Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-147-806/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-12-22
Bylos Nr.: 1A-147-806/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-48361-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: I. J.
Advokatai: Aleksandras Višnevskis

Kategorijos

1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
1.2.14.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-806/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48361-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 1.2.14.10.3; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorams Valentinai Strokinienei, Benediktui Leišiui,nuteistajam I. J., gynėjui advokatui Aleksandrui Višnevskiui (Aleksander Višnevski),specialistui Sergejui Boldyrevui (Sergej Boldyrev),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. gynėjo advokato Aleksandro Višnevskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 284 straipsnyje, ir jam skirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. gruodžio 11 d. 11.30 val. iki 2020 m. gruodžio 12 d. 11.05 val., prilyginant jį 2 MGL dydžio baudai ir neatlikta bausmės dalimi laikyta 98 MGL (4 900 Eur) dydžio bauda.

I. J. taip pat išteisintas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

I. J. taip pat išteisintas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. J. priteista 300 Eur UAB (duomenys neskelbtini) naudai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. J. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 11 d. 06:02:42 val. viešoje vietoje įžūliu elgesiu UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiu automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), privažiavo prie viešbučio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo durų ir neišlipdamas iš automobilio, atsidaręs kairės pusės priekinį langą, ne mažiau dviejų kartų iššovė iš automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), rasto pneumatinio ginklo „Borner W3000“ su dėtuve, kurios viduje 6 šratai, į viešbučio įėjimo stiklines duris, dėl ko įėjimo durų kairės varčios stikle 117 cm aukštyje ir 47,5 cm nuo kairės išorinės sienos yra ertmė matmenimis 11x4 mm bei durų dešinės varčios stikle 143,5 cm aukštyje ir 47,5 cm nuo dešinės išorinės sienos yra 3 mm apvalios formos ertmė, tokiu būdu, sugadindamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, padarydamas 1 407,44 Eur turtinę žalą, tokiais įžūliais ir vandališkais veiksmais pažeidė viešąją tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prašoma: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą ir ištirti byloje esančią L. B. mobilaus ryšio telefono ryšio išklotinę, kuri nebuvo tiriama pirmos instancijos teisme; papildomai apklausti L. B. apie jo padarytą veiką; ištirti byloje esančius duomenis apie 2020 m. rugsėjo mėn. paskirtą nuobaudą už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnyje numatytą nusižengimą, kurie nebuvo tiriami pirmos instancijos teisme; apklausti balistikos specialistą, kuris patvirtintų arba paneigtų teismo padarytas išvadas apie galimą šūvio garsumą decibelais ir jo poveikį aplinkiniams; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-334-818/2022 panaikinti iš dalies ir I. J. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, išteisinti, atmesti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. I. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nuo jo sulaikymo, teigė, kad veiką padarė ne jis, o kitas asmuo. Taigi, šiuo atveju prokuroras privalėjo pateikti teismui objektyvius ir įtikinamus įrodymus, kad nusikalstamą veiką padarė būtent apeliantas. Nagrinėjamu atveju yra būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį traukiamas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, o ne tik daroma prielaida, kad asmuo galėjo šią veiką padaryti. Pažymima, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent I. J. padarė jam inkriminuotą veiką.

2.2. Teismas paviršutiniškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nes padarytos išvados neatitinka įstatymo nuostatų. Teismas, konstatuodamas, kad automobilio viduje esantis asmuo, nuleidęs kairiųjų priekinių durelių stiklą, iššovė į viešbučio pastatą ir pataikė šaudmenimis, padarė nepagrįstą išvadą, nes „šaudmuo“ negalėjo pataikyti į viešbučio įėjimo durų varčią ir suskaldyti stiklą. Stiklą, anot Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų, galėjo suskaldyti tik „sviedinys (kulka, šratai)“. Šis pavyzdys parodo, kad teismas nesigilino į įstatymo esmę ir įrodymų tyrimą.

2.3. Iš byloje esančio vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) matyti, kaip I. J. kaltinime nurodytu automobiliu privažiavo prie viešbučio ir nuvažiavo nuo jo, tačiau visiškai nesimato, kad I. J. padarė jam inkriminuojamą veiką – šaudė iš pneumatinio ginklo. Iš vaizdo įrašo nuo 17 min. 28 sek. iki 17 min. 47 sek. matyti, kaip prie viešbučio durų privažiavo automobilis ir vaizdą užstoja medis, t. y. nesimato automobilio vairuotojo pusės ir viso automobilio salono vidaus. Tik iš dalies matosi keleivio pusės priekinė automobilio salono dalis. Laikytina, kad teismas, konstatuodamas, kad pro langą šaudė automobilio viduje buvęs I. J., padarė tik prielaidą. Šią prielaidą paneigia taip pat automobilio salono viduje buvusio L. B. parodymai, kad tai jis iššovė pro langą. Šie parodymai byloje nebuvo paneigti.

2.4. Teismas neatsižvelgė į byloje apklaustų I. J. ir L. B. parodymus, kuriuose I. J. teigė, kad į viešbučio duris iššovė L. B., o L. B. patvirtino šiuos I. J. parodymus ir prisipažino, kad tai jis padarė šią veiką. Teismas minėtus nuteistojo ir liudytojo L. B. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai. I. J. nuosekliai nuo pat pradžių teigė, kad nepavykus įeiti į viešbutį, jis važiuodamas automobiliu apsisuko, kad privažiuotų prie durų ir įsitikintų, kokie duomenys ir kontaktai yra nurodyti ant viešbučio durų. Privažiavęs atidarė vairuotojo pusės langą, pasižiūrėjo ir pasilenkė vandens. Tuo metu kitas asmuo iššovė pro langą.

2.5. Atlikus vaizdo įrašo ekspertizę, suskaidžius vaizdo įrašą kadrais, iš vaizdo įrašo kadrų nuo 349 iki 392 kadro matyti, kaip atsidaro automobilio vairuotojo pusės galinis langas. Nuo 404 iki 415 kadro, esant atidarytam galiniam langui, salone matomas judesys. Nuo 428 iki 460 kadro pakyla galinis langas. Nuo 497 iki 560 kadro keleivis sėdi bei nusileidžia automobilio vairuotojo pusės priekinis langas. Nuo 578 iki 631 kadro keleivis atsigeria bei pro vairuotojo pusės langą išlenda ranka su daiktu, panašiu į ginklą. Nuo 634 iki 683 kadro keleivis atsigeria bei pro vairuotojo pusės langą vėl išlenda ranka su daiktu, panašiu į ginklą. Nuo 697 iki 750 kadro automobilis pajuda. Iš nurodytų kadrų negalima vienareikšmiškai pasakyti, kas vyko automobilio viduje, kai pro langą buvo iškišta ranka ir atlikti šūviai, kas atliko šūvius, nes automobilio salone tamsu. Per langus nesimato ir automobilio galinės sėdynės. Dėl to negalima vienareikšmiškai teigti, kad iššovė ne L. B. Šie įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl kaltinimo, neva šaudė I. J., bei patvirtina, kad ne I. J. padarė veiką, o kitas asmuo.

