Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. Č. skundą dėl antstolės Neringos Lipeikienės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė Neringa Lipeikienė, išieškotojai J. Č., M. Č.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jų argumentai

18. Antstolės nuomone, pateikdama atskirąjį skundą skolininkė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, pateikia tikrovės neatitinkančias aplinkybes, klaidina proceso dalyvius bei stengiasi visomis įmanomomis priemonėmis išvengti vykdymo išlaidų apmokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Šiuo atveju pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 6 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų visa apimtimi, nenustatęs antstolės vykdymo veiksmuose pažeidimų. Savo ruožtu apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, teigdama, kad apeliantei Raginimas apie skolos sumokėjimą įteiktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl ji iš esmės nebuvo tinkami informuotą apie pradėtą vykdymo procesą. Dėl to, jos vertinimu, 487,56 Eur vykdymo išlaidų suma apskaičiuota nepagrįstai ir turėtų būti grąžinta apeliantei.

Dėl naujų įrodymų

Kartu su atskiruoju skundu apeliantė teikia naujus įrodymus – Registruotos siuntos Nr. RS285358817LT vokas ir AB „Lietuvos paštas“ portalo duomenys apie registruotą siuntą Nr. RS285358817LT, kuriais pareiškėjai buvo atsiųsta teismo nutartis; AB „Lietuvos paštas“ portalo duomenys apie RS273014638LT, kuria pareiškėjai buvo antstolės siųstas Raginimas; UAB „Eglės sanatorija“ 2023 m. gruodžio 6 d. pažyma Nr. 30161/2023; Antstolių informacinėje sistemoje užfiksuoti antstolės įrašai apie vykdomoje byloje Nr. 0062/23/02043 atliktus veiksmus su datomis laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 21 d. iki 2024 m. sausio 2 d. (91-143 įrašai). Prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos. Teigia, kad kadangi jų pateikimo poreikis atsirado, tik susipažinus su bylos medžiaga ir siekiant paneigti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-5569-925/2024 nurodytas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, be to, šie papildomai teikiami duomenys iš esmės įeina ir (ar) turi įeiti į ginčo vykdomos bylos 0062/23/02043 medžiagos sudėtį.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020).

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, atsisako priimti apeliantės teikiamus rašytinius įrodymus. Atsižvelgiant į įrodymų parengimo (atsiradimo) laiką, jie galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliantė iš esmės nepaaiškino, dėl kokių priežasčių delsė pateikti juos nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Tai, kad ji sudarė teisinių paslaugų sutartį su kitu atstovu, nesudaro pagrindo prielaidai teikti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje ir siekti bylos peržiūrėjimo iš naujo. Be to, kaip pažymėjo ir apeliantė atskirajame skunde, duomenys, kuriuos apeliantė siekia pagrįsti teikiamais įrodymais, yra vykdomojoje byloje. Todėl teikiamų įrodymų prijungimas prie bylos būtų perteklinis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimas pats savaime negali pagrįsti naujų įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju apeliantė su atskiruoju skundu teikiamais rašytiniais įrodymais siekia pagrįsti, akcentuoti faktines aplinkybes, kuriomis negrindė savo skundo dėl antstolio veiksmų, ir pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Įvertinus kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus ir dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl nutarties (ne) teisėtumo

Apeliantė skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad antstolė ne visai teisėtai atliko 610,99 Eur nuskaitymą nuo pareiškėjos sąskaitos. Atskiruoju skundu ji nesutinka dėl 487,56 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo. Motyvuoja aplinkybėmis, kad galimai jai atstovas nepaaiškino sprendimo vykdymo tvarkos ir jo neįvykdymo pasekmių; kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą civilinė byloje Nr. e2-1033-686/2023 bei Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1909-855/2023, ji gavo tik 2023 m. gruodžio 8 d.; kad jai nebuvo tinkamai pranešta apie vykdomojo rašto priėmimą ir vykdymo proceso pradžią. Jos teigimu, Raginimas jai turėjo būti siunčiamas registruotu laišku ir iš esmės privalėjo būti įteiktas. Tik po jo įteikimo ir pasibaigus jame nurodytam terminui įvykdyti teismo sprendimą, galėjo būti pradėtas priverstinio vykdymo (išieškojimo) procesas; kad antstolė neturėjo teisinio pagrindo išieškoti 487,56 Eur, kurias sudaro atlygis antstoliui ir kitos vykdymo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių motyvų (ne)pagrįstumo.

