aplinkybes.
Savo reikalavimui dėl paskolos ir palūkanų priteisimo pagrįsti ieškovas R. P. šioje byloje pateikė 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartį (t. 1, b.l. 189, kopijos - b.l. 4, 18, 51), o ieškinyje nurodė, kad 2006 m. sausio 12 d. su atsakovu jis sudarė neterminuotą paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 180 000 Lt. Ieškovo teigimu, pateikus reikalavimą įvykdyti prievolę, atsakovas paskolos negrąžino, nors 2006 m. lapkričio 6 d. raštu įsipareigojo skolą grąžinti iki 2006 m. gruodžio 1 d.
Iš ieškovo pateiktos rašytinės paskolos sutarties (t. 1, b.l. 189) turinio matyti, kad šia sutartimi atsakovas A. G. pasiskolino iš R. P. 180 000 Lt, o paskola yra neterminuota. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje sutartyje yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Atsakovas šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo, kad paskolos sutartis yra suklastota. Priešingai, savo priešieškinyje atsakovas pripažino pasirašęs paskolos sutartį (paskolos raštelį) 180 000 Lt sumai, bet neigė pagal šią sutartį gavęs pinigus (t. 1, b.l. 39). Tačiau sutarties tekste esantis žodis „pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Analogiškas teiginys paskolos sutarties ar paskolos raštelio tekste teismų praktikoje pripažįstamas kaip paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002, 2003 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003). Pažymėtina ir tai, kad pinigų perdavimo pagal minėtą paskolos sutartį faktui patvirtinti ieškovas taip pat pateikė ir atsakovo 2006 m. lapkričio 6 d. rašto, kuriuo atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2006 m. gruodžio 1 d., kopiją (t. 1, b.l. 20). Šio rašto pasirašymo fakto atsakovas taip pat neneigia. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tai reiškia, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, savo pateiktais įrodymais šioje byloje iš esmės pagrindė savo teiginį apie paskolos sutarties sudarymo bei pinigų pagal šią sutartį perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktus.
Kaip jau minėta, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, ir įrodinėjimo našta tokiu atveju tenka jam – būtent paskolos gavėjas privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 str. 1 d.).
Savo apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad iš paskolos raštelio sudarymo fakto negalima daryti neabejotinos išvados, kad jo pagrindu tarp R. P. ir A. G. atsirado paskolos teisiniai santykiai ir kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dokumentas buvo surašytas atsakovui suklydus ir faktiškai negavus iš ieškovo jokių pinigų sumų. Tačiau rungtyniškumo principas reikalauja, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Taigi, teiginį apie savo suklydimą atsakovas CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir turėjo įrodyti. Atsakovas teigia, kad, pasirašydamas paskolos sutartį, jis manė, jog R. P. įvykdė dalį UAB „Akentas“ įsipareigojimo sumokėti T. L. už žemės sklypą, t.y. sumokėjo žemės sklypo pardavėjams 180 000 Lt dydžio avansą. Tačiau jokių įrodymų apie tokį suklydimą, apie ieškovo veiksmus, suklaidinant atsakovą, ieškovas nepateikė. Grįsdamas savo teiginį apie suklaidinimą, atsakovas remiasi liudytojos G. M. parodymais ir teigia, kad R. P. neleido jam su pardavėjų atstove susitikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento, taip siekdamas asmeninės naudos nesąžiningu būdu. Tačiau liudytojos G. M. parodymai (t. 1, b.l. 220) tik patvirtina, kad su ieškovu buvo sudaryta preliminari sutartis dėl žemės sklypo pirkimo, o su atsakovu ji susitiko pas notarą prieš žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Iš šios liudytojos parodymų nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovas dėl kokių nors neteisėtų ketinimų sąmoningai neleido atsakovui susitikti su perkamo žemės sklypo pardavėjais. Byloje esanti 2006 m. sausio 3 d. tarp ieškovo R. P. ir atsakovo atstovaujamos UAB ,,Akentas“ sudaryta sutartis dėl tarpininkavimo įsigyjant žemės sklypą įrodo, kad ieškovas pats įsipareigojo veikti atsakovo atstovaujamos UAB ,,Akentas“ interesais, pastarajai įsigyjant žemės sklypą, o UAB ,,Akentas“ įsipareigojo už paslaugas sumokėti atlyginimą (t. 1, b.l. 41). Ši aplinkybė iš esmės paaiškina, kokiu pagrindu ieškovas vedė derybas su sklypo pirkėjais, sudarė su jais preliminarią sutartį bei susitarė dėl susitikimo pas notarą. G. M. nepatvirtino aplinkybės, kad su ieškovu būtų tariamasi dėl didesnės žemės sklypo kainos, negu nurodyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, taigi nepatvirtino ir atsakovo teiginio apie ketinimą pirkti žemės sklypą už 505 000 Lt. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad iš esmės skiriasi G. M. ir ieškovo parodymai apie grynųjų pinigų sumokėjimo aplinkybes. Tiek G. M. , tiek ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdyje iš esmės patvirtino, kad G. M. , kaip žemės pardavėjos atstovei, 210 000 Lt buvo sumokėta iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, iš jų 10 000 Lt avansas ir 200 000 Lt grynais pas notarą (t. 1, b.l. 217, 220). Aplinkybė, kad R. P. teismo posėdyje vėliau taip pat nurodė, jo G. M. pinigus gavo pas notarą - 210 000 Lt (t. 1, b.l. 218) šiuo atveju vertintina kaip klaida, nes pradinis ieškovo paaiškinimas dėl 10 000 Lt avansinės įmokos sumokėjimo iš esmės sutampa su liudytojos G. M. parodymais.