2.6. Tuo tarpu atliktos vaizdo ekspertizės kadrai, esantys faile „Epizodas_2_kadrai“, nuo 558 kadro matome judesį salone iš galo į priekį ir pro langą, ties priekinių durų galinio rėmo stovu atsiranda šešėlis, tačiau išskirti, ar ten yra ginklas, negalima, nesimato, galima tik numanyti, turint omenyje, kas jau buvo matyta iš ankstesnio vaizdo įrašo. Atkreipiamas dėmesys, kad žiūrint vaizdo įrašą „Epizodas_1.avi“ negalima konkrečiai pasakyti, ties kuria lango vieta išlindo ranka, lango priekyje, ties viduriu ar ties galu, nes automobilis stovi įstrižai vaizdo kameros atžvilgiu, tuo tarpu iš vaizdo įrašo „Epizodas_2.avi“ matyti, kad rankos šešėlis atsiranda ties priekinių durų lango galinio rėmo stovu. Taigi, automobilio pozicija kameros atžvilgiu neleidžia tiksliai identifikuoti, ties kuria vieta iš salono išlindo ranka, nes automobilio padėtis iškreipia tikrąjį vaizdą. Teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes, netyrė, kaip iškreipiamas vaizdas, kai kameros filmuoja įstrižu kampu, ir kaip tuo metu vaizdo įraše atrodo objektai. Nepaisant to, neturėdamas patikimų įrodymų, o tik numanydamas, teismas padarė išvadą, kad veiką padarė I. J.

2.7. I. J. apklaustas įtariamuoju 2020 m. gruodžio 29 d., t. y. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, parodė, kad „L. sėdėdamas automobilio gale iš automobilio galinės daiktadėžės, kuri buvo šalia jo, ištraukė pneumatinį ginklą, kuris buvo mano, ir paklausė „ar jis tikras“. L. pasakiau, kad ginklas yra pneumatinis – orinis ir jis tada per atidarytą galinį kairės pusės langą keletą kartų juo iššovė, bet kur pataikė, pasakyti negaliu, nemačiau, tik girdėjau garsą. Kai L. iššovė, jam pasakiau, kad ginklą padėtų atgal į daiktadėžę. Kai L. šovė iš man priklausančio ginklo, tuo metu sėdėjau vairuotojo pusėje, nes vairavau automobilį.“ Šiuos parodymus I. J. patvirtino ir apklausų teisme metu. Nors teismas vertino, kad neva I. J. apklausų metu teigė, kad L. B. iššovė per galinį langą, šias aplinkybes I. J. paaiškino logiškai ir paprastai, tuo metu, kai I. J. buvo pasilenkęs, o L. sėdėjo gale, I. J. galėjo susidaryti toks įspūdis, kad iššauta buvo per galinį langą, nes savo parodymuose I. J. nurodė, kad nematė, pro kur konkrečiai, pro kurį langą buvo atliktas šūvis.

2.8. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai nesivadovavo L. B. parodymais. Teismas laikė neįtikinama L. B. teisme nurodytą versiją, kad tam, jog iššautų, jis dešine ranka apglėbė priekinės sėdynės atlošą ir ginklą toje rankoje iškišo pro vairuotojo kairės pusės langą. Anot teismo, tam, kad tai padarytų iš pozicijos sėdint ant galinės sėdynės, kad šaunanti ranka apkabintų vairuotojo sėdynę ir dar išsikištų į lauką, ji turėtų būti nestandartinio ilgumo. Ši teismo padaryta prielaida apie tai, kokio ilgumo (nestandartinio) turėtų būti L. B. rankos, tam, kad apkabintų vairuotojo sėdynę, yra tik prielaida. Šios aplinkybės nebuvo tiriamos, nebuvo aiškinamasi, kokio pločio ir dydžio buvo automobilio vairuotojo sėdynė, niekur byloje nėra pateikta vairuotojo sėdynės matmenų, neatlikta jokia automobilio salono apžiūra, užfiksuojant konkrečius matmenis ir atstumus, kuriuos būtų galima sugretinti su antropologiniais L. B. duomenimis, ir iš kurių galima būtų daryti tokias išvadas. Tuo tarpu L. B. teismo posėdžio metu savo parodymuose nurodė, kad jis ne sėdėjo ant galinės sėdynės, o pakilo nuo jos, apglėbė vairuotojo sėdynę per viršutinę dalį ir pagal savo fiziologinius gebėjimus galėjo ją apkabinti tokiu būdu bei atliko kelis šūvius. Teismas, darydamas išvadas, nenurodė, kas yra „standartinis“ ir „nestandartinis“ dydis, į kurį jis orientavosi, padarydamas šią išvadą. Atsižvelgiant į tai, teismo padaryta prielaida apie L. B. „šaunančią ranką“ ir jos nestandartinius matmenis yra niekuo nepagrįsta ir neteisinga.

2.9. Teismas darydamas išvadas nurodė, kad vaizdo įraše matyti, jog prieš asmeniui iššaunant pro priekinį vairuotojo pusės stiklą, automobiliui sustojus prie viešbučio (duomenys neskelbtini), iš pradžių nusileido galinių durelių kairėje pusėje stiklas. Todėl teismas padarė išvadą, kad jei ginklą paėmęs L. B. jautė poreikį pašaudyti iš rasto ginklo, jis tai visiškai galėjo padaryti tuo metu, kai atsidarė šalia jo esantis galinis langas, jam nebuvo jokio poreikio nepatogiai kišti ranką keliomis sekundėmis vėliau pro priekinį vairuotojo langą. Taip pat teismas nurodė, kad neatitinka byloje esančios vaizdo medžiagos liudytojo L. B. tyrimo metu ir teisme apie šovimo momentą nupasakotos ir kitos aplinkybės. Teismas padarydamas šias išvadas padarė tik prielaidas apie tai, kaip galėjo elgtis L. B., kokį poreikį jis galėjo jausti ir ko jausti neturėjo. Teismo posėdžių metu L. B. nebuvo apklausiamas apie tai, ką jis juto, kada jis pajuto poreikį šaudyti. Apklaustas L. B. patvirtino teismui, kad norėjo išbandyti rastą ginklą, todėl pasitaikius progai iškišo ranką pro langą ir iššovė.

2.10. Teismas vadovavosi įvykio nemačiusių liudytojų K. G., K. L. ir J. M. parodymais, tačiau nuosprendyje juos atspindėjo netiksliai ir apeliantui nepalankia linkme. Teismo padaryta išvada yra neteisinga, nes liudytojai patvirtino, kad I. J. su administracija nekonfliktavo. Šias teismo padarytas išvadas paneigia tą vakarą viešbučio administratore dirbusios ir viską mačiusios K. L. apklausa teisme, kur ji apibūdina I. J. kaip kultūringą jaunuolį, kuris perspėtas apie karantino reikalavimų laikymąsi nurodymus vykdė ir su draugais išvyko iš viešbučio.