Kaip matyti, apeliantė antstolės veiksmų (priverstinio vykdymo pradėjimą) neteisėtumą sieją su aplinkybe, kad ji neturi teisinio išsilavino, jos buvęs atstovas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1033-868/2023 bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1909-855/2023 jai neišaiškino jos teisių ir pareigų po sprendimo įsiteisėjimo, ji nebuvo gavusi minėtų bylų procesinių sprendimų, todėl nežinojo kaip sumokėti išieškotojams priteistas sumas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus, kaip nesusijusius antstolės vykdymo veiksmų (ne)teisėtumu ir jų neįtakojančius. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad minėtuose procesuose apeliantė buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko advokato E. L. Pati M. Č. 2023 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą dėl procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-1909-855/2023 gavimo (DOK-88687) ir šį dokumentą gavo 2023 m. gegužės 30 d. (DOK-89430). Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-1909-855/2023 turinys apeliantei, priešingai nei ji teigia atskirajame skunde, žinomas vėliausiai nuo 2023 m. gegužės 30 d. ir suprastas, kadangi tikėtina tik jai išreiškus valią, atstovas 2023 m. birželio 27 d. pateikė apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo (DOK-103533). Apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme proceso dalyviai buvo informuoti 2023 m. rugsėjo 13 d. pranešimu. Vertinant, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos bylos buvo inicijuotos elektroniniu formatu, tiek pareiškėjos atstovui, tiek ir jai pačiai procesiniai veiksmai šiose bylose buvo matomi nedelsiant po jų atlikimo. Taigi nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apie sprendimo įsiteisėjimą proceso dalyviams tapo žinoma nedelsiant po apeliacinės nutarties paskelbimo 2023 m. spalio 10 d.

Apeliantė savo ruožtu teigia, jog ji niekada neneigė savo pareigos sumokėti išieškotojams priteistas sumas ir ketino tai padaryti pati be priverstinio išieškojimo. Tačiau nežinojo kaip tai padaryti, nes teismo nutartyje nėra nurodytos išieškotojų banko sąskaitos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta iš šiuos apeliantės teiginius kaip nepagrįstus. Esminė aplinkybė yra ta, jog nei civilinėje byloje, nei vykdomojoje byloje nėra duomenų apie apeliantės kreipimąsi į išieškotojus dėl tinkamo ir savalaikio sprendimo įvykdymo, t. y. teismą prašydama nurodyt išieškotojų sąskaitų numerius ir pan.). Be to, kaip nurodė J. Č., M. Č. tiksliai žinojo apie jo banko sąskaitas, kadangi ne kartą tarp jų buvo vykdomi bankiniai pervedimai. Šių aplinkybių apeliantė taip pat nepaneigė. Apeliantės siekį išvengti priteistų sumų sumokėjimą išieškotojams rodo ir jos procesinis elgesys. Nes ji dar 2024 m. sausio 22 d. teikė kasacinį skundą (DOK-107) Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kurį atrankos komisija atsisakė priimti 2024 m. sausio 22 d. nutartimi. Be to, jog vykdymo proceso metu pateiktame 2024 m. sausio 9 d. prašyme antstolei apeliantė nurodė, jog teismo sprendimus gavo 2023 m. gruodžio 8 d., tačiau geranoriškai vangė juos vykdyti ir neįvykdė.