Todėl atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovo, žemės sklypo pardavėjų ir atsakovo ikisutartinių santykių bei ieškovo veiksmų, prieš sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nepatvirtina atsakovo teiginio apie jo ir ieškovo tarimąsi dėl didesnės žemės sklypo kainos bei atsakovo suklydimo, pasirašant ginčijamą paskolos sutartį, t.y. kad jis buvęs įsitikinęs, jog ieškovas už UAB ,,Akentas“ sumokėjo paskolos sutarties dalyko dydžio - 180 000 Lt – avansą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąskaita.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su R. P. grynųjų pinigų turėjimu 2006 m. sausio 12 d. ir ieškovo pateiktą paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir V. J. , vertina kritiškai.
Iš tiesų, savo teiginiui dėl to, kad jis turėjęs ir galėjęs atsakovui paskolinti 180 000 Lt, patvirtinti ieškovas pateikė ir jo bei V. J. pasirašytą paskolos sutartį (t. 1, b.l. 164). Byloje nėra duomenų, kad šios paskolos grąžinimas būtų užtikrintas įkeitimu ar garantija, duomenų apie tai, ar V. J. šioje paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą deklaravo, ar pratęstas paskolos grąžinimo terminas, ar paskola grąžinta. Tačiau aplinkybes, kad ši paskolos sutartis yra fiktyvi ir kad joje nurodyta pinigų suma ieškovui nebuvo perduota, turi įrodyti abejones šiuo įrodymu išreiškęs ieškovas. Tačiau tokių duomenų, leidžiančių abejoti sutarties tikrumu, byloje nėra pateikta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas minėtos paskolos sutarties šalis ir šios sutarties galiojimas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Minėta sutartis yra tik šalutinis įrodymas, kuriuo ieškovas grindžia savo galimybę paskolinti ginčo paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą.
Pažymėtina, kad galimybę paskolinti atsakovui sutartyje nurodytą pinigų sumą – 180 000 Lt – ieškovas šioje byloje grindė ne tik pateikta paskolos sutartimi, bet ir metinėmis gyventojo šeimos turto bei pajamų mokesčio deklaracijomis, kurias jis teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 1, b.l. 87-98). Iš šių deklaracijų matyti, kad 2006 metais ieškovas deklaravo gautas paskolas, kurių bendra suma sudarė 578 000 Lt, o taip pat suteiktas paskolas, kurių bendra suma sudarė 281 400 Lt, o taip pat deklaravo A. G. suteiktą 180 000 Lt dydžio paskolą.