2.11. Teismas darydamas išvadas, kad I. J. konfliktavo su administracija, rėmėsi liudytojos K. G. parodymais, kuri pati įvykio nematė ir pateikė tikrovės neatitinkančius parodymus tyrimui ir teismui. Apklausta 2021 m. gruodžio 11 d. liudytoja parodė, kad „važiuodama į darbą, savo mobilaus ryšio telefone aš atsukinėjau vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, kuriuose mačiau, kad 2020 m. gruodžio 11 d. apie 05.00 val. prie viešbučio įėjimo durų trynėsi du asmenys, vis norėjo patekti į viešbučio vidų. Taip pat per vaizdo stebėjimo kameras mačiau, kaip prie viešbučio durų apie 05.40 val. privažiuoja automobilis, kuris yra dviejų durų, sustoja ir tuo pat metu dūžta viešbučio įėjimo durų vienas stiklas ir paskui kitas stiklas, po ko automobilis išvažiuoja.“ Atkreipiamas dėmesys, kad šiuos parodymus paneigia įvykio vietos protokolas, kuriame užfiksuota, kad stiklai neišdužo ir liko stovėti, o pats įvykis, anot vaizdo stebėjimo kamerų, įvyko ne 5.40 val., o 6.02 val., taigi ne taip, kaip nurodo liudytoja. Liudytoja pateikia savo įtarimus ir įvykių versiją, kuri nėra teisinga. Liudytoja nurodė, kad 2020 m. gruodžio 11 d. nuo 05.30 val. jai į darbo telefoną pradėjo skambinti iš mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau ji ne iš karto atsiliepė. Atsiliepė ji tik 06.20 val. ir prisistatė, kad tai skambina svečiai iš kambario Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurie prašė, kad juos įleistų į vidų, nes nori pasiimti daiktus, tačiau ji jiems atsakė, kad dėl jų elgesio daiktus galės atsiimti tik atvykus administracijai 08.00 val. Atvykusi į darbą ir pamačiusi sudaužytus stiklus, ji įtarė, kad tai būtent kambario Nr. (duomenys neskelbtini) svečiai įvykdė. Taigi, liudytoja dėl nepaaiškintų priežasčių buvo akivaizdžiai nusiteikusi prieš viešbučio svečius, kurių neįleido į viešbutį ir pati išprovokavo konfliktą. Ji nurodo, kad atsiliepė tik 6.20 val., nelogiška, kad I. J., kuris 6.02 val. neva šaudė į duris, 6.20 val. vėl kaip niekur nieko sugrįžtų, skambintų į viešbutį ir prašytų jį įleisti. Toks elgesys neatitiktų jokios logikos. Tuo tarpu liudytojos parodymai patvirtina faktą, kad I. J. nešaudė 6.02 val. išvažiavęs nuo viešbučio, 6.20 val. sugrįžo, kad patektų į viešbutį pernakvoti ar pasiimtų savo daiktus.

2.12. Nors teismas suabejojo L. B. parodymais, tačiau jis tiksliai nupasakojo, kaip atsidūrė centre pas savo draugą A. L. B. patvirtino, kad jis 2020 m. gruodžio 10 d. (realiai jau buvo gruodžio 11 d.) paryčiais išėjo pasivaikščioti, nes žinojo, kad pas draugą A., kuris gyvena senamiestyje, vyksta „balius“. Kai atėjo pas draugą, svečiai jau buvo išėję į lauką. Ten jis susitiko I. J., kuris sutiko jį pavėžėti iki namų. Kadangi I. J. draugas E. Ž. buvo girtas, L. B. padarė prielaidą, kad būtent dėl to I. J. pirmiausiai nuvažiavo į viešbutį, kad paliktų draugą, o tik paskui nuvežtų jį namo. Kai privažiavo prie viešbučio ir prisiparkavo už kampo, I. J. su draugu išėjo link viešbučio, o jis apžiūrinėdamas automobilį galinės sėdynės dėkle rado pistoletą. Kai I. J. grįžo, paklausė, ar ginklas tikras. I. atsakė, kad netikras. Kai I. J. išvažiavo iš stovėjimo aikštelės ir apsisukęs privažiavo prie viešbučio, I. pasilenkė (greičiausiai vandens), o L. B. iššovė pro langą. Išgirdęs šūvius, I. J. sušuko, kad čia nešaudytų ir išvažiavo nuo viešbučio. Tuo tarpu L. B. paslėpė ginklą už vaikiškos kėdutės. L. B. detaliai apibūdino automobilio saloną ir kelis kartus nurodė aplinkybes, kuriomis buvo padaryta veika. Detaliai papasakojo savo veiksmų eiliškumą ir nurodė veikimo motyvus.

2.13. Teismas netyrė ir nesivadovavo L. B. mobilaus ryšio telefono ryšio išklotine, kuri byloje nėra atspausdinta, tik pridėta prie bylos CD diske. L. patvirtino, kad telefono aparatą 2020 m. gruodžio 10 d. naktį (realiai 2020 m. gruodžio 11 d. paryčiais) paliko namie ir išėjo pasivaikščioti po miestą, nuėjo į senamiestį. Jis buvo išgėręs kelis alaus. Iš mobilaus ryšio telefono išklotinės matoma, kad 2020 m. gruodžio 11 d. nuo 2:31:08 val., kai buvo gautas SMS pranešimas, jokio bendravimo telefonu nevyksta (nėra skambučių ar SMS žinučių), tik nuo 03:12:31 iki 08:54:08 telefonas naudoja mobilius duomenis (data session), kas reiškia, kad į telefoną galėjo ateiti duomenys, aplikacijų atnaujinimai, orų duomenų pasikeitimai ir kita informacija. Šis faktas dar kartą patvirtina, kad telefonas buvo paliktas L. B. gyvenamojoje vietoje, nes ryšio bokštas, prie kurio telefono aparatas buvo prisiregistravęs, yra nurodytas adresu Pelesos 1/2, Vilnius. Tuo tarpu L. B. gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas neatsižvelgė į šiuos duomenis ir jais nesivadovavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra būtina atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir ištirti byloje esančią L. B. mobilaus ryšio telefono ryšio išklotinę, kuri nebuvo tiriama pirmos instancijos teisme.

2.14. Tai, kad veiką padarė būtent L. B., patvirtina ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme. L. neatvyko į apklausas, jo teko ieškoti ir atvesdinti, nes jis galvojo, kad kviečiamas dėl jo padarytos veikos, apie kurią jis perskaitė portale delfi.lt straipsnyje apie neva šaudžiusį I. J. Jis pripažino, kad jam pasidarė nepatogu ir baisu, kad apkaltintas kitas žmogus, o ne jis, ir pergyveno dėl padarytos veikos. Apklausta buvusi tyrėja E. Š. 2022 m. birželio 20 d. apklausos teisme metu patvirtino, kad ji 2021 m. birželio 9 d. apklausė L. B. Liudytojo ji ilgai ieškojo, daug buvo kliūčių susitikti, daug kartų neatvyko, buvo atvesdinimai, pareigūnai ieškojo. Paskui pats paskambino ir pats atėjo. Išaiškino jam teises ir pareigas. Atsimena, kad jis jaudinosi, nerimavo, konkrečiai atsakinėjo į užduodamus klausimus. Atsakydama į teismo klausimą, kodėl vengė apklausos, nurodė, kad L. B. atsakė, jog jis tiesiog bijo, bijo ateiti, duoti parodymus (2022 m. birželio 20 d. teismo posėdžio įrašas nuo 5.30 min.), bijo viso šito įvykio, būti apklaustas, duoti parodymus. Atsakydama į teismo klausimą, ar jis žinojo, dėl kokio įvykio atėjo, liudytoja negalėjo konkrečiai atsakyti, bet mano, kad žinojo, dėl ko, nes atsakė, jog „čia aš, čia aš, aš bijau, dėl to neatėjau taip ilgai. Dėl to, kad aš bijojau, nes padariau va taip blogai.“. Atsakydama į klausimą, ar liudytojui nereikėjo medicininės ar kitos pagalbos, liudytoja nurodė, kad jis buvo savam prote. Kad jis galėjo duoti parodymus, abejonių nekilo. Daug kas apklausos metu nerimauja. Įtarimų, kad jam kažkas blogai su savijauta ar psichine būkle, nebuvo. Ar perskaitė parodymus L. B. balsu, nepamena. Teismas nuosprendį taip pat motyvuoja nežymiais I. J. ir L. B. parodymų skirtumais, tačiau sprendžiant iš L. B. elgesio ir parodymų, jis suvokė savo padarytos veikos neigiamas pasekmes, todėl sąmoningai galėjo duoti netikslius parodymus, kad nebūtų patrauktas atsakomybėn ir jos išvengtų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra būtina atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir papildomai apklausti L. B. apie jo padarytą veiką.