Apeliantės teigimu, realiai neįteikusi Raginimo, antstolė nepagrįstai ėmėsi priverstinio išieškojimo veiksmų, todėl neteisėtai išieškotos sumos antstolės atlygiui, turėtų būti grąžintos apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo dalyvės skirtingai aiškina Raginimo įvykdyti sprendimą įteikimą reglamentuojančias teisės normas ir jų nesilaikymo pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog procesinių dokumentų įteikimą vykdymo proceso metu reglamentuoja CPK 604 straipsnis, kuriame numatyta, kad procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams CPK VI dalyje (583–779 straipsniai) numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus CPK 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus. CPK 655 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra. CPK 657 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad raginimas įvykdyti sprendimą siunčiamas registruotąja pašto siunta su pranešimu apie įteikimą arba įteikiamas skolininkui asmeniškai, t. y. nustatyta speciali raginimo įvykdyti teismo sprendimą įteikimo tvarka, jis negali būti įteiktas CPK 604 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau tais atvejais, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, jis slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimo įvykdyti sprendimą negalima, raginimas skelbiamas specialiame interneto tinklalapyje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka (CPK 660 straipsnio 1 dalis). Raginimo paskelbimo diena laikoma jo įteikimo diena (CPK 660 straipsnio 2 dalis).

Kaip nustatyta iš vykdomosios bylos medžiagos, vykdymo proceso metu 2023 m. lapkričio 21 d. antstolė surašė Raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-23-62-42875 (v. b. l. 7), kuriame nurodė skolininkei M. Č. 4 000 Eur skolą ir 123,43 Eur vykdymo išlaidų, paskaičiuotą 2023 m. lapkričio 21 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimu, sumokėti į antstolės depozitinę sąskaitą. Šis raginimas, vadovaujantis CPK 657 straipsnio 1 dalimi, išsiųstas skolininkei registruotąja pašto siunta adresu (duomenys neskelbtini) (v. b. l. 9, 11). Registruota siunta Nr. RS273014638LT su Raginimu grįžo neįteikta, kadangi siunta nebuvo atsiimta per siuntos saugojimo terminą. Siunta kaip neįteikta gavėjui grąžinta antstolei 2023 m. gruodžio 7 d. (v. b. l. 10, 11). Savo ruožtu, antstolė Raginimą apeliantei įteikė ir CPK 660 straipsnyje reglamentuota tvarka, t. y. paskelbiant viešai specialiame interneto tinklalapyje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka ir laikomas įteiktu jo paskelbimo dieną – 2023 m. lapkričio 22 d.

Taigi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė ir antstolė skirtingai skaičiuoja Raginimo įteikimo terminą. Apeliantės teigimu, paskelbti viešai Raginimą antstolė galėjo tik po 2023 m. gruodžio 7 d., kuomet faktiškai neįteikta siunta jai buvo grąžinta, ir tokiu būdu 10 dienų terminas sprendimui įvykdyti suėjo 2023 m. gruodžio 19 d. Savo ruožtu antstolė, nors viešai Raginimą paskelbė 2023 m. lapkričio 22 d., priverstinius vykdymo veiksmus atliko 2024 m. sausio 2 d. priėmusi Nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. S-24-62-123. Taigi, nuo siuntos grąžinimo 2023 m. gruodžio 7 d. praėjus 25 dienoms, t. y. vėliau, nei apeliantės nurodyta termino įvykdyti Raginimo pabaiga. Tokiu būdu, nors antstoilė formaliai nesilaikė Raginimo įteikimo viešo paskelbimo būdu tvarkos, tačiau apeliantės procesinės teisės savo noru sumokėti skolą per Raginime nurodytą terminą, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad apeliantė neįvykdė privalomojo antstolio reikalavimo per Raginime nurodytą terminą be pateisinamų objektyvių priežasčių.

