Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „C. V. I. G.“ ieškinį atsakovei S. O., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl draudėjos pareigos atlyginti draudikui kilusią žalą.

7. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).

8. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016).

9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, <...>. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje, inter alia, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

10. Byloje nustatyta, kad ieškovė, vadovaudamasi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, nukentėjusiojo R. F. konsulato draudikei AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 1 026,43 Eur draudimo išmoką, pagal pateiktą PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 1806693. Šią sumą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės, kaip savo reikalavimo teisiniu pagrindu remiasi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo apie eismo įvyki nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais bei 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomojo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).

11. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

12. Nagrinėjamoje byloje atsakovė S. O. sutiko su ieškovės nurodyta aplinkybe, jog atsakovei sukėlus eismo įvykį, pastaroji iš eismo įvykio vietos pasišalino ir apie eismo įvykį policijai nepranešė. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis informacinis pranešimas apie eismo įvykį, kuriame yra nurodyta, kad eismo įvykio kaltininke pripažinta atsakovė S. O., kuri apie eismo įvykį policijai nepranešė ir įvykus eismo įvykiui, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Atsakovė, kaip transporto priemonės valdytoja, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio. Bylos šalims neginčijant atsakovės kaltės dėl minėto eismo įvykio, darytina pagrįsta išvada, kad yra visos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Šiuo atveju, atsakovei, kaip transporto priemonės valdytojai, dėl minėto autoįvykio atsirado civilinė atsakomybė ir atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovė, būdama draudėja, naudojosi didesnio pavojaus šaltiniu pažeidžiant draudimo sutarties sąlygas ir įstatymuose nurodytus imperatyvus, todėl yra priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės veiksmų, kas ir lėmė žalą ieškovei.

Dėl kilusios žalos dydžio nustatymo.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.

15. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu.

17. Kaip minėta, žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.

18. Taigi šioje byloje ieškovė įrodinėja savo patirtos žalos dydį, o atsakovė ginčija šį dydį. Ieškovė savo patirtos žalos dydį įrodinėja pateikdama UAB „B. A.“ PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 1806693 ir į bylą pateiktomis foto nuotraukomis. Pažymėtina tai, kad tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės (įskaitant ir bendrąsias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas) patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018).

19. Kasacinis teismas išaiškino, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018).

20. Rungimosi civiliniame procese principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Taigi teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

21. Iš prie ieškinio ieškovės pridėtų foto nuotraukų matyti šie automobilio V. J., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimai: 1) nežymiai apgadintas automobilio priekis – apibraižytas priekinis bamperis; 2) nežymiai įdaužtas priekinis dešinės pusės žibintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš informacinio pranešimo apie eismo įvykį matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas prieš tai paminėtos transporto priemonės priekinis bamperis ir priekinis dešinės pusės žibintas. 2018 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaitoje – faktūroje yra nurodyta, kad UAB „B. A.“ naudojo žemiau nurodytas medžiagas ir atliko šiuos automobilio remonto darbus (nurodytomis apytikslėmis kainomis): 1) hermetikas – 9,66 Eur; 2) gruntas – 8,48 Eur; 3) valiklis – 4,95 Eur; 4) abrazyviniai diskeliai – 4,95 Eur; 5) filtriukai nailoniniai – 3,30 Eur; 6) priedas dažams – 5,22 Eur; 7) nudruskintojas – 7,99 Eur; 8) S. B. lapeliai – 4,62 Eur; 9) Perėjimo juosta – 2,93 Eur; 10) indelis su dangteliu – 13,41 Eur; 11) šlif. diskas – 5,81 Eur; 12) 3M apklijavimo juostelė – 4,34 Eur; 13) lipni juostelė – 2,76 Eur; 14) lako kietiklis – 5,88 Eur; 15) dažai – 57,49 Eur; 16) lakas – 28,11 Eur; 17) varžtas – 2,47 Eur; 18) žibintas – 227,44 Eur; 19) varžtas – 1,65 Eur; 20) laikiklis – 14,34 Eur; 21) sparnas d/p – 202,21 Eur; 22) varžtas – 1,98 Eur; laikiklis – 1,65 Eur; 24) remonto darbai – 12,96 Eur; 25) antikorozinis padengimas – 16,20 Eur; 26) kėbulo dažymo paruošimas – 16,20 Eur; 27) paruošimas dažymui – dažymas – 162,00 Eur; 28) dalinis išardymas – surinkimas – 174,96 Eur. Atsakovė į bylą teismui pateikė Remonto darbų sąmatą Nr. 48198-v, kurios 3 lape yra pateikta atliktų remonto darbų suvestinė: bendra remonto darbų kaina siekia 174,96 Eur; papildomų išlaidų kaina siekia 16,20 Eur; dažymas – 357,81 Eur; dalys – 384,94 Eur, viso bendra suma sudaro 933,91 Eur be PVM. Iš pateikto matyti, kad remontuojant automobilį buvo atlikti ne tik priekinio bamperio bei priekinio dešinės pusės žibinto remonto darbai, tačiau ir kiti darbai – automobilio sparno, durų (durų rankenėlės, durų apdailos, išorinio veidrodėlio) remonto darbai. Ieškovė siekdama patvirtinti papildomų darbų būtinumo aplinkybę, teismui pateikė foto nuotraukas, kuriose, kaip nurodo ieškovė, matyti automobilio sparno gedimas, tačiau, sutiktina su atsakovės atstovo advokato L. Z. argumentu, kad iš teismui pateiktų foto nuotraukų nėra aišku, kokia transporto priemonė minėtose foto nuotraukose yra užfiksuota. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, paminėtos foto nuotraukos vertintinos kaip nepatikimos ir nepatvirtinančios aplinkybių, jog atsakovės sukelto eismo įvykio metu buvo padaryta žala minimo automobilio sparnui ir durelėms. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovas, R. F. konsulatui priklausantis automobilis V. J., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas kasko draudimo sąlygomis, todėl, galimai, buvo suremontuoti ir kiti jau buvę ar laikotarpiu per du mėnesius iki remonto - 2018 m. lapkričio mėnesio pabaigos, automobiliui padaryti pažeidimai.

22. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė, būdama atsakovės draudike, gavusi nukentėjusiojo R. F. konsulato draudikės AB „Lietuvos draudimas“ pretenziją dėl draudimo išmokos išieškojimo, veikdama išskirtinai savo klientės - draudėjos - atsakovės S. O. interesų naudai, turėjo pareigą įvertinti nukentėjusiojo draudikės reikalaujamą apmokėti draudiminės išmokos dydį, išanalizuoti atliktų darbų pagrįstumą bei sąsajumą su atsakovės sukeltu eismo įvykiu, kurio metu buvo apgadintas nukentėjusiojo automobilis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ėmėsi priemonių nustatyti draudikės AB „Lietuvos draudimas“ prašomos išmokėti draudiminės išmokos dydžio pagrįstumą. Paminėti ieškovės veiksmai vertintini kaip nerūpestingi ir neatsakingi, neužtikrinantys draudėjos - atsakovės S. O. interesų, kuriais ieškovė pažeidė CK numatytas sutarties šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigas.

23. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys - prie ieškinio ieškovės pridėtos foto nuotraukos bei informacija apie eismo įvykį patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas transporto priemonės - automobilio V. J., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinis bamperis ir priekinis dešinės pusės žibintas, į tai, kad automobilio remonto darbai buvo atlikti tik 2018 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, t. y. praėjus dviem mėnesiams po eismo įvykio, į tai, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog eismo įvykio metu buvo padaryta žala automobilio durelėms ir sparnui, į tai, kad ieškovė, dar prieš išmokėdama draudiminę išmoką nukentėjusiojo draudikei nevertino reikalaujamos sumokėti išmokos dydžio pagrįstumo, vadovaujantis CK 6.249 straipsniu, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, CPK 185 straipsniu bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais privatinės teisės principais, darytina pagrįsta išvada, kad ieškovės reikalaujamas priteisti 1 026,43 Eur žalos dydis iš dalies yra neįrodytas ir nepagrįstas.

24. 2018 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 1806693 bei Remonto sąmata Nr. 48198-v patvirtina, kad automobilio priekinio dešiniojo žibinto remonto darbai (su detalėmis) kainavo bendrą 250,12 Eur sumą, automobilio priekinio bamperio remonto darbai (su dažymu) kainavo bendrą 155,85 Eur sumą, viso, šio ginčo apimtyje aktualūs atlikti automobilio remonto darbai sudaro bendrą 405,97 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio pirmosios registracijos data – 2013 m. gegužės 23 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 18 straipsniu ir šio įstatymo 1 priedeliu, įvertinus automobilio amortizaciją (nusidėvėjimą) penkerių metų laikotarpiui bei sumažinus remontuojamo automobilio detalės – naujo žibinto kainą 19 procentų (43,21 Eur), galutinė žibinto kaina sudaro 184,23 Eur. Atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina bendra 438,94 Eur su PVM draudiminės išmokos suma.

25. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Atsižvelgiant į prieš tai minėtą teisinį reguliavimą, dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ginčo nagrinėjimui, išsamiau nepasisakytina.

Dėl palūkanų priteisimo

26. Ieškovė taip pat prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

27. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą 438,94 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. kovo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

29. Ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu patyrė 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 23,00 Eur žyminis mokestis, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. patenkinti 42,76 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 9,83 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

30. Atsakovė, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. (8.3.)-TP-20-T-1056-9334, yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo ir jai yra teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Byloje yra pateikta 2020 m. spalio 5 d. Pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje matyti, kad valstybės naudai priteistina bylinėjimosi išlaidų sumą, už atsakovei suteiktą teisinę pagalbą, siekia bendrą 294,05 Eur sumą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, valstybės naudai iš ieškovės priteistina 125,73 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 - 265, 268, 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės S. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 438,94 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis Eur 94 ct) žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą - 438,94 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. kovo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9,83 Eur (devynis Eur 83 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei akcinei draudimo bendrovei „C. V. I. G.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „C. V. I. G.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 125,73 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Priteistas bylinėjimos išlaidas ieškovė privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį „įmoka už antrinę teisinę pagalbą“ ir įmokos kodą 5630.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.