2.15. Teismas padarė išvadą, kad priešingai, nuteistasis turėjo motyvą atlikti vandališkus veiksmus, nes buvo piktas, kad kelis kartus nebuvo įleistas nakvoti į jo išpirktą numerį viešbutyje, negalėjo pasiimti asmeninių daiktų, buvo priverstas patirti papildomas išlaidas, nakčiai nuomodamas kambarį kitame viešbutyje. Šias išvadas teismas parėmė byloje netirtais duomenimis apie 2020 m. rugsėjo mėn. paskirtą nuobaudą už ANK 115 straipsnyje numatytą nusižengimą, iš I. J. baustumo administracine tvarka. Apie šiuos duomenis, padarytą veiką, jos aplinkybes, šių duomenų reikšmę nagrinėjamai bylai teismas I. J. neklausinėjo ir nesiaiškino. Taigi, teismas padarė eilinę prielaidą savo išvadoms pagrįsti, neturėdamas tam jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad vien ankstesni asmens padaryti administraciniai nusižengimai (baustumas) jokiu būdu neįrodo I. J. kaltės dėl inkriminuojamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra būtina atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir ištirti byloje esančius duomenis apie 2020 m. rugsėjo mėn. paskirtą nuobaudą už ANK 115 straipsnyje numatytą nusižengimą, kurie nebuvo tiriami pirmos instancijos teisme ir kuriais pirmos instancijos teismas grindė nuosprendį.

2.16. Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo veiksmas – šūvių paleidimas iš automobilio į pastatą vertintinas kaip vandališkas svetimo turto niokojimo aktas, iš vaizdo įrašo matyti, kad buvo šauta iš sustojusio automobilio, galimai specialiai taikant į konkretaus viešbučio duris, tuo išreiškiant pyktį dėl menkavertės priežasties, kad nakties metu viešbutyje jau nebuvo personalo, kuris jį įleistų į patalpas. Vertindamas kaltinamojo veikos pobūdį ir pavojingumą, teismas atsižvelgė į tai, kad jis tam pasirinko šokiruojančią priemonę – įrankį, panašų į šaunamąjį ginklą, kuris nakties tyloje sukelia pakankamai stiprų garsą, gali atkreipti aplinkinių dėmesį, juos išgąsdinti, pažadinti, priversti nerimauti dėl pavojaus jų asmenims. Apeliantas laikosi pozicijos, kad jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė, o į viešbučio duris šaudė L. B. Tuo tarpu teismas, net kvalifikuodamas veiką ir nurodydamas jos sudėtį, vadovaujasi prielaidomis. Pats teismas konstatuoja, kad šūviai atlikti galimai specialiai taikant į konkretaus viešbučio duris. Taigi teismas neturi jokių objektyvių duomenų šiai išvadai pagrįsti ir nurodo, kad tik galima prielaida.

2.17. Nepagrįsta ir teismo išvada dėl nakties tyloje sukelto pakankamai stipraus garso. Teismas netyrė ir nuosprendyje nenurodo, kokio stiprumo decibelais garsas buvo sukeltas, ar galėjo būti sukeltas, nepatikslina, ką reiškia pakankamai stiprus. Atkreipiamas dėmesys, kad rastas ginklas yra pneumatinis ginklas, priskiriamas „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Tai nėra „kovinis“ „B“ kategorijos šaunamasis ginklas, kuris paprastai garsiai šaudo. Iš viešai prieinamos informacijos tokio ginklo šūvio garsas gali siekti nuo 100 iki 160 dB. Tuo tarpu „D“ kategorijos šaunamasis ginklas skleidžia nuo iki 60 iki 85 dB garsą, kas atitinka normalaus žmogaus kalbos garsumą. Atsižvelgiant į tai, teismo padaryta išvada, neva šūvis sukėlė tyloje pakankamai stiprų garsą, yra neparemta jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje yra būtina apklausti balistikos specialistą, kuris patvirtintų arba paneigtų teismo padarytas išvadas apie galimą šūvio garsumą decibelais ir jo poveikį aplinkiniams. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, jog I. J. padarė nusikalstamą veiką ir neva savo tyčiniais neteisėtais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

2.18. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendį motyvavo padarydamas prielaidas, o ne tiesioginiais apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Tiesioginių įrodymų ar liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad I. J. padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nėra.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis I. J. ir jo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistąjį I. J., papildomai apklausti balistikos specialistą Sergejų Boldyrevą.

6. Teisme apklaustas I. J. paaiškino, kad žino, dėl ko yra nuteistas. Sutinka paaiškinti aplinkybes. Palaiko apeliacinio skundo argumentus. Jis vairavo automobilį, sustojo netoli viešbučio, priešingoje eismo juostoje, norėjo pažiūrėti telefono numerį. Šalia sėdėjo išgėręs draugas E. Jis lenkėsi pasiimti butelį vandens, kuris gulėjo ant grindų, kad paduotų draugui, nes jis klausė, ar yra vandens. Buvo pradarytas langas ir kai lenkėsi, L. buvo paėmęs ginklą ir išgirdo 3 šūvius, bet šio veiksmo nematė. Garsas buvo duslus, bet suprato, kad buvo 3 šūviai. Muzika grojo, bet negarsiai. Išgirdęs šūvius, atsisuko ir paklausė, ką jis daro, atsakė, kad tik patikrino ginklą. Kad išdaužtas viešbučio stiklas, jis nematė. Jis padėjo pistoletą, o kur padėjo, nematė, bet paskui sužinojo, kad už vaikiškos kėdutės ir jie tada nuvažiavo toliau. Paties veiksmo nematė, šūviai buvo labai duslūs, nes šaudė šratukais. Kur pataikė, nematė. Paskui sužinojo, kad viešbučio stiklas buvo tik įskilęs, sutrūkinėjęs. Jis nepastebėjo, kad stiklą pažeidė. Nežiūrėjo, kur L. šovė. Įsivaizdavo, kad jam buvo nemaža erdvė sėdint gale iššauti per langą. L. nebuvo prie jo prisilietęs. Buvo 5 val. ryto, gatvėje tikrai nebuvo veiksmo. Jam atrodo, kad praeinančių žmonių nebuvo. Sustojo priešpriešinėje eismo juostoje, kad pamatytų iš arčiau, ar yra kas nors viduje, kadangi viešbutyje liko jų daiktai. Jie dar buvo prieš 15-20 min. priėję prie viešbučio, bet ten nieko nebuvo, nepamena, ar tada nusirašė telefono numerį. Daiktadėžė buvo per vidurį, galinėje sėdynėje ir joje gulėjo pneumatinis ginklas.