CPK normos, reglamentuojančios antstolio ir kitų asmenų veiksmus vykdymo procese, yra įsakmaus pobūdžio ir turi būti vykdomos arba turi būti ginčijami antstolio veiksmai. Jeigu neįvykdytas teisėtas antstolio reikalavimas, tai yra pagrindas šio reikalavimo nevykdžiusio asmens veiksmus vertinti kaip neteisėtus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2011). Antstolio teisėtų reikalavimų privalomumas reiškia tai, kad įstatymas nesuteikia teisės asmeniui, kurio atžvilgiu atitinkami dokumentai yra priimti, pasirinkti, ar jis vykdys atitinkamus teismo ar antstolio reikalavimus, ar nevykdys, ar vykdys iš dalies, ar vykdys kitu (savo pasirinktu) būdu nei nurodė antstolis. Negalint įvykdyti antstolio reikalavimo, antstoliui turi būti nurodytos pagrįstos nevykdymo priežastys. Svarbios priežastys, dėl kurių antstolio reikalavimas gali būti neįvykdytas, yra faktinės ar teisinės aplinkybės, dėl kurių antstolio įpareigojimo objektyviai neįmanoma įvykdyti. Visais kitais atvejais, kai antstolio įpareigojimas nevykdomas be svarbių priežasčių, asmuo, kuriam toks reikalavimas yra pareikštas, laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus ir pažeidusiu įstatymo reikalavimus.

Savo ruožtu apeliantė skundą grindžia objektyvaus negalėjimo sužinoti apie Raginimą aplinkybe. Nurodo, kad ji nuo 2023 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. gyveno ir gydėsi Eglės sanatorijoje adresu: (duomenys neskelbtini), dėl turimų ligų, t. y., apeliantė dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausiusių priežasčių neturėjo galimybės pasiimti registruotos siuntos Nr. RS273014638LT jos saugojimo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nurodyta aplinkybė pagrindžia apeliantės negalėjimą atsiimti pašto siuntą per jos saugojimo laiką pašto skyriuje, tačiau neeliminuoja fakto, kad pranešimas atsiimti pašto siuntą buvo paliktas apeliantei, jį turėjo objektyvią galimybę kreiptis į pašto skyrių, gauti informaciją apie siuntėją (antstolę) bei, susisiekusi su antstole, dar iki 2024 m. sausio 2 d. priverstinio vykdymo veiksmų atlikimo. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė buvo apdairi, ėmėsi aktyvių veiksmų sprendimą įvykdyti geruoju. Be to, kaip jau minėta, apeliantė, savo prašymu gavusi teismo nutartis, nesiėmė aktyvių veiksmų pati geranoriškai jas įvykdyti.

Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareigos, nepavykus įteikti dokumentų CPK 657 straipsnyje nustatytu būdu, ieškoti skolininko duomenų kitose valstybės institucijose, viešojoje erdvėje prieinamomis ryšio priemonėmis, telefonu, elektroniniu paštu nei procesiniai įstatymai, nei Sprendimų vykdymo instrukcija antstoliui nenumato, o viešas paskelbimas laikomas tinkamu skolininko informavimu apie raginimą įvykdyti sprendimą. Juo labiau, kad įstatymas skolininkui numato pareigą būti aktyviam ir pačiam domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis ir pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkami įvykdyti sprendimą (CPK 640, 644 straipsniai). O antstoliui numatyta pareiga tinkamai apginti išieškotojo interesus, savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, bei aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, CPK 634 straipsnio 2 dalis). Taigi įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad antstolė nepažeidė vykdymo veiksmus reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai ir teisėtai priverstinius vykdymo veiksmus atliko 2024 m. sausio 2 d. priėmusi Nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. S-24-62-123.

Nenustačius antstolės veiksmų neteisėtumo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti neteisėta apskaičiuotą 487,56 Eur vykdymo išlaidų sumą, kurią remiantis 2024 m. sausio 2 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimu Nr. S-24-62-122 sudaro: 480,00 Eur atlygis antstoliui ir 7,95 Eur išlaidos tretiesiems asmenims už vykdomojoje byloje šių asmenų suteiktas paslaugas (pašto išlaidos ir turto arešto akto įregistravimas ir išregistravimas pagal duomenų teikėjo pranešimą).

Dėl kitų apeliantės argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Taigi atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė antstolio procesinę ir vykdymo veiklą reglamentuojančias teisės normas, ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Apeliantė pateikė teismui prašymą priteisti apeliacijos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės M. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.