Pateiktais įrodymais apie turto deklaravimo teisinį pagrindą ieškovas paneigė apelianto teiginį, kad deklaracijas apie turimą turtą jis teikęs, siekdamas teisme pateisinti galimybę turėti tam tikras pinigų sumas, nors minėtos deklaracijos neprivalėjęs pateikti. Iš ieškovo pateiktų Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymų (t. 2, b.l. 33, 37, 65), D. P. valstybės tarnautojo pažymėjimo, santuokos liudijimo nuorašų (t. 2, b.l. 34, 66), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. kovo 16 d. pažymos nuorašo (t. 2, b.l. 67-68), matyti, kad ieškovas yra įregistravęs individualią veiklą, o tai reiškia, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatą privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, o jo sutuoktinė nuo 2006 m. birželio 22 d. yra valstybės tarnautoja, t.y. priklauso vienai iš Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų gyventojų kategorijų, privalančių deklaruoti savo ir savo šeimos narių turtą.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskolos raštelio sudarymo aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog A. G. buvo priverstas pinigus skolintis ir nurodo, kad paskolos raštelio sudarymas yra susijęs tik su vienu žemės sklypo įsigijimo sandoriu. Išvadą, kad atsakovas buvo priverstas pinigus skolintis, pirmosios instancijos teismas pagrindė paties ieškovo teiginiu, kad nors jis ir turėjo pinigų sumą, reikalingą žemės sklypui pirkti, tačiau buvo susitaręs dėl kito žemės sklypo pirkimo su kitu pardavėju ir turimų pinigų jam neužteko (t. 1, b.l. 38-39, 218). Iš tiesų, paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama žemės sklypo pirkimui (t. 1, b.l. 189). Tačiau kurio sklypo pirkimui buvo suteikta paskola, nėra nurodyta. Todėl aplinkybė, kad UAB ,,Akentas“ pirko ir kitus žemės sklypus, jų finansavimo aplinkybės niekaip nepatvirtina atsakovo teiginio, kad jis neturėjo poreikio pinigus skolintis, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad tokį poreikį ieškovas, kurio vadovaujama bendrovė užsiėmė nekilnojamojo turto verslu, turėjo.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios teismas neįvertino A. G, notariškai patvirtinto pakvitavimo apie suteiktos V. V. ir M. V. paskolos sugrąžinimą, kuris, jo teigimu, įrodo, kad A. G. 2006 m. sausio 12 d. turėjo pinigų sumą, reikalingą sumokėti T. L. už perkamą sklypą.
Iš tiesų, byloje yra duomenys, kad 2006 m. sausio 11 d. atsakovui buvo grąžinta 215 000 Lt paskola (t. 1, b.l. 43). Tačiau, kaip jau minėta, atsakovo vadovaujama bendrovė vertėsi nekilnojamojo turto verslu ir pats atsakovas pripažino, kad jis buvo susitaręs ir dėl kito žemės sklypo pirkimo, todėl pinigų jam trūko. Taigi, aplinkybė, jog atsakovas 2006 m. sausio 12 d. turėjo tam tikrą pinigų sumą, negali būti vertinama vienareikšmiškai, kaip tai teigia apeliantas – kad jis turėjęs pakankamą pinigų sumą susimokėti už perkamą sklypą ir jam nereikėję skolintis iš ieškovo.
Atsakovo teiginio apie poreikio skolintis pinigus nebuvimą nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismui jo pateikti papildomi įrodymai -2006 m. balandžio 5 d. paskolos sutarties nuorašas bei 2009 m. sausio 30 d. patvirtinimas (t. 2, b.l. 56, 57). Priešingai, 2006 m. balandžio 5 d. sutarties nuorašas tik patvirtina, kad atsakovas ir po ginčo sutarties sudarymo skolinosi pinigus, taigi tokį poreikį turėjo: šioje sutartyje nurodyta, kad A. G. 2006 m. balandžio 5 d. buvo suteikta 600 000 Lt paskola, o atsakovo vardu padarytas įrašas šioje sutartyje patvirtina pinigų perdavimo atsakovui faktą. Duomenų, kad ši sutartis būtų nuginčyta, nėra. Tuo tarpu tik 2009 m. sausio 30 d., t.y. šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, minėtos sutarties šalių pasirašytas patvirtinimas apie paskolos sutarties nesudarymą bei pinigų neperdavimą, negali būti tinkamas įrodymas, paneigiantis pinigų skolinimosi faktą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybės apie atsakovo poreikio skolintis pinigus buvimą ar nebuvimą nėra tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjamu objektu – 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutarties sudarymo ir pinigų pagal šią sutartį perdavimo faktu. Paskolos gavėjo poreikis skolintis pinigus yra subjektyvus faktorius ir su juo susiję aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti pinigų perdavimo fakto.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas byloje pateiktais įrodymais - 2006 m. sausio 12 d. tarp šios bylos šalių sudaryta rašytine paskolos sutartimi, 2006 m. lapkričio 6 d. raštu (įsipareigojimu skolą grąžinti) pagrindė savo teiginį apie paskolos sutarties sudarymo bei pinigų pagal šią sutartį perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktus, o atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad jis pinigų faktiškai negavęs, byloje pateiktais faktiniais duomenimis šio teiginio neįrodė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš atsakovo 180 000 Lt skolą pagal 2006 m. sausio 12 d paskolos sutartį, o taip pat delspinigius nuo šios sumos, patenkino pagrįstai, o taip pat pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti 2006 m. sausio 12 d. paskolos sutartį nesudaryta, 2006 m. sausio 12 d. paskolos raštelį -negaliojančiu. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. G. 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.