7. Teisme apklaustas specialistas Sergejus Boldyrevas paaiškino, kad atliko ginklo apžiūrą, bet specialisto išvados nerašė. Pneumatinio ginklo šūvio garsas nėra didelis, priklauso nuo aplinkos, kur buvo šaudoma. Jei garsiai groja muzika, galima jo ir neišgirsti. Jis mažesnis nei šampano butelio kamščio atidarymo garsas. Negali pasakyti, ar atsitrenkus šratams į stiklą bus garsus garsas, reikia atlikti eksperimentą. Ar galima šiais šratais sužeisti stiklą, irgi negali atsakyti, reikia eksperimento. Kuo didesnis atstumas, tuo kulkos galia mažesnė. Iš 20-30 metrų iššovus, galima ir nieko nesudaužyti, bet vėlgi reikia eksperimento. Ginklą apžiūrėjo, nes pareigūnai jo įvykio vietoje neužfiksavo. Pneumatinio ginklo šratukus galima apibūdinti kaip šovinius, bet juose nėra parako medžiagos. Negali atsakyti, ar pneumatinio ginklo šratukai prilyginami šaudmenims.

8. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo paskelbti (BPK 276 straipsnio 5 dalies tvarka) teisme anksčiau duoti liudytojų E. Ž., K. L., K. G., J. M., V. D., L. B., E. Š. parodymai, ištirta išvardijant (BPK 290 straipsnio tvarka) kita bylos medžiaga. Apžiūrėta liudytojo L. B. telefono numerio išklotinė (prisegta prie 2 tomo). Taip pat pridėtas prie bylos medžiagos ir apžiūrėtas I. J. administracinių nusižengimų registro išrašas (5 t., b. l. 141-169), pateikti ir ištirti papildomi duomenys sugadinto turto vertei nustatyti.

9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų buvimą. Šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (ištaisiusi padarytus pažeidimus dėl duomenų paskelbimo ir ištyrimo bylą teisme nagrinėjant iš naujo) bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisme buvo apklaustas nuteistasis I. J., ištirti BPK 276 straipsnio 5 dalies, 290 straipsnio tvarka bylos duomenys, pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas laikytinas ištaisytu ir neapsunkinančiu nuteistojo I. J. teisinės padėties.

10. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal pateiktą apeliacinį skundą, pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

Dėl įrodymų vertinimo

11. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad I. J. padarė jam inkriminuotą BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent I. J. padarė jam inkriminuotą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo ir liudytojo L. B. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, taip pat byloje esantys vaizdo įrašai nepatvirtina, kad iš automobilio šovė būtent I. J. ir nepaneigia, kad to negalėjo padaryti L. B. Teismas, neturėdamas patikimų įrodymų, o tik numanydamas, padarė išvadą, kad veiką padarė I. J. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas kaip ir tikrinimas iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

14. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad I. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo I. J. bei liudytojo L. B. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija, ir atlikusi papildomų skunde nurodomų duomenų ištyrimą, neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka.

15. Proceso metu tiek nuteistasis I. J., tiek liudytojas L. B. dėl įvykio nurodė iš esmės prieštaringas aplinkybes, neatitinkinančias kitų byloje esančių įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas I. J. parodė, kad privažiavus prie viešbučio gale sėdėjęs asmuo iš gale esančios daiktadėžės ištraukė jo orinį pistoletą ir keletą kartų iššovė pro galinį automobilio langą, E. tuo metu miegojo automobilyje (3 t., b. l. 95-98, 103-105). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas L. B. parodė, kad jis, važiuodamas automobilio gale, laikydamas ginklą dešinėje rankoje, pats atsidarė kairės pusės galinį langą, ne visą, apie 7 cm, ir nukreipė ginklą labiau į viršų, ne į šoną, iššovė, kiek pamena, 2 kartus. Kai šaudė pro automobilio kairės pusės galinį langą, automobilis važiavo, nestovėjo vietoje. Tuo metu buvo užsidėjęs juodos spalvos odines pirštines. Tuo metu, kai jis šaudė iš ginklo, automobilio keleivio vietoje sėdėjęs draugas visą laiką miegojo atrėmęs galvą į priekinį automobilio stiklą (1 t., b. l. 74-76). Pirmosios instancijos teisme apklaustas I. J. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad šūvio metu jis buvo nusisukęs ir šūvio nematė, išgirdo šūvius iš automobilio galo, jam privažiavus prie viešbučio bei trumpam sustojus, jis pasilenkė prie vairo atsigerti vandens, o L. galbūt pro atidarytą langą šovė, atidaręs priekinį langą jis išgirdo negarsius šūvius (4 t., b. l. 190). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas L. B. taip pat pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad kai sustojo prie viešbučio, automobilio langas vairuotojo pusėje buvo kiek nuleistas, I. pasilenkė, o jis šovė gal 2-3 kartus. Jis šovė pro sėdynės atlošą per vairuotojo langą. I. J. lyg ir vandens norėdamas pasiimti pasilenkė. Šovė pro I. langą, nes jo galinis langas neatsidarė. Automobilio priekinėje sėdynėje sėdėjo I. draugas, kuris miegojo, nes buvo girtas. Šaunant iš ginklo automobilis tuo metu stovėjo. Kai dar tik norėjo šauti, tai jo galinis langas buvo uždarytas, o I. atidarytas. Šaunant jis apglėbė priekinės sėdynės atlošą, laikėsi už atlošo šono, truputį buvo iškišęs ranką pro langą, šaunant automobilis nebuvo pristabdęs. Priekinis langas visą laiką buvo atidarytas (5 t., b. l. 93-94; 6 t., b. l. 49-51). Iš to, kas nurodyta, matyti, jog I. J. bei L. B. parodymai buvo prieštaringi ir neatitinkantys nustatytų faktinių aplinkybių ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kadangi byloje esančiuose vaizdo įrašuose su išskirtais kadrais matyti, jog įvykio metu kairės pusės langas buvo atidarytas pilnai, o ne truputį, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojas L. B., ir galinis langas vis dėlto atsidarė, nors pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė priešingai, kad langas jo pusėje buvo uždarytas, vėliau nurodė, kad galinis langas buvo labai nedaug pravertas, vėliau nurodė, kad kai norėjo šauti, galinis langas buvo uždarytas ir nepamena, kokiu metu galinis langas buvo atidarytas. Nors ikiteisminio tyrimo metu L. B. nurodė šaudęs pro galinį langą, iš vaizdo įrašo matyti, jog pro jį šaudyta nebuvo, o pro priekinį kairės pusės atidarytą langą iškišta ranka su šaunamuoju ginklu buvo be pirštinės, nors L. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė mūvėjęs juodą pirštinę. Taip pat iš automobilio šauta pastarajam stovint, o ne važiuojant, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė L. B., o keleivio pusėje sėdėjęs asmuo – E. Ž. ne miegojo, o gėrė vandenį, nors tiek I. J., tiek L. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog šis asmuo buvo padauginęs alkoholio ir miegojo. Tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teisme ir apklaustas bylą teisme nagrinėjant pasikeitus teisėjui, po atliktos ekspertizės, kurios metu buvo atliktas vaizdų tyrimas, I. J. jau nurodė, kad jis lenkėsi pasiimti butelį vandens, kuris gulėjo ant grindų, kad paduotų draugui, nes jis klausė, ar yra vandens. Apklaustas teisme L. B. parodė, kad keleivio vietoje sėdėjo I. girtutėlis draugas, jis dar norėjo išgerti, kalbėti dar galėjo. Tas draugas šūvio metu tiesiog sėdėjo mašinoje ir nieko nedarė. Liudytojas L. B. pirmosios instancijos teisme nurodė prieštaringas aplinkybės dėl to, kaip šovė pro priekinį langą, t. y. nurodė, jog priekinis automobilio langas buvo visą laiką atidarytas, nors iš vaizdo įrašo matyti, jog langas atsidarė prieš iššaunant ir po to iš karto užsidarė, nurodė šovęs pro sėdynės atlošą per vairuotojo langą, ką paneigia minėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad buvo šauta iš šono, o atsakydamas į proceso dalyvių užduotus klausimus papildomai nurodė, kad vis dėlto šovė apglėbęs priekinės sėdynės atlošą, laikėsi už atlošo šono, truputį buvo iškišęs ranką pro langą, bet gerai neatsimena, taigi jau nurodė šovęs ne pro sėdynės atlošą. Šiuo aspektu taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad L. B. versija, jog tam, kad iššautų, jis dešine ranka apglėbė priekinės sėdynės atlošą ir ginklą toje rankoje iškišo pro vairuotojo sėdynės pusės langą, yra akivaizdžiai neįtikinama. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritaria jau vien dėl to, kad tokia versija atsirado po kitų jau aptartų šūvio iš automobilio būdų. L. B. antrą kartą apklaustas teismo posėdžio metu jau nurodė, kad truputėlį pasikėlė nuo sėdynės, laikėsi vairuotojo sėdynės, laikė šoną, apglėbė labiau atlošą, I. buvo pasilenkęs, iškišo ginklą. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad jei būtent L. B. būtų šaudęs iš automobilio, jo ir nuteistojo parodymuose nebūtų prieštaravimų, detalių kaitos, L. B. iš pat pradžių būtų buvę žinoma, iš kokios pozicijos ir kokiomis aplinkybėmis jis paleido šūvius. Kaip minėta, tiek nuteistasis, tiek liudytojas L. B. viso proceso metu keitė parodymus, net susipažinus su byloje esančiais vaizdo įrašais ir pagal juos pakeitus savo poziciją, tarp šių asmenų parodymų išliko prieštaravimų. Vertindamas I. J., L. B. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, be kita ko, į ikiteisminio tyrimo duomenis, visų pirma šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, t. y. duotų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą viso proceso metu; duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį, prigimtį, t. y. kaltinamojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistojo versiją pagrįstai vertino kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojo L. B. parodymus – kaip siekimą padėti I. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

16. Gynėjas skunde akcentuoja L. B. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką faktą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vien asmens prisipažinimas, nesant šioje byloje kitų tai patvirtinančių duomenų, atsižvelgiant į prieštaringus nuteistojo ir paties L. B. duotus parodymus, nelaikytinas pakankamu įrodymu jo kaltei ir I. J. nekaltumui pagrįsti. Gynėjas skunde nurodo, kad L. B. sąmoningai galėjo duoti netikslius parodymus, jog nebūtų patrauktas atsakomybėn ir jos išvengtų, tačiau jau pirmosios apklausos metu L. B. teigė, jog tai jis šovė iš automobilio. Akivaizdu, kad jei L. B. būtų siekęs išvengti atsakomybės, būtų nurodęs, kad tai ne jis šovė, o kitas asmuo, tačiau L. B. iš esmės tvirtino I. J. anksčiau duotus parodymus – liudytojas L. B. pas tyrėją dėl įvykio buvo apklaustas praėjus pusmečiui nuo įvykio, taigi per šį laikotarpį buvo pakankamai laiko pozicijoms pagal I. J. duotus parodymus suderinti. Susipažinus su byloje esančiais vaizdo įrašais I. J. ir L. B. pakeitė savo parodymus, pritaikydami faktines aplinkybes pagal tai, kas užfiksuota vaizdo įraše, tačiau vis tiek nepašalino visų prieštaravimų. Teismo vertinimu, liudytojo parodymų prieštaravimai kilo ne dėl to, kad jis sąmoningai davė netikslius parodymus, siekdamas išvengti atsakomybės, o buvo atsižvelgiama į I. J. anksčiau duotus parodymus, vaizdo įrašu nustatytas aplinkybes, siekiant I. J. išteisinimo, dėl ko L. B. prisipažinimas, kaip minėta, nelaikytinas patikimu įrodymu byloje.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys vaizdo įrašai nepatvirtina, jog iš automobilio šovė būtent I. J., tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tą vakarą įvykio metu ir vėliau vairavo, prie atidaryto automobilio lango, iš kurio buvo šauta, sėdėjo būtent I. J. Byloje esančiame vaizdo įrašė matyti, kad tuo metu, kai ginklas nukreipiamas į pastatą, automobilio priekyje dešinėje pusėje sėdintis asmuo vienoje rankoje laikė butelį, kita ranka suko jo kamštelį ir gėrė, taigi nemiegojo, taip pat ir nešovė. Atitinkamai nenustačius, kad pro automobilio langą šovė L. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodytu, kad iš automobilio „Mercedes“ į viešbučio duris šovė automobilio priekyje kairėje pusėje sėdėjęs nustatytas automobilio vairuotojas – I. J. Apeliacinio skundo argumentas, kad vaizdo įraše esantis medis užstoja automobilio priekį, dėl ko nesimato šaunančio asmens silueto, nepaneigia nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija taip pat kaip neįtikinamus vertina I. J. argumentus, kad jis prie viešbučio automobiliu sustojo priešpriešinėje eismo juostoje, kad pamatytų iš arčiau, ar yra kas nors viduje, norėjo pažiūrėti telefono numerį, kadangi viešbutyje liko jų daiktai. Kaip pats nurodė nuteistasis, jis dar prieš 15-20 min. buvo priėjęs prie viešbučio, bet ten nieko nebuvo, taip pat viešbutyje buvo ne kartą anksčiau, bendravo su viešbučio darbuotojais, taigi turėjo ne vieną galimybę gauti viešbučio kontaktus, kuriuos galima rasti ir internete. Iš vaizdo įrašo matyti, kad automobiliui sustojus priekinis automobilio langas trumpam atsidaro, išsikiša ranka su pistoletu, atliekami šūviai, langas užsidaro ir automobilis greitai nuvažiuoja. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad automobilis trumpam sustojo priešpriešinėje eismo juostoje tikslu būtent šūviams atlikti. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo liudytojų viešbučio darbuotojų K. G., K. L. ir J. M. parodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad I. J. turėjo motyvą įžūliems veiksmas vertinamame kontekste atlikti, kadangi jis su kompanija dėl karantino reikalavimų laikymosi buvo išprašytas iš viešbučio, vėliau kelis kartus nebuvo įleistas į viešbutį, kuriame buvo sumokėjęs už kambarį, dėl ko negalėjo pasiimti likusių savo daiktų, buvo priverstas patirti papildomas išlaidas, nakčiai nuomodamas kambarį kitame viešbutyje. Nurodytų aplinkybių vertinimo kontekste pažymėtina, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-32/2010, 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme ištirti aukščiau aptarti įrodymai, susiejant juos į vientisą loginę seką, sudaro pagrindą išvadai, kad I. J. kaltė dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto sugadinimo yra visiškai įrodyta.

18. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) 65 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti ir įstatymų nustatyta tvarka neatlygintinai teikti kompetentingoms institucijoms jų generuojamus arba tvarkomus šio Įstatymo 1 priede išvardytus duomenis. Taigi, atsižvelgiant į šio įstatymo reglamentavimą, akivaizdu, kad tokie duomenys apie L. B. telefono numerio išklotinę byloje negalėjo būti išreikalaujami ir teikiami. Dėl šios priežasties išreikalauti duomenys negali būti pripažinti leistinu įrodymu, nagrinėjant bylą dėl nesunkių nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-387/2022, 2K-170-495/2023), todėl apygardos teismas plačiau apie skunde nurodomos L. B. telefono numerio išklotinės netinkamą ištyrimą nepasisakys, tačiau kolegijos vertinimu, šių duomenų neįvertinimas dėl nurodytų priežasčių jokios įtakos apygardos teismo išvadoms neturi.

19. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ir baigiamojoje kalboje akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad į viešbučio duris buvo pataikyta šaudmenimis. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 64 punkte nustatyta, kad šaudmuo – tai, kuo šaudoma iš šaunamųjų ginklų. Įstatymo 65 punkte nustatyta, kad šaunamasis ginklas – ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį paleidžiamos kulkos, sviediniai arba kenksmingosios, dirginančiosios ar kitos dujinės veikliosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duodamas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. 52 punkte nustatyta, kad pneumatinis ginklas – nešaunamasis ginklas, iš kurio paleidžiamos kulkos ar kitokio sviedinio kryptingas judėjimas atsiranda dėl suspausto oro ar kitų dujų jėgos. Iš nurodyto reglamentavimo seka, kad pneumatinis ginklas nėra šaunamasis ginklas, todėl iš jo pagal minėtą įstatymą paleidžiami ne šaudmenys, o kitokie sviediniai – šaudmens dalys (kulkos, šratai, kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai į viešbučio duris šūvių metu pataikytus sviedinius (kaip nustatyta byloje – šratus) pavadino šaudmenimis, tačiau vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo atsainiai, nesigilino į aplinkybes. Teismo netiksliai pavartotas terminas laikytinas apsirikimo klaida, dėl kurios nuteistojo teisinė padėtis nepablogėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo nustatytose nusikaltimo faktinėse aplinkybėse minėtas terminas nėra pavartotas, todėl šiuo atveju dėl apsirikimo klaidos skundžiamo nuosprendžio keisti nėra pagrindo.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus duomenis, teisingai nustatė, kad įvykio metu I. J. sugadino svetimą turtą, tačiau tokius I. J. veiksmus teismas nepagrįstai pripažino sutrikdžiusiais viešąją tvarką, nepagrįstai I. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 284 straipsnį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendis dalyje dėl I. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį keistinas.

21. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje pažymima, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį, turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021).‏‏‎

22. Teismų praktikoje vandalizmas aiškinamas kaip betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, istorinę, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. Įžūlus elgesys asmeniui paprastai inkriminuojamas tada, kai jis susijęs su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-310-942/2016). Išoriniu turiniu vandalizmas ir įžūlus elgesys pagal BK 284 straipsnį gali sutapti, tačiau skiriasi materialių objektų, į kuriuos kėsinamasi, teisinis statusas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-160-697/2019).

23. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nuteistojo veiksmai atlikti viešoje vietoje – gatvės važiuojamojoje dalyje, priešais viešbučio pastatą, pačiame miesto centre – pačioje judriausioje ir labiausiai žmonių lankomoje gatvėje, darbo dienos ankstų rytą. Kaltinamojo veiksmas – šūvių paleidimas iš automobilio į pastatą vertintas kaip vandališkas svetimo turto niokojimo aktas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad buvo šauta iš sustojusio automobilio, pataikant į konkretaus viešbučio duris, tuo išreiškiant pyktį dėl menkavertės priežasties – kad nakties metu viešbutyje jau nebuvo personalo, kuris jį įleistų į patalpas. Vertinant nuteistojo veikos pobūdį ir pavojingumą, atsižvelgta į tai, kad buvo panaudotas pneumatinis pistoletas, kas neabejotinai gali atkreipti aplinkinių dėmesį, juos išgąsdinti, priversti nerimauti dėl pavojaus jų asmenims, kadangi iš išvaizdos paprastam asmeniui sudėtinga atskirti, jog tai nešaunamasis ginklas.

24. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino, kad vaizdo įraše (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad tuo metu, kai buvo šaudoma iš automobilio „Mercedes“, kitoje gatvės pusėje prie (duomenys neskelbtini) pastato, ties prekybos centro (duomenys neskelbtini) įėjimu, stovėjo kitas automobilis su avarinėmis šviesomis, toliau automobilio „Mercedes“ važiavimo kryptimi prie šiukšliadėžės stovėjo asmuo su maišu rankoje, tvarkantis šiukšliadėžę, kitoje gatvės pusėje ties (duomenys neskelbtini) pastato kampu ėjo moteris, kuri nuvažiavus nuteistojo vairuojamam automobiliui per gatvę greitu žingsniu pradėjo artintis link pastato (duomenys neskelbtini), galimai sureagavusi į šūvius ir bėganti pasižiūrėti, kas atsitiko.

25. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar I. J. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, atsižvelgtina, jog veika viešoje vietoje buvo padaryta ankstų žiemos rytą (06:02 val.), tamsiu paros metu, prie viešbučio, į kurio duris buvo šauta, nesant pašalinių asmenų, po šūvio niekas nei iš viešbučio personalo ar lankytojų, kitų aplinkinių neatėjo pažiūrėti, kas įvyko, nes viešbutyje personalo nebuvo. Nors apylinkės teismo nuosprendyje akcentuojama, kad toliau automobilio „Mercedes“ važiavimo kryptimi šiukšliadėžės stovėjo asmuo su maišu rankoje, tvarkantis šiukšliadėžę, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad jis buvo pakankamai toli, šūvio metu tik kryptelėjo galva ir toliau tvarkė šiukšliadėžę, iš ko negalima nustatyti, kad minėtas asmuo girdėjo šūvį ar būtų atkreipęs į jį dėmesį. Taip pat kitoje gatvės pusėje ties (duomenys neskelbtini) pastato kampu ėjusi moteris, kuri nuvažiavus nuteistojo vairuojamam automobiliui perėjo per gatvę, niekaip į I. J. šūvius nesureagavo, prie viešbučio nepriėjo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji galimai sureagavusi į šūvius bėgo pasižiūrėti, kas atsitiko, yra tik spėjamojo pobūdžio prielaida, kaip minėta, ši moteris tik perėjo gatvę, o ne bėgo, prie įvykio vietos nepriėjo, jokių duomenų, kad ji matė įvykį ar apie įvykį būtų pranešusi, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog vaizdo įraše (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad tuo metu, kai buvo šaudoma iš automobilio „Mercedes“, kitoje gatvės pusėje prie (duomenys neskelbtini) pastato, ties prekybos centro (duomenys neskelbtini) įėjimu stovėjo kitas automobilis su avarinėmis šviesomis, tačiau iš minėto vaizdo įrašo nenustatyta, kad automobilyje buvo asmenų, niekas iš automobilio neišlipo ir į įvykį nesureagavo. Taigi byloje nenustatyta, kad kas nors iš aplinkinių būtų girdėję šūvį ar matę pistoletą, iš kurio buvo šauta iš automobilio, ar viešbučio duris, kurių stiklas suskilo šūvių metu. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad vertinant kaltinamojo veikos pobūdį ir pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad jis tam pasirinko šokiruojančią priemonę – įrankį, panašų į šaunamąjį ginklą, kuris nakties tyloje sukelia pakankamai stiprų garsą, gali atkreipti aplinkinių dėmesį, juos išgąsdinti, pažadinti, priversti nerimauti dėl pavojaus jų asmenims, apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas paaiškino, kad pneumatinio ginklo šūvio garsas nėra didelis, priklauso nuo aplinkos, kur buvo šaudoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad I. J. šūvį atliko pneumatiniu ginklu, atviroje vietoje, netoliese buvę asmenys į jį niekaip nesureagavo, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad I. J. šūvis sukėlė pakankamai stiprų garsą, galėjusį atkreipti aplinkinių dėmesį, juos išgąsdinti, pažadinti, priversti nerimauti dėl pavojaus jų asmenims, šiuo aspektu pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad ginčijama minėta teismo išvada, neva šūvis sukėlė tyloje pakankamai stiprų garsą, neparemta jokiais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad automobilis privažiavo prie viešbučio, iš jo iššauta, po ko automobilis nuvažiavo pakankamai greitai, nenustatyta, jog per šį laiką buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be to, šiuo atveju vien turto – viešbučio turto – durų sugadinimas pagal formuojamą teismų praktiką negali būti vertinamas kaip vandalizmas BK 284 straipsnio prasme. Sutiktina su tuo, kad šūvių paleidimas iš pneumatinio ginklo pro sustojusio automobilio langą į viešbučio įėjimo stiklines duris vertintinas kaip įžūlus elgesys.

26. Šiuo atveju iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas I. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį pagrįstai. Nesant nuteistojo I. J. veiksmuose visų viešosios tvarkos pažeidimo požymių, jam negalimas BK 284 straipsnio taikymas. Tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei remiantis išdėstytu, nuteistojo I. J. veiksmai, sugadinant UAB (duomenys neskelbtini) turtą, sudaro BK 187 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. Sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis nusižengimas (ANK 115 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016, 2K-5-628/2019 ir kt.).‏‏‎

27. UAB (duomenys neskelbtini) šioje byloje pateikė UAB „Aliuminio konstrukcijos“ 2021 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą ALK210054, kurioje be atliktų darbų akte už 2021 m. sausio mėn. nurodyta, kad stiklo paketo pakeitimo kaina – 909,18 eurų, su PVM – 1 100,10 eurų, tačiau nenurodyta, kokią kainą atskirai sudaro stiklo paketas, kuris I. J. nusikalstamais veiksmais buvo sugadintas, ir jo pakeitimo darbai. Iš teismui UAB „Aliuminio konstrukcijos“ pateiktos patikslintos sąmatos stiklo paketo pakeitimui matyti, kad stiklo paketo: 6/14/4/14/6 selektyvo kiekis – 2,92, kaina 1 vnt. – 104,00 Eur, tiesioginės stiklo paketo išlaidos – 303,68 Eur, iš viso – 303,68 Eur. Apelianto gynėjas byloje taip pat pateikė prašymą prijungti papildomus duomenis, kad pagal gynėjo iniciatyva gautas stiklo paketų kainas, vieno stiklo paketo kaina, kurio išmatavimai yra 62x253 cm, yra 120 Eur, todėl laikytina, kad dviejų stiklo paketų kaina yra 240 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatant sugadinto turto rinkos vertę apygardos teismas vadovaujasi pateikta patikslinta sąmata, pagal kurią stiklo paketo: 6/14/4/14/6 selektyvo kiekis – 2,92. Laikytina, kad I. J. sugadinto stiklo vertė yra 303,68 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad I. J. veika sugadinto svetimo turto vertė atitinka nedidelę pagal BK 190 straipsnio 1 dalį, tuo pagrindu I. J. veika iš BK 284 straipsnio perkvalifikuotina į BK 187 straipsnio 3 dalį, konstatuojant, kad I. J. 2020 m. gruodžio 11 d. 06:02:42 val. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiu automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), privažiavo prie viešbučio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo durų ir neišlipdamas iš automobilio, atsidaręs kairės pusės priekinį langą, ne mažiau dviejų kartų iššovė iš automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), rasto pneumatinio ginklo „Borner W3000“ su dėtuve, kurios viduje 6 šratai, į viešbučio įėjimo stiklines duris, dėl ko įėjimo durų kairės varčios stikle 117 cm aukštyje ir 47,5 cm nuo kairės išorinės sienos buvo padaryta ertmė matmenimis 11x4 mm bei durų dešinės varčios stikle 143,5 cm aukštyje ir 47,5 cm nuo dešinės išorinės sienos buvo padaryta 3 mm apvalios formos ertmė, tokiu būdu, sugadindamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 303,68 eurų vertės turtą.

Dėl bausmės

28. Kadangi šiuo nuosprendžiu nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 284 straipsnio į BK 187 straipsnio 3 dalį, iš naujo spręstinas ir bausmės skyrimo klausimas.

29. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą bei teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų, šiame įstatyme išdėstytų nuoseklia tvarka ir taip sudarančių bendrą bausmės paskirtį, visumą.

30. Teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

31. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-449-942/2016, 2K-209-222/2018, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

32. BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmės. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktu, už baudžiamąjį nusižengimą nustatoma nuo 15 iki 500 MGL dydžio bauda.

33. I. J. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, anksčiau teistas, paskirta bauda sumokėta, teistumas neišnykęs, jauno amžiaus, aukštojo išsilavinimo, šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju, darbe charakterizuojamas teigiamai, išsiskyręs, baustas administracine tvarka keletą kartų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, byloje nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, savo kaltės nepripažino, su civiliniu ieškiniu nesutiko, padarytos žalos neatlygino. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, nurodytos I. J. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad jo priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms elgesys nėra visiškai atsitiktinis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis dirbantis, auginantis du nepilnamečius vaikus, jam parinktina BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta baudos bausmė, kurios dydis nustatytinas šiek tiek didesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas minimalus šios bausmės rūšies dydis – 50 MGL. Teisėjų kolegijos vertinimu, I. J. tokia bausmė, atsižvelgiant į nuteistąjį ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aptartas aplinkybes, laikytina proporcinga, adekvačia ir tinkama bausme, kuri padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

34. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmę įskaitytinas I. J. laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. gruodžio 11 d. 11.30 val. iki 2020 m. gruodžio 12 d. 11.05 val., prilyginant jį 2 MGL dydžio baudai, ir nustatytina 48 MGL (2 400 Eur) dydžio bauda.

35. Įvertinus paskirtos baudos dydį, sumažinamas terminas savanoriškai sumokėti baudą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria I. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, pakeisti:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas I. J. nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, faktines aplinkybes pašalinti, nustatant įrodytomis pripažintas šio nuosprendžio 27 punkte nurodytas veikos faktines aplinkybes.

I. J. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį ir skirti jam 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudos bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. gruodžio 11 d. 11.30 val. iki 2020 m. gruodžio 12 d. 11.05 val., prilyginant jį 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyti mokėtiną 48 MGL (2 400 Eur) dydžio baudą.

Pakeisti paskirtos baudos savanorišką sumokėjimo terminą, išaiškinti I. J., kad baudą privaloma sumokėti per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 6801) bei pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui tai patvirtinantį banko kvitą. Nesumokėjus per nustatytą terminą bauda išieškoma priverstinai. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybės ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą laisvės apribojimu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjos Ieva Gavelytė-KalytienėSonata Raupėnaitė-LekarauskienėNida Vigelienė